MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
1 BILIETAS
1. Atrankinės medžioklės tikslai.
Atrankinė medžioklė - medžiojamųjų gyvūnų medžiojimas pagal tam tikrą eiliškumą, siekiant užtikrinti, kad, nesant natūralios atrankos ar jai susilpnėjus, būtų atrenkami ir laiku sumedžiojami silpni individai, o gerai besivystantys, perspektyvūs žvėrys - saugomi.
Natūrali atranka - plėšrūnai ir žiema. Kadangi plėšrūnų gebančių vykdyti atranką yra nedaug, o klimato pokyčiai vyksta į šiltėjimą, natūrali atranka nebeveikia, todėl tą atranką daro žmogus - medžiotojas.
Suaugusius elninių žvėrių patinus, vadovaujantis Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatais, patvirtintais Lietuvos
Respublikos aplinkos ministro 2002 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 124 (Žin., 2002, Nr.32-1221), gali medžioti tik medžiotojo
selekcininko kvalifikaciją, suteiktą vadovaujantis Medžiotojų selekcininkų kvalifikacijos suteikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-185 (Žin., 2008, Nr. 42 - 1576), nuostatomis, turintis medžiotojas. Asmenims, turintiems užsienio šalyse išduotus medžiotojo bilietui analogiškus dokumentus, reikalavimas turėti medžiotojo selekcininko kvalifikaciją netaikomas, tačiau prieš medžioklę medžioklės vadovas turi supažindinti šiuos medžiotojus su Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų reikalavimais.
2. Kanopinių žvėrių kūno topografija.
3. Briedis: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
BRIEDIS - stambiausias elninių šeimos astovas. Didžiausias žinomas Lietuvoje sumedžioto briedžio patino svoris 538 kg, patelės - 387 kg, kūno aukštis ties ketera atitinkamai 206 cm ir 192 cm, kūno ilgis 237 ir 250 cm.
Briedžio kūno sandaros būdingiausi bruožai - ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, ryškus gogas, didelė pailga galva, kurios apatinėje dalyje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos skiautė - "barzda". Į akis krinta didelė viršutinė lūpa, ilgos judrios ausys. Uodega trumpa, patelės pauodegyje yra nedidelė šviesi dėmė. Patelių priekinė kūno dalis ne tokia masyvi kaip patinų, žemesnis ir gogas. Patinai turi ragus. Jie polimorfiški. Kiekvienais metais po rujos ragai nukrinta. Gerai fiziškai išsivystę vyresni patinai ragus pradeda mesti spalio pabaigoje. Gruodžio mėnesį jau buna numetę ragus daugiau kaip pusę visų briedžių. Jauni žvėrys ragus meta sausio—vasario mėnesiais.
Pagal išvaizdą ir kitus požymius gamtoje galima lengvai atskirti jauniklius, antramečius ir suaugusius žvėris. Medžioklės sezono metu jaunikliai dar būna 40—50 cm žemesni už suaugusius žvėris. Jauniklio snukis santykinai trumpas. Jeigu įsivaizduosime pirmamečio briedžio ausį, prilenktą į priekį, ji sudarys pusę snukio ilgio, o vyresnių briedžių ausis - tik trečdalį snukio ilgio. Jauniklio briedžio atsispaudusi ant žemės pėdos dalis yra apie 9 cm, antramečio - 11,5 cm, o suaugusio briedžio - 13 cm ilgio ir atitinkamai 6,5 cm, 8,5 cm ir 11 cm pločio. Jauniklio ekskrementai žiemą pailgos formos. 1,5—3,5 m. amžiaus žvėrių ekskrementai taip pat pailgi, bet stambesni. Vyresnių briedžių ekskrementai buna rutulio formos, o patinų - dažnai plokštesni iš šonų.
4. Sumedžiotų stirninų amžiaus nustatymas.
Amžiaus nustatymas.
Patinų amžių rodo ragai ir bendra kūno išvaizda (žiūr. pav.). Stirnino galvos išvaizda ir amžius: a- antramečio; b - 3,5 - 5,5 m. ; c - 6,5 - 7,5 m. ; d - nusenusio.
Stirnino figūra ir amžius: a- antramečio; b - 3,5 - 4,5 m.; c - 6,5 - 7,5 m.; d - nusenusio.
Antramečio patino galva siaura, trumpa, apvalių formų. Kaklas ilgas, plonas, laikomas beveik statmenai. Figūra trapi, „vaikiška", liemuo trumpas, kojos grakščios ir santykiškai ilgos. Viršutinė snukio dalis ir kakta vienodai tamsios, bronzinio atspalvio. Kartais gerai išsivysčiusių stirninų virš šnervių būna šviesus ruoželis.
Dvejų metų žvėries galva platesnė ir pailgesnė. Kaklas storesnis, jį žvėris laiko statmenai. Figūra tvirtesnė, bet grakšti, jaunatviška. Kakta tamsi, virš šnervių matyti pusmėnulio formos šviesi dėmė.
Trejų metų stirnino galva plati, kaklas tvirtas, jį žvėris laiko ne taip stačiai, kaip jaunesnis stirninas. Figūra tvirta., kresna. Sviesi dėmė virš šnervių platesnė, bet dar ne iki akių.
Ketverių ir penkerių metų stirnino galva plati, kampuota, kaklas platus, todėl atrodo trumpesnis. Sviesi dėmė ant snukio siekia akis.
Šešerių ir septynerių metų stirnino galva kampuota, kaklas labai platus, jį žvėris laiko nuleidęs beveik horizontaliai. Figūra kresna, kojos atrodo trumpos. Sviesi dėmė ant snukio siekia akis ir aukščiau, kartais supa akis.
Aštuonerių metų ir vyresnių stirninų kaklas gali suplonėti, jį žvėris laiko beveik horizontaliai, eidamas juo kinkuoja. Kūnas kampuotas, šonai įkritę, pilvas nukaręs. Galva šviesiai pilka arba žila.
5. Šernų (kuilių atranka pagal iltis, kūno masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Tauriųjų elnių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Tauriojo elnio ragų paruošimas ir vertinimas.
Kaukolė su ragais atskiriamo nuo kaklo. Pjūvis daromas per paskutinį slankstelį. Pašalinamos smegenys, akys, išpjaunamas Liežuvis. Oda paliekama nenulupta. Galva su ragais pamerkiama į šaltą, tekantį vandenį. Vėliau dedama į puodą ir užpilus šaitu vandeniu, virinama. Po 10-15 min. nuo užvirimo pradžios, vanduo pakeičiamas. Į antrąkart įpiltą vandenį galima pridėti sodos (10 g sodos l Itr. vandens). Įvairių rūšių žvėrių kaukolės virinamos skirtingą laiką:
briedžio ir elnio - 1 vai. - 1,5 val.
danieliaus - 45 min. - 1 val.
stirnino - 30-45 min.
Verdant vandens pilama iki rėžių, o ragų kamienai ir ręžės stipriai apvyniojamos skudurais, kad garų poveikyje ragai nepakeistų spalvos. Jei vanduo neapsemia visos kaukolės, ji uždengiama polietileno gabalu. Peilio, žirklių, pinceto pagalba pašalinama mėsa, oda ir sausgyslės. Mėsos likučius patogu pašalinti metaliniu šepečiu. Reikia būti labai atsargiems, kad nepasimestų nosies kaulai (greitai suyra juos tvirtinančios kremzlinės sąaugos) ir dantys. Vėliau, nuriebinti ir nubalinti, šie kaulai bus priklijuoti. Nuvalyta kaukolė išdžiovinama ir nuriebinama. Nuriebinimas, balinimas ir padengimas organiniu stiklu ar parafinu atliekamas taip pat, kaip ir ruošiant plėšriųjų žinduolių kaukoles.
Menkesnių elninių žvėrių ragai gerai atrodo, kuomet paliekama ne visa kaukolė, bet tik jos dalis. Pjaunama specialiu pjūkleliu, skirtu kaulams pjaustyti (jį galima įsigyti medicininės įrangos parduotuvėje ar veterinarinėje vaistinėje). Pjūviai atliekami kaip parodyta piešinyje. Jei žveris sumedžiojamas prieš pat ragų numetimą, reikia būti peč atsargiems, kad betvarkant ragai nenukristų. Priklijuoti ar kitaip pritvirtinti prie kaukolės ragai parodose nevertinami.
Ragų negalima nei dažyti, nei lakuoti. Norint paryškinti natūralią ragų spalvą, jie iškart po paruošimo ištepami augaliniais aliejais. Jei kaukolė paliekama visa prie lentos, ji pritvirtinama specialiu kabliu, jei paliekama tik jos dalis, priveržiama medvarščiais.
Tauriųjų elnių ragų vertinimas. Matuojama:
a) Ragų skėstumas 0-3 balų;
b) Kairiojo rago storis žemiau karūnos
Dešiniojo rago storis žemiau karūnos
Suma cm x 1 = balai
c) Kairiojo rago apimtis žemiau pakrūminės šakos
Dešiniojo rago apimtis žemiau pakrūminės šakos
Suma cm x 1 = balaij
d) Kairiosios pokarūninės šakos ilgis
Dešiniosios pokarūninės šakos ilgis
Vidurkis cm x 0,25 = balai;
e) Kairiosios rožės apimtis
Dešiniosios rožės apimtis
Vidurkis cm x 1 = balai;
f) Kairiosios akinės šakos ilgis
Dešiniosios akinės šakos ilgis
Vidurkis cm x 0,25 = balai
g) Dešiniojo rago ilgis
Kairiojo rago ilgis,
Vidurkis cm x 0,5 = balai
h) Ragų svoris kg x 2 = balai
Ataugu. akaicius 1 atauga = 1 balas.
Priedai:
1. Spalva 0-2 balai.
2. Perluotumas 0-2 balai.
Ataugų galai 0-2 balai. '
Tarpinės ataugos 0-2 balai.
Karūna 0-10 balų.
Nuoskaitos iki 3 balų.
Paaiškinimai
1. Rago ilgis matuojamas nuo rožės apatinės briaunos išorine rago puse iki atšakos galo karūnoje, kuri duoda didžiausią rezultatą. Matuojama 0,5 cm pločio metaline rulete. Pirmąjį prispaudimą pirštu prie rago darome 4 cm (ne arčiau) nuo rožės viršutinės briaunos. Matuojant rulete pasukame pagal rago kreivumą, prieš tai toje pat vietoje ją prispaudę pirštu.
2. Akinės ataugos ilgis matuojamas nuo rožės viršutinės briaunos, nepriklausomai nuo to ar akinė šaka netoli rožės ar neįprastai toli.
3. Pokarūninės šakos ilgis matuojamas išorine rago puse nuo lanko (sudaryto šios šakos ir rago) vidurio ir šakos viršūnės.
4. Rago storis žemiau pokarūninės šakos matuojamas ploniausioje vietoje tarp antrosios akinės šakos ir pokarūnines šakos.
5. Ragai sveriami su kaukole. Jei kaukoles pjūvis atliktas per vidurį akiduobių ir pjūvio linija praeina per pakaušio viršutinę briauną, tai svoris neminusuojamas. Jei ragai paruošti su visa kaukole minusuojama 0,7 kg, jei kaukolė paruošta be dantų minuauojama 0,5 kg. Sveriama 1 g tikslumu.
6. Skėstumas matuojamas plačiausioje vietoje ragų vidinėje pusėje. Skestumo % apskaičiuojamas pagal formulę :
skėstumas cm
vidutinis rago ilgis cm - x 100 = %
a) jei skėstumas mažesnis negu 60,01% - balų neskiriama
b) kai skėstumas 60,01% - 70% - 1 balas;
o) kai skėstumas 70,01% - 80% - 2 balai;
d) kai skėstumas didesnis negu 80,01% - 3 balai.
7. Šviesieniems ir dažytiems ragams už spalvą balų neskiriama.
8. Pilki ir šviesūs (šviesiai rudi) ragai vertinami 1 balu, tamsiai rudi Ir juodi - 2 balais.
9. Tarpinės ataugos vertinamos:
a) trumpos (2-10 cm ilgio abiejose pusėse) - 0,5 balo ;
b) vidutinės (10,1-15 cm) - 1 balas;
c) ilgos (15,1 cm ir daugiau) - 2 balai.
10. Karūnai priklauso visos šakos virš pokarūninės šakos.
Karūnų šakos skirstomos:
a) trumpas (2-10 cm); .
b) vidutines (10,1-15 cm);
c) ilgas (15.1 ir daugiau),
Balai skiriami pagal šakų skaičių ir ilgį:
1) 5-7 trumpas - 1-2 balai;
2) 5-7 vidutinas - 3-4 balai;
3) 5-7 ilgas - 4-5 balai;
4) 8-9 trumpas - 4-5 balai;
5) 8-9 vidutines - 5-6 balai;
6) 8-9 ilgas 6-7 balai;
7) 10 ir daugiau trumpas 6-7 balai;
8.) 10 ir daugiau vidutines 7-8 balai;
9) 10 ir daugiau ilgų 9-10 balų.
Komisija gali skirti iki 2 balų už etaloninę karūnos formą.
Nuoskaitos skiriamos už skirtingą ragų ilgį, asimetriją, pastebimą akimi, tarpinių šakų iki 2 cm nebuvimą.
8. Lygiavamzdžių šautuvų panaudojimo galimybės atrankinėje medžioklėje.
Galima teigti, kad praktiškas lygiavamzdžių šautuvų panaudojimas atrankinėje medžioklėje yra - nulinis.
9. Sužeisto žvėries paieškos technologija.
Medžiotojas, medžiojantis žvėris ir paukščius, turi atsakyti už kiekvieną savo šūvį. Pagrindinė medžiotojo pareiga-padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kad šautas žvėris ar paukštis būtų nukautas ir kuo mažiau kankintųsi. Pašautas žvėris ar paukštis turi būti ieškomas. Medžiotojas turi žinoti, kaip elgtis prieš šūvį ir po jo, kad būtų sudarytos palankiausios sąlygos sužeisto gyvūno paieškai. Nerūpestingumas, lengvabūdiškumas, nekontroliuojamas smalsumas, netramdoma medžioklės aistra, taip pat menkos medžioklės žinios padaro daug žalos. Klaidos sunkina paiešką, mažiną sėkmę. Kartais net ir geriausias šuo negali ištaisyti medžiotojo padarytų klaidų. Toliau pateikiame patarimus, kaip turi elgtis medžiotojas prieš ir po jo.
Pirmasis reikalavimas po šūvio yra kuo greičiau pakartotinai užtaisyti šautuvą. Kol žvėris dar ant kojų, šaudoma į jį tol kol tai galima. Žinoma, tada kulka ar grankulkės gali pataikyti pvz. į kumpius, tai sumažina žvėrienos kokybę. Tačiau svarbiau, daug svarbiau, kuo greičiau nušauti žvėrį, išvaduoti jį iš bereikalingo kankinimosi. Be to šuns nosiai …..padeda ir kraujas iš kumpio. Atidžiai stebėkite nubėganti žvėrį (jo elgiasi, bėgimo krypti). Pažymėkite savo stovėjimo vietą: nulaužkite šaką, nukrėskite sniegą nuo medžių).
Pagal taisyklę palaukiame ketvirti valandos, laiką išnaudodami klausymuisi, žvėries stovėjimo vietos prieš šūvį, pataikymo požymių šūvio metu, pašauto žvėries elgsenos, nubėgimo krypčiai ir keliui, vietos kur jis patraukė į priedangą arba dingo medžiotojui iš akių įsidėmėjimui.
Laukti velniškai sunku. Tačiau iš šakų lūžinėjimo, likusios bandos elgsenos arba baikštaus paukščių tiksėjimo galime spręsti, kas bus toliau. Jau į šaulio nurodymą: „Žvėris atsiskyrė nuo bandos“ kraujasekio šeimininkas linksmai linksi galva. Jo šuns šansai didėja.
10. Medžioklės būdai, tinkamiausi žvėrių atrankai.
Atrankinei medžioklei vykdyti tinkamiausias būdas yra sumedžioti selekcinį ar trofėjinį žvėrį iš stacionaraus bokštelio. Iš čia galima ilgai ir atidžiai apžiūrėti medžioklės objiektą, įvertinti ir nustatyti, ar medžiojamas žvėris atitinka selekcinius ar trofėjinius kriterijus. Dar vienas būdas, yra sėlinimas link apžiūrėto žvėries.
1. Atrankinės medžioklės tikslai.
Atrankinė medžioklė - medžiojamųjų gyvūnų medžiojimas pagal tam tikrą eiliškumą, siekiant užtikrinti, kad, nesant natūralios atrankos ar jai susilpnėjus, būtų atrenkami ir laiku sumedžiojami silpni individai, o gerai besivystantys, perspektyvūs žvėrys - saugomi.
Natūrali atranka - plėšrūnai ir žiema. Kadangi plėšrūnų gebančių vykdyti atranką yra nedaug, o klimato pokyčiai vyksta į šiltėjimą, natūrali atranka nebeveikia, todėl tą atranką daro žmogus - medžiotojas.
Suaugusius elninių žvėrių patinus, vadovaujantis Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatais, patvirtintais Lietuvos
Respublikos aplinkos ministro 2002 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 124 (Žin., 2002, Nr.32-1221), gali medžioti tik medžiotojo
selekcininko kvalifikaciją, suteiktą vadovaujantis Medžiotojų selekcininkų kvalifikacijos suteikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-185 (Žin., 2008, Nr. 42 - 1576), nuostatomis, turintis medžiotojas. Asmenims, turintiems užsienio šalyse išduotus medžiotojo bilietui analogiškus dokumentus, reikalavimas turėti medžiotojo selekcininko kvalifikaciją netaikomas, tačiau prieš medžioklę medžioklės vadovas turi supažindinti šiuos medžiotojus su Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų reikalavimais.
2. Kanopinių žvėrių kūno topografija.
3. Briedis: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
BRIEDIS - stambiausias elninių šeimos astovas. Didžiausias žinomas Lietuvoje sumedžioto briedžio patino svoris 538 kg, patelės - 387 kg, kūno aukštis ties ketera atitinkamai 206 cm ir 192 cm, kūno ilgis 237 ir 250 cm.
Briedžio kūno sandaros būdingiausi bruožai - ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, ryškus gogas, didelė pailga galva, kurios apatinėje dalyje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos skiautė - "barzda". Į akis krinta didelė viršutinė lūpa, ilgos judrios ausys. Uodega trumpa, patelės pauodegyje yra nedidelė šviesi dėmė. Patelių priekinė kūno dalis ne tokia masyvi kaip patinų, žemesnis ir gogas. Patinai turi ragus. Jie polimorfiški. Kiekvienais metais po rujos ragai nukrinta. Gerai fiziškai išsivystę vyresni patinai ragus pradeda mesti spalio pabaigoje. Gruodžio mėnesį jau buna numetę ragus daugiau kaip pusę visų briedžių. Jauni žvėrys ragus meta sausio—vasario mėnesiais.
Pagal išvaizdą ir kitus požymius gamtoje galima lengvai atskirti jauniklius, antramečius ir suaugusius žvėris. Medžioklės sezono metu jaunikliai dar būna 40—50 cm žemesni už suaugusius žvėris. Jauniklio snukis santykinai trumpas. Jeigu įsivaizduosime pirmamečio briedžio ausį, prilenktą į priekį, ji sudarys pusę snukio ilgio, o vyresnių briedžių ausis - tik trečdalį snukio ilgio. Jauniklio briedžio atsispaudusi ant žemės pėdos dalis yra apie 9 cm, antramečio - 11,5 cm, o suaugusio briedžio - 13 cm ilgio ir atitinkamai 6,5 cm, 8,5 cm ir 11 cm pločio. Jauniklio ekskrementai žiemą pailgos formos. 1,5—3,5 m. amžiaus žvėrių ekskrementai taip pat pailgi, bet stambesni. Vyresnių briedžių ekskrementai buna rutulio formos, o patinų - dažnai plokštesni iš šonų.
4. Sumedžiotų stirninų amžiaus nustatymas.
Amžiaus nustatymas.
Patinų amžių rodo ragai ir bendra kūno išvaizda (žiūr. pav.). Stirnino galvos išvaizda ir amžius: a- antramečio; b - 3,5 - 5,5 m. ; c - 6,5 - 7,5 m. ; d - nusenusio.
Stirnino figūra ir amžius: a- antramečio; b - 3,5 - 4,5 m.; c - 6,5 - 7,5 m.; d - nusenusio.
Antramečio patino galva siaura, trumpa, apvalių formų. Kaklas ilgas, plonas, laikomas beveik statmenai. Figūra trapi, „vaikiška", liemuo trumpas, kojos grakščios ir santykiškai ilgos. Viršutinė snukio dalis ir kakta vienodai tamsios, bronzinio atspalvio. Kartais gerai išsivysčiusių stirninų virš šnervių būna šviesus ruoželis.
Dvejų metų žvėries galva platesnė ir pailgesnė. Kaklas storesnis, jį žvėris laiko statmenai. Figūra tvirtesnė, bet grakšti, jaunatviška. Kakta tamsi, virš šnervių matyti pusmėnulio formos šviesi dėmė.
Trejų metų stirnino galva plati, kaklas tvirtas, jį žvėris laiko ne taip stačiai, kaip jaunesnis stirninas. Figūra tvirta., kresna. Sviesi dėmė virš šnervių platesnė, bet dar ne iki akių.
Ketverių ir penkerių metų stirnino galva plati, kampuota, kaklas platus, todėl atrodo trumpesnis. Sviesi dėmė ant snukio siekia akis.
Šešerių ir septynerių metų stirnino galva kampuota, kaklas labai platus, jį žvėris laiko nuleidęs beveik horizontaliai. Figūra kresna, kojos atrodo trumpos. Sviesi dėmė ant snukio siekia akis ir aukščiau, kartais supa akis.
Aštuonerių metų ir vyresnių stirninų kaklas gali suplonėti, jį žvėris laiko beveik horizontaliai, eidamas juo kinkuoja. Kūnas kampuotas, šonai įkritę, pilvas nukaręs. Galva šviesiai pilka arba žila.
5. Šernų (kuilių atranka pagal iltis, kūno masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Tauriųjų elnių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Tauriojo elnio ragų paruošimas ir vertinimas.
Kaukolė su ragais atskiriamo nuo kaklo. Pjūvis daromas per paskutinį slankstelį. Pašalinamos smegenys, akys, išpjaunamas Liežuvis. Oda paliekama nenulupta. Galva su ragais pamerkiama į šaltą, tekantį vandenį. Vėliau dedama į puodą ir užpilus šaitu vandeniu, virinama. Po 10-15 min. nuo užvirimo pradžios, vanduo pakeičiamas. Į antrąkart įpiltą vandenį galima pridėti sodos (10 g sodos l Itr. vandens). Įvairių rūšių žvėrių kaukolės virinamos skirtingą laiką:
briedžio ir elnio - 1 vai. - 1,5 val.
danieliaus - 45 min. - 1 val.
stirnino - 30-45 min.
Verdant vandens pilama iki rėžių, o ragų kamienai ir ręžės stipriai apvyniojamos skudurais, kad garų poveikyje ragai nepakeistų spalvos. Jei vanduo neapsemia visos kaukolės, ji uždengiama polietileno gabalu. Peilio, žirklių, pinceto pagalba pašalinama mėsa, oda ir sausgyslės. Mėsos likučius patogu pašalinti metaliniu šepečiu. Reikia būti labai atsargiems, kad nepasimestų nosies kaulai (greitai suyra juos tvirtinančios kremzlinės sąaugos) ir dantys. Vėliau, nuriebinti ir nubalinti, šie kaulai bus priklijuoti. Nuvalyta kaukolė išdžiovinama ir nuriebinama. Nuriebinimas, balinimas ir padengimas organiniu stiklu ar parafinu atliekamas taip pat, kaip ir ruošiant plėšriųjų žinduolių kaukoles.
Menkesnių elninių žvėrių ragai gerai atrodo, kuomet paliekama ne visa kaukolė, bet tik jos dalis. Pjaunama specialiu pjūkleliu, skirtu kaulams pjaustyti (jį galima įsigyti medicininės įrangos parduotuvėje ar veterinarinėje vaistinėje). Pjūviai atliekami kaip parodyta piešinyje. Jei žveris sumedžiojamas prieš pat ragų numetimą, reikia būti peč atsargiems, kad betvarkant ragai nenukristų. Priklijuoti ar kitaip pritvirtinti prie kaukolės ragai parodose nevertinami.
Ragų negalima nei dažyti, nei lakuoti. Norint paryškinti natūralią ragų spalvą, jie iškart po paruošimo ištepami augaliniais aliejais. Jei kaukolė paliekama visa prie lentos, ji pritvirtinama specialiu kabliu, jei paliekama tik jos dalis, priveržiama medvarščiais.
Tauriųjų elnių ragų vertinimas. Matuojama:
a) Ragų skėstumas 0-3 balų;
b) Kairiojo rago storis žemiau karūnos
Dešiniojo rago storis žemiau karūnos
Suma cm x 1 = balai
c) Kairiojo rago apimtis žemiau pakrūminės šakos
Dešiniojo rago apimtis žemiau pakrūminės šakos
Suma cm x 1 = balaij
d) Kairiosios pokarūninės šakos ilgis
Dešiniosios pokarūninės šakos ilgis
Vidurkis cm x 0,25 = balai;
e) Kairiosios rožės apimtis
Dešiniosios rožės apimtis
Vidurkis cm x 1 = balai;
f) Kairiosios akinės šakos ilgis
Dešiniosios akinės šakos ilgis
Vidurkis cm x 0,25 = balai
g) Dešiniojo rago ilgis
Kairiojo rago ilgis,
Vidurkis cm x 0,5 = balai
h) Ragų svoris kg x 2 = balai
Ataugu. akaicius 1 atauga = 1 balas.
Priedai:
1. Spalva 0-2 balai.
2. Perluotumas 0-2 balai.
Ataugų galai 0-2 balai. '
Tarpinės ataugos 0-2 balai.
Karūna 0-10 balų.
Nuoskaitos iki 3 balų.
Paaiškinimai
1. Rago ilgis matuojamas nuo rožės apatinės briaunos išorine rago puse iki atšakos galo karūnoje, kuri duoda didžiausią rezultatą. Matuojama 0,5 cm pločio metaline rulete. Pirmąjį prispaudimą pirštu prie rago darome 4 cm (ne arčiau) nuo rožės viršutinės briaunos. Matuojant rulete pasukame pagal rago kreivumą, prieš tai toje pat vietoje ją prispaudę pirštu.
2. Akinės ataugos ilgis matuojamas nuo rožės viršutinės briaunos, nepriklausomai nuo to ar akinė šaka netoli rožės ar neįprastai toli.
3. Pokarūninės šakos ilgis matuojamas išorine rago puse nuo lanko (sudaryto šios šakos ir rago) vidurio ir šakos viršūnės.
4. Rago storis žemiau pokarūninės šakos matuojamas ploniausioje vietoje tarp antrosios akinės šakos ir pokarūnines šakos.
5. Ragai sveriami su kaukole. Jei kaukoles pjūvis atliktas per vidurį akiduobių ir pjūvio linija praeina per pakaušio viršutinę briauną, tai svoris neminusuojamas. Jei ragai paruošti su visa kaukole minusuojama 0,7 kg, jei kaukolė paruošta be dantų minuauojama 0,5 kg. Sveriama 1 g tikslumu.
6. Skėstumas matuojamas plačiausioje vietoje ragų vidinėje pusėje. Skestumo % apskaičiuojamas pagal formulę :
skėstumas cm
vidutinis rago ilgis cm - x 100 = %
a) jei skėstumas mažesnis negu 60,01% - balų neskiriama
b) kai skėstumas 60,01% - 70% - 1 balas;
o) kai skėstumas 70,01% - 80% - 2 balai;
d) kai skėstumas didesnis negu 80,01% - 3 balai.
7. Šviesieniems ir dažytiems ragams už spalvą balų neskiriama.
8. Pilki ir šviesūs (šviesiai rudi) ragai vertinami 1 balu, tamsiai rudi Ir juodi - 2 balais.
9. Tarpinės ataugos vertinamos:
a) trumpos (2-10 cm ilgio abiejose pusėse) - 0,5 balo ;
b) vidutinės (10,1-15 cm) - 1 balas;
c) ilgos (15,1 cm ir daugiau) - 2 balai.
10. Karūnai priklauso visos šakos virš pokarūninės šakos.
Karūnų šakos skirstomos:
a) trumpas (2-10 cm); .
b) vidutines (10,1-15 cm);
c) ilgas (15.1 ir daugiau),
Balai skiriami pagal šakų skaičių ir ilgį:
1) 5-7 trumpas - 1-2 balai;
2) 5-7 vidutinas - 3-4 balai;
3) 5-7 ilgas - 4-5 balai;
4) 8-9 trumpas - 4-5 balai;
5) 8-9 vidutines - 5-6 balai;
6) 8-9 ilgas 6-7 balai;
7) 10 ir daugiau trumpas 6-7 balai;
8.) 10 ir daugiau vidutines 7-8 balai;
9) 10 ir daugiau ilgų 9-10 balų.
Komisija gali skirti iki 2 balų už etaloninę karūnos formą.
Nuoskaitos skiriamos už skirtingą ragų ilgį, asimetriją, pastebimą akimi, tarpinių šakų iki 2 cm nebuvimą.
8. Lygiavamzdžių šautuvų panaudojimo galimybės atrankinėje medžioklėje.
Galima teigti, kad praktiškas lygiavamzdžių šautuvų panaudojimas atrankinėje medžioklėje yra - nulinis.
9. Sužeisto žvėries paieškos technologija.
Medžiotojas, medžiojantis žvėris ir paukščius, turi atsakyti už kiekvieną savo šūvį. Pagrindinė medžiotojo pareiga-padaryti viską, kas nuo jo priklauso, kad šautas žvėris ar paukštis būtų nukautas ir kuo mažiau kankintųsi. Pašautas žvėris ar paukštis turi būti ieškomas. Medžiotojas turi žinoti, kaip elgtis prieš šūvį ir po jo, kad būtų sudarytos palankiausios sąlygos sužeisto gyvūno paieškai. Nerūpestingumas, lengvabūdiškumas, nekontroliuojamas smalsumas, netramdoma medžioklės aistra, taip pat menkos medžioklės žinios padaro daug žalos. Klaidos sunkina paiešką, mažiną sėkmę. Kartais net ir geriausias šuo negali ištaisyti medžiotojo padarytų klaidų. Toliau pateikiame patarimus, kaip turi elgtis medžiotojas prieš ir po jo.
Pirmasis reikalavimas po šūvio yra kuo greičiau pakartotinai užtaisyti šautuvą. Kol žvėris dar ant kojų, šaudoma į jį tol kol tai galima. Žinoma, tada kulka ar grankulkės gali pataikyti pvz. į kumpius, tai sumažina žvėrienos kokybę. Tačiau svarbiau, daug svarbiau, kuo greičiau nušauti žvėrį, išvaduoti jį iš bereikalingo kankinimosi. Be to šuns nosiai …..padeda ir kraujas iš kumpio. Atidžiai stebėkite nubėganti žvėrį (jo elgiasi, bėgimo krypti). Pažymėkite savo stovėjimo vietą: nulaužkite šaką, nukrėskite sniegą nuo medžių).
Pagal taisyklę palaukiame ketvirti valandos, laiką išnaudodami klausymuisi, žvėries stovėjimo vietos prieš šūvį, pataikymo požymių šūvio metu, pašauto žvėries elgsenos, nubėgimo krypčiai ir keliui, vietos kur jis patraukė į priedangą arba dingo medžiotojui iš akių įsidėmėjimui.
Laukti velniškai sunku. Tačiau iš šakų lūžinėjimo, likusios bandos elgsenos arba baikštaus paukščių tiksėjimo galime spręsti, kas bus toliau. Jau į šaulio nurodymą: „Žvėris atsiskyrė nuo bandos“ kraujasekio šeimininkas linksmai linksi galva. Jo šuns šansai didėja.
10. Medžioklės būdai, tinkamiausi žvėrių atrankai.
Atrankinei medžioklei vykdyti tinkamiausias būdas yra sumedžioti selekcinį ar trofėjinį žvėrį iš stacionaraus bokštelio. Iš čia galima ilgai ir atidžiai apžiūrėti medžioklės objiektą, įvertinti ir nustatyti, ar medžiojamas žvėris atitinka selekcinius ar trofėjinius kriterijus. Dar vienas būdas, yra sėlinimas link apžiūrėto žvėries.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
2 BILIETAS
1. Kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitų planavimas.
X rajono medžioklės plotuose gyvena 4 porakanopių rūšys: briedžiai, taurieji elniai, stirnos ir šernai.
Briedžių populiacija didėja, bet jos tankis nesiekia minimalios leistinos ribos, todėl briedžiųpopuliacijos reguliavimas šiuo metu nėra tikslingas.
Tauriųjų elnių populiacija yra pakankamai stabili, tačiau minimalią tankio ribą peržengė tik paskutinio medžioklės sezono metu, todėl jų gausos reguliuoti nereikėtų. Norint pagerinti bandos kokybę, būtų tikslinga medžioti tik selekcinius patinus.
Stirnų populiacija yra gausiausia X rajone, sumedžiojimui padidėjus du kartus, gausos sumažėjimo nepastebėta. Populiacijos tankis artėja prie maksimalaus leistino, todėl tikslinga stirnų gausą reguliuoti intensyviau.
Šernų populiacija yra antra pagal gausą X rajone ir tolygiai didėja, nors sumedžiojimas taip pat yra didinamas. Vidutinis populiacijos tankis du kartus viršina maksimalias leistinas normas, todėl yra juntama žala daroma žemės ūkio kultūroms. Patartina šernų gausą reguliuoti intensyviau, stengiantis apsaugoti žemės ir miškų ūkio kultūras.
Pagal pateiktus preliminarius žvėrių skaičius (oficialius duomenis) ir kontrolines apskaitas atliktas Mc. Cain‘o - Jurgensono metodu apskaičiuotas minimalus ir maksimaliai leistinas žvėrių skaičius. Kaip matėme iš atliktos apskaitos, tyrimo pabaigoje medžioklės plotuose buvo 162 taurieji elniai. Atsižvelgiant į tai, kad maksimalus leistinas jų skaičius 183, kasmet
reikėtų medžioti apie 14 elnių, tuo būdu išlaikant populiaciją stabilioje būsenoje. Maksimalus rekomenduojamas stirnų skaičius pateiktas įskaičiavus lauko ekotipo stirnas ir yra 432 vnt. Tyrimo pabaigoje buvo apskaityta 1456 stirnos, tai gerokai viršina rekomenduojamas normas. Todėl rekomenduojama kasmet stirnų sumedžioti ne mažiau 263 vnt. Preliminarus šernų skaičius daugiau nei du kartus didesnis už rekomenduojamą.
Didesnis šernų skaičius medžioklės plotuose gali padidinti žvėrių daromą žaląlaukams, todėl jų reikėtų medžioti ne mažiau 230 vnt. bet medžioklės plotų naudotojai turi patys planuoti kaimenių reguliavimą.
P.s. Čia pateiktas pavyzdys iš konkretaus plotų vieneto.
2. Kanopinių žvėrių kaukolės siūlės, pleištinis kaulas, kelmeliai, skydinė kremzle.
Stirnino pleištinis kaulas suauga tarp 3 - 4 m. briedžių ir elnių tarp 5 - 6 m. Pagal pleištinio kaulo suaugimo lygį (tai vienas iš požymių pagal kurį nustatomas elninių amžius) galima apytiksliai nustatyti amžių. Kelmelių storis ir skėtra yra dar vienas iš požymių pagal kurį galima apytiksliai nustatyti elninių amžių. Danieliaus amžių nusako skydinės kremzlės padėtis kaklo srityje. Jauno patino "adomo obuolys" - skydinė kremzlė, yra aukštai, vyresnio - beveik viduryje kaklo, na o nusenusio, nusileidžia vos ne į papilvę. 3. Taurusis elnias: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
Taurusis elnias. Tai stambus, grakštus, orios išvaizdos žvėris. Elnio kūno aukštis pečių srityje iki 140 cm, svoris - iki 250 kg. Patelės smulkesnės, jos tesudaro du trečdalius patino svorio. Atsispaudusi ant žemės patino pėdos dalis 7—11 cm, patelės - 5—7,5 cm ilgio. Patino žingsnio ilgis 60 cm, patelės — 50 cm.
Patinų galvas puošia įspūdingi ragai. Vyresni elniai ragus meta kovo, o jauni - balandžio—gegužės mėnesiais. Praėjus savaitei po numetimo, pradeda augti nauji ragai, kurie galutinai susiformuoja rugpjūčio pabaigoje.
Vasarą elnių kailis ryškiai rusvos spalvos, žiemą - pilkšvai durpinės. Aplink uodegą yra šviesiai rusvos spalvos lopas - veidrodėlis. Jaunikliai iki 3 mėn. buna dėmėti. Kartais neryškiai dėmėtas būna ir antramečių elnių vasaros kailis. Nuo 2 m. amžiaus patinams ant kaklo išauga ilgesni plaukai, sudarydami apykaklę.
Taurieji elniai, įprasti senovės Lietuvos girių gyventojai, išnyko dėl nežinomų priežasčių. XX a. pradžioje mūsų respublikos miškuose vėl pasirodė elnių. Jie plito lėtai, todėl nuo 1968 m. pradėti gaudyti ir perkelti į naujas vietas. Vien tik 1976—1977 m. žiemą iš Jurbarko ir Šiaurės Lietuvos miskų į įvairias vietoves buvo perkelti 234 elniai.
Elniams tinkamiausi lapuočių arba mišrūs miskai su gausia žoline augalija ir puskrūmių danga. Vasarą elniai minta lapais, žole ir žemės ūkio kulturomis. Žiemą mitybos pagrindą sudaro lapuočių medžių ir pušies ūgliai, puskrūmiai (mėlynės, viržiai), žemės ūkio kulturų, ypač runkelių atliekos laukuose. Jie labai mėgsta laupyti uosiu žievę. Daug elnių žiemą prasimaitina miško kirtimo vietose, apsilanko prie atidarytų siloso duobių, kartais prakasa bulvių ir runkelių kaupus.
Taurieji elniai gyvena būriais, kurie susideda iš patelių, jauniklių ir jaunų — 1—3 m. amžiaus — patinų. Žiemą būriuojasi iki 50 ir daugiau žvėrių. Vyresni patinai susijungia į atskirus mažesnius burelius. ,,Vyrų klubai" susidaro po rujos ir iširsta birželio mėnesį, kada patinams išauga nauji ragai (tuo metu jie dar nėra galutinai susiformavę). Nusenę patinai kartais gyvena pavieniui.
Elnio amžių "gyvai" galima nustatyti pagal keletą pažymių - kūno sandarą ir masę, karčių ilgį ir tankį, kūno laikyseną, ragų dydį.
4. Sumedžioto šerno (kuilio) amžiaus nustatymas.
Šernų atranka yra sudėtinga, nes lauko sąlygomis sunku tiksliai nustatyti suaugusių žvėrių amžių, net lytį. Keliami reikalavimai šernų atrankinei medžioklei yra ne tokie detalūs kaip kitiems žvėrims.
Amžiaus nustatymas.
Jaunikliai nuo vyresnių žvėrių aiškiai skiriasi kūno didumu (šiųmetukų kūno masė žiemą būna iki 50 kg). Jų snukis plonas, trumpas. Uodega taip pat plona ir trumpa. Nuo rugsėjo normaliai išsiystę jaunikliai būna be dryžių, rausvai rudi.
Patinų amžius.
Šerno patino galvos išvaizda žiemą ir amžius: a — antramečio; b — 2,5 m.; c—3,5—5,5 m.; d—6,5—8,5 m.
Antramečio šerno galva siaura ir ištįsusi. Žiemą, išaugus ilgesniems plaukams, galva atrodo trumpesnė ir bukesnė. Nugaros linija lengvai išgadbta. Kojos ilgos. Kūno masė proporcingai pasiskirsčiusi ties priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis. Uodega plona, su trumpu kutu, jos galas siekia kulnį. Papilvėje šepetėlis matyti tik vasarą.
Dvejų metų šerno galva ištįsusi, snukis virš knyslės pakumpęs, viršutinė lūpa iš šonų iškelta, matyti iltys. Žiemą galva atrodo bukesnė, trumpesnė ir masyvesnė negu antramečio, bet ilčių nematyti. Nugaros linija išgaubta, ties sprandu įlinkusi, o užpakalinėje kūno dalyje lengvai leidžiasi žemyn. Figūra masyvesnė, stipresnės priekinės kojos. Uodega storesnė, ilgesnė, nukarusi žemiau kulnies. Šepetėlis, ypač vasarą, aiškiai matyti.
3—5 metų kuilio galva masyvi, bukesnė, didelė knyslė, snukis virš knyslės pakumpęs,' viršutinė lūpa iš šonų iškelta, aiškiai matyti iltys. Nugaros linija ties sprandu vos įlinkusi tik vasarą, nuo ikūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn, ypač užpakalinėje dalyje. Figūra masyvesnė, trumpa, kūno masė sukoncentruota ties priekinėmis kojomis. .Kojos atrodo trumpesnės ir storesnės. Uodega stambi, su dideliu kutu, nutarusi žemiau kulnies. Šepetėlis ryškus ir žiemą. Šerno patino figūra ir amžius : a - antramečio; b- 2,5 m. ; c - 3,5 - 4,5 m. ; d - 7,5 - 8,5 m.
Šerno patelės figūra ir amžius : a - antrametės; b - 2,5 - 3,5 m. ; c - 4,5 - 5,5 m.; d - 6,5 ir vyresnių
Šešerių metų ir vyresnių kuilių galva labai masyvi ir sudaro apie trečdalį viso kūno ilgio. Snukis pakumpęs, viršutinė lūpa aukštai iškelta, aiškiai matyti iltys. Ryški ketera. Nugaros linija ties sprandu neįlinkusi, nuo įkūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn. Figūra masyvi, didžioji kūno masės dalis koncentruojasi ant priekinių kojų. Uodega ilga, stora, su dideliu kutu, nukarusi žemiau kulnies. Šepetėlis ryškus ir žiemą .
Sumedžiotų šernų amžius.
Iki 2 metų šernų amžių galima nustatyti pagal dantų išsivystymą ir kaitą. Vyresnių žvėrių apytikslį amžių galima sužinoti pagal ilčių išvaizdą ir matmenis (žiūr. pav.). Jaunų patelių apatinių ilčių storiausia vieta būna ties pamatine dalimi, o vyresnių — link viršūnės. Vyresnių patelių ilčių šaknies kanalas labai susiaurėjęs. Priklausomai nuo amžiaus panašiai keičiasi ir patino viršutinių ilčių išvaizda. Patinų amžių, be to, galima nustatyti pagal ilčių nušlifuoto paviršiaus ilgį ir pagal apatinių ilčių pagrindo ir viršūnės ties nušlifuotos vietos pradžia matmenų santykį. Ilties pagrindo skersmuo matuojamas už 1 cm nuo krašto. Antrasis ilties matavimas atliekamas prie pat nušlifuotos vietos. Pirmasis matmuo (mm) dalijamas iš antrojo. Šerno ilčių didumas ir proporcijos kintant amžiui: kairėje—patino (a—jauno, b — seno), dešinėje—patelės (c—1,5 m., d — vidutinio amžiats, e — senos); rodyklėmis parodyta ilčių matavimo amžiui nustatyti vieta
Pagal gautą santykinį skaičių nustatomas apytikslis kuilio amžius:
Amžius - Santykinis - metais skaičius
1 - apie 1,8
2-4 - 1,50-1,21
5-7 - 1,20-1,05
8 ir daugiau - 1,04-1,00
Matuojama slankmačiu, 0,1 mm tikslumu.
5. Briedžių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Stirninų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Plėšriųjų žvėrių kaukolių paruošimas ir vertinimas.
Plėšriųjų žvėrių kaukolės matuojamos į ilgį ir į plotį.
Plėšriųjų žvėrių kaukolių paruošimas
Tam reikalui reikalingi instrumentai :
1. Aštrus peilis.
2. Žirklės.
3. Pincetas.
Nulupus kailį nuo kaklo atskiriama kaukolė. Ypač reikia būti atsargiems ir stengtis nepažeisti pakaušio kaulų. Galva patempiama atgal ir aštriu peiliu perpjaunami raumenys aplink galvą, po to peilio galu perpjaunamos sausgyslės ir staigiu judesiu užlaužus galvą aukštyn, atskiriama kaukolė nuo kaklo.
Nuo kaukolės aštriu peiliu ar žirklėmis atskiriami stambesni mėsos gabalais, akys, liežuvis, po to pašalinamos smegenys. Pro smegenų angą įkišamas pincetas ar vielos vąšelis ir smegenys išmaišomos. Vėliau į smegenų ertme paleidžiama vandens srovė. Pripildžius smegenų ertmę vandens, kaukolė iškratoma, kartu su vandeniu pasišalina ir smegenų gabalai. Tai pakartojus keletą kartų pašalinamos visos smegenys. Smegenų žievė pašalinama užkabinus už krašto pincetu. Jei nėra tekančio vandens, galima kaukole pamerkti į kūdrą ar kitą vandens rezervuarą. Prisipildžius smegenų ertmei vandens, kaukolę iškratyti.
Jeigu nėra galimybės iškart apdoroti kaukolės, ją smarkiai pasūdžius, galima išlaikyti ilgą laiką. Kad neįsiveistų mėsinės musės, pasūdytą kaukolę galima pabarstyti naftalinu. Taip paruoštą kaukolę, įdėtą į sandarų polietileninį maišelį, galima išlaikyti ilgą laiką net karštame ore.
Tolesnis kaukolės apdorojimas skirstomas į šiuos etapus :
1. Nuvalymas
2. Nuriebinimas
3. Balinimas
4. Padengimas
5. Montavimas
Kaukolės nuvalymas
Egzistuoja keliolika galutinio kaukolių apdorojimo būdų. Vienas paprasčiausių - nuvirinimas vandenyje. Norint kad kaukolė verdant nepatamsėtų ir vėliau lengviau baltintusi, prieš virinant kaukole, ji 10-20 valandų pamerkiama į pratekantį vandenį. Jei nėra pratekančio vandens, jis paprasčiausiai dažnai pakeičiamas. Dar geriau pašalinamas kraujas, jeigu vanduo pasūdomas valgomąja druska (10 g druskos 1 l vandens).
Kaukolė verdama dideliame puode, jos negalima dėti į verdantį vandenį. Kaukolė pamerkta į puodą su šaltu vandeniu statoma ant viryklės. Užvirus vandeniui nugraibomos riebios putos. Į vandenį paprastai nededama jokių priedų (sodos, skalbimo miltelių ir pan.).
Kaukolės verdamos tiek laiko :
Meškos - 50 min.
Vilko - 40 min.
Lūšies - 40 min.
Lapės, usūrinio šuns, barsuko — 0,5 val.
Audinės, kiaunės, šeško — 20 min.
Ypač atsargiai reikia virti jaunų plėšrūnų kaukoles, nes daug jų kaulų esti dar nesuaugę. Pincetu patikrinama, ar mėsa dar sunkiai atsiskiria nuo kaulų. Jei mėsa lengvai nusiima nuo kaukolės, virti nebereikia, kaukolė ištraukiama iš puodo ir patalpiname į indą su šiltu vandeniu, kur ir paliekama atvėsti. Jokiu būdu negalima merkti kaukolės į šaltą vandenį, nes tai labai kenkia, ypač iltinių dantų emalei ir vėliau dantys gali pradėti skilinėti. Nuo atvėsintos kaukolės pinceto ir peilio pagalba pašalinama mėsa, sausgyslės, smegenų žievės likučiai. Jei kurio nors kaulo sąaugos suiro ir jis atsiskyrė nuo kaukolės, kaulas padedamas į lėkštelę, ir vėliau, nuriebinus ir nubalinus kaukolę, priklijuojamas. Ypač lengvai atsiskiria nosiaryklės dengiamieji kaulai, dažnai iškrenta krūminiai dantys, tad reikia jų nepamesti. Nuvalius kaukolę nuo mėsos, naudinga ją paskalauti skalbimo miltelių tirpale.
Maceravimas pūdymu
Tai patogus būdas. Juo valant kaukolę nereikia didelių indų. Neigiamos šio būdo pusės yra tos, jog, valant kaukoles, esti stiprus nemalonus kvapas ir, be to, maceravimas gana ilgai trunka. Maceruojama švariame nevirintame vandenyje, stikliniame arba emaliuotame inde. Apvalyta kaukolė merkiama į vandenį ir pridedama agar-agaro tirpalo, kuris suaktyvina mikroflorą, taip pat sugeria puvimo kvapą. Maceruojant agar-agaro tirpale, indo nebutine uždengti dangteliu. Jei kaukolė prieš tai buvo konservuota druska, būtina prieš pūdant ją atmirkyti. Geriausiai druska išsiplauna pamerkus kaukolę keletui dienų į tekantį vandenį. Jei jo nėra merkiama į indą ir kelis kartus per dieną pakeičiamas jame vanduo.
Į 1 litrą karšto vandens dedama 1,5-3 g agar-agaro (jo galima nusipirkti veterinarinėje vaistinėje). Jis ištirpdomas ir į šį tirpalą merkiama kaukolė. Geriausiai maceravimas vyksta 30-40 C° vandenyje. Kadangi dauguma plėšrūnų sumedžiojama šaltuoju metų laiku, patogu indą su kaukole pastatyti prie pat šildymo radiatoriaus.
Baigus maceravimą kaukolės perplaunamos švariu vandeniu ir išdžiovinamos. Jei ant kaulų atsiranda kalkinės apnašos, jos pašalinamos pamerkiant kaukolę į 2 % druskos rūgšties ( 4HCl ) tirpalą 30 min.
Maceravimas šlapiame smėlyje
Apvalyta kaukolė dedama į medine dėžę ir užpilama smėliu. Dėžėje prieš tai padaroma keliolika nedidelių skyrių. Dėžė su kaukole užkasama smėlyje arba pastatoma šiltoje patalpoje (tam ypač tinka daugiabučių namų apšildomi rūsiai). Kartas nuo karto ant smėlio užpilama po truputį vandens. Mėsa ir sausgyslės pūna smėlyje. Kaukolė maceruojama 12-15 mėnesių, šio būdo privalumas tas, jog kaukolės po to nereikia nuriebinti.
Kaukolės valymas vandens bestuburių pagalba
„Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, pagamintą iš smulkiaakio metalinio tinklelio ir parišus šią dėžutę ant plūdžių, merkiama į vandens baseiną ( pieš.). Šis būdas naudojamas tik vasaros laikotarpiu. Kuo šiltesnis vanduo, tuo aktyvesni bestuburiai ir greičiau apvaloma kaukolė. Mažai efektyvus šis būdas šaltiniuotuose vandens telkiniuose. Paprastai mėsos likučiai nuvalomi per 1-2 mėnesius.
Kaukolės nuvalymas skruzdžių pagalba
Ypač gerai tinka didžiosios miško skruzdėlės. Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, kurioje pragręžta keletas skylučių, uždaroma dangteliu ir užkasama į skruzdėlyną. Audinių pašalinimas baigiamas po 1-2 mėn. Šio būdo didelis trūkumas yra tas, jog nuo skruzdžių rūgšties vėliau ant kaukolės gali atsirasti tamsios dėmės.
Pastarieji kaukolių valymo būdai dažniausiai naudojami tada, kai randamas jau apgedęs gyvūnas, ar kuomet išvykstame ilgesniam laikui. Šiaip patogesni ir greitesni būdai yra virinimas ir cheminis maceravimas.
Kaukolės apdorojimas kalio ar natrio šarmais
Maceruojama 35-40 C° vandeniniame kalio ar natrio šarmo tirpale. Senų gyvūnų kaukolėms maceruoti 1 l vandeninio tirpalo reikia 40 gr koncentruoto kalio šarmo. Pamerkus kaukole į tirpalą, reikia kartas nuo karto ilgu pincetu ištraukti kaukolę ir stebėti kuomet raumenys ir sausgyslės pradeda atsiskirti nuo kaulo. Reikiamą temperatūrą patogu palaikyti pastačius indą su tirpalu karšto pratekančio vandens vonioje, jei jo nėra, įstačius į šildomą vandens puodą. Pilnai nuvalius raumenis ir sausgysles, kaukolė praplaunama muiluotu vandeniu. Jei raumenų atsiskyrimas vyksta labai pamažu, galima kiek padidinti šarmo koncentraciją. Panašiai vykdoma maceracija natrio šarmu, tik naudojama 30 g/1 koncentracija. Maceruojant šiuo būdu, kartu vyksta ir kaukolės nuriebinimas. Šiuo būdu ypač patogu apdoroti senas, ilgai laikytas, smarkiai riebaluotas kaukoles.
Maceravimas antiforminu
Tai greitas „stogus būdas, antiforminas neskleidžia kvapo, o garai nekenkia žmogaus sveikatai.
Ruošiant antiforminą 15 g sodos ištirpdoma 25 g. vandens, 10 g. chlorkalkių ištirpdoma 75 g vandens. Abu šiuos tirpalus sumaišome ir į gautą mišinį pridedame natrio šarmo. Šis tirpalas laikomas tamsioje ir vėsioje vietoje. Darbui reikalingas 10% vandeninis jo tirpalas. Tirpalas ruošiamas naudojant virintą vandenį. Maceracija trunka 8-16 valandų (priklausomai nuo kaukolės dydžio). Jos metu raumenys virsta drebučių koncentracijos mase. Vėliau juos patogu nuplauti karšto vandens srove. Baigus maceruoti, kaukole reikia dar parą palaikyti karštame vandenyje.
Kaukolės nuriebinimas
Teisingai atlikus cheminį maceravimą dauguma riebalų iš kaukolės pašalinama jos metu. Jei džiovinant kaukolę atsiranda riebalinės dėmės, kaukolę tenka papildomai nuriebinti (riebalai nepasišalina, jei raumenys šalinami virinimo būdu). Patogiausia riebalus šalinti pamerkiant kaukole į benziną. Geriausiai tinka aviacinis benzinas. Kaukolė dedama į sandariai užsidarantį indą ir užpilama benzinu. Reikia, kad benzinas patektų į visas kaukolės ertmes ir ją pilnai apsemtų. Gerai uždarius dangtelį indas keletui dienų pastatomas vėsesnėje vietoje. Benzine kaukolė mirkoma 3-15 dienų (priklausomai kiek riebalų kaukolėje). Ištraukta kaukolė nardinama į indą su verdančiu vandeniu (reikia būti ypač atsargiems, kad nepakliūtų atviros ugnies). Vėliau nuplauname muiluotu vandeniu (tinka ir skalbimo milteliai), praskalaujame drungnu švariu vandeniu ir džioviname. Jei išdžiūvus paaiškėja, kad riebalų liko, procedūra pakartojama iš naujo. Jeigu pakartotinai atlikus nuriebinima benzinu ne visi riebalai pasalinami, nuriebinama sieros vandeniliu.
Nutiebinimas sieros vandeniliu (CS 2)
CS 2 - bespalvis, aštraus specifinio kvapo skystis, gerai tirpdo dervas ir riebalus. Užpilus kaukolę šiuo tirpikliu ji laikoma jame 2-3 savaites. CS 2 virimo temperatūra žema, todėl jau kambario temperatūroje jis garuoja. Siekiant sumažinti garavimą ant šio tirpiklio galima užpilti sluoksnelį vandens.
Nuriebinimas soda
Kaukolė merkiama į 5-10 % sodos tirpalą. Tirpalas užvirinamas ir jame kaukolė dar parą palaikoma. Vėliau ištraukta kaukolė dar kiek pavirinama švariame vandenyje.
Kaukolės balinimas
Išdžiovinus kaukolę ją dar reikia nubalinti. Patogiausia nubalinimui tinka vandenilio peroksidas.
Esti keletas balinimo badų. Paprasčiausias - kuomet kaukolė 10-24 val. pamerkiama į 3% vandenilio peroksido tirpalą (tokios koncentracijos tirpalas parduodamas vaistinėje). Indas sandariai uždaromas ir pastatomas tamsioje vietoje. Nereikia naudoti metalinių, neemaliuotų indų.
Norint pagreitinti reakciją atviras indas su perokside pamerkta kaukole statomas į karšto vandens vonią ( kad peroksido temperatūra siektų 30-35 C°). Balinimo reakcijos pagreitinimui į peroksidą įpilame 0,5-1,5 g. amoniako. Išbalinta kaukolė perplaunama šaltu vandeniu ir džiovinama. Kartais vaistinėse parduodamas ne vandenilio peroksidas, bet sausas perhidrolis. Peroksidas gaunamas maišant perhidrolį su vandeniu ( 1 svorio dalis perhidrolio + 1 svorio dalis vandens = 30 % vandenilio peroksido tirpalas). Norint greičiau nubalinti kaukolę ji 5-15 min. merkiama į 30% H2O2 tirpalą.
Nereikia pamiršti, jog didelės koncentracijos vandenilio peroksidas yra labai aktyvus, todėl reikia labai saugotis, kad jis nepakliūtų ant odos ir ypač į akis. Patogiausia dirbti su guminėmis pirštinėmis.
Jei peroksido turima nedaug, galima nuvalytą, apdžiovintą kaukolę apvynioti higroskopine vata (techninė netinka) arba marle. Vata ar marlė suvilgoma vandeniu (kad geriau prigultų prie kaulo) ir gausiai apvyniojama siūlais. Ypač kruopščiai vatą reikia kimšti į akiduobių ertmes, nosiaryklę. Išdžiūvus vatai, ji apipilama 7-10 % vandenilio peroksidu prieš tai įdėjus į 1 litrą šio reagento 5 ml amoniako. Balinama tamsioje vietoje (mat saulės poveikyje vandenilio peroksidas skyla į atskirus komponentus) 4-6 valandas. Dar geresnę balinimo kokybę gauname panaudoję kreidos miltelius (šis būdas taikomas tuomet, kai balinama didelės kaukolės ar turima mažai peroksido). Kaukolė prieš balinimą kelias valandas pamirkoma šaltame vandenyje ir 2-3 min. pavirinama, po to ištraukiama ir kiek apdžiovinama. Ant kaukolės tepama grietinės konsistencijos balta masė, sudaryta iš 30 % vandenilio peroksido ir kreidos miltelių. Po to kaukolė patalpinama vėsioje drėgnoje vietoje (geriausiai rūsyje) ir paliekama 12-24 valandoms).
Vėliau kaukolė kruopščiai nuplaunama ir išdžiovinama.
Kartais balinimui naudojamas amoniakas. Amoniakas praskiedžiamas vandeniu (1 dalis amoniako + 4 dalys vandens) ir kaukolė jame virinama 5-15 minučių. Ištraukus kaukolę ji porą kartų aptepama 30 % vandenilio peroksidu ir nenuplauta džiovinama.
Kaukolės padengimas
Išdžiovintą nubalintą kaukolę reikia padengti skaidria plėvele, kuri apsaugo kaulą nuo tepimosi, o dantis nuo skilinėjimo. (Mat dauguma trofėjų laikoma mūriniuose namuose ar butuose, kuriuose oras esti labai sausas ir dantys po kurio laiko pradeda skilinėti).
Padengimui naudojamas organinis stiklas arba plaukų lakas. Skystas organinis stiklas paruošiamas šiuo būdu :
1 svorio dalis susmulkinto (patogiausia suskaldyti plaktuku) skaidraus organinio stiklo užpilama 4 svorio dalimis dichloretano ir sandariai uždengus indą paliekama nakčiai. Dichloretanas ištirpdo organinį stiklą ir teptuku šiuo skysčiu padengiama kaukolė. Dar patogiau panaudoti didesnį tirpalo kiekį ir visą kaukolę panardinti į skystį 1-2 min. Ištrauktą apdžiovinti ir po 20-25 min. visą procedūrą pakartoti.
Galima taip pat kaukolę padengti putoplasto plėvele. Tirpalas paruošiamas šiuo būdu : į indą su eteriu arba acetonu dedami gabaliukai putoplasto, kurie tuoj pat jame ištirpsta. Putoplasto dedama tiek, kad skystis taptų glicerino konsistencijos. Po to juo ištepta kaukolė panardinama į jį. Kartais kaukolė dar padengiama parafino plėvele : 1 dalis parafino užpilama 5 dalimis aviacinio benzino ir palaikoma 1-3 paras sandariai uždaryta šiltoje vietoje kol parafinas ištirps. Gautu tirpalu padengiama kaukolė. Po to kaukolė tvirtinama prie lentelės.
Kaukolės montavimas
Kaukoles, kaip ir kitus trofėjus, montuojame ant lentučių. Lentelės gaminamos rato, ovalo, skydo ir kt. formų. Montuojant trofėjų svarbiausia, kad lentelė komponuotusi su trofėjumi. Reikia vengti ryškių, akį rėžiančių spalvų, taip pat lentelės dydis neturi būti gremėzdiškas. Trofėjaus dydžio santykis su lentele yra maždaug 1 x 1,5 , lentelės storis 1,5-4 cm. Nemažai trofėjinių lentelių papuošiama įvairiais raižiniais ir pjaustiniais. Saikingai, skoningai panaudotos šios detalės puošia trofėjų, išryškina jo grožį, tačiau jokiu būdu nereikia raižiniais perkrauti ir nevalia pamiršti, kad lentelė - tai tik priedas prie trofėjaus, o ne atvirkščiai.
Jei kaukolė, tvirtinama prie lentelės, bus kabinama vertikalioje padėtyje, ji prikalama kiek aukštyn (20-30 C° kampu). Jei trofėjus tvirtinamas pravirais nasrais, žandikauliai praveriami tiek, kad apatiniai ir viršutiniai iltiniai dantys neuždengtų vieni kitų. Lentelės apačioje pritvirtinama metalinė juodinta juostelė, kurioje užrašoma (išgraviruojama):
1. Gyvūno rūšis.
2. Tiksli gyvūno sumedžiojimo vieta ir data.
3. Trofėjaus savininko pavardė ir vardas.
Gražias lenteles gali paruošti juvelyrinių dirbinių graviravimo dirbtuvės.
8. Pagrindinės graižtvinių šautuvų šovinių balistinės savybės.
9. Žvėries reakcija, elgesys, pataikymo pėdsakai, pataikius į inkstus, galunių kaulus, minkštuosius audinius.
Šūvis į inkstus
Žvėris pargriūva šūvio metu. Šūvis į inkstus yra labai skausmingas. Jei stuburas pažeistas, žvėris jau neatsistoja, gali dar šliaužti. Jei nepažeistas-atsistoja ir susikūprinęs lėtai, trumpais šuoliukais nušuoliuoja. Į inkstus sužeistas žvėris stengiasi kuo greičiau atsigulti. Gali išgyventi 3-4 valandas.
Šūvis į kojas
Žvėris suklumpa ant pataikytos kojos, nušuoliuoja ant trijų kojų. Jei pataikyta aukštai į priekinę koją, gali atsistoti piestu. Šūvis nemirtinas, tačiau koja lieka sužalota.
Šūvis į raumenis (minkštas vietas)
Dažniausiai nesužalojami jokie gyvybiškai svarbūs organai. Žvėries reakcija neryški, pabėga šuoliais.
10. Įrenginiai, naudojami atrankinėje medžioklėje.
Tai gali būti įvairūs bokšteliai, maskuojamos palapinės, dirbtinės priedangos, maskuojamieji tinklai.
1. Kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitų planavimas.
X rajono medžioklės plotuose gyvena 4 porakanopių rūšys: briedžiai, taurieji elniai, stirnos ir šernai.
Briedžių populiacija didėja, bet jos tankis nesiekia minimalios leistinos ribos, todėl briedžiųpopuliacijos reguliavimas šiuo metu nėra tikslingas.
Tauriųjų elnių populiacija yra pakankamai stabili, tačiau minimalią tankio ribą peržengė tik paskutinio medžioklės sezono metu, todėl jų gausos reguliuoti nereikėtų. Norint pagerinti bandos kokybę, būtų tikslinga medžioti tik selekcinius patinus.
Stirnų populiacija yra gausiausia X rajone, sumedžiojimui padidėjus du kartus, gausos sumažėjimo nepastebėta. Populiacijos tankis artėja prie maksimalaus leistino, todėl tikslinga stirnų gausą reguliuoti intensyviau.
Šernų populiacija yra antra pagal gausą X rajone ir tolygiai didėja, nors sumedžiojimas taip pat yra didinamas. Vidutinis populiacijos tankis du kartus viršina maksimalias leistinas normas, todėl yra juntama žala daroma žemės ūkio kultūroms. Patartina šernų gausą reguliuoti intensyviau, stengiantis apsaugoti žemės ir miškų ūkio kultūras.
Pagal pateiktus preliminarius žvėrių skaičius (oficialius duomenis) ir kontrolines apskaitas atliktas Mc. Cain‘o - Jurgensono metodu apskaičiuotas minimalus ir maksimaliai leistinas žvėrių skaičius. Kaip matėme iš atliktos apskaitos, tyrimo pabaigoje medžioklės plotuose buvo 162 taurieji elniai. Atsižvelgiant į tai, kad maksimalus leistinas jų skaičius 183, kasmet
reikėtų medžioti apie 14 elnių, tuo būdu išlaikant populiaciją stabilioje būsenoje. Maksimalus rekomenduojamas stirnų skaičius pateiktas įskaičiavus lauko ekotipo stirnas ir yra 432 vnt. Tyrimo pabaigoje buvo apskaityta 1456 stirnos, tai gerokai viršina rekomenduojamas normas. Todėl rekomenduojama kasmet stirnų sumedžioti ne mažiau 263 vnt. Preliminarus šernų skaičius daugiau nei du kartus didesnis už rekomenduojamą.
Didesnis šernų skaičius medžioklės plotuose gali padidinti žvėrių daromą žaląlaukams, todėl jų reikėtų medžioti ne mažiau 230 vnt. bet medžioklės plotų naudotojai turi patys planuoti kaimenių reguliavimą.
P.s. Čia pateiktas pavyzdys iš konkretaus plotų vieneto.
2. Kanopinių žvėrių kaukolės siūlės, pleištinis kaulas, kelmeliai, skydinė kremzle.
Stirnino pleištinis kaulas suauga tarp 3 - 4 m. briedžių ir elnių tarp 5 - 6 m. Pagal pleištinio kaulo suaugimo lygį (tai vienas iš požymių pagal kurį nustatomas elninių amžius) galima apytiksliai nustatyti amžių. Kelmelių storis ir skėtra yra dar vienas iš požymių pagal kurį galima apytiksliai nustatyti elninių amžių. Danieliaus amžių nusako skydinės kremzlės padėtis kaklo srityje. Jauno patino "adomo obuolys" - skydinė kremzlė, yra aukštai, vyresnio - beveik viduryje kaklo, na o nusenusio, nusileidžia vos ne į papilvę. 3. Taurusis elnias: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
Taurusis elnias. Tai stambus, grakštus, orios išvaizdos žvėris. Elnio kūno aukštis pečių srityje iki 140 cm, svoris - iki 250 kg. Patelės smulkesnės, jos tesudaro du trečdalius patino svorio. Atsispaudusi ant žemės patino pėdos dalis 7—11 cm, patelės - 5—7,5 cm ilgio. Patino žingsnio ilgis 60 cm, patelės — 50 cm.
Patinų galvas puošia įspūdingi ragai. Vyresni elniai ragus meta kovo, o jauni - balandžio—gegužės mėnesiais. Praėjus savaitei po numetimo, pradeda augti nauji ragai, kurie galutinai susiformuoja rugpjūčio pabaigoje.
Vasarą elnių kailis ryškiai rusvos spalvos, žiemą - pilkšvai durpinės. Aplink uodegą yra šviesiai rusvos spalvos lopas - veidrodėlis. Jaunikliai iki 3 mėn. buna dėmėti. Kartais neryškiai dėmėtas būna ir antramečių elnių vasaros kailis. Nuo 2 m. amžiaus patinams ant kaklo išauga ilgesni plaukai, sudarydami apykaklę.
Taurieji elniai, įprasti senovės Lietuvos girių gyventojai, išnyko dėl nežinomų priežasčių. XX a. pradžioje mūsų respublikos miškuose vėl pasirodė elnių. Jie plito lėtai, todėl nuo 1968 m. pradėti gaudyti ir perkelti į naujas vietas. Vien tik 1976—1977 m. žiemą iš Jurbarko ir Šiaurės Lietuvos miskų į įvairias vietoves buvo perkelti 234 elniai.
Elniams tinkamiausi lapuočių arba mišrūs miskai su gausia žoline augalija ir puskrūmių danga. Vasarą elniai minta lapais, žole ir žemės ūkio kulturomis. Žiemą mitybos pagrindą sudaro lapuočių medžių ir pušies ūgliai, puskrūmiai (mėlynės, viržiai), žemės ūkio kulturų, ypač runkelių atliekos laukuose. Jie labai mėgsta laupyti uosiu žievę. Daug elnių žiemą prasimaitina miško kirtimo vietose, apsilanko prie atidarytų siloso duobių, kartais prakasa bulvių ir runkelių kaupus.
Taurieji elniai gyvena būriais, kurie susideda iš patelių, jauniklių ir jaunų — 1—3 m. amžiaus — patinų. Žiemą būriuojasi iki 50 ir daugiau žvėrių. Vyresni patinai susijungia į atskirus mažesnius burelius. ,,Vyrų klubai" susidaro po rujos ir iširsta birželio mėnesį, kada patinams išauga nauji ragai (tuo metu jie dar nėra galutinai susiformavę). Nusenę patinai kartais gyvena pavieniui.
Elnio amžių "gyvai" galima nustatyti pagal keletą pažymių - kūno sandarą ir masę, karčių ilgį ir tankį, kūno laikyseną, ragų dydį.
4. Sumedžioto šerno (kuilio) amžiaus nustatymas.
Šernų atranka yra sudėtinga, nes lauko sąlygomis sunku tiksliai nustatyti suaugusių žvėrių amžių, net lytį. Keliami reikalavimai šernų atrankinei medžioklei yra ne tokie detalūs kaip kitiems žvėrims.
Amžiaus nustatymas.
Jaunikliai nuo vyresnių žvėrių aiškiai skiriasi kūno didumu (šiųmetukų kūno masė žiemą būna iki 50 kg). Jų snukis plonas, trumpas. Uodega taip pat plona ir trumpa. Nuo rugsėjo normaliai išsiystę jaunikliai būna be dryžių, rausvai rudi.
Patinų amžius.
Šerno patino galvos išvaizda žiemą ir amžius: a — antramečio; b — 2,5 m.; c—3,5—5,5 m.; d—6,5—8,5 m.
Antramečio šerno galva siaura ir ištįsusi. Žiemą, išaugus ilgesniems plaukams, galva atrodo trumpesnė ir bukesnė. Nugaros linija lengvai išgadbta. Kojos ilgos. Kūno masė proporcingai pasiskirsčiusi ties priekinėmis ir užpakalinėmis kojomis. Uodega plona, su trumpu kutu, jos galas siekia kulnį. Papilvėje šepetėlis matyti tik vasarą.
Dvejų metų šerno galva ištįsusi, snukis virš knyslės pakumpęs, viršutinė lūpa iš šonų iškelta, matyti iltys. Žiemą galva atrodo bukesnė, trumpesnė ir masyvesnė negu antramečio, bet ilčių nematyti. Nugaros linija išgaubta, ties sprandu įlinkusi, o užpakalinėje kūno dalyje lengvai leidžiasi žemyn. Figūra masyvesnė, stipresnės priekinės kojos. Uodega storesnė, ilgesnė, nukarusi žemiau kulnies. Šepetėlis, ypač vasarą, aiškiai matyti.
3—5 metų kuilio galva masyvi, bukesnė, didelė knyslė, snukis virš knyslės pakumpęs,' viršutinė lūpa iš šonų iškelta, aiškiai matyti iltys. Nugaros linija ties sprandu vos įlinkusi tik vasarą, nuo ikūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn, ypač užpakalinėje dalyje. Figūra masyvesnė, trumpa, kūno masė sukoncentruota ties priekinėmis kojomis. .Kojos atrodo trumpesnės ir storesnės. Uodega stambi, su dideliu kutu, nutarusi žemiau kulnies. Šepetėlis ryškus ir žiemą. Šerno patino figūra ir amžius : a - antramečio; b- 2,5 m. ; c - 3,5 - 4,5 m. ; d - 7,5 - 8,5 m.
Šerno patelės figūra ir amžius : a - antrametės; b - 2,5 - 3,5 m. ; c - 4,5 - 5,5 m.; d - 6,5 ir vyresnių
Šešerių metų ir vyresnių kuilių galva labai masyvi ir sudaro apie trečdalį viso kūno ilgio. Snukis pakumpęs, viršutinė lūpa aukštai iškelta, aiškiai matyti iltys. Ryški ketera. Nugaros linija ties sprandu neįlinkusi, nuo įkūno vidurio staigiai leidžiasi žemyn. Figūra masyvi, didžioji kūno masės dalis koncentruojasi ant priekinių kojų. Uodega ilga, stora, su dideliu kutu, nukarusi žemiau kulnies. Šepetėlis ryškus ir žiemą .
Sumedžiotų šernų amžius.
Iki 2 metų šernų amžių galima nustatyti pagal dantų išsivystymą ir kaitą. Vyresnių žvėrių apytikslį amžių galima sužinoti pagal ilčių išvaizdą ir matmenis (žiūr. pav.). Jaunų patelių apatinių ilčių storiausia vieta būna ties pamatine dalimi, o vyresnių — link viršūnės. Vyresnių patelių ilčių šaknies kanalas labai susiaurėjęs. Priklausomai nuo amžiaus panašiai keičiasi ir patino viršutinių ilčių išvaizda. Patinų amžių, be to, galima nustatyti pagal ilčių nušlifuoto paviršiaus ilgį ir pagal apatinių ilčių pagrindo ir viršūnės ties nušlifuotos vietos pradžia matmenų santykį. Ilties pagrindo skersmuo matuojamas už 1 cm nuo krašto. Antrasis ilties matavimas atliekamas prie pat nušlifuotos vietos. Pirmasis matmuo (mm) dalijamas iš antrojo. Šerno ilčių didumas ir proporcijos kintant amžiui: kairėje—patino (a—jauno, b — seno), dešinėje—patelės (c—1,5 m., d — vidutinio amžiats, e — senos); rodyklėmis parodyta ilčių matavimo amžiui nustatyti vieta
Pagal gautą santykinį skaičių nustatomas apytikslis kuilio amžius:
Amžius - Santykinis - metais skaičius
1 - apie 1,8
2-4 - 1,50-1,21
5-7 - 1,20-1,05
8 ir daugiau - 1,04-1,00
Matuojama slankmačiu, 0,1 mm tikslumu.
5. Briedžių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Stirninų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Plėšriųjų žvėrių kaukolių paruošimas ir vertinimas.
Plėšriųjų žvėrių kaukolės matuojamos į ilgį ir į plotį.
Plėšriųjų žvėrių kaukolių paruošimas
Tam reikalui reikalingi instrumentai :
1. Aštrus peilis.
2. Žirklės.
3. Pincetas.
Nulupus kailį nuo kaklo atskiriama kaukolė. Ypač reikia būti atsargiems ir stengtis nepažeisti pakaušio kaulų. Galva patempiama atgal ir aštriu peiliu perpjaunami raumenys aplink galvą, po to peilio galu perpjaunamos sausgyslės ir staigiu judesiu užlaužus galvą aukštyn, atskiriama kaukolė nuo kaklo.
Nuo kaukolės aštriu peiliu ar žirklėmis atskiriami stambesni mėsos gabalais, akys, liežuvis, po to pašalinamos smegenys. Pro smegenų angą įkišamas pincetas ar vielos vąšelis ir smegenys išmaišomos. Vėliau į smegenų ertme paleidžiama vandens srovė. Pripildžius smegenų ertmę vandens, kaukolė iškratoma, kartu su vandeniu pasišalina ir smegenų gabalai. Tai pakartojus keletą kartų pašalinamos visos smegenys. Smegenų žievė pašalinama užkabinus už krašto pincetu. Jei nėra tekančio vandens, galima kaukole pamerkti į kūdrą ar kitą vandens rezervuarą. Prisipildžius smegenų ertmei vandens, kaukolę iškratyti.
Jeigu nėra galimybės iškart apdoroti kaukolės, ją smarkiai pasūdžius, galima išlaikyti ilgą laiką. Kad neįsiveistų mėsinės musės, pasūdytą kaukolę galima pabarstyti naftalinu. Taip paruoštą kaukolę, įdėtą į sandarų polietileninį maišelį, galima išlaikyti ilgą laiką net karštame ore.
Tolesnis kaukolės apdorojimas skirstomas į šiuos etapus :
1. Nuvalymas
2. Nuriebinimas
3. Balinimas
4. Padengimas
5. Montavimas
Kaukolės nuvalymas
Egzistuoja keliolika galutinio kaukolių apdorojimo būdų. Vienas paprasčiausių - nuvirinimas vandenyje. Norint kad kaukolė verdant nepatamsėtų ir vėliau lengviau baltintusi, prieš virinant kaukole, ji 10-20 valandų pamerkiama į pratekantį vandenį. Jei nėra pratekančio vandens, jis paprasčiausiai dažnai pakeičiamas. Dar geriau pašalinamas kraujas, jeigu vanduo pasūdomas valgomąja druska (10 g druskos 1 l vandens).
Kaukolė verdama dideliame puode, jos negalima dėti į verdantį vandenį. Kaukolė pamerkta į puodą su šaltu vandeniu statoma ant viryklės. Užvirus vandeniui nugraibomos riebios putos. Į vandenį paprastai nededama jokių priedų (sodos, skalbimo miltelių ir pan.).
Kaukolės verdamos tiek laiko :
Meškos - 50 min.
Vilko - 40 min.
Lūšies - 40 min.
Lapės, usūrinio šuns, barsuko — 0,5 val.
Audinės, kiaunės, šeško — 20 min.
Ypač atsargiai reikia virti jaunų plėšrūnų kaukoles, nes daug jų kaulų esti dar nesuaugę. Pincetu patikrinama, ar mėsa dar sunkiai atsiskiria nuo kaulų. Jei mėsa lengvai nusiima nuo kaukolės, virti nebereikia, kaukolė ištraukiama iš puodo ir patalpiname į indą su šiltu vandeniu, kur ir paliekama atvėsti. Jokiu būdu negalima merkti kaukolės į šaltą vandenį, nes tai labai kenkia, ypač iltinių dantų emalei ir vėliau dantys gali pradėti skilinėti. Nuo atvėsintos kaukolės pinceto ir peilio pagalba pašalinama mėsa, sausgyslės, smegenų žievės likučiai. Jei kurio nors kaulo sąaugos suiro ir jis atsiskyrė nuo kaukolės, kaulas padedamas į lėkštelę, ir vėliau, nuriebinus ir nubalinus kaukolę, priklijuojamas. Ypač lengvai atsiskiria nosiaryklės dengiamieji kaulai, dažnai iškrenta krūminiai dantys, tad reikia jų nepamesti. Nuvalius kaukolę nuo mėsos, naudinga ją paskalauti skalbimo miltelių tirpale.
Maceravimas pūdymu
Tai patogus būdas. Juo valant kaukolę nereikia didelių indų. Neigiamos šio būdo pusės yra tos, jog, valant kaukoles, esti stiprus nemalonus kvapas ir, be to, maceravimas gana ilgai trunka. Maceruojama švariame nevirintame vandenyje, stikliniame arba emaliuotame inde. Apvalyta kaukolė merkiama į vandenį ir pridedama agar-agaro tirpalo, kuris suaktyvina mikroflorą, taip pat sugeria puvimo kvapą. Maceruojant agar-agaro tirpale, indo nebutine uždengti dangteliu. Jei kaukolė prieš tai buvo konservuota druska, būtina prieš pūdant ją atmirkyti. Geriausiai druska išsiplauna pamerkus kaukolę keletui dienų į tekantį vandenį. Jei jo nėra merkiama į indą ir kelis kartus per dieną pakeičiamas jame vanduo.
Į 1 litrą karšto vandens dedama 1,5-3 g agar-agaro (jo galima nusipirkti veterinarinėje vaistinėje). Jis ištirpdomas ir į šį tirpalą merkiama kaukolė. Geriausiai maceravimas vyksta 30-40 C° vandenyje. Kadangi dauguma plėšrūnų sumedžiojama šaltuoju metų laiku, patogu indą su kaukole pastatyti prie pat šildymo radiatoriaus.
Baigus maceravimą kaukolės perplaunamos švariu vandeniu ir išdžiovinamos. Jei ant kaulų atsiranda kalkinės apnašos, jos pašalinamos pamerkiant kaukolę į 2 % druskos rūgšties ( 4HCl ) tirpalą 30 min.
Maceravimas šlapiame smėlyje
Apvalyta kaukolė dedama į medine dėžę ir užpilama smėliu. Dėžėje prieš tai padaroma keliolika nedidelių skyrių. Dėžė su kaukole užkasama smėlyje arba pastatoma šiltoje patalpoje (tam ypač tinka daugiabučių namų apšildomi rūsiai). Kartas nuo karto ant smėlio užpilama po truputį vandens. Mėsa ir sausgyslės pūna smėlyje. Kaukolė maceruojama 12-15 mėnesių, šio būdo privalumas tas, jog kaukolės po to nereikia nuriebinti.
Kaukolės valymas vandens bestuburių pagalba
„Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, pagamintą iš smulkiaakio metalinio tinklelio ir parišus šią dėžutę ant plūdžių, merkiama į vandens baseiną ( pieš.). Šis būdas naudojamas tik vasaros laikotarpiu. Kuo šiltesnis vanduo, tuo aktyvesni bestuburiai ir greičiau apvaloma kaukolė. Mažai efektyvus šis būdas šaltiniuotuose vandens telkiniuose. Paprastai mėsos likučiai nuvalomi per 1-2 mėnesius.
Kaukolės nuvalymas skruzdžių pagalba
Ypač gerai tinka didžiosios miško skruzdėlės. Apvalyta kaukolė dedama į dėžute, kurioje pragręžta keletas skylučių, uždaroma dangteliu ir užkasama į skruzdėlyną. Audinių pašalinimas baigiamas po 1-2 mėn. Šio būdo didelis trūkumas yra tas, jog nuo skruzdžių rūgšties vėliau ant kaukolės gali atsirasti tamsios dėmės.
Pastarieji kaukolių valymo būdai dažniausiai naudojami tada, kai randamas jau apgedęs gyvūnas, ar kuomet išvykstame ilgesniam laikui. Šiaip patogesni ir greitesni būdai yra virinimas ir cheminis maceravimas.
Kaukolės apdorojimas kalio ar natrio šarmais
Maceruojama 35-40 C° vandeniniame kalio ar natrio šarmo tirpale. Senų gyvūnų kaukolėms maceruoti 1 l vandeninio tirpalo reikia 40 gr koncentruoto kalio šarmo. Pamerkus kaukole į tirpalą, reikia kartas nuo karto ilgu pincetu ištraukti kaukolę ir stebėti kuomet raumenys ir sausgyslės pradeda atsiskirti nuo kaulo. Reikiamą temperatūrą patogu palaikyti pastačius indą su tirpalu karšto pratekančio vandens vonioje, jei jo nėra, įstačius į šildomą vandens puodą. Pilnai nuvalius raumenis ir sausgysles, kaukolė praplaunama muiluotu vandeniu. Jei raumenų atsiskyrimas vyksta labai pamažu, galima kiek padidinti šarmo koncentraciją. Panašiai vykdoma maceracija natrio šarmu, tik naudojama 30 g/1 koncentracija. Maceruojant šiuo būdu, kartu vyksta ir kaukolės nuriebinimas. Šiuo būdu ypač patogu apdoroti senas, ilgai laikytas, smarkiai riebaluotas kaukoles.
Maceravimas antiforminu
Tai greitas „stogus būdas, antiforminas neskleidžia kvapo, o garai nekenkia žmogaus sveikatai.
Ruošiant antiforminą 15 g sodos ištirpdoma 25 g. vandens, 10 g. chlorkalkių ištirpdoma 75 g vandens. Abu šiuos tirpalus sumaišome ir į gautą mišinį pridedame natrio šarmo. Šis tirpalas laikomas tamsioje ir vėsioje vietoje. Darbui reikalingas 10% vandeninis jo tirpalas. Tirpalas ruošiamas naudojant virintą vandenį. Maceracija trunka 8-16 valandų (priklausomai nuo kaukolės dydžio). Jos metu raumenys virsta drebučių koncentracijos mase. Vėliau juos patogu nuplauti karšto vandens srove. Baigus maceruoti, kaukole reikia dar parą palaikyti karštame vandenyje.
Kaukolės nuriebinimas
Teisingai atlikus cheminį maceravimą dauguma riebalų iš kaukolės pašalinama jos metu. Jei džiovinant kaukolę atsiranda riebalinės dėmės, kaukolę tenka papildomai nuriebinti (riebalai nepasišalina, jei raumenys šalinami virinimo būdu). Patogiausia riebalus šalinti pamerkiant kaukole į benziną. Geriausiai tinka aviacinis benzinas. Kaukolė dedama į sandariai užsidarantį indą ir užpilama benzinu. Reikia, kad benzinas patektų į visas kaukolės ertmes ir ją pilnai apsemtų. Gerai uždarius dangtelį indas keletui dienų pastatomas vėsesnėje vietoje. Benzine kaukolė mirkoma 3-15 dienų (priklausomai kiek riebalų kaukolėje). Ištraukta kaukolė nardinama į indą su verdančiu vandeniu (reikia būti ypač atsargiems, kad nepakliūtų atviros ugnies). Vėliau nuplauname muiluotu vandeniu (tinka ir skalbimo milteliai), praskalaujame drungnu švariu vandeniu ir džioviname. Jei išdžiūvus paaiškėja, kad riebalų liko, procedūra pakartojama iš naujo. Jeigu pakartotinai atlikus nuriebinima benzinu ne visi riebalai pasalinami, nuriebinama sieros vandeniliu.
Nutiebinimas sieros vandeniliu (CS 2)
CS 2 - bespalvis, aštraus specifinio kvapo skystis, gerai tirpdo dervas ir riebalus. Užpilus kaukolę šiuo tirpikliu ji laikoma jame 2-3 savaites. CS 2 virimo temperatūra žema, todėl jau kambario temperatūroje jis garuoja. Siekiant sumažinti garavimą ant šio tirpiklio galima užpilti sluoksnelį vandens.
Nuriebinimas soda
Kaukolė merkiama į 5-10 % sodos tirpalą. Tirpalas užvirinamas ir jame kaukolė dar parą palaikoma. Vėliau ištraukta kaukolė dar kiek pavirinama švariame vandenyje.
Kaukolės balinimas
Išdžiovinus kaukolę ją dar reikia nubalinti. Patogiausia nubalinimui tinka vandenilio peroksidas.
Esti keletas balinimo badų. Paprasčiausias - kuomet kaukolė 10-24 val. pamerkiama į 3% vandenilio peroksido tirpalą (tokios koncentracijos tirpalas parduodamas vaistinėje). Indas sandariai uždaromas ir pastatomas tamsioje vietoje. Nereikia naudoti metalinių, neemaliuotų indų.
Norint pagreitinti reakciją atviras indas su perokside pamerkta kaukole statomas į karšto vandens vonią ( kad peroksido temperatūra siektų 30-35 C°). Balinimo reakcijos pagreitinimui į peroksidą įpilame 0,5-1,5 g. amoniako. Išbalinta kaukolė perplaunama šaltu vandeniu ir džiovinama. Kartais vaistinėse parduodamas ne vandenilio peroksidas, bet sausas perhidrolis. Peroksidas gaunamas maišant perhidrolį su vandeniu ( 1 svorio dalis perhidrolio + 1 svorio dalis vandens = 30 % vandenilio peroksido tirpalas). Norint greičiau nubalinti kaukolę ji 5-15 min. merkiama į 30% H2O2 tirpalą.
Nereikia pamiršti, jog didelės koncentracijos vandenilio peroksidas yra labai aktyvus, todėl reikia labai saugotis, kad jis nepakliūtų ant odos ir ypač į akis. Patogiausia dirbti su guminėmis pirštinėmis.
Jei peroksido turima nedaug, galima nuvalytą, apdžiovintą kaukolę apvynioti higroskopine vata (techninė netinka) arba marle. Vata ar marlė suvilgoma vandeniu (kad geriau prigultų prie kaulo) ir gausiai apvyniojama siūlais. Ypač kruopščiai vatą reikia kimšti į akiduobių ertmes, nosiaryklę. Išdžiūvus vatai, ji apipilama 7-10 % vandenilio peroksidu prieš tai įdėjus į 1 litrą šio reagento 5 ml amoniako. Balinama tamsioje vietoje (mat saulės poveikyje vandenilio peroksidas skyla į atskirus komponentus) 4-6 valandas. Dar geresnę balinimo kokybę gauname panaudoję kreidos miltelius (šis būdas taikomas tuomet, kai balinama didelės kaukolės ar turima mažai peroksido). Kaukolė prieš balinimą kelias valandas pamirkoma šaltame vandenyje ir 2-3 min. pavirinama, po to ištraukiama ir kiek apdžiovinama. Ant kaukolės tepama grietinės konsistencijos balta masė, sudaryta iš 30 % vandenilio peroksido ir kreidos miltelių. Po to kaukolė patalpinama vėsioje drėgnoje vietoje (geriausiai rūsyje) ir paliekama 12-24 valandoms).
Vėliau kaukolė kruopščiai nuplaunama ir išdžiovinama.
Kartais balinimui naudojamas amoniakas. Amoniakas praskiedžiamas vandeniu (1 dalis amoniako + 4 dalys vandens) ir kaukolė jame virinama 5-15 minučių. Ištraukus kaukolę ji porą kartų aptepama 30 % vandenilio peroksidu ir nenuplauta džiovinama.
Kaukolės padengimas
Išdžiovintą nubalintą kaukolę reikia padengti skaidria plėvele, kuri apsaugo kaulą nuo tepimosi, o dantis nuo skilinėjimo. (Mat dauguma trofėjų laikoma mūriniuose namuose ar butuose, kuriuose oras esti labai sausas ir dantys po kurio laiko pradeda skilinėti).
Padengimui naudojamas organinis stiklas arba plaukų lakas. Skystas organinis stiklas paruošiamas šiuo būdu :
1 svorio dalis susmulkinto (patogiausia suskaldyti plaktuku) skaidraus organinio stiklo užpilama 4 svorio dalimis dichloretano ir sandariai uždengus indą paliekama nakčiai. Dichloretanas ištirpdo organinį stiklą ir teptuku šiuo skysčiu padengiama kaukolė. Dar patogiau panaudoti didesnį tirpalo kiekį ir visą kaukolę panardinti į skystį 1-2 min. Ištrauktą apdžiovinti ir po 20-25 min. visą procedūrą pakartoti.
Galima taip pat kaukolę padengti putoplasto plėvele. Tirpalas paruošiamas šiuo būdu : į indą su eteriu arba acetonu dedami gabaliukai putoplasto, kurie tuoj pat jame ištirpsta. Putoplasto dedama tiek, kad skystis taptų glicerino konsistencijos. Po to juo ištepta kaukolė panardinama į jį. Kartais kaukolė dar padengiama parafino plėvele : 1 dalis parafino užpilama 5 dalimis aviacinio benzino ir palaikoma 1-3 paras sandariai uždaryta šiltoje vietoje kol parafinas ištirps. Gautu tirpalu padengiama kaukolė. Po to kaukolė tvirtinama prie lentelės.
Kaukolės montavimas
Kaukoles, kaip ir kitus trofėjus, montuojame ant lentučių. Lentelės gaminamos rato, ovalo, skydo ir kt. formų. Montuojant trofėjų svarbiausia, kad lentelė komponuotusi su trofėjumi. Reikia vengti ryškių, akį rėžiančių spalvų, taip pat lentelės dydis neturi būti gremėzdiškas. Trofėjaus dydžio santykis su lentele yra maždaug 1 x 1,5 , lentelės storis 1,5-4 cm. Nemažai trofėjinių lentelių papuošiama įvairiais raižiniais ir pjaustiniais. Saikingai, skoningai panaudotos šios detalės puošia trofėjų, išryškina jo grožį, tačiau jokiu būdu nereikia raižiniais perkrauti ir nevalia pamiršti, kad lentelė - tai tik priedas prie trofėjaus, o ne atvirkščiai.
Jei kaukolė, tvirtinama prie lentelės, bus kabinama vertikalioje padėtyje, ji prikalama kiek aukštyn (20-30 C° kampu). Jei trofėjus tvirtinamas pravirais nasrais, žandikauliai praveriami tiek, kad apatiniai ir viršutiniai iltiniai dantys neuždengtų vieni kitų. Lentelės apačioje pritvirtinama metalinė juodinta juostelė, kurioje užrašoma (išgraviruojama):
1. Gyvūno rūšis.
2. Tiksli gyvūno sumedžiojimo vieta ir data.
3. Trofėjaus savininko pavardė ir vardas.
Gražias lenteles gali paruošti juvelyrinių dirbinių graviravimo dirbtuvės.
8. Pagrindinės graižtvinių šautuvų šovinių balistinės savybės.
9. Žvėries reakcija, elgesys, pataikymo pėdsakai, pataikius į inkstus, galunių kaulus, minkštuosius audinius.
Šūvis į inkstus
Žvėris pargriūva šūvio metu. Šūvis į inkstus yra labai skausmingas. Jei stuburas pažeistas, žvėris jau neatsistoja, gali dar šliaužti. Jei nepažeistas-atsistoja ir susikūprinęs lėtai, trumpais šuoliukais nušuoliuoja. Į inkstus sužeistas žvėris stengiasi kuo greičiau atsigulti. Gali išgyventi 3-4 valandas.
Šūvis į kojas
Žvėris suklumpa ant pataikytos kojos, nušuoliuoja ant trijų kojų. Jei pataikyta aukštai į priekinę koją, gali atsistoti piestu. Šūvis nemirtinas, tačiau koja lieka sužalota.
Šūvis į raumenis (minkštas vietas)
Dažniausiai nesužalojami jokie gyvybiškai svarbūs organai. Žvėries reakcija neryški, pabėga šuoliais.
10. Įrenginiai, naudojami atrankinėje medžioklėje.
Tai gali būti įvairūs bokšteliai, maskuojamos palapinės, dirbtinės priedangos, maskuojamieji tinklai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
3 BILIETAS
1. Kanopinių žvėrių apskaita.
Pakankamai tiksli medžiojamųjų gyvūnų apskaita, t.y. jų skaičiaus žinojimas, yra svarbi racionalaus medžioklės ūkio tvarkymo prielaida.Medžiojamųjų gyvūnų apskaitos laikas ir būdas priklauso nuo gyvūno rūšies ir nuo gamtinių sąlygų. Kanopiniai žvėrys, lapės, vilkai, lūšys, kiaunės, kiškiai skaičiuojami antroje žiemos pusėje - dažniausiai vasario mėnesį.
Apskaitos būdai (metodai) skirstomi į dvi grupes: tiesioginiai (skaičiuojami patys gyvūnai) ir netiesioginiai (jų gausumas įvertinamas pagal jų pėdsakus ar veiklos žymes). Apskaita būna ištisinė (gyvūnai, veiklos žymės ar pėdsakai skaičiuojami visame plote) arba dalinė (visa tai skaičiuojama tik apskaitos bareliuose, o juose suskaičiuotų gyvūnų skaičius perskaičiuojamas visam plotui).
Apėjimo budu pagal pėdsakus sniege miške skaičiuojami kanopiniai, vilkai, lūšys, lapės, kiaunės, kiškiai. Geriausia skaičiuoti praėjus dienai po snigimo. Jei snigta seniai, apskaitos išvakarėse visame miške arba jo dalyje apeinam miško kvartalinėmis linijomis ir užtrinami visi žvėrių pėdsakai. Apskaitos dieną vėl apeinama tomis pačiomis kvartalinėmis linijomis ir suskaičiuojami naujai atsiradę žvėrių pėdsakai, nurodant jų kryptį. Įėjusių ir išėjusių žvėrių pėdsakų skaičiaus skirtumas parodo žvėrių kiekį viename ar kitame kvartale. Tikslesni duomenys gaunami tada, kai pėdsakai ant kvartalinių kitą dieną suskaičiuojami vėl (užtrynus pirmą dieną suskaičiuotus pėdsakus), nes dalis žvėrių, esančių pirmąją dieną miško kvartaluose nepereina kvartalinių linijų ir, suprantama, jose nepalieka pėdsakų.
Pravarymo būdu skaičiuojami tie patys žvėrys, kaip apėjimo būdu, išskyrus kiaunes. Šis apskaitos būdas primena medžioklę su varovais. Šis būdas dažniausiai naudojamas kai nėra sniego. Atskirose miško dalyse parenkami nesiribojantys tarp savęs miško kvartalai. Ant kvartalinių išsidėsto stebėtojai, skaičiuojantys iš miško kvartalo išvarytus žvėris. Atlikus tokiu būdu apskaitą miško dalyje, gauti duomenys perskaičiuojami visam miško plotui.
Kai yra sniego, pravarymo būdu atlikti apskaitą gali mažiau žmonių. Pirmiausia užtrinami visi žvėrių pėdsakai, pravaromas kvartalas ir suskaičiuojami naujai atsiradę pėdsakai.
Maršrutiniu būdu žvėrių skaičius dažniausiai įvertinamas pagal jų pėdsakus praeitame maršrute. Šiuo būdu dažniausiai atliekama audinių ir ūdrų apskaita upėse ir upeliuose. Skaičiuotojai eina abiem upių krantais ir registruoja pėdsakus. Jei dveji audinių pėdsakai vieni nuo kitų aptinkami ne arčiau kaip 500m atstumu, o ūdrų - 2km atstumu, galima teigti, kad tai dviejų audinių arba ūdrų pėdsakai.
"Judančios juostos" būdu laukuose ir krūmuose skaičiuojami kiškiai ir kurapkos. Skaičiuotojai išsirikiuoja vienas nuo kito 30-50 m atstumu ir juda nustatytu maršrutu, registruodami visus pabaidytus žvėris ir paukščius. Skaičiuojami grįžtantys atgal ir per flangus išbėgantys (išskrendantys) gyvūnai. Įvairiose medžioklės plotų dalyse reikia numatyti kelis maršrutus, kad jie apimtų ne mažiau 10% visų biotopų - pievų, pasėlių, krūmynų, pelkių ploto. Gauti apskaitos duomenys maršrutuose perskaičiuojami (ekstrapoliuojami) visam kiekvieno biotopo ir galiausiai, bendrai visam laukų-krūmų plotui.
Pagal žiemos ekskrementus (išmatas) skaičiuojami briedžiai, taurieji elniai, stirnos. Apskaita atliekama pavasarį, nutirpus sniegui (elnių žiemos ekskrementai nesuirę išsilaiko ilgai), 3 arba 4 metrų pločio apskaitos juostose. Apskaitos maršrutas turi praeiti per visus pagrindinius miško medynus ir kitus biotopus (pelkes, kirtimus, jaunuolynus). Apskaitos juostose suskaičiuotų ekskrementų krūvelių kiekis perskaičiuojamas visam kiekvieno medyno ir biotopo ir, galiausiai, bendrai visam miško plotui.
Gautas bendras visam miškui ekskrementų krūvelių skaičius padalinamas iš vieno žvėries per žiemą paliekamų vidutinio ekskrementų krūvelių skaičiaus (vidutiniškai briedis palieka ~2900, taurusis elnias, stirna - ~2000 ekskrementų krūvelių) ir tokiu būdu nustatomas miške žiemojusių žvėrių skaičius.
Stebėjimo būdu galima patikslinti kanopinių žvėrių skaičių, stebint juos prie šėryklų, besiganančius pamiškėse, laukuose. Barsukų skaičius nustatomas pagal šių žvėrių gyvenamų urvų kiekį, stebint prie jų barsukus su jaunikliais gegužės-birželio mėn. Pagal bebrų ir ondatrų veiklos žymes nustatomas jų šeimų skaičius. Vidutiniškai vienoje bebrų šeimoje būna 4-5, o ondatrų 6-8 žvėreliai. Šiuo būdu atliekamas ir vandens paukščių (ančių, laukių) apskaita. Jie stebimi ir skaičiuojami anksti ryte ir vakare išplaukiantys iš vandens augalijos sąžalynų į atvirus vandens plotus. Pavasarį tuoktuvėse skaičiuojami kurtinai ir tetervinai.
Aviaapskaita. Skaičiuojami kanopiniai žvėrys iš neaukštai ir minimaliu greičiu skrendančio lėktuvo. Lapuočiuose medynuose ir esant sniego, iš lėktuvo stambūs žvėrys matomi puikiai. Tai tikslus bet brangus apskaitos būdas.
Jei tik įmanoma, apskaitos būdus reikia patikslinti skaičiuojant įvairiais būdais - tuomet jie būna tiksliausi. Apskaitos tikslumas nemaža dalimi priklauso nuo skaičiuotojų sąžiningumo ir kruopštumo. Suprantama, kiekvienas būdas turi tam tikrą paklaidą, bet, kasmet skaičiuojant tais pačiais būdais, jais absoliučiai tikslus gyvūnų skaičius ir neišaiškinamas, tai jų gausumo kitimo dinamika apskaitų duomenyse atsispindi puikiai.
_________________________________________________________________________________________________________
Kiekvienais metais medžioklės plotų naudotojai (klubai, būreliai ir pan.) privalo rajono medžiojamųjų gyvunų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijai pateikti nustatytos formos prašymą - pasiūlymą dėl sumedžiojinio limitų nustatymo. Šalia kitų duomenų jie privalo pateikti ir kai kurių žvėrių (briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, danielių, šernų, stumbrų, barsukų, vilkų, bebrų, lūšių, kurtinių) preliminarius apskaitos duomenis. Reikia atlikti šių žvėrių apskaitą. Savo kukliame tyrime pabandžiau pasiaiškinti, kaip gi medžiotojai atlieka apskaita ir ar iš vis ją atlieka. Duomenys apie apskaitą buvo renkami internatinėje svetainėje http://www.medziotojas.eu . Medžioklės plotų naudotojams buvo nurodyta keliolika apskaitos būdų. Šiek tiek supažindinu su apskaitomis, kuriomis medžiotojai skaičiavo žvėris. Anketinė apskaita. Vienas paprasčiausių žvėrių apskaitos metodų, kai yra anketose užrašoma tam tikrame plote pastebėti žvėrys. Tyrimai rodo, kad tokiu būdu gaunami duomenys patikimi tik tada, kai žvėrių miško plote yra nedaug, be to, kai jie čia gyvena daugiau ar mažiau pastoviai. Kai kanopinių žvėrių tankumas didelis, gaunama 150-200% paklaida. Kvartalinė apskaita pagal pėdsakus. Ši apskaita pagrįsta įėjusių (A) ir išėjusių (B) iš kvartalo žvėrių skaičiaus skirtumu (x):x-A-B. Miško kvartalų plotas nuo 25 iki 100 ha (vidutinis 50 ha). Kuo jų plotas mažesnis, tuo apskaita tikslesnė. Apskaitos tikslumas ±20-25%. Dvi kartinė kvartalinė apskaita pagal pėdsakus. Apskaita atliekama tuo pačiu kvartaliniu budu tik dvi dienas iš eilės. Apskaitos tikslumas yra ±20%. Apskaita išvarant iš kvartalų. Kanopinių žvėrių skaičių galima nustatyti išbaidymo iš kvartalų metodu medžioklių su varovais metu. Šiam tikslui parenkami kvartalai, kurie pagal medynų įvairumą proporcingai parodytų žvėrių gyvenimo sąlygas visame miške. Tyrimo baro plotas turi užimti ne mažiau kaip 30% viso miško. Šio būdo tikslumas ±20-25%. Žvėrių apskaita prie šėryklų. Ši apskaita atliekama vasario mėnesį, kai yra padidėjęs šėryklų aktyvumas ir pasibaigęs medžioklės sezonas. Palankiausias stebėjimo laikas nuo 15 vai iki sutemstant. Kai 300 ha miško tenka viena šėrykla, jas lanko apie 80% visų elnių ir šernų. Minimalaus kanopinių žvėrių elementarių populiacijų gausumo apskaičiavimas didelėse teritorijose. Minimalus kanopinių žvėrių elementarių populiacijų gausumas apskaičiuojamas priklausomai nuo sumedžiotų žvėrių skaičiaus, metinio realaus prieauglio ir sąlyginio gausumo kitimo. Apskaičiuojamas pagal formulę: x«L*100/P (x - minimalus žvėrių elementarios populiacijos gausumas vnt, L - sumedžiotų žvėrių skaičius vnt, P - metinis realus žvėrių kaimenes prieauglis % (vidutiniškai briedžių - 24%, t. elnių - 18-%, stirnų - 20%, šernų - 60%). Elninių žvėrių apskaita pagal žiemos išmatų krilveles. Žiemą visų elninių žvėrių pašarų pagrindų sudaro turtingi medienos medžių ir krūmų ūgliai bei žievė. Dėl to žvėrių išmatos įgyja kiekvienai rūšiai budingą formą. Pagal išmatų forma ir dydi galima nustatyti ne tik etninių šeimos žvėrių rūšį, bet ir jų lytį bei amžių.
2. Danties sandara, tipai.
3. Stirna: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
4. Sumedžiotų briedžių amžiaus nustatymas.
5. Danielių patinų, patelių, jauniklių atranka.
6. Briedžių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Plėšriųjų žvėrių kailių paruošimas ir vertinimas.
8. Graižtvinio šaututo kalibro parinkimo kriterijai atskirų žvėrių rūšių medžioklei.
9. Dažniausios žvėrių neužkrečiamos ligos.
Įvairios traumos, peršalimai.
10. Kanopinių žvėrių stebėjimas, eskizai, aprašymai.
Užsienyje yra praktika iš stacionarių bokštelių stebėti žvėris, vertinti jų amžių, kūno sandarą, ragus, kažkokius specifinius pažymius, amžiaus grupes ir pan. Fiksuojamas laikas, data. Tam yra bokšteliuose specialūs bloknotai, kuriuose žymima viskas apie matytus ir stebėtus žvėris, o vėliau daromi palyginimai kaip vystėsi vienas ar kitas individas. Pagal užsienietišką modelį, jau yra keletas klubų kur tai praktikuojama.
1. Kanopinių žvėrių apskaita.
Pakankamai tiksli medžiojamųjų gyvūnų apskaita, t.y. jų skaičiaus žinojimas, yra svarbi racionalaus medžioklės ūkio tvarkymo prielaida.Medžiojamųjų gyvūnų apskaitos laikas ir būdas priklauso nuo gyvūno rūšies ir nuo gamtinių sąlygų. Kanopiniai žvėrys, lapės, vilkai, lūšys, kiaunės, kiškiai skaičiuojami antroje žiemos pusėje - dažniausiai vasario mėnesį.
Apskaitos būdai (metodai) skirstomi į dvi grupes: tiesioginiai (skaičiuojami patys gyvūnai) ir netiesioginiai (jų gausumas įvertinamas pagal jų pėdsakus ar veiklos žymes). Apskaita būna ištisinė (gyvūnai, veiklos žymės ar pėdsakai skaičiuojami visame plote) arba dalinė (visa tai skaičiuojama tik apskaitos bareliuose, o juose suskaičiuotų gyvūnų skaičius perskaičiuojamas visam plotui).
Apėjimo budu pagal pėdsakus sniege miške skaičiuojami kanopiniai, vilkai, lūšys, lapės, kiaunės, kiškiai. Geriausia skaičiuoti praėjus dienai po snigimo. Jei snigta seniai, apskaitos išvakarėse visame miške arba jo dalyje apeinam miško kvartalinėmis linijomis ir užtrinami visi žvėrių pėdsakai. Apskaitos dieną vėl apeinama tomis pačiomis kvartalinėmis linijomis ir suskaičiuojami naujai atsiradę žvėrių pėdsakai, nurodant jų kryptį. Įėjusių ir išėjusių žvėrių pėdsakų skaičiaus skirtumas parodo žvėrių kiekį viename ar kitame kvartale. Tikslesni duomenys gaunami tada, kai pėdsakai ant kvartalinių kitą dieną suskaičiuojami vėl (užtrynus pirmą dieną suskaičiuotus pėdsakus), nes dalis žvėrių, esančių pirmąją dieną miško kvartaluose nepereina kvartalinių linijų ir, suprantama, jose nepalieka pėdsakų.
Pravarymo būdu skaičiuojami tie patys žvėrys, kaip apėjimo būdu, išskyrus kiaunes. Šis apskaitos būdas primena medžioklę su varovais. Šis būdas dažniausiai naudojamas kai nėra sniego. Atskirose miško dalyse parenkami nesiribojantys tarp savęs miško kvartalai. Ant kvartalinių išsidėsto stebėtojai, skaičiuojantys iš miško kvartalo išvarytus žvėris. Atlikus tokiu būdu apskaitą miško dalyje, gauti duomenys perskaičiuojami visam miško plotui.
Kai yra sniego, pravarymo būdu atlikti apskaitą gali mažiau žmonių. Pirmiausia užtrinami visi žvėrių pėdsakai, pravaromas kvartalas ir suskaičiuojami naujai atsiradę pėdsakai.
Maršrutiniu būdu žvėrių skaičius dažniausiai įvertinamas pagal jų pėdsakus praeitame maršrute. Šiuo būdu dažniausiai atliekama audinių ir ūdrų apskaita upėse ir upeliuose. Skaičiuotojai eina abiem upių krantais ir registruoja pėdsakus. Jei dveji audinių pėdsakai vieni nuo kitų aptinkami ne arčiau kaip 500m atstumu, o ūdrų - 2km atstumu, galima teigti, kad tai dviejų audinių arba ūdrų pėdsakai.
"Judančios juostos" būdu laukuose ir krūmuose skaičiuojami kiškiai ir kurapkos. Skaičiuotojai išsirikiuoja vienas nuo kito 30-50 m atstumu ir juda nustatytu maršrutu, registruodami visus pabaidytus žvėris ir paukščius. Skaičiuojami grįžtantys atgal ir per flangus išbėgantys (išskrendantys) gyvūnai. Įvairiose medžioklės plotų dalyse reikia numatyti kelis maršrutus, kad jie apimtų ne mažiau 10% visų biotopų - pievų, pasėlių, krūmynų, pelkių ploto. Gauti apskaitos duomenys maršrutuose perskaičiuojami (ekstrapoliuojami) visam kiekvieno biotopo ir galiausiai, bendrai visam laukų-krūmų plotui.
Pagal žiemos ekskrementus (išmatas) skaičiuojami briedžiai, taurieji elniai, stirnos. Apskaita atliekama pavasarį, nutirpus sniegui (elnių žiemos ekskrementai nesuirę išsilaiko ilgai), 3 arba 4 metrų pločio apskaitos juostose. Apskaitos maršrutas turi praeiti per visus pagrindinius miško medynus ir kitus biotopus (pelkes, kirtimus, jaunuolynus). Apskaitos juostose suskaičiuotų ekskrementų krūvelių kiekis perskaičiuojamas visam kiekvieno medyno ir biotopo ir, galiausiai, bendrai visam miško plotui.
Gautas bendras visam miškui ekskrementų krūvelių skaičius padalinamas iš vieno žvėries per žiemą paliekamų vidutinio ekskrementų krūvelių skaičiaus (vidutiniškai briedis palieka ~2900, taurusis elnias, stirna - ~2000 ekskrementų krūvelių) ir tokiu būdu nustatomas miške žiemojusių žvėrių skaičius.
Stebėjimo būdu galima patikslinti kanopinių žvėrių skaičių, stebint juos prie šėryklų, besiganančius pamiškėse, laukuose. Barsukų skaičius nustatomas pagal šių žvėrių gyvenamų urvų kiekį, stebint prie jų barsukus su jaunikliais gegužės-birželio mėn. Pagal bebrų ir ondatrų veiklos žymes nustatomas jų šeimų skaičius. Vidutiniškai vienoje bebrų šeimoje būna 4-5, o ondatrų 6-8 žvėreliai. Šiuo būdu atliekamas ir vandens paukščių (ančių, laukių) apskaita. Jie stebimi ir skaičiuojami anksti ryte ir vakare išplaukiantys iš vandens augalijos sąžalynų į atvirus vandens plotus. Pavasarį tuoktuvėse skaičiuojami kurtinai ir tetervinai.
Aviaapskaita. Skaičiuojami kanopiniai žvėrys iš neaukštai ir minimaliu greičiu skrendančio lėktuvo. Lapuočiuose medynuose ir esant sniego, iš lėktuvo stambūs žvėrys matomi puikiai. Tai tikslus bet brangus apskaitos būdas.
Jei tik įmanoma, apskaitos būdus reikia patikslinti skaičiuojant įvairiais būdais - tuomet jie būna tiksliausi. Apskaitos tikslumas nemaža dalimi priklauso nuo skaičiuotojų sąžiningumo ir kruopštumo. Suprantama, kiekvienas būdas turi tam tikrą paklaidą, bet, kasmet skaičiuojant tais pačiais būdais, jais absoliučiai tikslus gyvūnų skaičius ir neišaiškinamas, tai jų gausumo kitimo dinamika apskaitų duomenyse atsispindi puikiai.
_________________________________________________________________________________________________________
Kiekvienais metais medžioklės plotų naudotojai (klubai, būreliai ir pan.) privalo rajono medžiojamųjų gyvunų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijai pateikti nustatytos formos prašymą - pasiūlymą dėl sumedžiojinio limitų nustatymo. Šalia kitų duomenų jie privalo pateikti ir kai kurių žvėrių (briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, danielių, šernų, stumbrų, barsukų, vilkų, bebrų, lūšių, kurtinių) preliminarius apskaitos duomenis. Reikia atlikti šių žvėrių apskaitą. Savo kukliame tyrime pabandžiau pasiaiškinti, kaip gi medžiotojai atlieka apskaita ir ar iš vis ją atlieka. Duomenys apie apskaitą buvo renkami internatinėje svetainėje http://www.medziotojas.eu . Medžioklės plotų naudotojams buvo nurodyta keliolika apskaitos būdų. Šiek tiek supažindinu su apskaitomis, kuriomis medžiotojai skaičiavo žvėris. Anketinė apskaita. Vienas paprasčiausių žvėrių apskaitos metodų, kai yra anketose užrašoma tam tikrame plote pastebėti žvėrys. Tyrimai rodo, kad tokiu būdu gaunami duomenys patikimi tik tada, kai žvėrių miško plote yra nedaug, be to, kai jie čia gyvena daugiau ar mažiau pastoviai. Kai kanopinių žvėrių tankumas didelis, gaunama 150-200% paklaida. Kvartalinė apskaita pagal pėdsakus. Ši apskaita pagrįsta įėjusių (A) ir išėjusių (B) iš kvartalo žvėrių skaičiaus skirtumu (x):x-A-B. Miško kvartalų plotas nuo 25 iki 100 ha (vidutinis 50 ha). Kuo jų plotas mažesnis, tuo apskaita tikslesnė. Apskaitos tikslumas ±20-25%. Dvi kartinė kvartalinė apskaita pagal pėdsakus. Apskaita atliekama tuo pačiu kvartaliniu budu tik dvi dienas iš eilės. Apskaitos tikslumas yra ±20%. Apskaita išvarant iš kvartalų. Kanopinių žvėrių skaičių galima nustatyti išbaidymo iš kvartalų metodu medžioklių su varovais metu. Šiam tikslui parenkami kvartalai, kurie pagal medynų įvairumą proporcingai parodytų žvėrių gyvenimo sąlygas visame miške. Tyrimo baro plotas turi užimti ne mažiau kaip 30% viso miško. Šio būdo tikslumas ±20-25%. Žvėrių apskaita prie šėryklų. Ši apskaita atliekama vasario mėnesį, kai yra padidėjęs šėryklų aktyvumas ir pasibaigęs medžioklės sezonas. Palankiausias stebėjimo laikas nuo 15 vai iki sutemstant. Kai 300 ha miško tenka viena šėrykla, jas lanko apie 80% visų elnių ir šernų. Minimalaus kanopinių žvėrių elementarių populiacijų gausumo apskaičiavimas didelėse teritorijose. Minimalus kanopinių žvėrių elementarių populiacijų gausumas apskaičiuojamas priklausomai nuo sumedžiotų žvėrių skaičiaus, metinio realaus prieauglio ir sąlyginio gausumo kitimo. Apskaičiuojamas pagal formulę: x«L*100/P (x - minimalus žvėrių elementarios populiacijos gausumas vnt, L - sumedžiotų žvėrių skaičius vnt, P - metinis realus žvėrių kaimenes prieauglis % (vidutiniškai briedžių - 24%, t. elnių - 18-%, stirnų - 20%, šernų - 60%). Elninių žvėrių apskaita pagal žiemos išmatų krilveles. Žiemą visų elninių žvėrių pašarų pagrindų sudaro turtingi medienos medžių ir krūmų ūgliai bei žievė. Dėl to žvėrių išmatos įgyja kiekvienai rūšiai budingą formą. Pagal išmatų forma ir dydi galima nustatyti ne tik etninių šeimos žvėrių rūšį, bet ir jų lytį bei amžių.
2. Danties sandara, tipai.
3. Stirna: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
4. Sumedžiotų briedžių amžiaus nustatymas.
5. Danielių patinų, patelių, jauniklių atranka.
6. Briedžių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Plėšriųjų žvėrių kailių paruošimas ir vertinimas.
8. Graižtvinio šaututo kalibro parinkimo kriterijai atskirų žvėrių rūšių medžioklei.
9. Dažniausios žvėrių neužkrečiamos ligos.
Įvairios traumos, peršalimai.
10. Kanopinių žvėrių stebėjimas, eskizai, aprašymai.
Užsienyje yra praktika iš stacionarių bokštelių stebėti žvėris, vertinti jų amžių, kūno sandarą, ragus, kažkokius specifinius pažymius, amžiaus grupes ir pan. Fiksuojamas laikas, data. Tam yra bokšteliuose specialūs bloknotai, kuriuose žymima viskas apie matytus ir stebėtus žvėris, o vėliau daromi palyginimai kaip vystėsi vienas ar kitas individas. Pagal užsienietišką modelį, jau yra keletas klubų kur tai praktikuojama.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
4 BILIETAS
1. Kanopinių žvėrių populiacija, kaimenė, kaimenės amžiaus struktūra medžioklės plotuose.
2. Dantų sistema, skruostinių dantų tipai, dantų kaita.
3. Danielius: morfometrinis. morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
4. Sumedžioto tauriojo elnio amžiaus nustatymas.
5. Briedžių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Stirninų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Stirnino ragų paruošimas ir vertinimas.
8. Optinių taikiklių priežiūra, reguliavimas, panaudojimas atstumui iki žvėries nustatyti.
9. Dažniausios žvėrių invazinės ligos.
10. Žiūronai: pagrindiniai elemental, jų tipai, techninės charakteristikos, pasirinkimas atrankinei medžioklei.
1. Kanopinių žvėrių populiacija, kaimenė, kaimenės amžiaus struktūra medžioklės plotuose.
2. Dantų sistema, skruostinių dantų tipai, dantų kaita.
3. Danielius: morfometrinis. morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
4. Sumedžioto tauriojo elnio amžiaus nustatymas.
5. Briedžių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Stirninų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Stirnino ragų paruošimas ir vertinimas.
8. Optinių taikiklių priežiūra, reguliavimas, panaudojimas atstumui iki žvėries nustatyti.
9. Dažniausios žvėrių invazinės ligos.
10. Žiūronai: pagrindiniai elemental, jų tipai, techninės charakteristikos, pasirinkimas atrankinei medžioklei.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
5 BILIETAS
1. Optimalus lyčių santykis kanopinių žvėrių kaimenėje.
2. Dantų pavadinimai, formulė, dilimas.
3. Stumbras. muflonas: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės.
4. Stirnų patelių, jauniklių atranka.
5. Tauriųjų elnių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Stirninų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Šerno ilčių paruošimas ir vertinimas.
8. Graižtvinių šautuvų ir šovinių laikymo tvarka.
9. Dažniausios žvėrių infekcinės ligos.
askarides (Ascarididac) - nematodų klasės kirmėlių šeima, parazituojanti žmogaus ir kitių stuburinių žarnynuose. Žmogus gali užsikrėsti nuo medžiojamųjų žvėrių, ypač šernų.
bruceliozė (Maltos karštligė, Bango liga) - šia liga serga naminiai gyvuliai, o taip pat briedžiai, elniai, vilkai, lapės, kiškiai, karveliai, fazanai, žvirbliai. Ligos sukėlėjas - bruceliozės bakterijos. Kai kurios pavojingos ir žmonėms. Ligos eiga chroniška, be ryškių požymių. Paukščiai ne tik serga šia liga, bet ją ir platina. Žmogus užsikrečia, valgydamas nepakankamai išvirtą sergančio gyvulio ar žvėries mėsą, prižiūrėdamas sergančius gyvulius.
cisticerkozė - kiaulinio kaspinuočio lervų sukelta liga. Serga šernai, kiškiai, elniai, stirnos. Užsikrečia ėsdami kaspinuočio kiaušinėliais užterštus pašarus, gerdami vandenį. Sklandyje iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios su krauju nunešamos į įvairius organus ir audinius, kur virsta cistecerkais ir gyvena 3-10 metų, vėliau sukalkėja. Šiais parazitais užsikrečia ir žmonės.
diktiokauliozė - užkrečiama elnių liga. Dažniausiai suserga jauni žvėrys, ypač jei jų vienoje vietoje daug. Ligos sukėlėjas yra 4-8 cm ilgio parazitinis kirminas. Diktiokaulių kirmėlės vystosi be tarpininko. Jų kiaušinėliai ar kirmėlės su pašaru ar vandeniu patenka į žvėries žarnyną, per limfą - į kraują ir pradeda ardyti arterijos kapiliarus, o bronchuose sukelia sunkią bronchopncumoniją. Žvėrys kosėdami su seilėmis pašalina į ganyklas ar vandenį ligos sukėlėjus ar jų kiaušinėlius arba vėl juos praryja.
echinokokozė - šią ligą sukelia labai maži juostkirmiai, gyvenantys šunų, lapių, vilkų ir kitų mėsėdžių laibosiose žarnose. Su išmatomis patekusius į išorę juostkirmių narelius, pilnus kiaušinėlių, su pašaru ar vandeniu praryja tarpiniai šeimininkai (elniai, stirnos, šernai, kiškiai). Parazitų gemalai patenka į virškinamąjį traktą, į kraują ir išnešiojami po organizmą. Echinokokų gemalai esti ant gyvulių organu (ypač plaučių, kepenų) vandeningose pūslėse. Suvalgęs apkrėstą gemalais mėsą, ypač blogai išvirtą, gali apsikrėsti ir žmogus. Medžiotojai turi būti itin atidūs, nes ant elnių, stirnų, šernų, kiškių kepenų ir kitų organų labai dažnai esti echinokokų pūslių. Jokiu būdu negalima apkrėstų organų atiduoti šunims ar katėms.
fascioliozė - šią ligą sukelia žvėrių organizme parazituojančios plokščiosios kirmėlės - kepeninės siurbikės. Jų kiaušinėliai su sergančio žvėries išmatomis patenka į aplinką. Vandens telkiniuose parazitų gemalai patenka į moliuskų kūnus, kuriuose išsivysto subrendusios lervos ir su vandeniu patenka į žvėrių organizmą. Parazituoja dažniausiai tulžies latakuose bei pūslėje. Šiais parazitais apsikrečia žolėdžiai ir žmonės.
helmintozės - grupė parazitinių ligų, kuriomis serga žvėrys ir paukščiai. Yra žinoma per 600 rūšių kirmėlių, kurios parazituoja žvėryse ir žuvyse. Lietuvoje aptikta daugiau nei 10 kirmėlių rūšių, kurios pavojingos žmogui ir žvėrims bei gyvuliams. Tai trichinos, diktiokaulių kirmėlės ir kitos.
kokcidiozė - užkrečiama kurapkų ir fazanų liga, kurią sukelia Eimeria grupės bacilos. Norint išvengti jos plitimo, reikia sudeginti kritusius paukščius, gerai dezinfekuoti voljerus, paukščių laikymosi vietas.
leukozė - užkrečiama paukščių liga, kuria laukiniai paukščiai užsikrečia nuo naminių. Pavojinga liga, sutrikdo retikulinio audinio vystimąsi, pažeidžia kepenis, blužnį, inkstus. Dažniausiai serga senesni paukščiai. Paukščių (ir kai kurių žvėrių) leukozę sukelia virusai. Liga trunka kelis mėnesius be ryškesnių požymių. Sergantys žvėrys liesėja, padidėja limfmazgiai, sutrinka virškinimas.
metastrongilioze - šernų plaučių liga, kurią sukelia plaučių kirminai. Sergantiems šernams sutrinka kvėpavimas, jie kosti. Seniai dažniausiai apsikrečia suėdę tarpinius parazito šeimininkus - sliekus.
miuleriozė - parazitinių kirmėlių sukelta plaučių liga, kuria suserga briedžiai, elniai, stirnos, muflonai.
ornitozė - pavojinga net 100 paukščių rūšių liga, kurią sukelia 0,2-0,8 mikronų dydžio virusas. Liga vystosi embrionuose. Pagrindiniai ligos platintojai - karveliai. Sergantiems paukščiams iš akių pasirodo ištakos, jie vaikšto nuleidę sparnus, esti nejudrūs. Ši liga pavojinga ir žmonėms.
pasiutimas (pasiutimo liga) - ją sukelia virusai, besidauginantys gyvose audinių ląstelėse. Šia liga dažniausiai serga lapės, vilkai, mangutai, lūšys, o taip pat naminiai gyvuliai - šunys, katės. Pasiutimo liga gali susirgti kanopiniai žvėrys ir gyvuliai. Virusai patenka per žaizdas su sergančio žvėries seilėmis (Įkandus). Susirgę gyvuliai slepiasi tamsesnėse vietose, vėliau tampa agresyvūs, puola sveikus žvėris, gyvulius ir žmones. Sergančio akys būna pakraujavusios, šunys ir vilkai bėgioja pabrukę uodegas, iškišę liežuvius, seilėjasi. Stimpa nuo paralyžiaus per 6-10 dienų. Virusas gana gyvybingas, tad nušautą pasiutusį žvėrį derėtų sudeginti.
pastereliozė - šios ligos sukėlėjas - pastereliozės bakterija, kuri dažniausiai būna poodiniame audinyje ir sukelia uždegimą. Šia liga serga jauni, nusilpę žvėrys ir paukščiai: antys, karveliai, kurapkos, fazanai, tetervinai, elniai, briedžiai, šernai, kiškiai, lapės. Sergantieji esti nusilpę, guli tamsesnėse vietose, nebėga, nesimaitina, viduriuoja, kai kada su krauju, negydomi žūva per 1-5 dienas. Kritusį reikia sudeginti, kad liga neplistų.
peteliškė - digeninė siurbikė, parazituojanti įvairių gyvūnų, taip pat ir žvėrių organizmuose. Lietuvoje aptinkamos dvi jų rūšys: kepeninė siurbiė (Faciola hepatica) ir (daug rečiau) - katine siurbikė (Opisthorichis felineus). Kepeninė siurbikė, žmonių dažniausiai peteliške vadinama, yra 2-3 cm ilgio, lapo formos, bespalvė. Parazituoja briedžių, elnių, stirnų, rečiau šernų tulžies pūslėje ar latakuose. Vystosi su metamorfozėmis per tarpininkus. Žvėrys užsikrečia gerdami balų vandenį, kuriame yra mažųjų kūdrinukių -jos dažniausiai būna siurbikių tarpiniais šeimininkais; ėsdami kūdrinukėmis užkrėstą žolę pabaliuose. Gali parazituoti ir žmogaus tulžyje.
toksoplazmozė - šia liga serga šernai, kiškiai, barsukai, lapės, vilkai, lūšys, ondatros, žiurkės, voverės, kultiniai, gulbės, kurapkos, laukiniai karveliai. Sergantys žvėrys ir paukščiai esti paniurę, neėda, sunkiai kvėpuoja, karščiuoja, viduriuoja, kartais sutrinka judesių koordinacija, ištinka kojų paralyžius. Norint sustabdyti toksoplazmozę, kritusių ar sergančių žvėrių bei paukščių lavonai turi būti sudeginami.
trichineliozė - užkrečiama parazitinė liga, kuria gali užsikrėsti laukiniai žvėrys, o nuo jų - žmogus. Ligą sukelia apvali 1,4-4 mm dydžio kirmėlė tricbina. Jos apsigyvena diafragmos, poliežuviniuose ir tarpšonkauliniuose raumenyse. Tvichinų lervos, patekusios i skrandi, o vėliau i žarnyną per 2 paras išsilaisvina iš kapsulių ir subręsta lytiškai. Patinėliai, apvaisinę pateles, žūva. Patelės įsiskverbusios į žarnų sieneles, gyvena 1,5 mėn. Jos pagimdo naujas lervas, kurias limfa ir kraujas išnešioja po visą organizmą. Lervos apsistoja jau minėtose organizmo vietose ir įgauna spiralės formą, apsidengia plona kapsule ir gali išgyventi daugiau nei 20 metų. Trichinelioze serga vilkai, lapės, šernai, meškos, šeškai, kurmiai, pelės, žiurkės, katės, šunys, o taip pat žmonės. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos simptomų pasireiškimo praeina vidutiniškai 10-25 dienos. Liga pasireiškia bendru negalavimu, stipriais raumenų skausmais. Ligoniui patinsta akių vokai arba visas veidas, pakyla temperatūra (iki 38-40°C), skauda akių, veido, kaklo, blauzdų raumenis, ryjant, kalbant, judant. Apsisaugoti nuo šios ligos galima tik patikrinus šernieną (ir kiaulieną, nes kiaulės labai dažnai apsikrečia) veterinarijos laboratorijoje. Sūdant ir rūkant trichinos žūva tik viršutiniuose mėsos sluoksniuose, kaip ir verdant didelius mėsos gabalus - viduje trichinos lieka gyvos.
tuberkuliozė - užkrečiama liga, kuria serga žvėrys ir paukščiai. Ligos sukėlėjas yra galvijų tuberkuliozės mikrobakterijos. Patenka su pašarais ir pažeidžia plaučius, kepenis, blužnį, inkstus. Užkrėtimo šaltiniu būna ganyklos, bakterijas gali pernešti paukščiai. Sergantys žvėrys liesėja, įdumba akys, oda praranda blizgesį. Tuberkuliozės židinius reikia šalinti, o kritusių žvėrių lavonus – deginti.
tuliaremija - ligą platina lazdelinės tuliaremijos bakterijos, sukeliančios uždegimą. Bakterijos dažniausiai kaupiasi limfiniuose mazguose. Šia liga serga kiškiai, ondatros, kartais - lapės. Ligai įsigalėjus, odos paviršiuje ties limfmazgiais atsiveria žaizdos, sergantys žvėrys liesėja, viduriuoja, pradeda slinkti plaukai. Ši liga pavojinga ir žmonėms.
P.s. čia pateikta dauguma invazinių ligų, kuriomis serga žvėrys ir paukščiai.
10.Viliokliai, jų panaudojimas atrankinėje medžioklėje. Viliojimo technologija.
Viliokliai gali būti įvairių formų ir rūšių. Jie gali būti mediniai, guminiai, plastikiniai, tai gali būti net paprasčiausias žolės lapas, ar medžio tošis.
Vieni viliokliai yra švilpukai - antims, lapėms, stirninams. Elniams, briedžiams, šernams naudojamos vilbynės, jos yra įvairių formų - nuo vamzdžio pavidalo iki medinių ragų. Kiekvienas vilioklis yra su savitu garsu, bet maksimaliai atkartoja viliojamų žvėrių skleidžiamus garsus. Sunkiausia yra atkartoti elnių ir briedžių viliojimo garsus - tam reikalingos ilgos treniruotės ir patirtis. Lengviausiai naudoti ir atkartoti skleidžiamus garsus - strininų ir lapių viliokliais, nes jie yra nesudėtingi ir jų skleidžiami garsai yra paprasti. "Butolo" vilioklis paprasčiausia guminė "kriaušė" kurią spaudant tam tikru stiprumu išgaunami stirnos ar stirniuko balsai.
Negalima vilioti žvėrių iš aukštų bokštelių, nes patyrę žvėrys "žino", kad žvėrys medžiuose negyvena. Tokiu viliojimu gali susigundyti tik jauni, nepatyrę žvėrys. Geriausia vilioti iš nedidelio bokštelio, sėdint ant aukštumėlės su kėdute, bet aišku tam turi būti tam tikra priedanga - natūrali (krūmai, aukštos žolės ir pan.) ir dirbtinė - tai gali būti kažkokią medžiaginė ar augalinė iš šakų priedanga, maskuojamas tinklas ir pan.). Viliojimas vyksta tam tikru garsumu, tembru ir tam tikrais intervalais.
Teisingai naudojant vilioklius, žvėrį galima prisivilioti labai arti, galima sakyti "ištiestos rankos atstumu".
1. Optimalus lyčių santykis kanopinių žvėrių kaimenėje.
2. Dantų pavadinimai, formulė, dilimas.
3. Stumbras. muflonas: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės.
4. Stirnų patelių, jauniklių atranka.
5. Tauriųjų elnių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Stirninų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Šerno ilčių paruošimas ir vertinimas.
8. Graižtvinių šautuvų ir šovinių laikymo tvarka.
9. Dažniausios žvėrių infekcinės ligos.
askarides (Ascarididac) - nematodų klasės kirmėlių šeima, parazituojanti žmogaus ir kitių stuburinių žarnynuose. Žmogus gali užsikrėsti nuo medžiojamųjų žvėrių, ypač šernų.
bruceliozė (Maltos karštligė, Bango liga) - šia liga serga naminiai gyvuliai, o taip pat briedžiai, elniai, vilkai, lapės, kiškiai, karveliai, fazanai, žvirbliai. Ligos sukėlėjas - bruceliozės bakterijos. Kai kurios pavojingos ir žmonėms. Ligos eiga chroniška, be ryškių požymių. Paukščiai ne tik serga šia liga, bet ją ir platina. Žmogus užsikrečia, valgydamas nepakankamai išvirtą sergančio gyvulio ar žvėries mėsą, prižiūrėdamas sergančius gyvulius.
cisticerkozė - kiaulinio kaspinuočio lervų sukelta liga. Serga šernai, kiškiai, elniai, stirnos. Užsikrečia ėsdami kaspinuočio kiaušinėliais užterštus pašarus, gerdami vandenį. Sklandyje iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios su krauju nunešamos į įvairius organus ir audinius, kur virsta cistecerkais ir gyvena 3-10 metų, vėliau sukalkėja. Šiais parazitais užsikrečia ir žmonės.
diktiokauliozė - užkrečiama elnių liga. Dažniausiai suserga jauni žvėrys, ypač jei jų vienoje vietoje daug. Ligos sukėlėjas yra 4-8 cm ilgio parazitinis kirminas. Diktiokaulių kirmėlės vystosi be tarpininko. Jų kiaušinėliai ar kirmėlės su pašaru ar vandeniu patenka į žvėries žarnyną, per limfą - į kraują ir pradeda ardyti arterijos kapiliarus, o bronchuose sukelia sunkią bronchopncumoniją. Žvėrys kosėdami su seilėmis pašalina į ganyklas ar vandenį ligos sukėlėjus ar jų kiaušinėlius arba vėl juos praryja.
echinokokozė - šią ligą sukelia labai maži juostkirmiai, gyvenantys šunų, lapių, vilkų ir kitų mėsėdžių laibosiose žarnose. Su išmatomis patekusius į išorę juostkirmių narelius, pilnus kiaušinėlių, su pašaru ar vandeniu praryja tarpiniai šeimininkai (elniai, stirnos, šernai, kiškiai). Parazitų gemalai patenka į virškinamąjį traktą, į kraują ir išnešiojami po organizmą. Echinokokų gemalai esti ant gyvulių organu (ypač plaučių, kepenų) vandeningose pūslėse. Suvalgęs apkrėstą gemalais mėsą, ypač blogai išvirtą, gali apsikrėsti ir žmogus. Medžiotojai turi būti itin atidūs, nes ant elnių, stirnų, šernų, kiškių kepenų ir kitų organų labai dažnai esti echinokokų pūslių. Jokiu būdu negalima apkrėstų organų atiduoti šunims ar katėms.
fascioliozė - šią ligą sukelia žvėrių organizme parazituojančios plokščiosios kirmėlės - kepeninės siurbikės. Jų kiaušinėliai su sergančio žvėries išmatomis patenka į aplinką. Vandens telkiniuose parazitų gemalai patenka į moliuskų kūnus, kuriuose išsivysto subrendusios lervos ir su vandeniu patenka į žvėrių organizmą. Parazituoja dažniausiai tulžies latakuose bei pūslėje. Šiais parazitais apsikrečia žolėdžiai ir žmonės.
helmintozės - grupė parazitinių ligų, kuriomis serga žvėrys ir paukščiai. Yra žinoma per 600 rūšių kirmėlių, kurios parazituoja žvėryse ir žuvyse. Lietuvoje aptikta daugiau nei 10 kirmėlių rūšių, kurios pavojingos žmogui ir žvėrims bei gyvuliams. Tai trichinos, diktiokaulių kirmėlės ir kitos.
kokcidiozė - užkrečiama kurapkų ir fazanų liga, kurią sukelia Eimeria grupės bacilos. Norint išvengti jos plitimo, reikia sudeginti kritusius paukščius, gerai dezinfekuoti voljerus, paukščių laikymosi vietas.
leukozė - užkrečiama paukščių liga, kuria laukiniai paukščiai užsikrečia nuo naminių. Pavojinga liga, sutrikdo retikulinio audinio vystimąsi, pažeidžia kepenis, blužnį, inkstus. Dažniausiai serga senesni paukščiai. Paukščių (ir kai kurių žvėrių) leukozę sukelia virusai. Liga trunka kelis mėnesius be ryškesnių požymių. Sergantys žvėrys liesėja, padidėja limfmazgiai, sutrinka virškinimas.
metastrongilioze - šernų plaučių liga, kurią sukelia plaučių kirminai. Sergantiems šernams sutrinka kvėpavimas, jie kosti. Seniai dažniausiai apsikrečia suėdę tarpinius parazito šeimininkus - sliekus.
miuleriozė - parazitinių kirmėlių sukelta plaučių liga, kuria suserga briedžiai, elniai, stirnos, muflonai.
ornitozė - pavojinga net 100 paukščių rūšių liga, kurią sukelia 0,2-0,8 mikronų dydžio virusas. Liga vystosi embrionuose. Pagrindiniai ligos platintojai - karveliai. Sergantiems paukščiams iš akių pasirodo ištakos, jie vaikšto nuleidę sparnus, esti nejudrūs. Ši liga pavojinga ir žmonėms.
pasiutimas (pasiutimo liga) - ją sukelia virusai, besidauginantys gyvose audinių ląstelėse. Šia liga dažniausiai serga lapės, vilkai, mangutai, lūšys, o taip pat naminiai gyvuliai - šunys, katės. Pasiutimo liga gali susirgti kanopiniai žvėrys ir gyvuliai. Virusai patenka per žaizdas su sergančio žvėries seilėmis (Įkandus). Susirgę gyvuliai slepiasi tamsesnėse vietose, vėliau tampa agresyvūs, puola sveikus žvėris, gyvulius ir žmones. Sergančio akys būna pakraujavusios, šunys ir vilkai bėgioja pabrukę uodegas, iškišę liežuvius, seilėjasi. Stimpa nuo paralyžiaus per 6-10 dienų. Virusas gana gyvybingas, tad nušautą pasiutusį žvėrį derėtų sudeginti.
pastereliozė - šios ligos sukėlėjas - pastereliozės bakterija, kuri dažniausiai būna poodiniame audinyje ir sukelia uždegimą. Šia liga serga jauni, nusilpę žvėrys ir paukščiai: antys, karveliai, kurapkos, fazanai, tetervinai, elniai, briedžiai, šernai, kiškiai, lapės. Sergantieji esti nusilpę, guli tamsesnėse vietose, nebėga, nesimaitina, viduriuoja, kai kada su krauju, negydomi žūva per 1-5 dienas. Kritusį reikia sudeginti, kad liga neplistų.
peteliškė - digeninė siurbikė, parazituojanti įvairių gyvūnų, taip pat ir žvėrių organizmuose. Lietuvoje aptinkamos dvi jų rūšys: kepeninė siurbiė (Faciola hepatica) ir (daug rečiau) - katine siurbikė (Opisthorichis felineus). Kepeninė siurbikė, žmonių dažniausiai peteliške vadinama, yra 2-3 cm ilgio, lapo formos, bespalvė. Parazituoja briedžių, elnių, stirnų, rečiau šernų tulžies pūslėje ar latakuose. Vystosi su metamorfozėmis per tarpininkus. Žvėrys užsikrečia gerdami balų vandenį, kuriame yra mažųjų kūdrinukių -jos dažniausiai būna siurbikių tarpiniais šeimininkais; ėsdami kūdrinukėmis užkrėstą žolę pabaliuose. Gali parazituoti ir žmogaus tulžyje.
toksoplazmozė - šia liga serga šernai, kiškiai, barsukai, lapės, vilkai, lūšys, ondatros, žiurkės, voverės, kultiniai, gulbės, kurapkos, laukiniai karveliai. Sergantys žvėrys ir paukščiai esti paniurę, neėda, sunkiai kvėpuoja, karščiuoja, viduriuoja, kartais sutrinka judesių koordinacija, ištinka kojų paralyžius. Norint sustabdyti toksoplazmozę, kritusių ar sergančių žvėrių bei paukščių lavonai turi būti sudeginami.
trichineliozė - užkrečiama parazitinė liga, kuria gali užsikrėsti laukiniai žvėrys, o nuo jų - žmogus. Ligą sukelia apvali 1,4-4 mm dydžio kirmėlė tricbina. Jos apsigyvena diafragmos, poliežuviniuose ir tarpšonkauliniuose raumenyse. Tvichinų lervos, patekusios i skrandi, o vėliau i žarnyną per 2 paras išsilaisvina iš kapsulių ir subręsta lytiškai. Patinėliai, apvaisinę pateles, žūva. Patelės įsiskverbusios į žarnų sieneles, gyvena 1,5 mėn. Jos pagimdo naujas lervas, kurias limfa ir kraujas išnešioja po visą organizmą. Lervos apsistoja jau minėtose organizmo vietose ir įgauna spiralės formą, apsidengia plona kapsule ir gali išgyventi daugiau nei 20 metų. Trichinelioze serga vilkai, lapės, šernai, meškos, šeškai, kurmiai, pelės, žiurkės, katės, šunys, o taip pat žmonės. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos simptomų pasireiškimo praeina vidutiniškai 10-25 dienos. Liga pasireiškia bendru negalavimu, stipriais raumenų skausmais. Ligoniui patinsta akių vokai arba visas veidas, pakyla temperatūra (iki 38-40°C), skauda akių, veido, kaklo, blauzdų raumenis, ryjant, kalbant, judant. Apsisaugoti nuo šios ligos galima tik patikrinus šernieną (ir kiaulieną, nes kiaulės labai dažnai apsikrečia) veterinarijos laboratorijoje. Sūdant ir rūkant trichinos žūva tik viršutiniuose mėsos sluoksniuose, kaip ir verdant didelius mėsos gabalus - viduje trichinos lieka gyvos.
tuberkuliozė - užkrečiama liga, kuria serga žvėrys ir paukščiai. Ligos sukėlėjas yra galvijų tuberkuliozės mikrobakterijos. Patenka su pašarais ir pažeidžia plaučius, kepenis, blužnį, inkstus. Užkrėtimo šaltiniu būna ganyklos, bakterijas gali pernešti paukščiai. Sergantys žvėrys liesėja, įdumba akys, oda praranda blizgesį. Tuberkuliozės židinius reikia šalinti, o kritusių žvėrių lavonus – deginti.
tuliaremija - ligą platina lazdelinės tuliaremijos bakterijos, sukeliančios uždegimą. Bakterijos dažniausiai kaupiasi limfiniuose mazguose. Šia liga serga kiškiai, ondatros, kartais - lapės. Ligai įsigalėjus, odos paviršiuje ties limfmazgiais atsiveria žaizdos, sergantys žvėrys liesėja, viduriuoja, pradeda slinkti plaukai. Ši liga pavojinga ir žmonėms.
P.s. čia pateikta dauguma invazinių ligų, kuriomis serga žvėrys ir paukščiai.
10.Viliokliai, jų panaudojimas atrankinėje medžioklėje. Viliojimo technologija.
Viliokliai gali būti įvairių formų ir rūšių. Jie gali būti mediniai, guminiai, plastikiniai, tai gali būti net paprasčiausias žolės lapas, ar medžio tošis.
Vieni viliokliai yra švilpukai - antims, lapėms, stirninams. Elniams, briedžiams, šernams naudojamos vilbynės, jos yra įvairių formų - nuo vamzdžio pavidalo iki medinių ragų. Kiekvienas vilioklis yra su savitu garsu, bet maksimaliai atkartoja viliojamų žvėrių skleidžiamus garsus. Sunkiausia yra atkartoti elnių ir briedžių viliojimo garsus - tam reikalingos ilgos treniruotės ir patirtis. Lengviausiai naudoti ir atkartoti skleidžiamus garsus - strininų ir lapių viliokliais, nes jie yra nesudėtingi ir jų skleidžiami garsai yra paprasti. "Butolo" vilioklis paprasčiausia guminė "kriaušė" kurią spaudant tam tikru stiprumu išgaunami stirnos ar stirniuko balsai.
Negalima vilioti žvėrių iš aukštų bokštelių, nes patyrę žvėrys "žino", kad žvėrys medžiuose negyvena. Tokiu viliojimu gali susigundyti tik jauni, nepatyrę žvėrys. Geriausia vilioti iš nedidelio bokštelio, sėdint ant aukštumėlės su kėdute, bet aišku tam turi būti tam tikra priedanga - natūrali (krūmai, aukštos žolės ir pan.) ir dirbtinė - tai gali būti kažkokią medžiaginė ar augalinė iš šakų priedanga, maskuojamas tinklas ir pan.). Viliojimas vyksta tam tikru garsumu, tembru ir tam tikrais intervalais.
Teisingai naudojant vilioklius, žvėrį galima prisivilioti labai arti, galima sakyti "ištiestos rankos atstumu".
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
6 BILIETAS
1. Kanopinių žvėrių tankumo kategorijos.
2. Ragų tipai (elninių, dykaragių), sandara, augimas.
Elninių tipui priklauso visi Lietuvoje sutinkami elniniai žvėrys - briedis, elnias, stirna. Dykaragiams priklauso Lietuvoje sutinkami - stumbras ir muflonas. Dikaragiams priklauso ir kiti naminiai - karvė, ožka ir t.t.
Elniniai ragus augina ir meta kas met, visą savo gyvenimą, jų ragų sandara yra kaulinė ir visą laiką bręstant ir žvėriui tampant vyresniu, ragų masė didėja. Tuo tarpu pas dykaragius, ragų sandara yra raginė, jie ragų nemeta ir ragai pas juos auga visą jų gyvenimą.
3. Šernas: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
Tai stambus, žemaūgis žvėris. Priekinė jo kūno dalis masyvi, galva didelė, pleišto pavidalo. Kūnas apaugęs šeriais. Žieminis kailis su minkštu poplaukiu. Šeriai rudi, šviesiais galiukais. Ausys, kojos ir uodegos galas juodi. Kūno aukštis pečių srityje iki 100 cm, patinų svoris iki 200 (kartais iki 250) kg, patelių - iki 130 kg. Palyginti ilgos šernų šoninės kanopelės (2—5 pirštų, kurios beveik visada matyti atsispaudusios pėdsakuose. Tuo tarpu kitų kanopinių šoninės kanopėlės siekia žemę tik žvėrims bėgant.
Šernai aktyvūs naktimis, o dieną dažniausiai praieidžia guoliuose. Žiemai guolio vietą iš anksto paruošia - prisiknisa iki žemes arba iškloja ,,patala" eglės šakutėmis, nendrėmis. Patelių su jaunikliais guoliai apvalūs, pavienių patinų - pailgi, storiau iškloti. Vasarą ir rujos metu šernai mėgsta purvo ,,vonias".
Šernai gyvena būriais. Juos dažniausiai sudaro patelė su jaunikliais ir keletu antramečių šernų (6—10 žvėrys). Žiemą jie susijungia į didesnius būrius. Patinai laikosi pavieniui, išskyrus rujos periodą. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Esant geroms mitybos sąlygoms, patelės pradeda poruotis 8—10 mėn. amžiaus. Rujoja lapkričio—sausio mėnesiais. Rujojantys šernai aktyvesni. Rujojanti patelė trina galvą į medžius, palieka ant jų prie akies esančios kvapinės liaukos sekreto. Pagal šį kvapą pateles lengviau suranda patinai. Patinas savo teritorijoje dažnai šlapinasi, ant medžių palieka ilčių įkirtimą, įtrina tas vietas kvapiniu liaukų sekretu ir seilėmis. Savo teritorija, jis žymi ir po rujos. Iš šernų būrio gerai fiziškai išsivystęs patinas išveja antramečius patinus ir apvaisina rujojančias pateles. Tarp vienodo stiprumo patinų vyksta triukšmingos kovos. Patinai, kriokdami ir žviegdami, smūgiuoja vienas kitam į šonus, stengdamiesi priešininką užkabinti apatinėmis iltimis. Nuo aštrių ilčių varžovą saugo ,,šarvas". ,,Šarvas" — tai prieš rują pastorėjusi iki 2—3 cm oda, dengianti žvėries šonus nuo mentės iki paskutinio šonkaulio. Vis dėlto šernai dažnai užkabina iltimis neapsaugotas priešininko kūno vietas, kiaurai pradreskia odą.
Patelės neštumas trunka apie 4 mėn. Kovo—balandžio mėn. gimsta 4—6 (kariais iki 10) jauniklių. Jauniklius šernė veda iš eglės šakučių, sausų žolių arba nendrių padarytame lizde. Šerniukų kailis šviesiai rudas su išilginėmis gelsvomis juostomis, kurios po 3 mėn. išnyksta. Kol šerniukai maži (iki 2 savaičių, šernė būna agresyvi ir net pavojinga žmogui.
Šernai mėgsta pelkėtus, mišrius su ąžuolynais miškus. Visaėdžiai. Didelę jų maisto dalį sudaro požeminės augalų dalys (šaknys, šakniastiebiai, gumbai). Pavasarį šie žvėrys minta požeminėmis plukių, rugčių, purienų, žiognagių ir kiaulpienių dalimis. Vasaros pradžioje išknisa kmynais apaugusius plotus, minta dilgelėmis, sprigėmis. Rudenį ir žiemos pradžioje ieško ąžuolo gilių. Žiemą ėda plonas pušų, drebulių ir uosių šaknis, požemines mėlynių dalis. Didelę šernų ,,raciono" dalį sudaro gyvulinis maistas. Tai sliekai, karkvabalių ir pjūklelių lervos, varlės, ant žemės perinčių paukščių kiaušiniai, jaunikliai, peliniai graužikai ir dvėseliena. Šernai dažnai apsilanko kviečių, avižų ir žirnių pasėliuose, rudenį išknisa bulves, minta nesubrendusiomis kukuruzų burbuolėmis — padaro nuostolių žemės ūkiui.
Pagal šitas foto, lengvai atskirsite jauną, seną, patelę ir kuilį.
4. Tauriųjų elnių, patelių atranka.
5. Stirninų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragų masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Tauriųjų elnių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Stumbro, muflono bei kitų dykaragių ragų paruošimas.
8. Graižtvinių šautuvų prišaudymas, išbandymas, šaudymas iš jų.
9. Medžiotojo elgesys, kai po šūvio žvėris nekrinta vietoje.
10. Medžioklės signalai.
1. Kanopinių žvėrių tankumo kategorijos.
2. Ragų tipai (elninių, dykaragių), sandara, augimas.
Elninių tipui priklauso visi Lietuvoje sutinkami elniniai žvėrys - briedis, elnias, stirna. Dykaragiams priklauso Lietuvoje sutinkami - stumbras ir muflonas. Dikaragiams priklauso ir kiti naminiai - karvė, ožka ir t.t.
Elniniai ragus augina ir meta kas met, visą savo gyvenimą, jų ragų sandara yra kaulinė ir visą laiką bręstant ir žvėriui tampant vyresniu, ragų masė didėja. Tuo tarpu pas dykaragius, ragų sandara yra raginė, jie ragų nemeta ir ragai pas juos auga visą jų gyvenimą.
3. Šernas: morfometrinis, morfologinis apibūdinimas, bioekologinės savybės, gyvo žvėries amžiaus nustatymas.
Tai stambus, žemaūgis žvėris. Priekinė jo kūno dalis masyvi, galva didelė, pleišto pavidalo. Kūnas apaugęs šeriais. Žieminis kailis su minkštu poplaukiu. Šeriai rudi, šviesiais galiukais. Ausys, kojos ir uodegos galas juodi. Kūno aukštis pečių srityje iki 100 cm, patinų svoris iki 200 (kartais iki 250) kg, patelių - iki 130 kg. Palyginti ilgos šernų šoninės kanopelės (2—5 pirštų, kurios beveik visada matyti atsispaudusios pėdsakuose. Tuo tarpu kitų kanopinių šoninės kanopėlės siekia žemę tik žvėrims bėgant.
Šernai aktyvūs naktimis, o dieną dažniausiai praieidžia guoliuose. Žiemai guolio vietą iš anksto paruošia - prisiknisa iki žemes arba iškloja ,,patala" eglės šakutėmis, nendrėmis. Patelių su jaunikliais guoliai apvalūs, pavienių patinų - pailgi, storiau iškloti. Vasarą ir rujos metu šernai mėgsta purvo ,,vonias".
Šernai gyvena būriais. Juos dažniausiai sudaro patelė su jaunikliais ir keletu antramečių šernų (6—10 žvėrys). Žiemą jie susijungia į didesnius būrius. Patinai laikosi pavieniui, išskyrus rujos periodą. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Esant geroms mitybos sąlygoms, patelės pradeda poruotis 8—10 mėn. amžiaus. Rujoja lapkričio—sausio mėnesiais. Rujojantys šernai aktyvesni. Rujojanti patelė trina galvą į medžius, palieka ant jų prie akies esančios kvapinės liaukos sekreto. Pagal šį kvapą pateles lengviau suranda patinai. Patinas savo teritorijoje dažnai šlapinasi, ant medžių palieka ilčių įkirtimą, įtrina tas vietas kvapiniu liaukų sekretu ir seilėmis. Savo teritorija, jis žymi ir po rujos. Iš šernų būrio gerai fiziškai išsivystęs patinas išveja antramečius patinus ir apvaisina rujojančias pateles. Tarp vienodo stiprumo patinų vyksta triukšmingos kovos. Patinai, kriokdami ir žviegdami, smūgiuoja vienas kitam į šonus, stengdamiesi priešininką užkabinti apatinėmis iltimis. Nuo aštrių ilčių varžovą saugo ,,šarvas". ,,Šarvas" — tai prieš rują pastorėjusi iki 2—3 cm oda, dengianti žvėries šonus nuo mentės iki paskutinio šonkaulio. Vis dėlto šernai dažnai užkabina iltimis neapsaugotas priešininko kūno vietas, kiaurai pradreskia odą.
Patelės neštumas trunka apie 4 mėn. Kovo—balandžio mėn. gimsta 4—6 (kariais iki 10) jauniklių. Jauniklius šernė veda iš eglės šakučių, sausų žolių arba nendrių padarytame lizde. Šerniukų kailis šviesiai rudas su išilginėmis gelsvomis juostomis, kurios po 3 mėn. išnyksta. Kol šerniukai maži (iki 2 savaičių, šernė būna agresyvi ir net pavojinga žmogui.
Šernai mėgsta pelkėtus, mišrius su ąžuolynais miškus. Visaėdžiai. Didelę jų maisto dalį sudaro požeminės augalų dalys (šaknys, šakniastiebiai, gumbai). Pavasarį šie žvėrys minta požeminėmis plukių, rugčių, purienų, žiognagių ir kiaulpienių dalimis. Vasaros pradžioje išknisa kmynais apaugusius plotus, minta dilgelėmis, sprigėmis. Rudenį ir žiemos pradžioje ieško ąžuolo gilių. Žiemą ėda plonas pušų, drebulių ir uosių šaknis, požemines mėlynių dalis. Didelę šernų ,,raciono" dalį sudaro gyvulinis maistas. Tai sliekai, karkvabalių ir pjūklelių lervos, varlės, ant žemės perinčių paukščių kiaušiniai, jaunikliai, peliniai graužikai ir dvėseliena. Šernai dažnai apsilanko kviečių, avižų ir žirnių pasėliuose, rudenį išknisa bulves, minta nesubrendusiomis kukuruzų burbuolėmis — padaro nuostolių žemės ūkiui.
Pagal šitas foto, lengvai atskirsite jauną, seną, patelę ir kuilį.
4. Tauriųjų elnių, patelių atranka.
5. Stirninų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragų masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Tauriųjų elnių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Stumbro, muflono bei kitų dykaragių ragų paruošimas.
8. Graižtvinių šautuvų prišaudymas, išbandymas, šaudymas iš jų.
9. Medžiotojo elgesys, kai po šūvio žvėris nekrinta vietoje.
10. Medžioklės signalai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
7 BILIETAS
1.Kanopinių žvėrių tankumo įtaka miškui, žemės ūkiui ir žvėrių augumui.
2. Ragų dalių pavadinimai, žvėries pavadinimas pagal šakų skaičių, ragų išvaizdą, būklę.
3. Lapė, bioekologinės savybės, kaukolės skiriamieji požymiai.
4. Sumedžioto šerno (kiaulės) amžiaus nustatymas.
5. Tauriųjų elnių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
6. Briedžių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Briedžio ragų paruošimas ir vertinimas.
8. Saugumo priemonės medžiojant su graižtviniais šautuvais.
9. Žvėries reakcija, elgesys, pataikymo pėdsakai, pataikius į širdį, galvą, stuburo slankstelių ataugas.
10. Ženklai medžioklėje, panaudojant nulaužtas medžių šakas.
1.Kanopinių žvėrių tankumo įtaka miškui, žemės ūkiui ir žvėrių augumui.
2. Ragų dalių pavadinimai, žvėries pavadinimas pagal šakų skaičių, ragų išvaizdą, būklę.
3. Lapė, bioekologinės savybės, kaukolės skiriamieji požymiai.
4. Sumedžioto šerno (kiaulės) amžiaus nustatymas.
5. Tauriųjų elnių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
6. Briedžių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Briedžio ragų paruošimas ir vertinimas.
8. Saugumo priemonės medžiojant su graižtviniais šautuvais.
9. Žvėries reakcija, elgesys, pataikymo pėdsakai, pataikius į širdį, galvą, stuburo slankstelių ataugas.
10. Ženklai medžioklėje, panaudojant nulaužtas medžių šakas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
8 BILIETAS
1. Kanopinių žvėrių skirstymas pagal kokybę ir reikšmę medžioklės ūkiui. Fizinės ir trofėjinės brandos amžius.
2. Veiksniai, veikiantys ragų augimą: paveldėjimas, gyvenamoji aplinka, klimatinės bei meteorologinės salygos.
3. Lūšis, barsukas: bioekologines savybės, kaukolių skiriamieji požymiai.
4. Šernų patelių, jauniklių atranka.
5. Tauriųjų elnių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
6. Stirninų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Medžioklės trofėjų apžiūros.
Trofėjus (iš gr. tropaion) be kitų reikšmių reiškia ir "daiktinis pergalės, žygdarbio atminimas". Medžioklėje trofėjais (plačiąja prasme) vadiname visus sumedžiotus žvėris bei paukščius. Siauresniąja prasme - tai sumedžioti/ /vėrių ir paukščių atskiros kūno dalys turinčios neįprastą, išsiskiriančią išvaizdą ar išreiškiančios gyvūno dydį, vertingumą, amžių (tai ragai, kailiai, dantys, plunksnos ir kt.). Bet dažniausiai naudojama siauriausia medžioklės trofėjaus samprata - tai žvėrių kūno atskiros dalys (elnių, dykaragių ragai, šernų iltys, kai kurių plėšriųjų žvėrių kailiai ir kaukolės), kurios matuojamos linijiniais bei tūriniais matavimais pagal nustatytas formules. Visi matavimai bei subjektyvūs priedai bei nuoskaitos išreiškiamos balais, kurių suma ir nusako trofėjaus vertę.
Medžioklės trofėjų rinkimas bei demonstravimas yra viena iš reikšmingiausių medžioklės kultūros dalių ir pasaulyje turi senas tradicijas. Lietuvoje taip pat nuo seno domimasi trofėjais. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, pagrindiniame medžioklę reglamentuojančiame dokumente, įstatymiškai nustatyta medžiotojų pareigos (21 punktas) "Medžiotojas, sumedžiojęs žvėrį su trofėjumi, privalo tinkamai šį trofėjų paruošti ir pateikti apžiūrai. Apžiūroje įvertinti medžioklės trofėjai turi būti pateikti nors į vieną medžioklės trofėjų parodą (išskyrus užsieniečių medžiotojų teisėtai išsivežtus trofėjus), kad jie būtų įtraukti į parodų katalogus". Jau trečias dešimtmetis šalyje vykdomos medžioklės trofėjų apžiūros. Suorganizuota nemaža medžioklės trofėjų parodų. Lietuvos medžiotojai, su įgytais trofėjais, dalyvavo eilėje tarptautinių parodų. Lietuvoje yra 93 medžioklės trofėjų ekspertai. Spaudoje skelbiama straipsniai apie medžioklės trofėjus.
8. Optinių taikiklių pagrindiniai elementai, jų tipai, tvirtinimo prie šautuvo būdai.
9. Žvėries reakcija, elgesys, pataikymo pėdsakai, pataikius į plaučius, vidurius, kepenis.
10. Ritualinės šakelės.
SIMBOLINĖS ŠAKELĖS
Bene populiariausia medžioklės tradicija - laužtų medžio šakelių panaudojimas, suteikiant joms simbolinę prasmę. Laužtos šakelės - tai:
- pagarbos šauliui pareiškimo būdas ir medžioklės sėkmės simbolis;
- paskutinis pagarbos sumedžiotam laimikiui pareiškimo būdas;
- medžiotojų sutartiniai signalai;
- medžiotojų gedulo pareiškimo būdas.
Imamos tauriausių ir būdingiausių medžioklės vietoje augančių medžių šakelės. Pas mus tai ąžuolo, uosių, eglės, pušies šakelės.
Šaulio šakelė įteikiama laimingajam medžiotojui, kuris, laikydamasis galiojančių taisyklių ir nepažeisdamas etikos reikalavimų sumedžiojo trofėjinį žvėrį, plėšrūną ar vertingą kailinį žvėrelį. Beje, dabar, kai medžioklės laimikyje kiškis pasidarė retenybė, šakelė dera ir jam.
Šakelė nuo medžio tik laužiama, pjauti peiliu negalima - taip nuo seno priimta.
Medžiojant mažomis grupėmis (tykojant prie pasėlių ar per rują ir kitais atvejais) šakutę įteikia medžioklei vadovaujantis vadovas ar medžioklės draugas. Kolektyvinėse medžioklėse, kai yra daug dalyvių, tą daro medžioklės vadovas ar vyriausias amžiumi medžioklės dalyvis. Šakelę galima įteikti iš karto sumedžiojus žvėrį, rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Kai medžiotojų nedaug, svečiams šakelę įteikia plotų šeimininkai. Jei medžioja vieno kolektyvo nariai, tai šakelę įteikia medžioklės vadovas. Jei sužeistas žvėris surandamas padedant medžiokliniam
šuniui, šakelę įteikia šuns vedlys.
............................
1. Kanopinių žvėrių skirstymas pagal kokybę ir reikšmę medžioklės ūkiui. Fizinės ir trofėjinės brandos amžius.
2. Veiksniai, veikiantys ragų augimą: paveldėjimas, gyvenamoji aplinka, klimatinės bei meteorologinės salygos.
3. Lūšis, barsukas: bioekologines savybės, kaukolių skiriamieji požymiai.
4. Šernų patelių, jauniklių atranka.
5. Tauriųjų elnių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
6. Stirninų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos buklę.
7. Medžioklės trofėjų apžiūros.
Trofėjus (iš gr. tropaion) be kitų reikšmių reiškia ir "daiktinis pergalės, žygdarbio atminimas". Medžioklėje trofėjais (plačiąja prasme) vadiname visus sumedžiotus žvėris bei paukščius. Siauresniąja prasme - tai sumedžioti/ /vėrių ir paukščių atskiros kūno dalys turinčios neįprastą, išsiskiriančią išvaizdą ar išreiškiančios gyvūno dydį, vertingumą, amžių (tai ragai, kailiai, dantys, plunksnos ir kt.). Bet dažniausiai naudojama siauriausia medžioklės trofėjaus samprata - tai žvėrių kūno atskiros dalys (elnių, dykaragių ragai, šernų iltys, kai kurių plėšriųjų žvėrių kailiai ir kaukolės), kurios matuojamos linijiniais bei tūriniais matavimais pagal nustatytas formules. Visi matavimai bei subjektyvūs priedai bei nuoskaitos išreiškiamos balais, kurių suma ir nusako trofėjaus vertę.
Medžioklės trofėjų rinkimas bei demonstravimas yra viena iš reikšmingiausių medžioklės kultūros dalių ir pasaulyje turi senas tradicijas. Lietuvoje taip pat nuo seno domimasi trofėjais. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, pagrindiniame medžioklę reglamentuojančiame dokumente, įstatymiškai nustatyta medžiotojų pareigos (21 punktas) "Medžiotojas, sumedžiojęs žvėrį su trofėjumi, privalo tinkamai šį trofėjų paruošti ir pateikti apžiūrai. Apžiūroje įvertinti medžioklės trofėjai turi būti pateikti nors į vieną medžioklės trofėjų parodą (išskyrus užsieniečių medžiotojų teisėtai išsivežtus trofėjus), kad jie būtų įtraukti į parodų katalogus". Jau trečias dešimtmetis šalyje vykdomos medžioklės trofėjų apžiūros. Suorganizuota nemaža medžioklės trofėjų parodų. Lietuvos medžiotojai, su įgytais trofėjais, dalyvavo eilėje tarptautinių parodų. Lietuvoje yra 93 medžioklės trofėjų ekspertai. Spaudoje skelbiama straipsniai apie medžioklės trofėjus.
8. Optinių taikiklių pagrindiniai elementai, jų tipai, tvirtinimo prie šautuvo būdai.
9. Žvėries reakcija, elgesys, pataikymo pėdsakai, pataikius į plaučius, vidurius, kepenis.
10. Ritualinės šakelės.
SIMBOLINĖS ŠAKELĖS
Bene populiariausia medžioklės tradicija - laužtų medžio šakelių panaudojimas, suteikiant joms simbolinę prasmę. Laužtos šakelės - tai:
- pagarbos šauliui pareiškimo būdas ir medžioklės sėkmės simbolis;
- paskutinis pagarbos sumedžiotam laimikiui pareiškimo būdas;
- medžiotojų sutartiniai signalai;
- medžiotojų gedulo pareiškimo būdas.
Imamos tauriausių ir būdingiausių medžioklės vietoje augančių medžių šakelės. Pas mus tai ąžuolo, uosių, eglės, pušies šakelės.
Šaulio šakelė įteikiama laimingajam medžiotojui, kuris, laikydamasis galiojančių taisyklių ir nepažeisdamas etikos reikalavimų sumedžiojo trofėjinį žvėrį, plėšrūną ar vertingą kailinį žvėrelį. Beje, dabar, kai medžioklės laimikyje kiškis pasidarė retenybė, šakelė dera ir jam.
Šakelė nuo medžio tik laužiama, pjauti peiliu negalima - taip nuo seno priimta.
Medžiojant mažomis grupėmis (tykojant prie pasėlių ar per rują ir kitais atvejais) šakutę įteikia medžioklei vadovaujantis vadovas ar medžioklės draugas. Kolektyvinėse medžioklėse, kai yra daug dalyvių, tą daro medžioklės vadovas ar vyriausias amžiumi medžioklės dalyvis. Šakelę galima įteikti iš karto sumedžiojus žvėrį, rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Kai medžiotojų nedaug, svečiams šakelę įteikia plotų šeimininkai. Jei medžioja vieno kolektyvo nariai, tai šakelę įteikia medžioklės vadovas. Jei sužeistas žvėris surandamas padedant medžiokliniam
šuniui, šakelę įteikia šuns vedlys.
............................
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
9 BILIETAS
1. Patinų skirstymas pagal atrankos grupes.
2. Ragų defektai: mechaniniai, aplinkos bei dėl meteorologinių veiksnių, ligų ir kt.
3. Vilkas: bioekologines savybės. Kaukolės, kailio skiriamieji požymiai.
4. Briedžių patelių, jauniklių atranka.
5. Stirninų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Briedžių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Mažieji trofėjai.
8. Graižtvinių šautuvų šovinių sandara, rūšys, kulkų tipai, šovinių žymėjimas.
9. Pėdsekių šunų pagrindiniai dresuros reikalavimai.
10. Medžiotojų elgesys dėl ginčytino laimikio. Ginčų sprendimas.
Medžioklėse kartais atsiranda ginčytinų situacijų, ypač nustatant, kam turi priklausyti laimikis. Pageidautina, kad patys medžiotojai tarpusavyje išsiaiškintų, kuriam turi tekti laimikis. Neradus vieningos nuomonės , ginčą sprendžia medžioklės vadovas, arba turintis autoritetą, gerbiamas medžiotojas, kurį skiria medžioklės vadovas.
Kai kelių medžiotojų šūviais sumedžiojamas smulkus žvėrelis ar paukštis, teisę į laimikį turi šaulys, po kurio šūvio laimikis nustojo bėgti ar skristi, kitaip sakant iki mirtino šūvio, po kurio žvėris šliaužė ar jam buvo pašautos dvi kojos.
Kai tuo pat metu būna du taiklūs šūviai, pirmenybę gauti laimikį turi šaulys, stovėjęs arčiau žvėries ar paukščio. Kai nuotoliai vienodi, traukiami būrtai.
Ieškant pašauto žvėries ar paukščio, laimikis atitenka jį suradusiam ir pribaigusiam medžiotojui. Pagal seną paprotį, tokiu atveju, radęs gali grąžinti pašovusiam šovinio vertę.
Kilus ginčams dėl vertingų medžiojamų žvėrių, kai keli medžiotojų šūviai buvo taiklūs, pirmenybę turi tas šaulys, po kurio kurio šūvio žvėris nustojo bėgti, krito vietoje, šliaužė arba jam buvo pašautos kojos. Kaijų mirtini šūviai seka vienas po kito, laimikis priklauso šauliui, kuris šovė pirmasis. Kai sutampa du šūviai ir abu jie pripažįstami mirtinais, atsižvelgiama į šūvio nuotolį. Pirmenybė teikiama šovusiam iš arčiau. Kai nuotolis vienodas, laimikis, pripažįstamas abiems šauliams, o jei yra vertingas trofėjus, traukiami burtai.
Šaunant vienu metu kulkomis ir grankulkėmis į žvėrį, kuriuos šaudyti grankulkėmis leidžiama ir abiems šūviams esant mirtiniems, pirmenybė teikiama medžiotojui, šovusiam kulka, suprantama, jeigu nepažeisti šūvio etikos reikalavimai.
Kai šūviai grankulkėmis ir kulka seka vienas paskui kitą ir abu yra mirtini, jei nė vienas iš šaulių nepažeidžia šūvio etikos reikalavimų, pirmenybė gauti laimikį turi medžiotojas, kuris šovė pirmas.
Kada individualiose medžioklėse pašautas žvėris surandamas su medžiokliniu šunimi, medžiotojas šuns vedliui gali suteikti šūvio teisę, pribaigiant žvėrį. jeigu surasti sužeistam žvėriui surengiamas varymas, laimikis tenka šauliui, pribaigusiam žvėrį, o sužeidusiam atlyginama šovinio vertė.
Ginčuose dėl kailinių žvėrių gali tekti žvėrį nulupti ir tik po to priimti sprendimą.
Arbitro nuomonė privalo būti paskelbta visiems medžioklės dalyviams. Ji yra galutinė ir nediskutuotina.
Medžioklinis šuo yra medžiotojo pagalbininkas. Jeigu kolektyvinėse medžioklėse sumedžiojamas žvėris, kurį sulaikė šuo, laimikis priklauso medžiotojui jį sumedžiojusiam.
1. Patinų skirstymas pagal atrankos grupes.
2. Ragų defektai: mechaniniai, aplinkos bei dėl meteorologinių veiksnių, ligų ir kt.
3. Vilkas: bioekologines savybės. Kaukolės, kailio skiriamieji požymiai.
4. Briedžių patelių, jauniklių atranka.
5. Stirninų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Briedžių patinų trečios amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Mažieji trofėjai.
8. Graižtvinių šautuvų šovinių sandara, rūšys, kulkų tipai, šovinių žymėjimas.
9. Pėdsekių šunų pagrindiniai dresuros reikalavimai.
10. Medžiotojų elgesys dėl ginčytino laimikio. Ginčų sprendimas.
Medžioklėse kartais atsiranda ginčytinų situacijų, ypač nustatant, kam turi priklausyti laimikis. Pageidautina, kad patys medžiotojai tarpusavyje išsiaiškintų, kuriam turi tekti laimikis. Neradus vieningos nuomonės , ginčą sprendžia medžioklės vadovas, arba turintis autoritetą, gerbiamas medžiotojas, kurį skiria medžioklės vadovas.
Kai kelių medžiotojų šūviais sumedžiojamas smulkus žvėrelis ar paukštis, teisę į laimikį turi šaulys, po kurio šūvio laimikis nustojo bėgti ar skristi, kitaip sakant iki mirtino šūvio, po kurio žvėris šliaužė ar jam buvo pašautos dvi kojos.
Kai tuo pat metu būna du taiklūs šūviai, pirmenybę gauti laimikį turi šaulys, stovėjęs arčiau žvėries ar paukščio. Kai nuotoliai vienodi, traukiami būrtai.
Ieškant pašauto žvėries ar paukščio, laimikis atitenka jį suradusiam ir pribaigusiam medžiotojui. Pagal seną paprotį, tokiu atveju, radęs gali grąžinti pašovusiam šovinio vertę.
Kilus ginčams dėl vertingų medžiojamų žvėrių, kai keli medžiotojų šūviai buvo taiklūs, pirmenybę turi tas šaulys, po kurio kurio šūvio žvėris nustojo bėgti, krito vietoje, šliaužė arba jam buvo pašautos kojos. Kaijų mirtini šūviai seka vienas po kito, laimikis priklauso šauliui, kuris šovė pirmasis. Kai sutampa du šūviai ir abu jie pripažįstami mirtinais, atsižvelgiama į šūvio nuotolį. Pirmenybė teikiama šovusiam iš arčiau. Kai nuotolis vienodas, laimikis, pripažįstamas abiems šauliams, o jei yra vertingas trofėjus, traukiami burtai.
Šaunant vienu metu kulkomis ir grankulkėmis į žvėrį, kuriuos šaudyti grankulkėmis leidžiama ir abiems šūviams esant mirtiniems, pirmenybė teikiama medžiotojui, šovusiam kulka, suprantama, jeigu nepažeisti šūvio etikos reikalavimai.
Kai šūviai grankulkėmis ir kulka seka vienas paskui kitą ir abu yra mirtini, jei nė vienas iš šaulių nepažeidžia šūvio etikos reikalavimų, pirmenybė gauti laimikį turi medžiotojas, kuris šovė pirmas.
Kada individualiose medžioklėse pašautas žvėris surandamas su medžiokliniu šunimi, medžiotojas šuns vedliui gali suteikti šūvio teisę, pribaigiant žvėrį. jeigu surasti sužeistam žvėriui surengiamas varymas, laimikis tenka šauliui, pribaigusiam žvėrį, o sužeidusiam atlyginama šovinio vertė.
Ginčuose dėl kailinių žvėrių gali tekti žvėrį nulupti ir tik po to priimti sprendimą.
Arbitro nuomonė privalo būti paskelbta visiems medžioklės dalyviams. Ji yra galutinė ir nediskutuotina.
Medžioklinis šuo yra medžiotojo pagalbininkas. Jeigu kolektyvinėse medžioklėse sumedžiojamas žvėris, kurį sulaikė šuo, laimikis priklauso medžiotojui jį sumedžiojusiam.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
10 BILIETAS
1. Lietuvos teritorijos skirstymas į atskirus regionus pagal stirninų atrankos požymius.
2. Žvėrių kailis: jauniklio, vasarinis, žieminis. Šėrimasis.
3. Mangutas: bioekologinės savybės, kaukolės skiriamieji požymiai.
4. Sumedžiotų kiškių amžiaus nustatymas.
5. Tauriųjų elnių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Briedžių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Medžioklės trofėjų parodos.
T r o f ė j u s (iš gr. tropaion) be kitų reikšmių reiškia ir "daiktinis pergalės, žygdarbio atminimas". Medžioklės trofėjais vadiname sumedžiotus žvėris ir paukščius. Bet yra ir dar siauresnė medžioklės trofėjo samprata - tai žvėrių kūno atskiros dalys (elninių, dykaragių ragai, šernų iltys, kai kurių plėšrių žvėrių kailiai bei kaukolės), kurios matuojamos bei vertinamos pagal tarptautiniu mastu pripažintas formules. Visi linijiniai matavimai, masė bei kiti trofėjo duomenys išreiškiami balais, kutų suma ir rodo trofėjaus vertę. Pagal balų skaičių trofėjai yra apdovanojami aukso, sidabro ir bronzos medaliais bei atitinkamais diplomais. Medžioklės trofėjų vertinimo duomenys bei jo savininkas, sumedžiojimo laikas ir vieta surašoma trofėjo vertinimo lape, iš kurių sudaromas katalogas - pagrindinis parodos dokumentas.
Medžioklės trofėjai - tai sudėtinė medžioklės kultūros dalis. Trofėjų gausumas parodose parodo ne tik asmenine medžiotojų sėkmę, bet ir viso krašto medžioklės lygį, gyvūnų populiacijos kokybę, atrankinių medžioklių efektyvumą.
Medžioklės trofėjų rinkimas klestėjo ir viduramžiais. Būtinas pilių menių papuošalas buvo medžioklės trofėjai. Po paskutinio karo Vidurio Europoje, taip pat ir Baltijos šalyse medžioklės trofėjų rinkimas bei demonstravimas labai suklestėjo.
Dabartiniai medžioklės trofėjų vertinimo kriterijai pradėjo formuotis XIX a. pab. Vertingiausius trofėjus pradėta eksponuoti parodose, lyginti su kitais, vertinti pagal ryškiausius, tai rūšiai būdingiausius požymius.
Pirmoji medžioklės trofėjų paroda įvyko 1871 m. Vengrijoje, o 1910 m. Vienoje jau įvyko pirmoji tarptautinė medžioklės trofėjų paroda.
1930 m. įkurta Tarptautinė medžioklės ir gyvūnijos apsaugos taryba (C.I.C) 1934 m. Varšuvoje priėmė nutarimą dėl visų europinių žvėrių medžioklės trofėjų vertinimo formulių sudarymo. Dabar medžioklės trofėjai yra vertinami pagal 1981 m. C.I.C. patvirtintas formules C.I.C. sudėtyje sudaryta komisija "Parodos ir trofėjai", kuri ir toliau tobulina trofėjų vertinimo taisykles.
Nuo XIX a. pab. medžioklės trofėjais pradėta domėtis ir Lietuvoje.
8. Graižtvinių šautuvų konstrukcija, tipai, kalibrai.
9. Medžioklinių šumų panaudojimas atrankinėse medžioklėse. Pėdsekių šunų veislės. Kitų šunų veislių panaudojimo galimybės.
10. Sumedžiotų žvėrių ir paukščių pagerbimas, išguldymas.
1. Lietuvos teritorijos skirstymas į atskirus regionus pagal stirninų atrankos požymius.
2. Žvėrių kailis: jauniklio, vasarinis, žieminis. Šėrimasis.
3. Mangutas: bioekologinės savybės, kaukolės skiriamieji požymiai.
4. Sumedžiotų kiškių amžiaus nustatymas.
5. Tauriųjų elnių patinų pirmos amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
6. Briedžių patinų antros amžiaus klasės atranka pagal ragus, masę, fizinį išsivystymą, sveikatos būklę.
7. Medžioklės trofėjų parodos.
T r o f ė j u s (iš gr. tropaion) be kitų reikšmių reiškia ir "daiktinis pergalės, žygdarbio atminimas". Medžioklės trofėjais vadiname sumedžiotus žvėris ir paukščius. Bet yra ir dar siauresnė medžioklės trofėjo samprata - tai žvėrių kūno atskiros dalys (elninių, dykaragių ragai, šernų iltys, kai kurių plėšrių žvėrių kailiai bei kaukolės), kurios matuojamos bei vertinamos pagal tarptautiniu mastu pripažintas formules. Visi linijiniai matavimai, masė bei kiti trofėjo duomenys išreiškiami balais, kutų suma ir rodo trofėjaus vertę. Pagal balų skaičių trofėjai yra apdovanojami aukso, sidabro ir bronzos medaliais bei atitinkamais diplomais. Medžioklės trofėjų vertinimo duomenys bei jo savininkas, sumedžiojimo laikas ir vieta surašoma trofėjo vertinimo lape, iš kurių sudaromas katalogas - pagrindinis parodos dokumentas.
Medžioklės trofėjai - tai sudėtinė medžioklės kultūros dalis. Trofėjų gausumas parodose parodo ne tik asmenine medžiotojų sėkmę, bet ir viso krašto medžioklės lygį, gyvūnų populiacijos kokybę, atrankinių medžioklių efektyvumą.
Medžioklės trofėjų rinkimas klestėjo ir viduramžiais. Būtinas pilių menių papuošalas buvo medžioklės trofėjai. Po paskutinio karo Vidurio Europoje, taip pat ir Baltijos šalyse medžioklės trofėjų rinkimas bei demonstravimas labai suklestėjo.
Dabartiniai medžioklės trofėjų vertinimo kriterijai pradėjo formuotis XIX a. pab. Vertingiausius trofėjus pradėta eksponuoti parodose, lyginti su kitais, vertinti pagal ryškiausius, tai rūšiai būdingiausius požymius.
Pirmoji medžioklės trofėjų paroda įvyko 1871 m. Vengrijoje, o 1910 m. Vienoje jau įvyko pirmoji tarptautinė medžioklės trofėjų paroda.
1930 m. įkurta Tarptautinė medžioklės ir gyvūnijos apsaugos taryba (C.I.C) 1934 m. Varšuvoje priėmė nutarimą dėl visų europinių žvėrių medžioklės trofėjų vertinimo formulių sudarymo. Dabar medžioklės trofėjai yra vertinami pagal 1981 m. C.I.C. patvirtintas formules C.I.C. sudėtyje sudaryta komisija "Parodos ir trofėjai", kuri ir toliau tobulina trofėjų vertinimo taisykles.
Nuo XIX a. pab. medžioklės trofėjais pradėta domėtis ir Lietuvoje.
8. Graižtvinių šautuvų konstrukcija, tipai, kalibrai.
9. Medžioklinių šumų panaudojimas atrankinėse medžioklėse. Pėdsekių šunų veislės. Kitų šunų veislių panaudojimo galimybės.
10. Sumedžiotų žvėrių ir paukščių pagerbimas, išguldymas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
Per kiek laiko sudėsiu visus atsakymus - nežinau
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
Jeigu turite kokių pastabų, nuomuonių ir pan. nesidrovėkite parašykite
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
- medziotojas
- Administratorius
- Posts: 19556
- Joined: 2006-Jul-07 00:32
- Location: Vilnius
Re: MEDŽIOTOJO SELEKCININKO EGZAMINŲ BILIETŲ ATSAKYMAI
medziotojas wrote:Per kiek laiko sudėsiu visus atsakymus - nežinau
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas