Ąžuolo šakelė Plutui ir kitiems “sekliams”
Tokį neįprastą prizą gavo šunys, dalyvavę kraujasekių lauko bandymuose netoli Taujėnų.
Pusšimtis miškinininkų, atsigabenę pulkelį savo šunų, rugpjūčio 14 - ąją mokėsi sekti sužeisto žvėries pėdsakais. Kolegos iš Danijos - Olė Knudsenas ir Henrikas Kristensenas jau ne pirmą kartą dalijasi šia patirtimi su Lietuvos medžiotojais, keletas mūsiškių viešėjo ir danų medžioklės plotuose. Šiuos lauko bandymus organizavo Generalinė miškų urėdija, renginį koordinavo medžioklės skyriaus viršininkas Albertas Stanislovaitis.
Danų patirtis
Kraujasekių šunų (apie Bavarijos ir Hanoverio kraujasekius išsamiau - Nr. 4(11) prireikia, kai sužeistas žvėris nutolsta, ir medžiotojas nebegali jo surasti. Susekti gyvūną ypač sunku žiemą, kai miške daug sniego, o ir temsta anksti, bet sužeistasis neturi pražūti, pūti miške arba būti suėstas kitų žvėrių. Nuo senų laikų, kai tik buvo išrasti šauniamieji ginklai, šios nelengvos paieškos ir imasi kraujasekiai.
Olė Knudsenas, skaitęs teorinę paskaitą, pasakojo apie savo darbo kasdienybę: “Paskambina medžiotojai, imu vieną iš savo šunų ir vykstu į šūvio vietą (iš čia startuojama) tuose medžioklės plotuose, kuriuos “aptarnauja” mano keturkojai. 10-20 procentų iškvietimų pasitaiko ir į kaimyninius miškus. Mano šuns rekordas: surado žvėrį praėjus net 3 dienoms, kai atrodė, jog jokio kvapo tie pėdsakai jau nebeturi. Tolimiausias atstumas, kai šuo dirbo vienas - 30 km. Tokiu atveju labai padeda radijo antkaklis, segamas šuniui. Jums tereikia nešiotis pultelį (jo veikimą miške išbandėme - red.). Danijoje sužeisti žvėrys surandami maždaug per 5 valandas. Dažniausiai ieškome elnių, stirnų. Labai patyręs, gerą uoslę turintis kraujasekys net pargrįžta iš pusiaukelės, susiorientavęs, kad žvėris jau parėjo tais pačiais savo pėdsakais norėdamas suklaidinti šunį.
Olė Knudsenas demonstravo skaidres, schemas ir jumoristinius piešinukus, žaismingai iliustruojančius, kokių klaidų nereikėtų daryti. Jo pateikti duomenys - įspūdingi. Danija gali pasigirti gerai organizuota ir senas tradicijas turinčia medžiokle, bet net ir juos lenkia kaimynai vokiečiai -
ten per metus šunys kraujasekiai suranda apie 100 tonų žvėrienos 
. Danijoje šioje tarnyboje triūsia 62 dratharai, 41 labradoras retriveris, 11 vokiečių putpelinių, 9 kurtsharai ir t.t. “Nesvarbu, kokia šuns veislė, svarbiausia jo gera uoslė ir aktyvumas. Štai aš dabar auginuosi jauną dratharą, kasdien jį treniruoju po keletą valandų ir jau galiu su augintiniu ieškoti 400 m ilgio pėdsakų”,- pasakojo Olė.
Pėdsakai Taujėnų miškuose
Praktinė seminaro dalis prasidėjo, kai medžiotojai, išsitraukę numeriukus, paeiliui su savo šunimis vyko į mišką, vadovaujami Henriko Kristenseno. Nors įkyriai lynojo ir pėdsakų kvapas nebuvo šviežias, visi šunys dirbo gerai. Danų medžiotojas vienus pėdsakus paliko ryte, o kitus - išvakarėse. Apsiavęs specialiais batais, prie kurių padų pritvirtintos šerno kanopos, įtrintos elnių krauju, jis brido per mišką, palikdamas imituojamus pėdsakus, o kiekvienos trasos gale ir “prizus” - žvėries inkstų, kepenų gabaliukų. Jais labai gardžiavosi visi keturkojai, sėkmingai įveikę nelengvą kelią.
Praktiškai tai atrodė taip: šuo prisegamas prie 10 m brezentinio pavadžio. Daug metų dirbančiam pėdsekiui patariama segti ne antkaklį, o specialias petnešėles, kad jis galėtų lengviau alsuoti, ir nuo nuolatinio veržimosi į priekį neiškryptų stuburas. Prieš startą šuniui duodama pauostyti sužeisto gyvūno kraujo, net parodoma ant žolės ar krūmų lapelių nukritę kraujo lašai. Šuo skatinamas, švelniai raginamas uosti ir eiti pirmyn. Iš paskos eina medžiotojas ir, jeigu labai reikia, dar pora žmonių, bet ne visa triukšminga kompanija.
Pirmasis šį savotišką egzaminą laikė bavarų kraujasekys Plutas, neseniai įsigytas iš Lenkijos, bet niekada pėdsakais nesekęs. Iš pradžių atrodė, jog šuo nesidomi, žioplinėja, bet palengva prasiveržė įgimti instinktai - Plutas užuodė ir ėmė sekti. Užtrukęs pusvalandį pasiekė tikslą - rado imituojamą pašautą žvėrį. Henrikas Kristensenas nulaužė dvi ąžuolo šakeles, užkišo vieną už antkaklio Plutui, kitą įteikė šeimininkui. Simboliškas gražus pasveikinimas, pagyros šuniui ir trumpas instruktažas, kaip namuose reikės dirbti su Plutu: “Pradėkite nuo pratybų savo sode ar kokioje nedidelėje laukymėje. Pameskite žvėrienos gabaliukų kas pora metrų ir tegul 15 - 20 minučių jis ieško. Kasdien trasą ilginkite, treniruokitės po valandą ar pusantros. Būtinai girkite šunį, skatinkite, niekada už klaidas nebauskite ir matysite, kaip jis įsitrauks į šį žaidimą, o vėliau taps tikru pėdsekiu. Susidomėjęs šuo turi jaustis esąs lyderis, netrukdykite jam, o tik padėkite. Kraujo lašus galite papurkšti iš buteliuko kas keletą metrų ant žolės ar krūmokšnių, taip pat tinka ir žvėrienos gabaliukai. Visi būdai tinka, jei tik padeda dresūrai”,- sakė Kristensenas.
Popietė gražioje gamtoje
Nušvitus saulutei, pasivaišinę pietumis, medžiotojai būriavosi lauke ir gražioje pievelėje prie sodybos dar kartą bandė šunis. Kai kuriuos pėdsakus Knudsenas darė čia pat, kiti buvo palikti iš ryto. 20 - 30 metrų trasą pailsėję šunys įveikė labai noriai. Danijoje net organizuojamos kraujasekių šunų varžybos. “Šuo gali ir nemedžioti, bet įgimtas jo savybes būtina lavinti”,- teigė svečiai.
Daug ko mūsų krašte dar trūksta, daug ko nemokame ir net nežinome. Atrodytų, tokia paprasta sritis - medžioklė. Nuėjai į girią. Pykšt! Ir parsitempei laimikį, jei pasisekė. Kultūringai medžioti, numatyti visas pasekmes, būti pasiruošusiam įvairiausiems netikėtiems atvejams - šito ir mokosi Lietuvos medžiotojai, perimdami patirtį iš Vakarų kolegų. Gaila, kad per metus tesuorganizuojama tik keletas lauko bandymų mūsų medžiokliniams šunims, bet tikėkimės - jų daugės.
, tačiau "tikro" žurnalo neatstos jokia e. versija. Čia kaip su el. knygom - pilnas netas knygų bet knygynai kažkaip neužsidaro 
reta šiais laikais knyga - 1980 m. " Medžiotojo vadovas " . Dabar ji saugią vietą ras pas mane lentynoj