Politika

[medziotojas]

Simonas Kroydonas



Tikrieji patriotai ir kovotojai su tarybų sąjungos okupacija buvo Terlecko Laisvės Lyga. Sąjūdį sukūrė Tarybų Sąjungos KGB , ir jis vadinosi Lietuvos perestroikos sąjūdis kuris nesiekė nepriklausomybės.
Jūs tautą pakėlėte pagal CŽV parengtą spalvotųjų revoliucijų scenarijų. Negerbiu ir netgi smerkiu sąjūdiečius todėl, kad jūs išverstaskūriai dirbote TSRS KGB, o vėliau jus perėmė vakarų žvalgybos ir savo tautiškumą ir valstybingumą praradote.
Šiandien jūs esate niekas jūsų nebekviečia į JAV ambasadą pietų.
Be KGB ir Štatų CŽV palaiminimų niekas nebuvo skelbiama, tie kas gerai įvykius matė žino, kad Ланзбергис laukė palaiminimo iš išganingų vakarų žvalgybų.
Iš Maskvos pūtė laisvės vėjas nuo 1985/6 metų ir mes tai žinojome, ir mus jis pažadino. Išsivadavimo kovą realiai pirmieji Tarybų sąjungoje pradėjo kazachai.
1985-1986m ir po visiems žinomų neramumų Almatoje buvo sukurtas pirmasis liaudies frontas, po ko to meto KGB Maskvoje įkuria padalinį darbui su liaudies frontais ir imasi iniciatyvos juos visus kontroliuoti per to meto informatorių skundikų infiltravimą, o dažnai ir judėjimų vadovavimą kaip LT atveju.
Į Lietuvą siunčiamas TSKP CK narys Sliunkovas į apžiūrą ką paskirti vadovauti sąjūdžiui . Jam buvo parodyti du galimi kandidatai - tai Vytautas Petkevičius ir muzikologas V. Lanzbergis.
Draugas Sliunkovas parinko Lansbergį, kadangi anas nexarizmatiškas ir reikalas greit numirs, dėl ko jis visiškai buvo teisus. KGB sugriovus komunistų partiją ir Tarybų sąjungą Lietuvoje liko apie 6000 KGB informatorių ir bendradarbių tinklas, kurio kontrolę kaip mat perėmė JAV žvalgybos bei viršvalstybinė bankinės mafijos žvalgyba kuri yra gerokai didesnė ir galingesnė ir geriau aprūpinta nei KGB, CŽV bei kitų šalių žvalgybos.
Sąjūdis atlikęs spalvotą revoliuciją, buvo supiltas į kanalizaciją. Šiandien daugelis sąjūdžio vadų iki dabar, net nesuprato kas vyksta ir bergždžiai bando kažką pakartoti , bet nesupranta, kad tai padaryti be tarnybų iš užsienio palaikymo ir be korporacijoms priklausančios žiniasklaidos reikalas nepajudės nė iš vietos.
1989 metais, gal anksčiau, Vilniaus universiteto Alumnato kiemelyje vyko pankų muzikos festivalis. Atėjo du kgbešnikai tikrinti, parodė pažymėjimus. Studentai jų neįleido, todėl kagėbistai buvo priversti pirkti bilietus.
Kai su Perestroika pasikeitė komunistų partijos politika, KGB tapo bedantė ir visi tą pajuto.
Mano pažystamą Švėkšniškį, klasės auklėtoja įskundė to meto KGB, už vaiko pareikštą nuomonę ir po to tampė jo tėvą, ir kai jau būdamas studentas su būsima žmona jis atvyko į gimtinę nuėjo į atlaidus, o ten jo klasės auklėtoja klūpi prie altoriaus ir vaidina katalikę. Jis jos paklausė tau ne gėda ji atsakė, kad ne dabar toks laikas ir kai ją vėliau pamatė rajono Sąjūdžio taryboje, jam dingo rožiniai akiniai.
Jis bandė ieškoti tiesos, reikalavo ją pašalinti ir jį sąjūdiečiai pasiuntė naxui.
Prie Sąjūdžio prisidėjo visi, tame tarpe KGB darbuotojai. Prie Sąjūdžio prisijungė 35 KGB darbuotojų grupė vadovaujama Dano Arlausko.
Aršiai tarpusavyje konkuravusios KGB ir GRU vadovybės, susirinko pasitarimui ir suvokė,kad sistema keičiasi, ir į Lietuvą ateina naujoji vakarietiška pramogų pasaulio mada.
Šių tarnybų vadovai padarė sprendimą į pramogų pasaulio orbitą išleisti savo atžalas. Kaip kometa iš niekur į Lietuvos pramogų pasaulį įskrido GRU pulkininko sūnus Algis Ramanauskas, KGB psichiatrijos mokslo patriarcho Mamontovo sūnūs Justas ir Andrius .
Justas sukūrė repo grupę Pompa, o Andrius tapo Lietuvos roko grupės FOJE žvaigžde. Pasižiūrėkime atidžiau į vėlesnius laikus.
Algirdas Ramanauskas (pseudonimas Algis Greitai; g. 1970 m. lapkričio 27 d. Vilniuje) – lietuvių pramogų verslo veikėjas. Radijo ir televizijos laidų vedėjas, aktorius . Sovietmečiu kelias vasaras leido pionierių stovykloje „Jaunasis Dzeržinskietis“. Studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, nebaigė.
A. Ramanauskas su kolega Rimu Šapausku sukūrė humoro projektą „Radioshow“, kuris pirma transliuotas radijo eteryje. 1995 m. persikėlė į LNK. Transliuota nepastoviai, ne kartą keista transliuojanti televizija ir radijas. Nuo 2005 m. transliuota stotyje „Vox Maris“.
Buvo TV3 infošou „Be Tabu“ ir „Be Tabu Savaitė“ vedėju. LNK televizijoje A. Ramanausko ir R. Šapausko duetas kūrė laidą „Orbita“. Tuo pačiu metu buvo transliuojamas solinis A. Ramanausko personažo Zbignevo „ZBTV“ šou, vėliau su R. Šapausku kūrė TV laidą „Ragai“, kurioje įkūnijo meistro Broniaus personažą.
2004–2007 m. vedė laidą „Nacionalinė muzikos lyga“. Ilgus metus laidoje „Dviračio šou“ kuria peliuko Sūrskio personažą.
2006 m. sausio 13 d. A. Ramanauskas su kolega R. Šapausku, persirengę jų kuriamos humoristinės laidos „Ragai“ personažais Broniumi ir Česlovu, su kameromis pasitiko po 12 metų kalinimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Lukiškėse paleistą buvusį prosovietinės kompartijos lyderį, profesorių Mykolą Burokevičių ir veržėsi iš jo paimti interviu.
Tai nepatiko Burokevičiaus kolegai, buvusiam „Jedinstvo“ lyderiui Valerijui Ivanovui, kuris, nustumdamas Ramanauską, smogė į ranką ir kaktą. Valerijui Ivanovui teismas skyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.
2007 m. vedė LNK laidą „Le Broniaus šou“ kaip prancūzų kilmės lietuvis Le Bronjus.
2008 m. kartu su Inga Jankauskaite vedė LNK muzikinį šou „Žvaigždžių duetai 2“,
2009 m. – LNK žaidimą–viktoriną „Vienas prieš visus“, humoro laidą „Nr. 1“ bei „Supertortas“.
2009–2011 m. – LNK talentų šou „2 minutės šlovės“ komisijos pirmininkas. 2009 m. su aktore Renata Kutinaite, o 2010 m. su aktore Inga Norkute – LNK „slaptos kameros“ tipo laidos „Pričiupom!“ vedėjas.
2010 m. kartu su Marium Jampolskiu – LNK muzikinio projekto „Lietuvos daina“ vedėjas, o nuo 2011 m. kartu su juo – LNK šou „Supermiestas“ vedėjai.Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. kartu su Rimante Kulvinskyte – LNK šou „Dainuok, jei gali“ vedėjas.
2012 m. vėl tapo LNK muzikinio šou „Žvaigždžių duetai“ („Žvaigždžių duetai 6. Lemiama kova“) vedėju (porininkas – Rolandas Vilkončius).
Vėliau pasitraukė iš LNK televizijos ir po daugiau nei 10 metų grįžo į TV3. Kartu su aktore Ineta Stasiulyte dalyvavo šokių projekte „Šok su manimi“ (pasitraukė po trijų laidų), yra vienas iš infošou „Be komentarų“ bei humoro laidos „Stebuklų šalis“ vedėjų (kartu su Jurijumi Smoriginu, Vytautu Šapranausku, Mindaugu Stasiuliu ir Džiugu Siaurusaičiu). Per TV3 rodyta dokumentinė laida „Misija Afganistanas“, kurios Ramanauskas buvo vienas kūrėjų.
Nuo trečio sezono (2014 m.) vedė BTV pramoginį šou „Muzikinė kaukė“.
2015 m. pakaitomis su Andriumi Užkalniu vedė Info TV laidą „Algis Ramanauskas Plius“ 2004 m. tapo Tėvynės sąjungos Vilniaus miesto skyriaus nariu. Po 2010 m. Baltic Pride sustabdė veiklą TS-LKD. Dėl šių motyvų nedalyvavo savivaldybių rinkimuose TS-LKD sąrašuose.
2007–2011 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
1989 m. su Dariumi Karveliu įkūrė muzikos grupę „Svastikos Sukitės Greitai“ (sutr. SSG), kurioje dainavo Violeta Riaubiškytė. 1995 m. filialinė „Svastikos Sukitės Greitai“ grupė „Gimtadienis“ išleido pirmąjį pop muzikos albumą „Ar Tau Meilė“.
1994 m. SSG išleido studijinį albumą „Radioshow“. Vėliau ilgą laiką buvusi neaktyvi, grupė atgimė 2008 m., vokalistu pasikvietus buvusį kapelos „Ventukai“ narį Dovydą Kumpikevičių. 2009 m. išleido albumą „Gyvai“. Garsesnės grupės dainos – „Atbėgo Kariūnai, Sušaudė Brazauską“, „Mano Katė Mėgsta Šaudyt“ ir kt.
Suvaidino estų komedijoje „Made in Estonia“, AXX demonstruotuose E. Vėlyvio filmuose „Matvaju“ bei „Mazgas“, taip pat „Zero“, Kęsto Gudavičiaus „Keturios susikertančios tiesės“, Vyto Dambrausko filme „Painiava“.
2010 m. pasirodė grupės "InCulto" eurovizinės dainos „Eastern European Funk“ vaizdo klipe. 2010 m. gruodžio 10 d. vykusį savo renginį, skirtą Lietuvos emigrantams Airijoje, A. Ramanauskas užbaigė žodžiais „eikit jūs visi naxui“. Po to šou organizatoriai atsiprašė žiūrovų ir grąžino pinigus už bilietus.
2012 m. gruodžio 31 d. „Facebook“ paskyroje paskelbė „Metų Šūdai“, kuriuos įvardino kaip „Ryškiausios praėjusių 2012-ųjų beždžionės“, apdovanojimų laureatus.
Nominacijose „Metų šūdamorfozė“, „Metų Apsišikimas“, „Metų Šūdinoji Trejybė“, „Metų Šūdback“, „Metų Šūdų Maišas“, „Metų Pavydi Žiurkė“, „Metų Durnius“ ir kt. necenzūriniais žodžiais išvadinęs laidų vedėją Andrių Rožicką, prieš mėnesį mirusį Seimo narį Julių Veselką, BNS vyr. redaktorių ir direktorių Artūrą Račą ir kt., „Metų idioto“ apdovanojimą skyrė LR ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui, išvadinęs jį „skystakiaušiu fūfeliu“ bei pasiūlęs „nu įsigykit linzes, jopšichmat'!
Nemalonu, kad mūsų šalies premjeras atrodo kaip koks prietaisas“. Lietuvos socialdemokratų partija dėl A. Ramanausko komentarų apie A. Butkevičių kreipėsi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą bei TV3 vadovybę. Apskųstas TS-LKD Priežiūros komitetui (skundą pateikė partijos kolega teisininkas Petras Ragauskas.
Šiuo metu Algis Ramanauskas su Audriumi Bačiuliu rengia laidas apie Ukrainą ir į laidas kviečiasi išimtinai Lietuvos diktatūrinio režimo administratorius, mano turimais duomenimis jo veikla yra gausiai finansuojama iš Krašto Apsaugos Ministerijos lėšų, bei kitų ES struktūrinių fondų.
Klipe linksmą žurnalistą vaidinantis buvęs komikas Mindaugas Sėjūnas, dabar aršus Ukrainos palaikytojas, kartu su Aurimu Naviu, įsisavina propagandai skirtus pinigus.
Mindaugas Sėjūnas yra registravęs Visuomenės informacinio saugumo agentūra, VšĮ. 2022 metais Pardavimo pajamos/Pajamos*41 081 eurų. Ilgalaikis turtas - 0.
Mindaugas gauna pinigus už nieką . Mindaugo paskirtis kalbėti per visus kanalus, kad ukrainiečiai yra geri, o rusai yra blogi.
Jo bendrininkas karininku prisistatantis Aurimas Navys turi mažają bendriją, pavadinimu "Pirmi trys" MB". Ji veikia keturis mėnesius ir finansinių duomenų rekvizituose nėra.
Neoficialiai, mano šaltiniai, patvirtino, kad sofos politologas Navys gauna apie 56000 eurų per metus už savo pijarinę veiklą.
Rimas Šapauskas (g. 1972 m. vasario 7 d. Vilniuje) – Lietuvos žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas. 1978–1990 m. mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. Dirbo sanitaru Antakalnio klinikinės ligoninės operacinėje.
1990–1996 m. studijavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Nuo 1992 m. su Algiu Ramanausku kuria radijo laidą „Radioshow“, nuo 2003 m. vaidina humoro laidoje „Dviračio šou“.
Iš kunigų besijuokęs Rimas, dabar dedasi labai religingu lankančiu bažnyčią, žmogumi. Rimo žmona Lina Lukaitė-Šapauskienė yra duktė buvusio komunisto ir Plungės mero Aleksandro Luko.
Rimo Šapausko uošvis Aleksandras 1997–2000 m. Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, Plungės rajono savivaldybės meras. 1995 m. Lietuvių tautininkų sąjungos, 1996 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Ilgametis bendros konservatorių-liberalų gaujos narys.
Algio Ramanausko sūnų vaidinantis 1927 metais gimęs Petras Pečiūra 1952–1954 m. LLKJS CK lektorius.
1954–1962 m. Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos referentas. Nuo 1960 m. Vilniaus universiteto Filosofijos katedros dėstytojas. Represinio Sovietų Sąjungos aparato narys.
Petras Pečiūra pirmiausia buvo Vilniaus universiteto dėstytojas ir "Žinijos draugijos" lektorius. Mėgo P. Pečiūra ir dėstytojo, bei lektoriaus darbą, kurį pasirinko dėl įvairių aplinkybių nesusiklosčius profesionalaus aktoriaus karjerai.
Sovietų laikais Petras Pečiūra studentams dėstė ateizmą.
Tai akivaizdus įrodymas, kad Sovietų Sąjungą iš vidaus vertė pačių kagėbistų vaikai ir anūkai, kurie vieninteliai disponavo niekam nepasiekiamais vakarietiškos muzikos vinilais, vilkėjo vakarietiškais rūbais, prekindavosi tik jų tėvams skirtose parduotuvėse "Beriozkose", kuriose nieko netrūkdavo ir jie visi formavo mūsų vaikų pasaulėžiūrą, kuria mes visi tikėjome.
Kai TV laidose Radio Show juokdavosi iš pensininkų, varguolių, skatindavo iš jų tyčiotis, tyčiojosi iš iš kalėjimo paleisto Burokevičiaus, Ivanovo mums vaikams, paaugliams tai atrodė pramoga.
Tik vėliau suaugę,išvažiavę į vakarus,pamatę visą kapitalistinę sistemą iš vidaus, atėjus facebookui, kitiems socialiniems tinklams įgalinusiems kiekvieną susikurti savo kanalus tapti blogeriais, mes įgavome tribūną, kurios niekada nebūtumėme turėję, ir čia atsivėrė akys.
Sovietinio ateizmo dėstytojo sūnus dainininkas Nėrius Pečiūra savo atsiminimuose rašo - citatos pradžia -
"Naujos ir neaiškios sovietų politikos fone į Vilnių iš Čikagos su mama atvažiavo šešiolikmetė pankė Kristina Bielskus. Bendraamžiai iš Vasario 16-tosios gimnazijos Hiutenfelde, Vakarų Vokietijoje, jai buvo užrašę Varveklio telefono numerį. K. Bielskus iš viešbučio „Lietuva“ paskambino duotu numeriu ir taip susipažino su pirmosios Lietuvoje „akademinio“ pankroko grupės „WC“ nariais: Vikintu Dariumi Šimansku-Varvekliu ir Nėriumi Pečiūra-Atsuktuvu."
Mergina jiems padovanojo keletą amerikiečių grupių audiokasečių. Tai buvo grupių „Black Flag“, „Minor Threat“, „7 Seconds“ ir kitų įrašai. Devyniolikmečiams vyrukams, kurie pro „geležinę uždangą“ iki tol buvo girdėję tik britų grupes „The Exploited“ ir „The Sex Pistols“, tai buvo svarbus akiračio praplėtimas.
Taip pat K. Bielskus atvežė du šviežius 1987 metų vasaros garsiausio amerikietiško zino „Maximum Rock'N'Roll“ numerius. (Čia verta patikslinti termino „zinas“ vartojimą Lietuvoje – jis pas mus paplito devyniasdešimtinių pradžioje, o aštuoniasdešimtinių pabaigoje laikraštėlis buvo vadinamas tik fanzinu.)
„Maximum Rock'N'Roll“ pas Varveklį namuose buvo vartomi ištisus metus, kol pigus žurnaliukų popierius susitrynė į skutelius. Tai ir galėjo būti inspiracija leisti pirmąjį lietuvišką fanziną apie pogrindinę muziką.
Tačiau leidinio idėja buvo realizuota vėliau, kai Atsuktuvo tėvas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir publicistas, sūnui atidavė nemažą, gal šešis kilogramus svėrusią mechaninę spausdinimo mašinėlę. Poezijai, eilėraščiams ir prozai spausdinti.
1987 metais Atsuktuvas su mašinėle atspausdino savo antisovietinę lyriką – apie saugumiečius, KGB, bolševikus, močiutę, kuri sėdėjo ir prie Smetonos, ir prie Stalino. Ir vienu egzemplioriumi išleido savo pirmą nelegalią knygelę. O 1988 metų vasarą, kai pasirodė „Sąjūdžio žinios“, pankroko muzikantai nutarė leisti savo laikraštį.
Nelegalų antisovietinį fanziną, reikalaujantį laisvės muzikai ir Lietuvai. Zinui pavadinimą sugalvojo koncertus organizavusio Jaunimo muzikos klubo menedžeris Marius Šulcas. Jis buvo sumąstęs Atsuktuvo grupės „Už Tėvynę“ pavadinimą, tad N. Pečiūra, kartą kaktomuša jį sutikęs Totorių gatvėje, paklausė:
Gal žinai, kaip pavadinti laikraštį apie muziką?
Ir M. Šulcas tarsi transo apimtas mediumas nė nemirktelėjęs išpoškino:
– Mūsų ašigalyje.
„Mūsų ašigalyje“ dailininkais buvo Vikintas Darius Šimanskas ir Ernestas Volodzka. Jie piešė grupių logotipus, iliustracijas, skelbimus, karikatūras ir plakatus, publikuotus laikraštėlyje. Nuotraukomis leidiniui rūpinosi andergraundo kinematografininkas ir fotografas Giedrius Burkšaitis, nemažai straipsnių parašė Nijolė Stabingytė.
Šiedu grupės „Hidroelektra“ nariai mėgdavo apsilankyti Vilniaus senamiestyje buvusioje kavinėje „Vaiva“. O redaktūra rūpinosi Nėrius Pečiūra, pas jį namuose A. Vienuolio gatvės dvyliktojo namo trisdešimtame bute buvo neoficialaus leidinuko redakcija.
Tiražą – šimtą egzempliorių – finansuodavo N. Pečiūros tėvas Petras Pečiūra – duodavo penkiolika rublių. „Mūsų ašigalyje“ buvo slapčia dauginamas Vilniaus gamyklose, kurios turėjo kopijavimo aparatus „Era“ ar pan.
Dauginimu rūpinosi Vytautas Šumacheris, Vytautas Kubilius, Gediminas Mačiulis ir kiti. Leidinukas buvo nedidelis – dažniausiai keturių puslapių. 1988 metų spalio numeris išleistas šešių puslapių, o paskutinysis 1989 metų spalio numeris buvo aštuonių puslapių apimties.
Ziną dvidešimt vienerių metų amžiaus vyrukai peroksidu balintomis skiauterėmis kūrė buitinėmis sąlygomis. Ant A3 formato vatmano lapo buvo klijuojami popieriaus lapeliai su atspausdintais straipsniais, fotografijos, piešiniai, grupių logotipai ir iškarpos iš sovietinės spaudos, kurios atrodė idiotiškos ir juokingos.
Nelegalaus laikraštėlio kūrėjai buvo įsitikinę, kad greitai atsidurs KGB. Tad ant vieno numerio užrašė, kad zino leidimui vadovauja vyr. redaktorius Sifonas. Ir žvengdami susitarė, kad tardomi KGB pasakos nebūtus dalykus apie tikrąjį redaktorių ir leidėją.
Juokaudami jie naiviai manė, kad tokiu būdu gal pavyks apgauti saugumiečius. KGB, sovietinis valstybės saugumo komitetas, buvo politinė policija, kuri sekė, gaudė, šnipinėjo, persekiojo ir sodino visus kitaip manančius.
Okupuotoje Lietuvoje darbavosi itin aršus Maskvos KGB filialas, laikęs visus lietuvius potencialiais „buržuaziniais nacionalistais“, laukiančiais nurodymų iš buržuazinių užsienio šalių žvalgybų, kad galėtų kenkti ir šmeižti „pažangią“ tarybinę visuomenę ir jos „neabejotinus pasiekimus“.
Nėrius Pečiūra dėl Lietuvos trispalvės, iškeltos Lietuvos televizijos administracinio pastato lange, KGB buvo tardomas 1988 metų balandį. Jis buvo įtariamųjų sąraše. O Vikintui Dariui Šimanskui operatyvinio stebėjimo byla buvo iškelta dar 1985 metais, kai jis su draugais planavo nuvaryti lėktuvą ir pabėgti į Vakarus.
Kai kartą kurioziškai išaiškėjo, kad jo telefonas klausomas specialiųjų sovietinių tarnybų, tai buvo aprašyta zino „Mūsų ašigalyje“ 1988 metų spalio numeryje. „Mūsų ašigalyje“ buvo leidžiamas nuo 1988 metų rugsėjo iki 1989 metų spalio.
Laimei, KGB darbuotojai taip ir nepasirodė. Dabar galime tik spėlioti kodėl. Gal dėl to, kad buvo užsiėmę Lietuvos Laisvės Lygos, disidentų, Sąjūdžio politikų sekimu.
Gal tų laikų politinėje erzelynėje ir sumaištyje nedidelio tiražo andergraundinis laikraštėlis tiesiog praslydo pro budrias kagebistų akis. O gal jie mėgėjiško leidinuko autorius laikė beviltiškais asmenimis, „kurie vis tiek, vienu ar kitu pretekstu, pateks į kalėjimą“, – taip N. Pečiūrai 1988 metų pavasarį grasinamai sakė jį apklausęs KGB karininkas Vladas Bagdonavičius.
Dabar kai kam atrodo keista, kad Lietuvoje iki 1988 metų nebuvo zinų. Tačiau supraskime istorines realijas. Lietuva buvo okupuota totalitarinės Sovietų Sąjungos.
Tai buvo žiauri kalėjimo tipo valstybė su totalia valstybine kontrole. Tokioje šalyje nebuvo privačios iniciatyvos, verslo, laisvosios spaudos ir privačios nuosavybės. KGB atsakingai vykdė savo pareigas ir už nelegalius spaudos leidinius sodindavo į kalėjimus. Jei kas būtų išleidęs laisvos minties nevalstybinį leidinį, greičiausiai būtų atsidūręs Permės lageryje. Kaip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius, kuris buvo areštuotas 1983 metais.
Dabar kartais lengvabūdiškai teigiama, kad 1988, 1989 metai jau buvo „laisvės metai“, esą laisvai vyko koncertai ir panašiai. Ne, deja, ne. Visi roko muzikos koncertai ir festivaliai tuo metu iš tiesų buvo išmanumo ir drąsos produktas, rizikingi meniniai, socialiniai ir politiniai eksperimentai.
Tokie organizatoriai, kaip Jaunimo muzikos klubas ar „Lituanica“ laviravo, gudravo, balansavo ant peilio ašmenų. KGB ir sovietinė spauda persekiojo, kritikavo ir šmeižė, kariniai komisariatai besislapstančius jaunuolius grūdo į sovietinę armiją, milicija paprasčiausiai gatvėje areštuodavo už kniedytas striukes ir kitokius nestandartinius nesovietinius rūbus - CITATOS PABAIGA.
Pėčiūros sūnus prisipažino, kaip jam sovietinės nomenklatūros elito vaikui, nieko nebūdavo, jis nebuvo įkalintas ilgiems metams, kankintas, laužytas, isšiųstas į Sibiro lagerius, kaip kalino Gražulį, Sadūnaitę.
Kagėbistai gavę nurodymą iš Maskvos dirbo propagandinį piarinį darbą iš vidaus.
Mes, paaugliai, buvome maitinami rusišku humoru laidose "Radio Show", Orbita, Ragai, Bentski Show, o tada paaiškėjo, kad iš kunigų besityčiojęs Budulis yra labai religingas, o rusišką humoristinę kultūrą propagavęs Algis Ramanauskas probritiškas, o Mindaugas Sėjūnas, net aršiu Ukrainos mylėtoju patapo, nors prieš 2021 metų Rusijos aneksiją į Ukrainą Mindaugo niekur nesigirdėjo.
Patys kagėbistai su savo atžalomis suformavo postarybinio humoro pasaulėžiūrą, sukūrę vatnyko, budulio, charakterius, kas lietuviams lipo, ir patiko, ir dabar patys vadina savo fanus atsilikėliais prorusiškais kaimiečiais, kuriuos reikia šaudyti ir naikinti.
Likimo ironija. Šie herojai paseno !
Tapę 53-60 metų senjorais, jie patys nepastebėjo, kaip iš jų pradėjo juoktis dabartinis jaunimas. Naujoji karta nebesupranta jų senų sovietinių bajerių, kuriuos supratome mes vatnykai.
Propagandai skiriami pinigai pradėjo mažėti, iki tokio lygio, kad "delfi", "lrytas","15.min" portalai, kartu su šio straipsnio herojais pradėjo kaulyti pinigų patreonuose !
Tai signalas, kad jiems atėjo labai sunkūs laikai, o žmonės publicistai susikūrę savo feisbuko paskyras ir besijuokiantys iš jų pinigų kaulyjimo internetinėje erdvėje, savo skaitomumo reitingais ne tik nenusileidžia jiems, bet ir juos visus gerokai lenkia !
Eiliniai žmonės rašo savo malonumui, dirba kasdieninius darbus, jiems rašymas ne tik pramoga , o ir pabendravimas su bendraminčiais savose grupėse, kuriose nėra, net jokių minčių apie monetizavimą.
Koks įdomus ir nenuspėjamas gali būti šis gyvenimas.Visi tokie kilnūs, visi taip stengiasi dėl Ukrainos, kuri iki Rusijos aneksijos su Lietuva turėjo tiek pat bendro, kiek Lietuva turi su Saliamono salomis.
Visi nusenę aktoriai, buvę 1990-laikotarpio žvaigždūnai jau artimiausiai metais persikels į TIKTOKą ir tiesioginėse transliacijose gers aliejų,tepsis burną šuns šūdeliu,laks pieną iš katino bliūdelio, kad tik žiūrovai sumestų dovanėlių,kurias jie išsigrynins bankomatuose.

[medziotojas]

Simonas Kroydonas



Tikrieji patriotai ir kovotojai su tarybų sąjungos okupacija buvo Terlecko Laisvės Lyga. Sąjūdį sukūrė Tarybų Sąjungos KGB , ir jis vadinosi Lietuvos perestroikos sąjūdis kuris nesiekė nepriklausomybės.
Jūs tautą pakėlėte pagal CŽV parengtą spalvotųjų revoliucijų scenarijų. Negerbiu ir netgi smerkiu sąjūdiečius todėl, kad jūs išverstaskūriai dirbote TSRS KGB, o vėliau jus perėmė vakarų žvalgybos ir savo tautiškumą ir valstybingumą praradote.
Šiandien jūs esate niekas jūsų nebekviečia į JAV ambasadą pietų.
Be KGB ir Štatų CŽV palaiminimų niekas nebuvo skelbiama, tie kas gerai įvykius matė žino, kad Ланзбергис laukė palaiminimo iš išganingų vakarų žvalgybų.
Iš Maskvos pūtė laisvės vėjas nuo 1985/6 metų ir mes tai žinojome, ir mus jis pažadino. Išsivadavimo kovą realiai pirmieji Tarybų sąjungoje pradėjo kazachai.
1985-1986m ir po visiems žinomų neramumų Almatoje buvo sukurtas pirmasis liaudies frontas, po ko to meto KGB Maskvoje įkuria padalinį darbui su liaudies frontais ir imasi iniciatyvos juos visus kontroliuoti per to meto informatorių skundikų infiltravimą, o dažnai ir judėjimų vadovavimą kaip LT atveju.
Į Lietuvą siunčiamas TSKP CK narys Sliunkovas į apžiūrą ką paskirti vadovauti sąjūdžiui . Jam buvo parodyti du galimi kandidatai - tai Vytautas Petkevičius ir muzikologas V. Lanzbergis.
Draugas Sliunkovas parinko Lansbergį, kadangi anas nexarizmatiškas ir reikalas greit numirs, dėl ko jis visiškai buvo teisus. KGB sugriovus komunistų partiją ir Tarybų sąjungą Lietuvoje liko apie 6000 KGB informatorių ir bendradarbių tinklas, kurio kontrolę kaip mat perėmė JAV žvalgybos bei viršvalstybinė bankinės mafijos žvalgyba kuri yra gerokai didesnė ir galingesnė ir geriau aprūpinta nei KGB, CŽV bei kitų šalių žvalgybos.
Sąjūdis atlikęs spalvotą revoliuciją, buvo supiltas į kanalizaciją. Šiandien daugelis sąjūdžio vadų iki dabar, net nesuprato kas vyksta ir bergždžiai bando kažką pakartoti , bet nesupranta, kad tai padaryti be tarnybų iš užsienio palaikymo ir be korporacijoms priklausančios žiniasklaidos reikalas nepajudės nė iš vietos.
1989 metais, gal anksčiau, Vilniaus universiteto Alumnato kiemelyje vyko pankų muzikos festivalis. Atėjo du kgbešnikai tikrinti, parodė pažymėjimus. Studentai jų neįleido, todėl kagėbistai buvo priversti pirkti bilietus.
Kai su Perestroika pasikeitė komunistų partijos politika, KGB tapo bedantė ir visi tą pajuto.
Mano pažystamą Švėkšniškį, klasės auklėtoja įskundė to meto KGB, už vaiko pareikštą nuomonę ir po to tampė jo tėvą, ir kai jau būdamas studentas su būsima žmona jis atvyko į gimtinę nuėjo į atlaidus, o ten jo klasės auklėtoja klūpi prie altoriaus ir vaidina katalikę. Jis jos paklausė tau ne gėda ji atsakė, kad ne dabar toks laikas ir kai ją vėliau pamatė rajono Sąjūdžio taryboje, jam dingo rožiniai akiniai.
Jis bandė ieškoti tiesos, reikalavo ją pašalinti ir jį sąjūdiečiai pasiuntė naxui.
Prie Sąjūdžio prisidėjo visi, tame tarpe KGB darbuotojai. Prie Sąjūdžio prisijungė 35 KGB darbuotojų grupė vadovaujama Dano Arlausko.
Aršiai tarpusavyje konkuravusios KGB ir GRU vadovybės, susirinko pasitarimui ir suvokė,kad sistema keičiasi, ir į Lietuvą ateina naujoji vakarietiška pramogų pasaulio mada.
Šių tarnybų vadovai padarė sprendimą į pramogų pasaulio orbitą išleisti savo atžalas. Kaip kometa iš niekur į Lietuvos pramogų pasaulį įskrido GRU pulkininko sūnus Algis Ramanauskas, KGB psichiatrijos mokslo patriarcho Mamontovo sūnūs Justas ir Andrius .
Justas sukūrė repo grupę Pompa, o Andrius tapo Lietuvos roko grupės FOJE žvaigžde. Pasižiūrėkime atidžiau į vėlesnius laikus.
Algirdas Ramanauskas (pseudonimas Algis Greitai; g. 1970 m. lapkričio 27 d. Vilniuje) – lietuvių pramogų verslo veikėjas. Radijo ir televizijos laidų vedėjas, aktorius . Sovietmečiu kelias vasaras leido pionierių stovykloje „Jaunasis Dzeržinskietis“. Studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, nebaigė.
A. Ramanauskas su kolega Rimu Šapausku sukūrė humoro projektą „Radioshow“, kuris pirma transliuotas radijo eteryje. 1995 m. persikėlė į LNK. Transliuota nepastoviai, ne kartą keista transliuojanti televizija ir radijas. Nuo 2005 m. transliuota stotyje „Vox Maris“.
Buvo TV3 infošou „Be Tabu“ ir „Be Tabu Savaitė“ vedėju. LNK televizijoje A. Ramanausko ir R. Šapausko duetas kūrė laidą „Orbita“. Tuo pačiu metu buvo transliuojamas solinis A. Ramanausko personažo Zbignevo „ZBTV“ šou, vėliau su R. Šapausku kūrė TV laidą „Ragai“, kurioje įkūnijo meistro Broniaus personažą.
2004–2007 m. vedė laidą „Nacionalinė muzikos lyga“. Ilgus metus laidoje „Dviračio šou“ kuria peliuko Sūrskio personažą.
2006 m. sausio 13 d. A. Ramanauskas su kolega R. Šapausku, persirengę jų kuriamos humoristinės laidos „Ragai“ personažais Broniumi ir Česlovu, su kameromis pasitiko po 12 metų kalinimo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Lukiškėse paleistą buvusį prosovietinės kompartijos lyderį, profesorių Mykolą Burokevičių ir veržėsi iš jo paimti interviu.
Tai nepatiko Burokevičiaus kolegai, buvusiam „Jedinstvo“ lyderiui Valerijui Ivanovui, kuris, nustumdamas Ramanauską, smogė į ranką ir kaktą. Valerijui Ivanovui teismas skyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.
2007 m. vedė LNK laidą „Le Broniaus šou“ kaip prancūzų kilmės lietuvis Le Bronjus.
2008 m. kartu su Inga Jankauskaite vedė LNK muzikinį šou „Žvaigždžių duetai 2“,
2009 m. – LNK žaidimą–viktoriną „Vienas prieš visus“, humoro laidą „Nr. 1“ bei „Supertortas“.
2009–2011 m. – LNK talentų šou „2 minutės šlovės“ komisijos pirmininkas. 2009 m. su aktore Renata Kutinaite, o 2010 m. su aktore Inga Norkute – LNK „slaptos kameros“ tipo laidos „Pričiupom!“ vedėjas.
2010 m. kartu su Marium Jampolskiu – LNK muzikinio projekto „Lietuvos daina“ vedėjas, o nuo 2011 m. kartu su juo – LNK šou „Supermiestas“ vedėjai.Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. kartu su Rimante Kulvinskyte – LNK šou „Dainuok, jei gali“ vedėjas.
2012 m. vėl tapo LNK muzikinio šou „Žvaigždžių duetai“ („Žvaigždžių duetai 6. Lemiama kova“) vedėju (porininkas – Rolandas Vilkončius).
Vėliau pasitraukė iš LNK televizijos ir po daugiau nei 10 metų grįžo į TV3. Kartu su aktore Ineta Stasiulyte dalyvavo šokių projekte „Šok su manimi“ (pasitraukė po trijų laidų), yra vienas iš infošou „Be komentarų“ bei humoro laidos „Stebuklų šalis“ vedėjų (kartu su Jurijumi Smoriginu, Vytautu Šapranausku, Mindaugu Stasiuliu ir Džiugu Siaurusaičiu). Per TV3 rodyta dokumentinė laida „Misija Afganistanas“, kurios Ramanauskas buvo vienas kūrėjų.
Nuo trečio sezono (2014 m.) vedė BTV pramoginį šou „Muzikinė kaukė“.
2015 m. pakaitomis su Andriumi Užkalniu vedė Info TV laidą „Algis Ramanauskas Plius“ 2004 m. tapo Tėvynės sąjungos Vilniaus miesto skyriaus nariu. Po 2010 m. Baltic Pride sustabdė veiklą TS-LKD. Dėl šių motyvų nedalyvavo savivaldybių rinkimuose TS-LKD sąrašuose.
2007–2011 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
1989 m. su Dariumi Karveliu įkūrė muzikos grupę „Svastikos Sukitės Greitai“ (sutr. SSG), kurioje dainavo Violeta Riaubiškytė. 1995 m. filialinė „Svastikos Sukitės Greitai“ grupė „Gimtadienis“ išleido pirmąjį pop muzikos albumą „Ar Tau Meilė“.
1994 m. SSG išleido studijinį albumą „Radioshow“. Vėliau ilgą laiką buvusi neaktyvi, grupė atgimė 2008 m., vokalistu pasikvietus buvusį kapelos „Ventukai“ narį Dovydą Kumpikevičių. 2009 m. išleido albumą „Gyvai“. Garsesnės grupės dainos – „Atbėgo Kariūnai, Sušaudė Brazauską“, „Mano Katė Mėgsta Šaudyt“ ir kt.
Suvaidino estų komedijoje „Made in Estonia“, AXX demonstruotuose E. Vėlyvio filmuose „Matvaju“ bei „Mazgas“, taip pat „Zero“, Kęsto Gudavičiaus „Keturios susikertančios tiesės“, Vyto Dambrausko filme „Painiava“.
2010 m. pasirodė grupės "InCulto" eurovizinės dainos „Eastern European Funk“ vaizdo klipe. 2010 m. gruodžio 10 d. vykusį savo renginį, skirtą Lietuvos emigrantams Airijoje, A. Ramanauskas užbaigė žodžiais „eikit jūs visi naxui“. Po to šou organizatoriai atsiprašė žiūrovų ir grąžino pinigus už bilietus.
2012 m. gruodžio 31 d. „Facebook“ paskyroje paskelbė „Metų Šūdai“, kuriuos įvardino kaip „Ryškiausios praėjusių 2012-ųjų beždžionės“, apdovanojimų laureatus.
Nominacijose „Metų šūdamorfozė“, „Metų Apsišikimas“, „Metų Šūdinoji Trejybė“, „Metų Šūdback“, „Metų Šūdų Maišas“, „Metų Pavydi Žiurkė“, „Metų Durnius“ ir kt. necenzūriniais žodžiais išvadinęs laidų vedėją Andrių Rožicką, prieš mėnesį mirusį Seimo narį Julių Veselką, BNS vyr. redaktorių ir direktorių Artūrą Račą ir kt., „Metų idioto“ apdovanojimą skyrė LR ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui, išvadinęs jį „skystakiaušiu fūfeliu“ bei pasiūlęs „nu įsigykit linzes, jopšichmat'!
Nemalonu, kad mūsų šalies premjeras atrodo kaip koks prietaisas“. Lietuvos socialdemokratų partija dėl A. Ramanausko komentarų apie A. Butkevičių kreipėsi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą bei TV3 vadovybę. Apskųstas TS-LKD Priežiūros komitetui (skundą pateikė partijos kolega teisininkas Petras Ragauskas.
Šiuo metu Algis Ramanauskas su Audriumi Bačiuliu rengia laidas apie Ukrainą ir į laidas kviečiasi išimtinai Lietuvos diktatūrinio režimo administratorius, mano turimais duomenimis jo veikla yra gausiai finansuojama iš Krašto Apsaugos Ministerijos lėšų, bei kitų ES struktūrinių fondų.
Klipe linksmą žurnalistą vaidinantis buvęs komikas Mindaugas Sėjūnas, dabar aršus Ukrainos palaikytojas, kartu su Aurimu Naviu, įsisavina propagandai skirtus pinigus.
Mindaugas Sėjūnas yra registravęs Visuomenės informacinio saugumo agentūra, VšĮ. 2022 metais Pardavimo pajamos/Pajamos*41 081 eurų. Ilgalaikis turtas - 0.
Mindaugas gauna pinigus už nieką . Mindaugo paskirtis kalbėti per visus kanalus, kad ukrainiečiai yra geri, o rusai yra blogi.
Jo bendrininkas karininku prisistatantis Aurimas Navys turi mažają bendriją, pavadinimu "Pirmi trys" MB". Ji veikia keturis mėnesius ir finansinių duomenų rekvizituose nėra.
Neoficialiai, mano šaltiniai, patvirtino, kad sofos politologas Navys gauna apie 56000 eurų per metus už savo pijarinę veiklą.
Rimas Šapauskas (g. 1972 m. vasario 7 d. Vilniuje) – Lietuvos žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas. 1978–1990 m. mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. Dirbo sanitaru Antakalnio klinikinės ligoninės operacinėje.
1990–1996 m. studijavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Nuo 1992 m. su Algiu Ramanausku kuria radijo laidą „Radioshow“, nuo 2003 m. vaidina humoro laidoje „Dviračio šou“.
Iš kunigų besijuokęs Rimas, dabar dedasi labai religingu lankančiu bažnyčią, žmogumi. Rimo žmona Lina Lukaitė-Šapauskienė yra duktė buvusio komunisto ir Plungės mero Aleksandro Luko.
Rimo Šapausko uošvis Aleksandras 1997–2000 m. Plungės rajono savivaldybės tarybos narys, Plungės rajono savivaldybės meras. 1995 m. Lietuvių tautininkų sąjungos, 1996 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Ilgametis bendros konservatorių-liberalų gaujos narys.
Algio Ramanausko sūnų vaidinantis 1927 metais gimęs Petras Pečiūra 1952–1954 m. LLKJS CK lektorius.
1954–1962 m. Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos referentas. Nuo 1960 m. Vilniaus universiteto Filosofijos katedros dėstytojas. Represinio Sovietų Sąjungos aparato narys.
Petras Pečiūra pirmiausia buvo Vilniaus universiteto dėstytojas ir "Žinijos draugijos" lektorius. Mėgo P. Pečiūra ir dėstytojo, bei lektoriaus darbą, kurį pasirinko dėl įvairių aplinkybių nesusiklosčius profesionalaus aktoriaus karjerai.
Sovietų laikais Petras Pečiūra studentams dėstė ateizmą.
Tai akivaizdus įrodymas, kad Sovietų Sąjungą iš vidaus vertė pačių kagėbistų vaikai ir anūkai, kurie vieninteliai disponavo niekam nepasiekiamais vakarietiškos muzikos vinilais, vilkėjo vakarietiškais rūbais, prekindavosi tik jų tėvams skirtose parduotuvėse "Beriozkose", kuriose nieko netrūkdavo ir jie visi formavo mūsų vaikų pasaulėžiūrą, kuria mes visi tikėjome.
Kai TV laidose Radio Show juokdavosi iš pensininkų, varguolių, skatindavo iš jų tyčiotis, tyčiojosi iš iš kalėjimo paleisto Burokevičiaus, Ivanovo mums vaikams, paaugliams tai atrodė pramoga.
Tik vėliau suaugę,išvažiavę į vakarus,pamatę visą kapitalistinę sistemą iš vidaus, atėjus facebookui, kitiems socialiniems tinklams įgalinusiems kiekvieną susikurti savo kanalus tapti blogeriais, mes įgavome tribūną, kurios niekada nebūtumėme turėję, ir čia atsivėrė akys.
Sovietinio ateizmo dėstytojo sūnus dainininkas Nėrius Pečiūra savo atsiminimuose rašo - citatos pradžia -
"Naujos ir neaiškios sovietų politikos fone į Vilnių iš Čikagos su mama atvažiavo šešiolikmetė pankė Kristina Bielskus. Bendraamžiai iš Vasario 16-tosios gimnazijos Hiutenfelde, Vakarų Vokietijoje, jai buvo užrašę Varveklio telefono numerį. K. Bielskus iš viešbučio „Lietuva“ paskambino duotu numeriu ir taip susipažino su pirmosios Lietuvoje „akademinio“ pankroko grupės „WC“ nariais: Vikintu Dariumi Šimansku-Varvekliu ir Nėriumi Pečiūra-Atsuktuvu."
Mergina jiems padovanojo keletą amerikiečių grupių audiokasečių. Tai buvo grupių „Black Flag“, „Minor Threat“, „7 Seconds“ ir kitų įrašai. Devyniolikmečiams vyrukams, kurie pro „geležinę uždangą“ iki tol buvo girdėję tik britų grupes „The Exploited“ ir „The Sex Pistols“, tai buvo svarbus akiračio praplėtimas.
Taip pat K. Bielskus atvežė du šviežius 1987 metų vasaros garsiausio amerikietiško zino „Maximum Rock'N'Roll“ numerius. (Čia verta patikslinti termino „zinas“ vartojimą Lietuvoje – jis pas mus paplito devyniasdešimtinių pradžioje, o aštuoniasdešimtinių pabaigoje laikraštėlis buvo vadinamas tik fanzinu.)
„Maximum Rock'N'Roll“ pas Varveklį namuose buvo vartomi ištisus metus, kol pigus žurnaliukų popierius susitrynė į skutelius. Tai ir galėjo būti inspiracija leisti pirmąjį lietuvišką fanziną apie pogrindinę muziką.
Tačiau leidinio idėja buvo realizuota vėliau, kai Atsuktuvo tėvas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir publicistas, sūnui atidavė nemažą, gal šešis kilogramus svėrusią mechaninę spausdinimo mašinėlę. Poezijai, eilėraščiams ir prozai spausdinti.
1987 metais Atsuktuvas su mašinėle atspausdino savo antisovietinę lyriką – apie saugumiečius, KGB, bolševikus, močiutę, kuri sėdėjo ir prie Smetonos, ir prie Stalino. Ir vienu egzemplioriumi išleido savo pirmą nelegalią knygelę. O 1988 metų vasarą, kai pasirodė „Sąjūdžio žinios“, pankroko muzikantai nutarė leisti savo laikraštį.
Nelegalų antisovietinį fanziną, reikalaujantį laisvės muzikai ir Lietuvai. Zinui pavadinimą sugalvojo koncertus organizavusio Jaunimo muzikos klubo menedžeris Marius Šulcas. Jis buvo sumąstęs Atsuktuvo grupės „Už Tėvynę“ pavadinimą, tad N. Pečiūra, kartą kaktomuša jį sutikęs Totorių gatvėje, paklausė:
Gal žinai, kaip pavadinti laikraštį apie muziką?
Ir M. Šulcas tarsi transo apimtas mediumas nė nemirktelėjęs išpoškino:
– Mūsų ašigalyje.
„Mūsų ašigalyje“ dailininkais buvo Vikintas Darius Šimanskas ir Ernestas Volodzka. Jie piešė grupių logotipus, iliustracijas, skelbimus, karikatūras ir plakatus, publikuotus laikraštėlyje. Nuotraukomis leidiniui rūpinosi andergraundo kinematografininkas ir fotografas Giedrius Burkšaitis, nemažai straipsnių parašė Nijolė Stabingytė.
Šiedu grupės „Hidroelektra“ nariai mėgdavo apsilankyti Vilniaus senamiestyje buvusioje kavinėje „Vaiva“. O redaktūra rūpinosi Nėrius Pečiūra, pas jį namuose A. Vienuolio gatvės dvyliktojo namo trisdešimtame bute buvo neoficialaus leidinuko redakcija.
Tiražą – šimtą egzempliorių – finansuodavo N. Pečiūros tėvas Petras Pečiūra – duodavo penkiolika rublių. „Mūsų ašigalyje“ buvo slapčia dauginamas Vilniaus gamyklose, kurios turėjo kopijavimo aparatus „Era“ ar pan.
Dauginimu rūpinosi Vytautas Šumacheris, Vytautas Kubilius, Gediminas Mačiulis ir kiti. Leidinukas buvo nedidelis – dažniausiai keturių puslapių. 1988 metų spalio numeris išleistas šešių puslapių, o paskutinysis 1989 metų spalio numeris buvo aštuonių puslapių apimties.
Ziną dvidešimt vienerių metų amžiaus vyrukai peroksidu balintomis skiauterėmis kūrė buitinėmis sąlygomis. Ant A3 formato vatmano lapo buvo klijuojami popieriaus lapeliai su atspausdintais straipsniais, fotografijos, piešiniai, grupių logotipai ir iškarpos iš sovietinės spaudos, kurios atrodė idiotiškos ir juokingos.
Nelegalaus laikraštėlio kūrėjai buvo įsitikinę, kad greitai atsidurs KGB. Tad ant vieno numerio užrašė, kad zino leidimui vadovauja vyr. redaktorius Sifonas. Ir žvengdami susitarė, kad tardomi KGB pasakos nebūtus dalykus apie tikrąjį redaktorių ir leidėją.
Juokaudami jie naiviai manė, kad tokiu būdu gal pavyks apgauti saugumiečius. KGB, sovietinis valstybės saugumo komitetas, buvo politinė policija, kuri sekė, gaudė, šnipinėjo, persekiojo ir sodino visus kitaip manančius.
Okupuotoje Lietuvoje darbavosi itin aršus Maskvos KGB filialas, laikęs visus lietuvius potencialiais „buržuaziniais nacionalistais“, laukiančiais nurodymų iš buržuazinių užsienio šalių žvalgybų, kad galėtų kenkti ir šmeižti „pažangią“ tarybinę visuomenę ir jos „neabejotinus pasiekimus“.
Nėrius Pečiūra dėl Lietuvos trispalvės, iškeltos Lietuvos televizijos administracinio pastato lange, KGB buvo tardomas 1988 metų balandį. Jis buvo įtariamųjų sąraše. O Vikintui Dariui Šimanskui operatyvinio stebėjimo byla buvo iškelta dar 1985 metais, kai jis su draugais planavo nuvaryti lėktuvą ir pabėgti į Vakarus.
Kai kartą kurioziškai išaiškėjo, kad jo telefonas klausomas specialiųjų sovietinių tarnybų, tai buvo aprašyta zino „Mūsų ašigalyje“ 1988 metų spalio numeryje. „Mūsų ašigalyje“ buvo leidžiamas nuo 1988 metų rugsėjo iki 1989 metų spalio.
Laimei, KGB darbuotojai taip ir nepasirodė. Dabar galime tik spėlioti kodėl. Gal dėl to, kad buvo užsiėmę Lietuvos Laisvės Lygos, disidentų, Sąjūdžio politikų sekimu.
Gal tų laikų politinėje erzelynėje ir sumaištyje nedidelio tiražo andergraundinis laikraštėlis tiesiog praslydo pro budrias kagebistų akis. O gal jie mėgėjiško leidinuko autorius laikė beviltiškais asmenimis, „kurie vis tiek, vienu ar kitu pretekstu, pateks į kalėjimą“, – taip N. Pečiūrai 1988 metų pavasarį grasinamai sakė jį apklausęs KGB karininkas Vladas Bagdonavičius.
Dabar kai kam atrodo keista, kad Lietuvoje iki 1988 metų nebuvo zinų. Tačiau supraskime istorines realijas. Lietuva buvo okupuota totalitarinės Sovietų Sąjungos.
Tai buvo žiauri kalėjimo tipo valstybė su totalia valstybine kontrole. Tokioje šalyje nebuvo privačios iniciatyvos, verslo, laisvosios spaudos ir privačios nuosavybės. KGB atsakingai vykdė savo pareigas ir už nelegalius spaudos leidinius sodindavo į kalėjimus. Jei kas būtų išleidęs laisvos minties nevalstybinį leidinį, greičiausiai būtų atsidūręs Permės lageryje. Kaip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius, kuris buvo areštuotas 1983 metais.
Dabar kartais lengvabūdiškai teigiama, kad 1988, 1989 metai jau buvo „laisvės metai“, esą laisvai vyko koncertai ir panašiai. Ne, deja, ne. Visi roko muzikos koncertai ir festivaliai tuo metu iš tiesų buvo išmanumo ir drąsos produktas, rizikingi meniniai, socialiniai ir politiniai eksperimentai.
Tokie organizatoriai, kaip Jaunimo muzikos klubas ar „Lituanica“ laviravo, gudravo, balansavo ant peilio ašmenų. KGB ir sovietinė spauda persekiojo, kritikavo ir šmeižė, kariniai komisariatai besislapstančius jaunuolius grūdo į sovietinę armiją, milicija paprasčiausiai gatvėje areštuodavo už kniedytas striukes ir kitokius nestandartinius nesovietinius rūbus - CITATOS PABAIGA.
Pėčiūros sūnus prisipažino, kaip jam sovietinės nomenklatūros elito vaikui, nieko nebūdavo, jis nebuvo įkalintas ilgiems metams, kankintas, laužytas, isšiųstas į Sibiro lagerius, kaip kalino Gražulį, Sadūnaitę.
Kagėbistai gavę nurodymą iš Maskvos dirbo propagandinį piarinį darbą iš vidaus.
Mes, paaugliai, buvome maitinami rusišku humoru laidose "Radio Show", Orbita, Ragai, Bentski Show, o tada paaiškėjo, kad iš kunigų besityčiojęs Budulis yra labai religingas, o rusišką humoristinę kultūrą propagavęs Algis Ramanauskas probritiškas, o Mindaugas Sėjūnas, net aršiu Ukrainos mylėtoju patapo, nors prieš 2021 metų Rusijos aneksiją į Ukrainą Mindaugo niekur nesigirdėjo.
Patys kagėbistai su savo atžalomis suformavo postarybinio humoro pasaulėžiūrą, sukūrę vatnyko, budulio, charakterius, kas lietuviams lipo, ir patiko, ir dabar patys vadina savo fanus atsilikėliais prorusiškais kaimiečiais, kuriuos reikia šaudyti ir naikinti.
Likimo ironija. Šie herojai paseno !
Tapę 53-60 metų senjorais, jie patys nepastebėjo, kaip iš jų pradėjo juoktis dabartinis jaunimas. Naujoji karta nebesupranta jų senų sovietinių bajerių, kuriuos supratome mes vatnykai.
Propagandai skiriami pinigai pradėjo mažėti, iki tokio lygio, kad "delfi", "lrytas","15.min" portalai, kartu su šio straipsnio herojais pradėjo kaulyti pinigų patreonuose !
Tai signalas, kad jiems atėjo labai sunkūs laikai, o žmonės publicistai susikūrę savo feisbuko paskyras ir besijuokiantys iš jų pinigų kaulyjimo internetinėje erdvėje, savo skaitomumo reitingais ne tik nenusileidžia jiems, bet ir juos visus gerokai lenkia !
Eiliniai žmonės rašo savo malonumui, dirba kasdieninius darbus, jiems rašymas ne tik pramoga , o ir pabendravimas su bendraminčiais savose grupėse, kuriose nėra, net jokių minčių apie monetizavimą.
Koks įdomus ir nenuspėjamas gali būti šis gyvenimas.Visi tokie kilnūs, visi taip stengiasi dėl Ukrainos, kuri iki Rusijos aneksijos su Lietuva turėjo tiek pat bendro, kiek Lietuva turi su Saliamono salomis.
Visi nusenę aktoriai, buvę 1990-laikotarpio žvaigždūnai jau artimiausiai metais persikels į TIKTOKą ir tiesioginėse transliacijose gers aliejų,tepsis burną šuns šūdeliu,laks pieną iš katino bliūdelio, kad tik žiūrovai sumestų dovanėlių,kurias jie išsigrynins bankomatuose.

[medziotojas]

Simonas Kroydonas



Gruodis 3 d., 10:04 ·

1990 metais griuvus tarybinei santvarkai,nemažai daliai žmonių teko ir pabadaut.Pinigų nebuvo.Landzberginiai iššaukė Lietuvos blokadą.Daug žmonių gyveno pusbadžiu po nepriklausomybės paskelbimo, nes Rusija vykdė Lietuvos blokadą.
Prieš SSRS žlugima jau nebuvo galima nusipirkti be talono ne tik maisto, bet ūkiško muilo ar guminiu auliniu batų.Ką ten batų, triusikų ir tų nebuvo galima nusipirkti.
Nei mėsytės, nei dešrytės - tik raudonos vėliavytės.Laimingiausi žmonės sovietmečiu buvo tie kurie siltai gyveno Sibire, istremti is savo namų.Po to taip gerai įsikūrė,kad dažnas ir Lietuvon nebegrįžo,mat Sibire nors ir atšiaurus klimatas,bet geros algos.
Sniečkus, Paleckis,Brazauskas Tapino tėvas,Landzbergiai, Frenkelis,Kągėbistai kariškiai,prekybos bazių direktoriai ir likusi nomenklatūra tikriausiai net nuotraukas iš spec. krautuvių ir valgyklų turi, kur yra visko ir už kapeikas,o į kolhozą suvarytos šeimos iki 60m nelabai turėjo ką padėt ant stalo.Paskaitykit Sajos klumpes (sovietų sucenzūruotas) suprasit.
70-84metai buvo vienokie, o 85-90, kai sankcijos dėl Afganistano užpjovė galutinai ir kaimo parduotuvėse dingo daktariška dešra, valstiečių sviestą pakeitė mėgėjų, o paskui ir to neliko.
Gal papasakot apie kitas parduotuves, kur prekyba vykdavo 1-2h po prekių priėmimo? O paskui 6 dienas pardavėjos sėdėdavo žiūrėdavo į šlamštą ir broką laukdamos, kada bus kitas prekybos pusvalandis.Mėsinės vedėja antras žmogus rajone po partkomo sekretoriaus.
Parduotuvėse nebuvo gausos,bet prisipažinkit,kad pas kiekvieną šaldytuve buvo ir žirneliu,ir bulgarisku pomidorų,ir ,ir paštetų ir dešrų!
Buvo toks dalykas kaip blatas,mokėdavot brangiau bet nusipirkdavot! Švėkšnos parduotuvėj nieko nėra,o sandėlyje ponia vedėja asmeniškai pardavinėja deficitus/
Sandėlio vedėja ohoho kokią įtaką turėjo.Duonos po karo gal ir trūkdavo,bet aš tokių laikų neprisimenu, šeimininkės būdavo sumanios ir visada žmonės turėjo ko pavalgyti ir svečią pavaišinti.
Štai istorija vienos tokios Madam, kuri gamykloje, kartu su savo viršininku nelegaliai pardavinėjo produkciją "pagal blatą". Ir štai prisistatė pas ją milicija. Ji, aišku, kreipėsi į savo viršininką, kad anas gelbėtų. Ir tas pradėjo gelbėti.
Atrado savo pažįstamą psichiatrinėje ir susitarė, kad ją paguldys. Kol ji gulės, baudžiamoji byla nebus judinama. Taip, teismas ją nenubaudė, tačiau psichiatrinėje ją rimtai šėrė gana stipriais psichotropiniais vaistais, kad niekas nesuprastų, kad ji apsimetė psichine ligone.
Bet, kokia jos sveikata šiandien?
Ji vienu metu jau buvo susiruošusi nuvažiuoti su savo mašina nuo tilto į upę, bet paskutiniu momentu protas jai prašviesėjo ir ji nenusižudė. Bet tokių norų nusižudyti kilo ne vienas kartas. Moteris kankinasi nuo tokių užplaukiančių proto patamsėjimų iki pat šiandien.
Ubagų nebuvo", nes į šiukšlyną nieko valgomo nebūdavo išmetama (net sudžiūvusios duonos kriaukšlus šiukšlininkai išsirankiodavo ir kiaulėm šert parduodavo.
Baudžiamajame kodekse buvo straipsnis "už veltėdžiavimą". T.y. jei ubagaudavo sveikas žmogus jį nuteisdavo ir išsiųsdavo į "sparčiąsias statybas" kur nors Sibire,o visokius pribuišusius uždarydavo į psichiatrines.
Dabar visur gerbiamos žmogaus teisės gero maisto nemažai išmetama prie prekybcentrių, jau nekalbant apie visokius Maisto bankus, kur "badaujantys" tautiečiai piktinasi miltais, kruopomis, aliejumi ar konservais ir reikalauja šokolado, kondensuoto pieno,kavos.
1964 - 65 metais Kaune, parduotuvėje VI forte, buvo galima laisvai nusipirkti raudonų ir juodų ikrų, tik kainavo nepigiai. O paskui dingo kaip į vandenį.
Per 30 metų visas sovietinis laikotarpis buvo tik demonizuojamas, neišskiriant laikotarpių ir regionų.Gavosi taip, kad mes turime sovietmečio Rusijos, o ne Lietuvos, istoriją.Prisimenamas menamas badas Lietuvoje, nors jis buvo tik Rusijoje, o taip pat, demonstruojamos Rusijos parduotuvių nuotraukos.
Dalis lietuvių prisimena pirmo Nepriklausomybės dešimtmečio krizę ir ją tapatina su sovietmečiu.Skaičiau, kad turtinga Vokietijos valstybė ruošiasi pigiai supirkti vietinių Statybos bendrovių tuščius butus, nacionalizuoti. Pritariate tokiam Vokietijos valstybės žingsniui?
Sovietų sąjungoje ir tarybų Lietuvoje skirtumai būvo minimalūs.Lietuvoje žmonės darbštesni, tai višteles, paršiukus, o kai leido tai ir gyvulius augino.Tad patys gelbėjosi nuo maisto deficito.Rusijoje būvo blogiau dėl jų mentaliteto.
Sovietmetis labai ištempta sąvoka. Su gan skirtingais ekonominiu požiūriu periodais.Buvo metai kai duonos nusipirkti buvo problema, bet buvo ir metai kai ja gyvulius šėrė.Buvo kai,net kaimo parduotuvėse galėjai nusipirkti tikro portugališko vyno ir metai kai net ,,šlapiankės" gerai paieškoti tekdavo.Pabaigoje net kaulų rinkinius per darbovietes dalindavo.
Pagrindinė priežastis kad dažnai nebūdavo pinigų ir neturint giminių kaime striukai būdavo išgyventi iki algos. Ypač jei žmonos neūkiškos.
Kas man pasakys kuris iš koloborantų labiau kolobarantiškuotas ?
- mokytoja auklėjusi vaikus komunizmo dvasia ir vedusi už rankyčių į šviesų rytojų,net namuose vaiksčiojusi su pionierišku kaklaraiščiu nes buvo pionierių vadovė.Tačiau 90-ų pavasarį tapusi užkėtėjusia sąjūdiste bei nepaprastai religinga.
-,,tvirtas ūkininkas" įmonės vadovas ,dėl karjeros stojęs į partinę mokyklą dar jaunystėje. Varu varęs bei premijavęs demonstracijų už spalį dalyvius, bei baudęs neinančius.
- ir saugumietis, išauklėtas tos mokytojos.Gavęs rekomendaciją iš ,,tvirto ūkininko. Bei tyliai rinkęs savo kontoroje duomenys apie tikrają padėtį. Todėl paskelbtas tautos išgama.
Kas atsakys???

[medziotojas]

[medziotojas]

[medziotojas]

[medziotojas]

[medziotojas]

Čia elektroninė laikraščio versija

https://www.eduardasvaitkus.lt/files/EV ... -EXGK42vbc

[medziotojas]

[medziotojas]

[medziotojas]