medziotojas wrote:Medžiotojų šventėje – žvėrienos kupini puodai
Medžiotojų šventėje – žvėrienos kupini puodai (papildyta)
Kasmet lapkričio pradžioje švenčiamą Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, dieną Panevėžio rajono medžiotojai minėjo triukšmingai. Šventės akcentu tapo gurmaniškų patiekalų iškyla po atviru dangumi.
Šventės globėjas – klebonas
Savaitgalį Miežiškiai šurmuliavo: čia vyko kasmetė Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, šventė. Medžiotojai ir gamtos mylėtojai iš Panevėžio ir aplinkinių rajonų, Miežiškių bendruomenės nariai ne tik dalijosi įspūdžiais, bet ir ragavo specialiai sekmadienio popietei suruoštų vaišių.
Vienas iš šventės sumanytojų ir organizatorių Miežiškių Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas Rimantas Visockis teigė, kad šiuolaikinėje visuomenėje jaučiamas susvetimėjimas, net kaimynas su kaimynu retai kada persimeta vienu kitu žodžiu, todėl bet kokia šventė vienija bendraminčius ir kaimynus.
Medžioklė pirmykštės bendruomenės laikais buvo būdas apsirūpinti maistu, o dabar tai daugiau pramoga ir kartu laukinių žvėrių populiacijos reguliavimas. Tačiau visais laikais medžiotojų bendruomenės su savo senomis tradicijomis buvo gerbiamos. Prieš šešerius metus Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio pasiūlyta idėja rengti medžiotojų šventes, atrodo, prigijo.
„Jau šešti metai švenčiame Šv. Huberto dieną, kada galime visi padėkoti Dievui, pasimelsti, pabendrauti, tiesiog pasidalyti rūpesčiais, vargais ir džiaugsmais. Juk taip retai kada žmonės besusieina, o tokia šventė – puiki proga“, – kalbėjo R. Visockis.
Medžiotojų šventės savotišku globėju tapęs dvasininkas sako, kad pats yra gamtos mylėtojas, todėl medžiotojai jam artimi. Tiesa, su šautuvu į mišką išeiti jam neteko, rankos taiklumą išbandė tik šaudykloje.
R. Visockis Šv. Huberto šventės dalyviams ne tik užleido parapijos namų salę, bet ir pasirūpino, kad jie neliktų alkani: vietiniai medžiotojai sutiko savo laimikiu pasidalyti su kitais šventės dalyviais. O prie puodų stojo pats klebonas. Prie R. Visockio kepamų bulvinių blynų su šerno spirgais nutįso nemenka eilė.
„Mėgstu šeimininkauti, namuose pats virtuvėje sukuosi, o prie laužo tikrai nešalta“, – sakė šventės iniciatorius.
Nosį kuteno gurmaniški patiekalai
Ant laužo didelėje keptuvėje čirškančių bulvinių blynų, katiliukuose troškinamos šernienos su kopūstais ir stirnienos raudonajame vyne nosį kutenantis kvapas į šventę priviliojo ne tik gurmanus, bet ir kaimo šunis.
Šventės šefo prijuostę R. Visockis patikėjo Miežiškiuose gyvenančiam medžiotojui Sauliui Oškeliūnui.
Jis „Sekundei“ teigė, kad laukinio žvėries ir parduotuvėje pirktos naminių gyvūnų mėsos net nėra ko lyginti. Girios galiūnų mėsa kietesnė, jai paruošti reikia daugiau laiko, tačiau ji yra gerokai sveikesnė ir gardesnė.
„Laukinio gyvulio mėsa kietesnė, nes per įvairius pašarus negauna visokių E ir kitų priedų. Būna, nusiperki parduotuvėje riebios kiaulienos, o ji prisvyla prie keptuvės. O šerno riebalai jau kambario temperatūroje stingsta. Net iš tolo galiu pasakyti, ar tai naminio, ar laukinio žvėries taukai“, – pasakojo S. Oškeliūnas.
Kulinaras tikino, kad prie puodų žmonos neprileidžia, visada sukasi pats. Anot jo, medžiotojas turi mokėti paruošti mėsą. Tiesa, firminio patiekalo prisipažino neturintis, nes dažniausiai pasitelkiantis vaizduotę ir fantaziją.
„Pati gardžiausia mėsytė – maždaug 40–50 kg sveriančio metinuko šerno. Visi, kas ragavo, tik pirštus apsilaižė. O briedienos kotletams lygių nėra. Šiandienos šernienos su kopūstais ir stirnienos raudonajame vyne troškiniai – tradiciniai receptai“, – juokavo S. Oškeliūnas.
Medžioklė atstoja geriausius kurortus
Nors tokias puotas pasmerktų žalieji ir gyvūnų globėjai, medžiotojų šventėje apsilankęs rajono meras, taip pat aistringas medžiotojas Povilas Žagunis teigė, kad medžioklė nėra tik beprasmis gyvūnų žudymas. Mėsa sudaro daugelio žmonių didžiąją maisto raciono dalį, tad ir šį darbą kažkam tenka atlikti.
Kita vertus, medžiotojai atlieka labai svarbų darbą reguliuojant gyvūnų populiaciją. Dažniausiai medžiotojų taikiniu tampa silpnesni, sužeisti ar ligoti gyvūnai.
„Tikriausiai daugeliui kyla toks klausimas, ar negaila medžioti žvėris. Bet mėsiškas patiekalas iš niekur kitur neatsiranda. Aš esu medžiotojas selekcininkas, medžioju senus, susižeidusius žvėris. Tai yra ne gailestis, o gyvūnų populiacijos reguliavimas“, – tvirtą nuomonę turi P. Žagunis.
Mero kolekcijoje – ne viena stirna, elnias ar šernas. Tačiau didžiausią laimikį, įvertintą aukso medaliu, jam pavyko pagauti bemaž prieš daugiau kaip du dešimtmečius – įspūdingų ragų elnią.
„Čia gamta, žvėries nepagainiosi taip, kaip nori. Kuria puse jis pasuks – sėkmės dalykas“, – kalbėjo medžiotojas.
Pasak P. Žagunio, medžioklė jam yra ne noras papildyti maisto atsargas, o atsipalaidavimo būdas, galimybė pabėgti nuo miesto šurmulio į gamtos karaliją. Nė vienas garsus kurortas negali prilygti sėdėjimui medžiotojų bokštelyje, kai aplinkui suokia lakštingalos ar ūkauja pelėdos.
„Esu kaimo vaikas, nuo mažų dienų mačiau, kaip į medžiokles rengiasi kaimo žmonės. Pats jau kone trisdešimt metų medžioju. Nėra nieko nuostabiau pavasarį atsisėsti į bokštelį, kai aplinkui visiška tyla, net girdi besiskleidžiančius pumpurus, suokiančias lakštingalas. Po poros valandų gryname ore ir pasaulis nušvinta visai kitomis spalvomis. Jokia sanatorija ar kurortas tam negali prilygti“, – romantiškąją medžioklės pusę atskleidė rajono meras.
Todėl medžiotojų švenčių, jeigu tik gali, stengiasi nepraleisti.
„Man, kaip medžiotojui, ši šventė labai svarbi, todėl dar nepraleidau nė vienos, vykusios Panevėžio rajone. Man patinka gražios medžioklės tradicijos, ryšys su gamta, galų gale noras pagauti sėkmės paukštę“, – sakė P. Žagunis.
Dalijosi medžioklės įspūdžiais
Šv. Huberto šventės proga padėkos raštais aktyviausius ir veikliausius, jubiliejus švenčiančius Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos narius apdovanojo draugijos vadovas Petras Narbutas. Anot jo, draugija vienija per 1300 narių, jie priklauso 31 medžiotojų klubui ar būreliui.
P. Narbuto teigimu, medžioklė nėra vien sportinis azartas. Žmogus, mėgstantis medžioklę, visų pirma turi būti gamtos vaikas.
„Medžioklė nėra vien sportas. Tai visų pirma žvėrių populiacijos reguliavimas. Kai žvėrių yra per daug, kenčia ir gamta, ir ūkininkai. Gyvūnai taip pat sensta, juos puola ligos, tad medžiotojai atlieka ir selekcinį darbą“, – kalbėjo P. Narbutas.
Kiekvienas medžiotojų būrelis žino, kiek ir kokių laukinių gyvūnų jų teritorijoje yra, todėl gali atlikti gamtos reguliuotojų funkcijas. Pavyzdžiui, nors Panevėžio rajone į apskaitą vilkai neįtraukti, tačiau iš seniūnijų ateina kiek kitokios žinios: vien šiemet papjautos aštuonios avys, ožys, keli veršiukai ir prie būdų pririšti šunys.
P. Narbuto žiniomis, šiemet Panevėžio apskrityje buvo leista sumedžioti 3 vilkus. Visi jie buvo nušauti pirmąją savaitę, beje, vienas jų – Panevėžio rajone.
„Elniai ir šernai – didžiausi ūkininkų priešai. Jeigu ne medžiotojai, laukinių gyvūnų pridaromi nuostoliai būtų daug didesni“, – mano Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas.
Šv. Huberto šventė – puiki proga ne tik kartu pasibūti medžioklės entuziastams, bet ir visuomenei priminti medžioklės teigiamas puses.
„Šventės esmė – darbų aptarimas. Kiti medžiotojų ir žvejų draugijos skyriai po šv. Mišių organizuoja medžioklę, tačiau mes to nepraktikuojame, vis dėlto žmonės ir taurelę išlenkia, – juokėsi P. Narbutas. – Vakaras bus skirtas medžioklės įspūdžiams.“
******
Šv. Hubertas, Medžiotojų diena
Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę.
Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju.
Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.
7 metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusiuose medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju ir palaidotas Šventojo Huberto bazilikoje netoli Nemiūro miesto.
Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas Šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III.
Lina DRANSEIKAITĖ
2013-11-13
sekundė.lt