Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Skyrelis skirtas norintiems tapti medžiokliais ir ja besidomintiems.
Форум для начинающих и зрелых охотников.
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

6.5. Lygiavamzdžio ir graižtvinio šautuvo prišaudymas ir šaudymas iš jų medžiok­lės metu.

Prišaudomi naujai įsigyti šatuvai, šautuvai po remonto, pakeitus buožę, taip pat norint patikrinti naujai įgytus ar kitaip užtaisytus šovinius. Tai atliekama šaudykloje ar kitoje tam tinkamoje vietoje, gerai įsitikinus, kad nėra pavojaus žmonėms ar gyvūnams. Tai darant medžioklės plotuose būtinas medžioklės lapas. Lygiavamzdžių ir graižtvinių šautvų prišaudymas kiek skirtingas.

Lygiavamzdis šautuvas. Prišadant patikrinamas šautuvo taiklumas, šūvio aštrumas, šratų ar grankulkių sklaida ar sklaidos tolygumas.

Šratais šautuvas prišaudomas iš 35 metrų atstumo į 75 cm skersmens apskritimą, padalytą į sektorius, sklaidos tolygumo įvertinimui apskritimo centre išbraižomas tamsus 5 cm skersmens apskritimas- į kurį taikoma. Šaudoma sėdint, šautuvą laikant ant atramos, kai oro temperatūra apie + 15°C.

Šautuvo taiklumas - tai šūvi0 centro sutapimas su prisitaikymo tašku.

Šūvio aštrumas - tai šratų mušamoji galia taikinio kliudymo momentu. Šūvio aštrumas nustatomas šaudant į sausą pušinę Ietą. Jei šratai susminga į lentą ne mažiau kaip per tris savo skersmenis - aštrumas geras, jei per du -patenkinamas, jei tik per savo skersmenį - blogas.

Šratų sklaida - tai šratų, patakiusių į 75 cm skersmens apskritimą, skaičiaus santykis su visais šovinyje buvusiais šratas. Ji išreiškiama procentais. Vamzdžio su pilnu čoku gera sklaida yra 60-70 %, su pusiau čoku - 50-55 %, o cilindrinio vamzdžio - 30-35 %.

Sklaidos tolygumas - tai šratų išsklaidymo vienodumas visame taikinio plote. Tolygumas geras, jei šratai nusėja taikinį visame plote vienodai, kiek tankiau jo centre.

Grankulkėmis šautuvas prišaudomas į 30 cm, o kulkomis į 10 cm skersmens apskritimą iš 35 metrų atstumo. Taikinį turi kliuidti 2/3 šovinyje buvusių grankulkių ir kiekviena kulka.

Graižtvinis šautuvas. Prišaudymas ne mažesniu kaip 100 metrų atstumu, sėdint, nuo atramos ar, geriausia, šautuvą nejudamai įtvirtinus taip vadinamose staklėse. Jei šaudant 100 metrų atstumu kulkų paikymai telpa apskritime, kurio skersmuo 10 cm, o 200 metrų atstumu - 17 cm, tai šautuvo taiklumas laikomas pakankamu.
Jei kulkos pataikymo taškas nesutampa su prisitaikymo tašku, reguliuojamas taikiklis (stacionarus arba optinis - priklausomai nuo to, kokių taikikliu taikomasi prišaudant). Jei taikiklis atviras, tai jį paslinkus kairėn, pataikymo taškas pasislinks taip pat kairėn ir atvirlsčiai. Taikiklį pakėlus auštyn, pataikymo taškas pasislinks taip pat aukštyn ir atvirlščiai. Jeigu reguliuojamas kryptukas, tai viskas atvirkščiai: kryptukas aukštyn -pataikymo taškas žemyn, kryptukas žemyn - pataikymo taškas aukštyn, kryptukas kairėn — pataikymo taškas dešinėn, kryptukas dešinėn - pataikymo taškas kairėn.

Jei taikiklis optinis, ir jei prie šautuvo jis pritvirtintas teisingai, kulkos pataikymo vieta pakeičiama atliekant taikilio taikymo linijų korekciją reguliavimo būgneliais. Jei kulka pataikė žemiau, sukant verikalaus reguliavimo būgnelį, taikymo linijos pastumiamos žemyn, pataikius aukščiau - pastumiamos aukštyn. Jei kulka pataikė kairiau, sukant horizontalaus reguliavimo būgneli, taikymo linijos pastumiamos kairėn, o pataikius dešiniau - pastumiamos dešinėn.
Medžioklėje tenka šaudyti j nejudančius ir į bėgančius ar skrendančius gyvūnus. Visais atvejais labai svarbu įvertinti atstumą iki taikinio, nes šūvis iš lygiavamzdžio šautuvo tolesniu kaip 50 metrų atstumu neefektyvus ir dažnai tik sužeidžia žvėrį ar paukštį.
Šaudyti skrendančius paukščius ir bėgančius žvėris nelengva. Lygiavamzdžio šautuvo šratų, grankulkių ar kulkų skriejimo greitis nėra didelis, todėl, šaudant į kiek greičiau judantį taikinį, reikia taikytis ne į jį, o jo priekyje. Kiek "užmesti" priklauso nuo atstumo iki taikinio, nuo jo judėjimo greičio ir krypties medžiotojo atžvilgiu. Todėl būtina sugebėti greitai nustatyti taikinio judėjimo greitį ir reikalingą užmetimą. Į judančius taikinius šaudoma dviem būdais: "vedant" šautuvą (šautuvas "vedamas" pagal taikinio judėjimą ir, nesustabdžius "vedimo", tinkamu momentu paspaudžiamas nuleistukas) ir nusitaikius į vietą, kurioje, medžiotojo manymu, gyvūnas atsidurs (šautuvas "nevedamas", o nusitaikius laukiama, kada bus tinkamas momentas paspausti nuleistuką). Šaudant į judančius taikinius reikia žiūrėti abiem akim, nes tada galima tiksliau nustatyti atstumą ir užmetimo dydį. Taikliai šaudyti į judančius taikinius nėra lengva, bet būtina, nes tuomet lieka mažiau sužeistų gyvūnų. Taikliai šaudyti galima tik įgijus patirties. Įgyti patirties galima ne tik šaudant medžioklėje, bet ir treniruojantis stende. "Treniravimasis" šaudant į butelius, įvairius stendus, kelio ženklus ir kitus panašius "taikinius" byloja apie didžiulį tokio, atsiprašant "medžiotojo", nekultūringumą.
Graižtvinių medžioklinių šautuvų didžiausias privalumas yra tas, kad, teisingai šaudant (gerai prisitaikius, švelniai nuspaudžiant nuleistuką ir t.t.), patikimai galima šaudyti žymiai didesniu atstumu nei šaudant iš lygiavamzdžių šautuvų. Todėl šis šautuvas nepakeičiamas tykojant. Graižtvinio medžioklinio šautuvo kulkos greitis nepalyginamai didesnis už lygiavamzdžio šautuvo kulkos greitį. Todėl, šautuvą "vedant" ir "vedimo" nesustabdžius šūvio momentu bei šaudant "protingu atstumu" (iki 100 metrų), į bėgantį žvėrį iš graižtvinio medžioklinio šautuvo šaunama be užmetimo. Labai svarbi taiklaus šūvio sąlyga yra švelnus nuleistuko nuspaudimas. Šaudant iš graižtvinio šautuvo reikia būti ypatingai atsargiems, mat jų kulka, priklausomai nuo šovinio galingumo, pavojinga iki 3-5 km. Jais draudžiama šaudyti virš horizonto linijos, taip pat kitais atvejais, kai negalima nustatyti, kur lėks kulka.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

6.6. Paukštiniai šunys, jų veislės, naudojimas medžioklei.

Paukštiniai medžiokliniai šunys yra išvesti medžioti paukščiams. Tai kurtsharai, dratharai, langharai, spanieliai, vachtelhundai, seteriai, pointeriai ir kt. (Seniau Lietuvoje visi paukštiniai šunys buvo vadinami vižlais). Visos paukštinių šunų veislės pasižymi puikia uosle. Jų paskirtis - aptikti (uosle) pasislėpusį paukštį ir tai pranešti medžiotojui tilktimi (tilktis - įgimta kai kurių paukštinių šunų savybė akimirksniu sustoti arba net prigulti ant žemės, t.y. nutilkti, pajutus paukštį; geras šuo iš tilkties pajuda, jei paukštis nenubėga ar nenuskrenda ankščiau, tik po medžiotojo komandos) arba iš karto paukštį išbaidyti, atnešti (aportuoti) medžiotojui ar bent jau surasti ir medžiotojui parodyti nušautus ar sužeistus paukščius.

Vieni jų yra siauros specializacijos, todėl tinka tik paukščiams medžioti (pointeriai, seteriai), kiti (dratharai, kurtsharai) - pakankamai universalūs, todėl tinka ne tik paukščių medžioklėms. Medžiojant be paukštinių šunų, daug sužeistų ar net mirtinai nušautų paukščių nerandama. Be to, paukščių medžioklė su šunimis yra nepalyginamai gražesnė, turiningesnė nei be jų. (Paukščių medžioklėse su pasisekimu naudojami ir ne paukštiniai, bet paukščius medžioti išmokyti kiti šunys - foksterjerai, jagdterjerai, laikos).
Daugelis paukštinių šunų (išskyrus spanielius), aptikę paukštį, akimirksniu sustoja -nutilksta. Paukščiui pakilus skristi, jie jo nesiveja, o gulasi, kad medžiotojui nekliudytų šauti. Pakyla ir nušauto ar kito paukščio pradeda ieškoti taip pat tik po medžiotojo komandos. Spanieliai, aptikę paukštį, staigiu šuoliu jį išbaido iš karto, tilkties nedaro. Todėl spanieliai mokomi paukščius ieškoti mažesniame plote - ne toliau nei šūvio atstumu nuo medžiotojo.

Lietuvos medžiotojai laiko (labai nevienodai gausiai) įvairių veislių medžioklinius šunis. Tai rusų medžiokliniai spanieliai, anglų kokerspanieliai, vachtelhundai (vokiečių putpeliniai šunys), kurtsharai (vokiečių trumpaplaukiai paukštiniai šunys, trumpaplaukiai vižlai), dratharai (vokiečių šiurkščiaplaukiai paukštiniai šunys, šiurkščiaplaukiai vižlai), langharai (vokiečių ilgaplaukiai paukštiniai šunys, ilgaplaukiai vižlai), pointeriai, airių (raudonieji) seteriai, škotų (juodieji) seteriai (gardonai), anglų (taškuotieji) seteriai, auksaspalviai ir labradoro retriveriai.

Spanieliai. Vidutinio dydžio, palyginti trumpų kojų, energingų, bet paklusnių, sumanių, lengvai dresuojamų, turinčių labai stiprų medžioklės instinktą paukštinių medžioklinių šunų grupė. Jie noriai eina į vandenį ir iš vandens neša nušautus paukščius. Tilkties nedaro -pajutę paukštį, jie lodami jį puola ir išbaido. Spanieliai kilę Ispanijoje, bet daugiausiai veislių išvesta Anglijoje, kur iki šiol yra labai populiarūs. Būna įvairių spalvų: balti, juodi, rudi, margi. Ausys didelės, nukarę. Plaukas ilgas, lygus (ant ausų banguotas). Dėl nedidelio ūgio geriau tinka medžioklėms tokiose vietose, kur augalija žema, netanki. Tankiuose, aukštuose augalijos sąžalynuose gana greitai pavargsta. Tinka laikyti miesto sąlygose. Lietuvoje medžiotojai daugiausiai laiko rusų medžioklinių spanielių. Jie kilę iš įvairių anglų spanielių veislių. Nedaug laiko anglų kokerspanielių, vachtelhundų (vokiečių putpeliniai šunys).

Vokiečių paukštiniai šunys. Tai kurtsharas (vokiečių trumpaplaukis paukštinis šuo, trumpaplaukis vižlas), dratharas (vokiečių šiurkščiaplaukis paukštinis šuo, šiurkščiap-laukis vižlas), langharas (vokiečių ilgaplaukis paukštinis šuo, ilgaplaukis vižlas). Suprantama, vokiečių paukštiniai šunys išvesti Vokietijoje.

Kurstharų plaukas trumpas. Kailis rusvai žilas, kavinis, baltas su rudomis dėmėmis. Ausys nukarusios, galai apvalūs. Gana stambūs, tvirti, ištvermingi. Noriai eina į vandenį. Lengvai dresuojami.

Dratharai yra vidutinio dydžio šunys. Kūno sudėjimu panašus į kurtsharus, bet plaukas ilgesnis, šiurkštesnis. Kailio spalva nuo šviesiai iki tamsiai rudos su žilomis dėmėmis. Būtinas šios veislės šunų požymis yra šiurkštūs ūsai ir barzda. Virš akių - ryškūs, labai šiurkštūs antakiai. Ausys apvalios, nukarusios. Tai energingi, greiti, judrūs, bet paklusnūs, lengvai dresuojami ir valdomi. Jie sargūs, netgi pikti ir nepasitiki svetimais žmonėmis. Šie šunys vienodai gerai tinka ir paukščių, ir kiškių, ir kanopinių žvėrių medžioklei, ir kaip pėdsekiai (pagal pėdsakus suranda žvėrį net praėjus iki 40 valandų po šūvio, nes uoslė tikrai puiki). Persekiodami žvėrį "karštais pėdsakais", skalija kaip skalikai. Tai išties universalūs šunys. Todėl dratharai yra viena iš populiariausių ir gausiausių medžioklinių šunų veislių Vokietijoje.

Seteriai. Tai airių (raudonasis), anglų (taškuotasis) ir škotų (juodasis) seteris arba gardonas. Seteriai energingi, ištvermingi, turintys gerą uoslę, žaibišką reakciją į paukščio kvapą, tvirtai nutilkstantys priguldami ant žemės. Išvesti Didžiojoje Britanijoje.

Airių seteris yra vidutinio dydžio, labai gražus. Kailis kaštoninis, blizgantis. Uodegos apatinė pusė, krūtinė, kojų užpakalinės pusės, ausys apaugę gerokai ilgesniais kiek banguotais plaukais. Temperamentingas, bet lengvai dresuojamas. Stipriai prisiriša prie šeimininko ir nepatiklus pašaliniams žmonėms. Pasižymi tvirta, gražia tilktimi.

Anglų seteris siluetu panašus į airių seterį. Kailis tankus, "šilkinis". Spalva balta su didesniais ar mažesniais juodais taškais, dėmėmis - išties elegantiškos išvaizdos. Tvirtas, judrus, energingas, bet nepiktas. Pasižymi geromis medžioklinėmis savybėmis.

Skotų seteris siluetu panašus į kitus seterius, bet pats stambiausias iš jų. Juodas su aiškiais rudo atspalvio plotais. Kailis tankus, blizgantis. Plaukas kiek banguotas arba lygus. Gali būti truputį balto ant krūtinės ar/ir kojų. Tvirtas, raumeningas.

Pointeris. Kailis juodas, gelsvas, "dūminis", margas. Ausys nukarusios, trikampio formos. Stambus, stipraus kūno sudėjimo, temperamentingas bet nepiktas. Pasižymi tvirta tilktimi. Skirtingai nei seteriai, nutilksta stovėdami, išsitempdami visu kūnu, ištiesdami uodegą. Veislė labai specializuota, išvesta Anglijoje.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

6.7. Ramybės zonos, remizes, pašariniai laukeliai, pašariniai augalai.

Ramybės zonose nemedžiojama. Dar geriau, kai čia ribojama žmogaus ūkinė veikla: nešienaujama, neganoma, negrybaujama, neuogaujama, nekertamas miškas, t.y. netrikdoma ramybė. Šiose zonose veisiasi ten nuolat gyvenantys gyvūnai, slepiasi iš gretimų plotų išbaidyti (pavyzdžiui, per medžiokles) gyvūnai. Iš ramybės zonų vėliau jie pasitraukia į gretimus plotus, t.y. plotus, kuriuose medžiojama. Tokias zonas reikėtų išskirt kiekviename medžioklės plotų vienete. Tai gali būti laukų, pelkių, krūmų masyvas, didesni ir mažesni miškeliai, tam tikras plotas dideliame miškų masyve.
Plačiuose laukuose, ypač nuėmus derlių, paukščiams ir žvėrims dažniausiai nėra kur slėptis. Tam tikslui įruošiamos remizės. Tai mažesni ar didesni (nuo kelių ar keliolikos arų iki kelių ha) plotai dirbamuose laukuose, prie tvenkinių, griovių šlaituose ir kitur, net miškuose (pavyzdžiui, brandžiuose retuose pušynuose) apsodinti įvairiais augalais, kur paukščiai ir žvėrys slepiasi, maitinasi. Remizės gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės. Ilgalaikėse sodinami įvairūs krūmai, eglaitės, laukinės obelys ir kriaušės, kiti sumedėję ir žoliniai augalai. Ypač vertingi tie augalai, kuriuos (arba jų vaisius) gyvūnai naudoja maistui. Trumpalaikėse sodinami aukštaūgiai vienmečiai ir daugiamečiai augalai (lubinai, kukurūzai, topinambai, saulėgrąžos, ir kt.). Remizėse gali būti įrengiamos ir šėryklos, lesyklos, laižyk-los. Reikia žinoti, kad visada geriau įruošti kelias mažesnės remizes, nei viena didelę.
Pašariniai laukeliai (sklypeliai, aikštelės) įruošiami miško laukymėse, pamiškėse. Jų dydis gali būti įvairus (nuo keliasdešimt arų iki kelių ha). Geriau keli mažesni laukeliai, nei vienas didelis. Juose sėjami ir sodinami įvairūs žvėrių mėgstami vienmečiai ar daugiamečiai augalai: javai, mišiniai, dobilai, šakniavaisiai, bulvės, topinambai ir kitos kultūros. Labai gerai, kai tame pačiame sklypelyje ploteliais sėjami ar sodinami skirtingi augalai, kuriuos žvėrys naudoja pašarui taip pat skirtingu laiku - tuomet laukelyje pašarų žvėrys randa ilgą laiką. Laukeliai gali būti aptverti arba neaptverti. Jei jie aptverti, kultūroms pasiekus tam tikrą brandą, tvora nuimama, todėl ji turi būti lengvai išardoma. Šiuose laukeliuose užaugęs derlius paprastai nenuimamas, o paliekamas gyvūnams maitintis rudenį ir žiemą.
Pašariniai laukeliai turi reikšmės ne tik papildomam žvėrių maitinimui žiemą, bet ir vasarą. Žvėrys, besimaitinantys šiuose specialiai jiems įruoštuose laukeliuose vasarą, mažiau eina į žemės ūkio pasėlius ir jiems daro mažiau žalos. Be to, tinkamai įruošti pašariniai sklypeliai yra labai efektyvi priemonė sulaikyti žvėris norimoje teritorijoje.
Žvėrims tinka visos kultūros, kurias jie naudoja kaip pašarą: dobilai, javai, ankštinės kultūros, šakniavaisiai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

6.8. Medžioklės taisyklių draudimai, susiję su medžioklės produkcijos panaudojimu.

Pagal medžioklės taisykles Lietuvoje draudžiama:

• ne medžioklės plotų naudotojams pasisavinti medžioklės plotų vienete rastus nugaišusius, per susidūrimus su transporto priemonėmis, žemės ūkio technika ar dėl kitų priežasčių žuvusius medžiojamuosius gyvūnus ar jų dalis, nepranešus apie tai medžioklės plotų naudotojui ar atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai ir negavus medžioklės plotų naudotojo leidimo pasisavinti šiuos gyvūnus ar jų dalis;
• parduoti ar siūlyti pirkti medžiojamuosius gyvūnus, kurių medžioklė yra licencijuojama, ar jų žvėrieną, neturint licencijų, patvirtinančių teisėtą šių gyvūnų sumedžiojimą, arba kitų teisėtą įsigijimą patvirtinančių dokumentų;
• supirkti medžiojamuosius gyvūnus, kurių medžioklės draudimas galioja ilgiau kaip tris paskutiniuosius medžioklės sezonus;
• paimti suaugusius medžiojamuosius gyvūnus ar jų jauniklius ir laikyti juos nelaisvėje kitais tikslais ir sąlygomis, nei yra numatyta Lietuvos Respublikos gyvūnijos įstatyme (Žin., 2001, Nr. 110-3988);
• naudoti šernieną, kol nėra atlikta šernienos veterinarinė ekspertizė.

Saugus elgesys medžioklėje

1. Ką reikia patikrinti paėmus į rankas medžioklinį šautuvą?

Patikrinti, ar jis neužtaisytas.

2. Galimos šūvių kryptys iš pagrindinės linijos, medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir flanguose. Kur tokiu atveju statomi kraštiniai pagrindinės linijos medžiotojai?

Kai medžiotojai išrikiuojami ir flanguose, pagrindinėje medžiotojų linijoje stovintys medžiotojai, išskyrus pirmąjį ir paskutinįjį linijoje, gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos (30 laipsnių kampo taisyklė). Pagrindinės linijos galuose stovintys medžiotojai (pirmasis ir paskutinis pagrindinėje linijoje) prieš pagrindinę liniją gali šaudyti lygiagrečiai su flangine linija ir į priešingą pusę nuo gretimo flango, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jie taip pat gali šauti ir už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai.

Kraštiniai pagrindinės linijos medžiotojai statomi ne arčiau kaip per 50 metrų nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo vietos.

3.Kaip elgtis su medžiokliniu šautuvu: a) šokant per upelį; b) einant per slidų lieptą; c) lipant per tvorą?

Visais šiais atvejais iš šautuvo turi būti išimti šoviniai. Jei yra galimybė, šautuvą galima perduoti medžioklės kolegai. Įveikus kliūtį, paimti savo ir, kol kliūtį įveiks medžioklės kolega, palaikyti jo šautuvą. Perduoti medžioklinį šautuvą kitam ar jį imti neįsitikinus, kad šis neužtaisytas, draudžiama.

4. Ar galima turėti šautuvą ir šaudyti varovų linijoje einantiems medžiotojams?

Turėti (neštis) šautuvą varovų linijoje esantiems medžiotojams nedraudžiama, bet draudžiama juos neštis užtaisytus ir šaudyti į žvėris ir paukščius.

5. Kokių priemonių turi imtis medžioklės varovas, jeigu kai kurie medžiotojai nesilaiko Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimų?

Perspėti ir griežtai pareikalauti laikytis šių taisyklių, arba, reikalui esant, pašalinti juos iš medžioklės. Medžioklės vadovas privalo per 48 valandas informuoti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono apsaugos departamento rajono agentūrą apie medžioklės metu padarytus medžioklės taisyklių pažeidimus.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7 BILIETAS

7.1. Valstybinė aplinkos apsaugos struktūra Lietuvoje.

Valstybinę aplinkos apsaugos funkciją vykdo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir jos padaliniai. Tai aplinkos kokybės departamentas, aplinkos strategijos departamentas, gamtos apsaugos departamentas, regionų aplinkos apsaugos departamentai (jų yra 8 - Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Utenos, Vilniaus), valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija ir kt.
Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentuose, kurie atlieka ir medžioklės kontrolę, paprastai yra poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyrius, valstybinės analitinės kontrolės skyrius, gyvūnijos naudojimo inspekcija.
Kiekviename Aplinkos ministerijos regione yra rajonų ir miestų aplinkos apsaugos agentūros. Aplinkos apsaugos agentūros yra visuose rajonuose, atskiros Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Palangos, Druskininku, Visagino ir Neringos miestų agentūros bei jūros aplinkos apsaugos agentūra. Kiekvienoje agentūroje yra keli valstybiniai inspektoriai.
Valstybinės aplinkos apsaugos sistemos tikslai yra sveikos ir švarios aplinkos bei racionalaus gamtos turtų naudojimo Lietuvoje, teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe bei ekonominėje zonoje Baltijos jūroje užtikrinimas, Lietuvai charakteringo kraštovaizdžio, ekosistemų ir bioįvairovės išsaugojimas.
Aukščiau išvardintiems tikslams pasiekti valstybinei aplinkos apsaugos sistema atlieka oro, vandens ir dirvožemio švarumo kontrolės ir apsaugos nuo teršimo, projektų ekspertizės ir derinimo, kraštovaizdžio apsaugos, gyvūnijos ir augalijos apsaugos ir naudojimo kontrolės, medžioklės ir žūklės taisyklių laikymosi kontrolės funkcijas.

Valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę savo kompetencijos ribose atlieka ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7.2. Vilkas, lapė, mangutas: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai, trofėjai ir jų paruošimas, poveikis žemės ūkiui ir medžiojamiesiems gyvūnams, jų reikšmė platinant užkrečiamąsias ligas.

Vilkas. Patino kūno masė 40-50 (iki 65), patelės - 30-40 (iki 50) kg. Stiprus, ištvermingas žvėris. Ausys trikampės, stačios. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, uodega nuleista (bėgdamas nepakelia aukščiau nugaros lygio). Kailis pilkšvai ar gelsvai juosvas. Šeriasi nuo vasario pabaigos-kovo pradžios iki birželio. Rudenį plaukų danga beveik nesikeičia, tik sutankėja ir pailgėja.
Gyvena miškingose vietovėse, nevengia pelkių. Minta beveik vien tik mėsa. Gaudo dažniausiai vidutinius ir stambesnius gyvūnus: kiškius, stirnas, jaunus šernus, šunis. Bet nepraleidžia progos nutverti ir pelinį graužiką ar paukštį. Pjauna ir naminius gyvulius (karves, veršiukus, ožkas, avis, žąsis, antis). Dažniausiai tai daro vasaros pabaigoje, kai jauniklius moko medžioklės meno. Eda dvėseną. Maisto likučius neretai slepia, nors ne visada prie jų sugrįžta. Daug priėdę visą dieną guli - ilsisi. Ketvirtas (paskutinis) prieškrūminis dantis viršutiniame žandikaulyje ir pirmas krūminis dantis apatiniame žandikaulyje labai stambūs ir veikia kaip žirklės - jais žvėris nukanda, tiesiog nukerpa net stambiausias sausgysles. Šie dantys vadinami galūdiniais. Vilkas gali ilgai badauti, bet nė dienos negali ištverti be vandens, ypač per vasaros karščius. Maisto ieško sutemus, bet jei yra alkani, tai ir kitu paros metu. leškodami maisto per naktį nubėga dešimtis kilometrų.
Ruja nuo sausio-vasario iki kovo men. Nėštumas 2 mėn. Vadoje 1-9 (dažniausiai 3-7) jaunikliai. Vilkiukai gimsta akli. Praregi po 10-12 dienų. Patelė pirmomis savaitėmis nuo jų nesitraukia, saugo. Ją maitina patinas. 3-4 savaičių jaunikliai pradeda ėsti mėsą. Iš pradžių tik tėvų atrytą. 3-4 mėn. amžiaus vilkiukai jau patys nužudo tėvų atneštą dar gyvą grobį. Jei iki paryčių nesulaukia tėvų su maistu, jaunikliai pradeda triukšmauti. Jauni vilkiukai labai panašūs į lapiukus. Atskirti galima pagal uodegą. Vilkiuko uodega ne ilgesnė kaip 1/3 kūno ilgio, o galiukas juodas (lapiuko uodega apie pusės kūno ilgio, o galiukas visada baltas). Jauniklius gimdo ir augina irštvoje (guolyje). Irštva būna raisto salelėje, po medžio ar kelmo šaknimis, tankiame jaunuolyne ar tankioje žolėje, bet visada netoli vandens. Nuo guolio iki vandens būna išminti takai. Mat vilkai be vandens negali išbuti nė dienos.

Vilkas yra naktinis gyvūnas, dieną jis ilsisi. Gyvena dažniausiai šeimomis: tėvai ir pirmamečiai bei antramečiai jaunikliai. Ne veisimosi laikotarpiu klajoja labai didelėje teritorijoje. Veisimosi laikotarpiu ši teritorija mažesnė, bet vis vien išlieka didelė. Labai atsargūs ir jautrūs. Sugeba įvertinti pavojaus dydį - ateina net prie sodybų, bet įvilioti į spąstus ne taip lengva. Nelengva jį ir sumedžioti.
Vilko pėdsakai panašūs į didelio šuns, tik pėda pailgesnė ir didesnė. Vilko pėdoje ties priekinių pirštų pagalvėlių užpakaliniu kraštu nubrėžus liniją, ji nekerta šoninių pirštų pagalvėlių (anot senų medžiotojų - telpa degtukas). Šuns pėdoje ši linija eina per šoninių pirštų pagalvėles. Vilkai eina pėda į pėdą - kiekvienas iš paskos einantis žvėris koją stato į prieš jį ėjusio pėdą. Tik staigiame posūkyje vora išyra ir toje vietoje galima suskaičiuoti, kiek praėjo vilkų.

Vilkus leidžiama medžioti nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d.
Jie medžiojami varant, tykojant (prie masalo), su vėliavėlėmis. Jie neretai sumedžiojami atsitiktinai, per kitų žvėrių medžiokles. Iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama 6 mm grankulkėmis.
Medžioklė su varovais beveik nesiskiria nuo kitų žvėrių tokios medžioklės. Tik varomas dažniausiai didesnis plotas. Taip vilkai medžiojami tada, kai tiksli jų buvimo vieta nežinoma.
Tykojant prie masalo, masalui naudojamas kritęs stambus gyvulys ar žvėris. Per šūvį nuo masalo įruošiama slėptuvė. Geriausia, kai slėptuvė būna negyvenamos sodybos miške ar pamiškėje pastatai, stacionarinis tykojimo bokštelis. Įsitikinus, kad masalą vilkai lanko (geriausia įsitikinti apžiūrint iš toliau, žiūronu), pradedama tykoti. Vilkai labai atsargūs, todėl, kad nebūtų žmogaus pėdsakų, medžiotoją į tykojimo vietą patartina atvežti arklio tempiamu vežimu ar rogėmis.
Su vėliavėlėmis vilkai medžiojami tada, kai tiksliai žinoma jų dienojimo vieta. Jie apsupami vėliavėlėmis. Tai ant tvirtos, bet lengvos virvutės prikabintos raudono audeklo skiautės. Patartina prieš medžioklę vėliavėles palaikyti gyvenamoje patalpoje ar apšlakstyti aštraus kvapo skysčiu, pavyzdžiui žibalu. Tada vilkams jos baisesnės. Virvelė kabinama ant medžių, krūmų šakų per 20-50 cm nuo žemės. Apsupama iš visų pusių arba viename krašte paliekamas tarpas, kurį užstoja medžiotojai. Varovų lėtai varomi, bėgdami palei vėliavėles, ar blaškydamiesi po aptvarą, vilkai pribėga prie jų laukiančių medžiotojų. Iš visų pusių aptvertus vilkus galima palikti kitai dienai - iš aptvaro paprastai neišeina.

Vilkas - kiekvieno medžiotojo svajonė. Trofėjus yra kailis ir kaukolė. Svarbu juos nesugadinti ir teisingai paruošti (žiūr. 8.4.).

Vilkai, gaudydami medžiojamuosius žvėris, padaro žalos medžioklės ūkiui. Šios žalos dydis labai priklauso nuo vilkų ir jų aukų gausumo. Bet nereikia pamiršti, kad vilkai pirmiausia sugauna ligotus, silpnus gyvūnus, o tai yra natūralioji atranka, naudinga visoms rūšims. Lietuvoje šių žvėrių nėra labai daug (apie 500-600,2001-2002 m medžioklės sezone sumedžioti 76), todėl ir daroma žala medžioklės ūkiui nėra didelė. Vilkai padaro žalos ir pjaudami naminius gyvulius.

Lapė.
Lietuvoje gyvena rudoji lapė. Patinų kūno masė 5-6, patelių - 4-5 kg. Liemuo lieknas, uodega ilga. Jos galiukas visada baltas. Kailis tankus, minkštas, įvairių rusvos ar gelsvos spalvos atspalvių. Šeriasi vieną kartą per metus. Pradeda šertis kovo mėn. Prieš žiemą plaukas tik pailgėja ir sutankėja. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Lapėms labiausiai tinka įvairaus dydžio miškeliai, krūmynai besikaitaliojantys su laukais, upių šlaitai, apaugusios paežerės. Nevengia žmogaus kaimynystės - neretai apsigyvena visai netoli gyvenviečių. Maitinasi dažniausiai anksti ryte ir vėlai vakare, bet jei yra alkana - visą naktį. Sningant ar lyjant, o taip pat ramiose vietose neretai maitinasi ir dieną. Maistas - smulkūs ir, rečiau, vidutinio dydžio įvairūs žinduoliai ir paukščiai. Tame tarpe ir naminiai paukščiai. Apie pusę maisto raciono sudaro peliniai graužikai. Vienu kartu suėda kelis ar net keliolika pelinių graužikų. Gaudo kiškučius ir suaugusius kiškius (dažniausiai sužeistus), mažus stirniukus. Dažnai, ypač pavasarį, ėda vabzdžius. Nevengia, ypač žiemą, dvėsenos. Rudenį truputį pasmaguriauja uogomis, obuoliais.
Rujoja vasario mėn. Tuomet girdimas lapės lojimas. Nėštumas trunka beveik du mėn. Jauniklius gimdo urvuose. Vadoje 3-8 lapiukai. Jie gimsta silpni, akli, uždaromis ausimis, be dantų. Auga greitai ir po 3-4 savaičių jau pradeda išlysti iš urvo. Lapiukai labai panašūs į vilkiukus. Pažinti juos galima pagal uodegą: lapiuko uodega apie pusės kūno ilgio (vilkiuko ne ilgesnė kaip 1/3 kūno ilgio), o galiukas baltas (vilkiuko - juodas). Subręsta 1 metų amžiaus.
Gyvena pavieniui. Per darganas, šalčius, o taip pat persekiojamos, sužeistos slepiasi urvuose. Urvus rausia pačios upelių, melioracijos kanalų, kalvų šlaituose, o taip pat lygiose, sausose vietose miškeliuose ar krūmynuose. Žemė prieš landą paskleidžiama vėduoklės forma. Urvo landa dažniausiai taisyklingo apskritimo formos. Kartais užima apleistus barsukų urvus arba negyvenamą jų dalį. Prie urvų visada būna plunksnų, kaulų, kitų maisto liekanų, išmatų. Gerai uodžia ir girdi, gerai mato tik judančius objektus (pakanka visiškai mažo judesio). Labai greita reakcija. Pėdsakai primena nedidelio šuns, pėda pailgesnė (skiriama taip pat, kaip vilko ir didelio šuns).
Medžioti leidžiama visus metus. Medžiojamos varant (šis medžioklės būdas leidžiamas nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.), tykojant, sėlinant, su vėliavėlėmis, su šunimis, gaudant spąstais, gaudyklėmis (leidžiama gaudyti tik tokiais spąstais ir gaudyklėmis, kurie užtikrina nesužeisto gyvūno pagavimą arba, priešingai, užtikrina staigią pagauto gyvūno žūtį ir kurie pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus pagauti gyvūnai, kuriems gaudyti jie nėra skirti). Šaunama 4,5-5 mm šratais.
Su šunimis lapės medžiojamos urvuose (su urviniais) arba laukuose (su kurtais). Į urvus įleidžiamas šuo, o medžiotojas atsistoja taip, kad galėtų pastebėti per bet kurią angą sprunkančią lapę. Iš urvo lapė išbėga dažniausiai gana greitai. Neretai iš vieno urvo išvejamos net kelios lapės. Kartais šuo lapę urve užsmaugia ir išvelka.
Sėlinant medžiojamos peliaujančios lapės. Šiuo būdu geriausia medžioti ten, kur laukai kaitaliojasi su nedideliais miškeliais, krūmokšniais. Pastebėjus lauke peliaujančią lapę, labai atsargiai prisiartinama arčiau, pasislepiama už kokios nors priedangos ir pamėgdžiojamas pelės cypimas ar sužeisto kiškio riksmas. Lapė, išgirdusi šį garsą, iš karto sureaguoja ir pradeda artintis. Taip medžiojant, būtina atsižvelgti į vėjo kryptį. Šauti reikia pasiruošti iš anksto. Mat lapės uoslė, klausa ir regėjimas puikūs. Ji kaip mat pastebi bet kokį, net patį menkiausią judesį. Tuomet žaibiškai apsisuka ir skuodžia šalin.
Su vėliavėlėmis medžiojamos taip pat kaip vilkai (šiuo būdu lapių Lietuvoje praktiškai nieks nemedžioja).
Lapės kailis gražus ir pakankamai patvarus. Trofėjus yra ir kaukolė.
Jei lapių yra daug, jos išgaudo nemažai kiškučių, stirniukų, kurapkų, fazanų. Neretai apsilankydamos pamiškių sodybose nugvelbia bet kokį naminį paukštį. Jos neretai serga pasiutlige, niežais, trichinelioze ir yra šių ligų sukėlėjų platintojos. Todėl lapių skaičių būtina reguliuoti. Nežiūrint to, kad lapių sumedžiojama nemažai (2001-2002 m. medžioklės sezone Lietuvoje buvo sumedžiota 13 tūkst. lapių), jų yra aiškiai per daug.

Mangutas (usūrinis šuo, jenotas).

Vidutinio dydžio žvėrelis. Kūno masė pavasarį yra 4-5 kg, o rudenį, kai užsiaugina iki 2 cm storio lašinius, - net iki 10-12 kg. Kojos trumpos. Galva maža, ausys trumpos, beveik pasislėpusios plaukuose. Ilgi plaukai ant skruostų sudaro žandenas. Uodega ilgoka, gausiai plaukuota, bet ne tokia ilga ir stora kaip lapės uodega. Kailis švelnus, purus, plaukas tankus, ilgas (ilgesnis nei lapės), juosvas. Seriasi vieną kartą metuose nuo kovo mėn. iki vasaros pabaigos. Patinai ir patelės nesiskiria.
Gyvena praktiškai visur: miškuose, krūmynuose, kirtavietėse, paežerėse, paupiuose, bet kokiuose tankesniuose žolinių augalų sąžalynuose įskaitant kultūrinius augalus. Ėda viską, ką tik sugeba nutveri ir ką tik randa: smulkius žinduolius, paukščius ir jų kiaušinius, roplius, varliagyvius, moliuskus, vabzdžius ir jų lervas, visokiausius kirminus, įvairius vaisius, uogas ir netgi grūdus, dvėseną. Ruja vasario-kovo mėn. Nėštumas trunka apie 60 dienų. Jauniklių susilaukia urvuose. Vadoje 4-13 (dažniausiai 9-11) jauniklių. Jie gimsta akli, bet auga spėriai ir po 4 mėn. jau beveik nesiskiria nuo suaugusių. Jaunikliais rūpinasi abu tėvai.
Gyvena dažniausiai poromis. Žiemai ir jauniklių auginimui įsikuria urvuose. Užima apleistus lapių, barsukų, bebrų urvus. Nesudėtingus urvus rausia kartais pats. Išraustą žemę prieš landą paskleidžia vėduoklės forma. Prie urvų visada mėtosi maisto liekanos ir tik jauniklių išmatos. Seniai savo išmatas palieka "išvietėse" - dažniausiai prie medžio netoli urvo. Ne žiemą dažnai slepiasi po šakomis ar išvartom, tarp akmenų, tankioje augalijoje. Negreitas. Nebijo vandens, gerai plaukia. Maisto ieško vakare, naktį, paryčiais, bet rudenį, kai kaupia riebalų atsargas, maitinasi net ir dieną. Žiemą, esant didesniems šalčiams, miega urvuose, bet miegas nėra gilus. Per atodrėkius, ar stojus šiltesnėms dienoms, iš urvų išlenda ir slankioja, bet nesimaitina. Žiemoja poromis, rečiau - 4-5 individai. Šiltomis, besniegėmis žiemomis visai neužmiega. Labai negreitas, galima pavyti. Sugautas ir pakeltas už uodegos ar už užpalinių kojų, kabo kaip maišas, net nebando priešintis. Pėdsakai panašūs į lapės, bet smulkesni.
Medžioti leidžiama visus metus. Medžiojamas su šunimis ir gaudant spąstais, gaudyk-lėrais. Gražus ir vertingas manguto kailis (vertingesnis už lapės kailį). Bet kokios veislės medžiokliniai šunys juos aptinka betūnančius tarp kelmų, po išvartomis, šakų krūvose, tankmėse, žolėse. Nuo šuns net nesistengia bėgti. Urvuose medžiojami su urviniais šunimis. Iš urvo mangutą šuo išveja retai. Jis dažniausiai pasitraukia į aklavietę ir ginasi nuo šuns. Belieka šuns lojimo vietoje prakasti urvą ir mangutą ištraukti. Po to urvas vėl užtaisomas. Stiprus, piktas šuo jį kartais užsmaugia ir išvelka iš urvo. Trofėjus yra ir kaukolė.
Labiausiai kenkia visiems ant žemės perintiems paukščiams. Jo uoslė prasta, bet lizdus su kiaušiniais ar mažais jaunikliais suranda visur iššniukštinėdamas. Nuo jo nėra apsaugoti net salelėse, pelkių kupstuose paslėpti paukščių lizdai - vanduo jam ne kliūtis. Nuo jo neapsaugoti ir maži stirniukai, jau nekalbant apie kiškučius. Mangutai dažnai serga pasiutlige, niežais, trichinelioze ir yra šių ligų sukėlėjų platintojai. Vertingas ir gražus manguto kailis tikrai neatperka tos žalos, kurią jis padaro naikindamas gyvūnus ir platindamas pavojingų ligų sukėlėjus. Nesant kailių paklausos, jie intensyviai nemedžiojami (jei tikėti oficialia statistika, 2001-2002 m. medžioklės sezone Lietuvoje buvo sumedžiota tik 4,5 tūkst.) ir jų yra aiškiai per daug.
Manguto tėvynė yra - Pietryčių Azija. Į Lietuvą įmigravo iš Baltarusijos ar/ir iš Latvijos, kur buvo introdukuoti, atitinkamai, 1936 ir 1948 m. Lietuvoje pirmą kartą pastebėtas 1948 m. Utenos rajone. Per 12 metų paplito visoje šalyje.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7.3. Medžiojamiesiems gyvūnams priskiriami, tačiau į Raudonają knygą įtraukti arba uždrausti medžioti paukščiai - laukinės žąsys, laukinės antys, laukiniai karveliai, jerubė, kurtinys, tetervinas, putpelė: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, nykimo priežąstys, apsaugos būdai ir priemonės.


Laukinės žąsys.
Lietuvoje leidžiama medžioti tik dviejų rūšių laukines žąsis (žiūr. 1.3.). Neleidžiamų medžioti žąsų rūšių yra žymiai daugiau. Lietuvoje peri tik pilkosios žąsys. Jos įrašytos į Raudonąją knygą. Bendra žąsinių paukščių charakteristika aprašyta 1.3. klausime.

Pilkoji žąsis yra naminė žąsies dydžio. Kūno masė 3-4 kg. Ji yra naminės žąsies protėvis. Jai charakteringas šviesus priekinis sparno kraštas (matomas paukščiui skrendant) ir šviesi galva bei kaklas. Likusi kūno dalis pilkai rusva, šonuose ganėtinai ryškūs skersiniai dryžiai, pauodegys baltas. Kojos ir snapas oranžiškai raudoni. Patinai ir patelės spalvomis nesiskiria. Kažkada Lietuvoje buvęs įprastas paukštis. Vėliau išnyko ir XX a. pradžioje jei perėjo, tai tik pavienės poros. 1947 m. Lietuvoje buvo pradėta jų reaklimatizacija - iš Astrachanės rezervato atvežti pilkųjų žąsų kiaušiniai ir iš jų išperinti žąsiukai. 1999-2001 m. laikotarpyje įvairiose Lietuvos vietose perėjo apie 100-150 pilkųjų žąsų porų. Svarbiausios jų apsaugos priemonės yra jų netrikdymas ir plėšrūnų skaičiaus reguliavimas jų perėjimo vietose. Daugiausiai jų aptinkama Nemuno deltos nendrynuose ir Žuvinto rezervate. Mityba, veisimasis, gyvenimo būdas kaip ir kitų žąsų (žiūr. 1.3.).
Per Lietuvą negausiai praskrenda ar tik retkarčiais užklysta mažoji žąsis (įrašyta į Raudonąją knygą), paprastoji, baltaskruostė, kanadinė ir rudakaklė berniklės ir baltoji (snieginė) žąsis. Jas medžioti draudžiama.

Laukinės antys.
Lietuvoje leidžiama medžioti tik penkių rūšių antis (žiūr. 2.3.). Draudžiamų medžioti ančių rūšių yra žymiai daugiau. Iš jų net 7 rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Tai urvinė, pilkoji, smailiauodegė, šaukštasnapė antys, rudė, sibirinė gaga ir vidutinysis dančiasnapis. Medžiotojams būtina jas gerai pažinti ir jų nenušauti. Bendra ančių charakteristika aprašyta 2.3 klausime.

Urvinė antis (žąsis). Plaukiojančioji. Skrydis panašus į žąsies (sparnais plasnoja rečiau nei antys). Vikriai vaikšto sausumoje, plaukioja, bet nenardo. Kiek stambesnė už didžiąją antį. Gana ilgos kojos. Ryškios kontrastingos spalvos. Patinų vestuviniu apdaru galva ir kaklo viršutinė dalis juodi su žaliu žvilgesiu. Apatinė kaklo dalis bei dalis krūtinės, kūno šonai, nugara visiškai balti. Per krūtinę, kūno šonus bei tarpupetį eina ryškiai rudos spalvos juosta. Pečių plunksnos juodos. Juoda juosta ir per pilvo vidurį. Snapas raudonas su gumbu kaktoje. Kojos rausvos. Patelių apdaras ir snapas blankesni, kaktoje nėra gumbo. Poilsio apdaru patinai panašūs į pateles. Jaunikliai plunksnų spalva labai skiriasi nuo suaugusių. Jų kakta, galvos šonai, kaklo priekis, krūtinė, pilvas balti. Viršugalvis, kaklas, viršutinė kūno dalis juosvai rudi. Plasnojamosios plunksnos tamsios, tik baltais mažųjų plasnojamųjų plunksnų galais (gerai matoma paukščiui skrendant).
Negausiai peri Kuršių marių pakrantėse, Nemuno deltoje ir kai kuriuose žuvininkystės tvenkiniuose. Kitur aptinkamos retai. Lizdas urvuose (neretai apleistuose lapių, barsukų urvuose; apsigyvena ir dirbtinuose urvuose), po paplautomis medžių šaknimis, rečiau - atviroje vietoje. Jaunikliais rūpinasi abu poros nariai. Lietuvoje peri reguliariai. Perinčių paukščių populiaciją sudaro apie 30-50 porų. Šias antis, bent jau ne jauniklius, "sumaišyti" su kitos rūšies antimis ir nušauti "per klaidą" neįmanoma - Lietuvoje nėra kitų į šią antį panašių paukščių.

Urvinė antis (žąsis).
Pilkoji antis. Plaukiojančioji. Nedaug mažesnė ir lieknesnė už didžiąją antį. Net ir patinas vestuviniu apdaru iš toliau atrodo vienspalvis, pilkas. Patino vestuviniu apdaru kakta, viršugalvis ir pakaušis tamsūs. Likusi galvos dalis ir kaklo viršutinė dalis pilki su labai smulkiais tamsiais taškeliais. Kaklo apatinė dalis ir krūtinė išmarginta juodais ir baltais smulkiais skersiniais ruoželiais. Kūno šonai pilki, dryžuoti labai smulkiais tamsesniais dryželiais. Papilvė balta. Nugara pilkai ruda su švelniai pilku skersiniu raštu. Pauodegys ir antuodegis juodi. Patelės dar kuklesnių pilkų spalvų.
Lietuvoje peri reguliariai bet negausiai. Perinčių pilkųjų ančių populiaciją sudaro 100-150 porų. Jos negausios ir migracijos laikotarpiu. Pavieniai paukščiai retkarčiais žiemoja.
Smailiauodegė antis. Plaukiojančioji. Skrydis greitas. Nenardo. Palyginti nebaikšti. Mažesnė už didžiąją antį. Labai grakšti - charakteringa ilga ir smaila (patinų) uodega, maža galva, ilgas ir plonas kaklas. Patinų vestuviniu apdaru galva ir kaklo viršutinė dalis tamsiai rudos (šokolado) spalvos. Kaklo šonais baltos išilginės juostos giliai "įsmigę" į rudą spalvą. Balta ir kaklo apatinė dalis, krūtinė, papilvė. Pauodegys juodas. Kūno šonai pilki, skersai dryžuoti smulkiais ir tankiais tamsiais dryželiais. Pečių plunksnos juodos, žvilgančios, pilkai baltais kraštais. Jos ilgos, smailos, paukščiui tupint būna nusvirę į šonus. Nugara pilka su smulkiais juosvais skersiniais dryželiais. Vidurinės uodegos plunksnos labai ilgos. Patelės galva ir kaklas rudai pilki, dėmėti labai smulkiais tamsesniais ruoželiais. Krūtinė pilkesnė, raiba. Papilvė šviesi. Kūno šonai su ryškiu raibumu. Viršutinė kūno dalies plunksnos rusvai pilkos šviesesniais pakraščiais.
Lietuvoje perinčių paukščių populiaciją sudaro tik 5-20 porų. Kiek gausesnės migracijos laikotarpiu, kada neretai laikosi mišriuose būreliuose su kitomis antimis, dažniausiai su didžiosiomis antimis ir cyplėmis.
Šaukštasnapė antis. Plaukiojančioji. Nenardo. Palyginus nebaikšti. Pakilusi neretai neskuba skristi tolyn, o skraido ratais toje pačioje vietoje. Gerokai mažesnė už didžiąją antį. Palyginti trumpu ir storu kaklu. Nesunkiai atpažįstama iš ypatingos formos snapo. Jis ilgas ir smarkiai išplatėjantis gale. Lietuvoje nėra nei vienos kitos rūšies ančių su panašios formos snapu. Patino vestuviniu apdaru visa galva ir kaklas tamsiai žali (iš toliau ir priklausomai nuo apšvietimo gali atrodyti juodi), žvilgantys. Apatinė kaklo dalis, pagurklis, krūtinės priekis ir pečiai balti. Krūtinės užpakalinė dalis, pilvas, kūno šonai rudi. Pauodegys juodas su nemaža balta dėme kiekviename šone. Tarpupečio plunksnos tamsios rudais kraštais. Pečių plunksnos ilgos, su juodomis, baltomis ir melsvomis juostomis. Patelės galva ir kaklas gelsvai rudi, išmarginti smulkiomis tamsiomis dėmelėmis. Krūtinė, papilvė, kūno šonai gana tamsūs su stambesnėmis dar tamsesnėmis dėmėmis. Viršutinė kūno dalis juodai ruda su rusvais plunksnų kraštais.
Lietuvoje peri reguliariai. Perinčių paukščių populiaciją sudaro 150-300 porų. Negausios ir migracijos laikotarpiu, nesudaro bent kiek didesnių sankaupų.
Rudė. Nardančioji. Gerokai mažesnė už didžiąją antį, bet didesnė už krykles (mažiausia iš nardančiųjų ančių). Kūnas trumpas, kresnas. Galva aukštu viršugalviu. Plaukiant kūnas aukštai iškilęs virš vandens. Daug nardo, bet neria negiliai. Nuo vandens kyla lengviau ir greičiau nei kitos nardančios antys. Bet, esant pavojui, pirmiausiai stengiasi pasislėpti žolėse. Nebaikšti.
Patinų vestuviniu apdaru galva, kaklas, krūtinės priekinė dalis, kūno šonai sodriai rudi. Smakre nedidelė balta dėmė. Krūtinės užpakalinė dalis balta (nematoma paukščiui esant vandenyje). Pilvo srityje balta spalva pereina į pilką. Pauodegys baltas, iš priekio aprėmintas platoka rudai juoda juosta. Viršutinė kūno dalis juodai ruda, kartais su neryškiu žaliu metališku žvilgesiu. Sparno viršutinė pusė rudai juosva tik veidrodėlis bei plati juosta per didžiąsias plasnojamąsias plunksnas bei siaura juostelė sparno priekyje yra baltos spalvos. Šios dvi baltos juostos, ypač plačioji, aiškiai matosi išskleistame sparne, t.y. paukščiui skrendant. Sparnų apatinė pusė šviesi, beveik balta. Patelės panašios į patinus, tik blankesnių spalvų. Ties snapo pamatų abiejose galvos pusėse nedidelės šviesios dėmės. Pauodegys taip pat baltas. Nėra siauros baltos juostelės sparnų priekyje.
Lietuvoje perinčių rudžių populiaciją sudaro 10-30 porų. Jos negausios ir migracijų laikotarpiu. Tai globaliai (visur, kur tik gyvena) ir labai sparčiai nykstanti rūšis.
Sibirinė gaga. Nardančioji. Peri ledjūrio pakraščiais Azijoje. Tai globaliai nykstanti rūšis. Sibirinės gagos kasmet ir ganėtinai gausiai (iki 1,5 tūkst.) žiemoja Baltijos jūros priekrantės vandenyse. Mat Baltijos jūroje (taip pat ir ties Lietuva) yra viena iš trijų svarbiausių jų žiemojimų vietų. Šalies vidaus vandenyse niekuomet neaptinkama.
Patino vestuvinių apdaru tarp snapo pamato ir akies kiekvienoje pusėje yra po vieną nedidelę žalsvą dėmelę. Tokios pačios spalvos didoka dėmė-kuodas pakaušyje. Siauras žiedas apie akis, smakras, gerklė juodi. Likusi galvos dalis ir kaklo viršaus šonai labai švelniai pilkai melsvi. Gerklė, krūtinė šviesiai rudi su nedidele tamsia dėmele kiekviename krūtinės šone. Aplink kaklą juodas, siauras priekinėje kaklo dalyje ir labai išplatėjantis užpakalinėje jo dalyje, žiedas, susijungiantis su juodu tarpupečiu. Nugara, antuode-gis, uodega, pauodegys, pilvas taip pat juodi. Patelės tamsiai rudos, raibos. Patinai poilsio apdaru panašūs į pateles, bet jų apdare yra daugiau baltos spalvos.
Vidutinysis dančiasnapis. Pirmiausiai į akis krinta raudonas, ilgas, siauras žemyn užlinkusiu galu snapas. Patino vestuviniu apdaru visa galva ir kaklo viršutinė dalis tamsiai žali, žvilgantys. Daug ilgesnės viršugalvio ir pakaušio plunksnos sudaro padriką, tarsi dvigubą kuodą. Kaklo vidurinėje dalyje platokas baltų plunksnų žiedas. Kaklo apatinė dalis, pagurklis gelsvai rudi su juodomis dėmėmis. Krūtinės šonai juodi su didelėmis baltomis dėmėmis. Krūtinės vidurys, pilvas balti. Kūno šonai pilki su smulkiais tamsiais skersiniais dryželiais. Tarpupetis juodas. Nugara, antuodegis, uodega pilki. Pečiai juodi su balta išilgine juosta. Išskleistame sparne (paukščiui skrendant) viršutinėje pusėje aiškiai matomas didelis baltas plotas su dviem išilginėmis siauromis juodomis juostelėmis. Patelės pilkos, tik viršugalvis, galvos šonai, kaklo viršutinė dalis rudi.
Lietuvoje peri reguliariai, bet labai negausiai. Perinčių paukščių populiaciją sudaro 10-20 porų. Kiek gausesnis per sezonines migracijas. Labiausiai mėgsta gilius, skaidrius, žuvingus, miškų apsuptus ežerus. Lizdai ant žemės pakrančių krūmuose, po paplautomis medžių ir krūmų šaknimis. Pavieniai paukščiai kartais žiemoja neužšąlančiuose vidaus vandens telkiniuose. Gausiau žiemoja Baltijos jūros priekrantėje.
Svarbiausia ančių nykimo priežastis yra joms tinkamų biotopų sunaikinimas, plėšrūnai, per daug intensyvi medžioklė žiemavietėse. Svarbiausios jų apsaugos priemonės yra dirbtinų lizdaviečių įrengimas, netrikdymas ir plėšrūnų skaičiaus mažinimas jų perėjimo vietose.

Lietuvoje yra nemažai ančių rūšių, kurios nėra įrašytos į Raudonąją knygą, bet jas medžioti draudžiama. Iš jų vidaus vandenyse dažniausiai aptinkamos trys rūšys: klykuolė, cyplė, didysis dančiasnapis.

Klykuolė. Nardančioji. Iš draudžiamų Lietuvoje medžioti, bet čia perinčių ančių ši yra gausiausia. Lietuvoje peri 1,5-2 tūkstančiai klykuolių. Ji kiek mažesnė už didžiąją antį. Kompaktiškas kūnas, palyginti trumpas kaklas, didelė galva. Snapas gana trumpas, aukštu pamatu. » Puikiai nardo. Pabaidyta dažniausiai ne kyla skristi, o paneria. Skrydis greitas, skrisdama labai tankiai plasnoja sparnais. Skrendant aiškiai girdisi zvimbiantis garsas, kurį sukelią plasnojamų-jų plunksnų virpėjimas. Veisimosi laikotarpyje tupia į medžius. Ganėtinai atsargi ir baikšti.
Patiną vestuviniu apdaru lengva pažinti iš juodos su baltomis dėmėmis skruostuose galvos. Juodos spalvos yra ir kaklo viršutinė dalis, nugaros vidurys, uodega, plasnojamosios plunksnos. Veidrodėlis ir likusi kūno dalis balti. Patelė ne tokių kontrastingų spalvų: vietoje juodos - ruda, vietoje baltos - pilka. Ši antis įdomi tuo, kad peri tik uoksuose arba inkiluose. Lizdai būna iki 20 m (!) aukštyje. Išsiritę ančiukai greit palieka būstą: jie, išgirdę patelės šauksmą, kabindamiesi aštriais nagučiais į uokso ar inkilo sieneles, pasiekia angą ir šoka žemyn. Net iš aukštai šokdami, neretai atsitrenkdami į šakas, nenukenčia. Patelė juos nusiveda į artimiausią vandens telkinį. Daug jų lizdų sunaikina kiaunės. Šimtai klykuolių lieka žiemoti Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje, pavieniai paukščiai žiemoja ir neužšąlančiuose vidaus vandenyse.
Cyplė. Plaukiojančioji. Iš draudžiamų Lietuvoje medžioti, bet čia neperinčių, o tik per migraciją aptinkamų ančių, ši yra gausiausia. Mažesnės už didžiąją antį, bet didesnė už krykles. Patinų vestuviniu apdaru kakta ir viršugalvis gelsvi. Kita galvos dalis ir kaklas rusvai rudi. Krūtinė pilkai rausva. Kūno šonai ir visa viršutinė kūno dalis pilki su labai smulkias tamsiais skersiniais dryželiais. Papilvė balta. Pauodegys juodas. Antuodegio vidurys baltas. Nemažas sparno viršaus plotas į priekį nuo veidrodėlio baltas. Šis baltas plotas ypač aiškiai matomas paukščiui skrendant. Patelių galva, kaklas rudai bronzinės spalvos su smulkiu raštu. Kūno šonai gelsvai rudi, papilvė balta. Viršutinė kūno dalis juosvai ruda.
Skrendančias palyginti nesunku pažinti iš mažos galvos, trumpo kaklo, baltos papilvės. Skrisdami patinai nuolat švilpčioja. Skrydis greitas ir manevringas, nuo vandens kyla beveik vertikaliai. Nardo retai. Vaikščioja lengvai. Gana baikšti. Lietuvoje gana gausios, ypač pajūryje ir pamaryje, migracijų laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu kai kuriuose vandens telkiniuose susikaupia iki kelių šimtų šių paukščių sankaupos. Spėjama, kad pavieniai paukščiai gali perėti (matomi perėjimo laikotarpyje). Pavieniai paukščiai retkarčiais žiemoja.
Didysis dančiasnapis. Nardančioji antis. Didesni už didžiąsias antis. Charakteringas ilgas kaklas bei ilgas ir smailas, žemyn nulinkusiu galu raudonas snapas. Raudonos ir kojos. Kildamas nuo vandens, kyla įžambia trajektorija ir net jau skrisdamas, kurį laiką kojomis dar vis plaka vandenį. Skrendančio siluetas labiau primena ne ančių, o narų ar kormoranų siluetą. Plaukioja gerai, giliai nugrimzdęs į vandenį. Puikiai nardo. Pabaidytas neretai paneria. Į sausumą išeina retai. Mėgsta tupėti ant akmenų, įvairių šiekštų.
Patinų vestuviniu apdaru visa galva ir kaklo viršutinė dalis tamsiai žali, žvilgantys. Ilgesnės pakaušio plunksnos sudaro savotiškus karčius. Likusios kaklo dalies, krūtinės ir kūno šonai balti. Kaklo priekis, pagurklis, krūtinė balti su švelniu gelsvai rausvu atspalviu. Pauodegys, uodega, antuodegis, nugara pilki. Tarpupetis, pečių vidinės plunksnos juodos spalvos. Išskleistame sparne (paukščiui skrendant) matosi ypatingai daug baltumo. Patelės pilkai rusvos.
Lietuvoje apyretis, peri apie 700-1000 didžiųjų dančiasnapių. Labiausiai mėgsta skaidrius, pakankamai gilius, žuvingus, senais medžiais apaugusiomis pakrantėmis vandens telkinius. Lizdai dažniausiai medžių uoksuose arba inkiluose netoli vandens. Dažnesnis migracijų laikotarpiais. Tuomet kai kur būna nemažos jų sankaupos. Pastoviai ir gausiai žiemoja Kuršių mariose bei Baltijos jūros priekrantėje ir, ne taip gausiai, neužšąlančiuose vidaus vandenyse.
Baltijos jūros priekrantėje žiemoja iš šiaurės atskridę žilosios, ledinės, juodosios antys, nuodegulės, dar dviejų aukščiau nepaminėtų rūšių gagos. Lietuvoje retai aptinkamos ir kitų rūšių antys.

Pažinti leidžiamas ir draudžiamas medžioti ančių rūšis, ypač medžioklės sezono pradžioje, tikrai nėra paprasta. Tam reikia žinių ir, svarbiausia, patirties.

Laukiniai karveliai. Lietuvoje leidžiama medžioti tik vienos rūšies karvelius - keršulius (žiūr. 4.3.). Be jų, šalyje gyvena dar trijų rūšių karveliai. Tki paprastasis ir pietinis purpleliai bei uldukai. Juos medžioti draudžiama. Bendra karvelių charakteristika aprašyta 3.4. klausime.
Paprastasis purplelis. Pats mažiausias. Kūno masė 150-170 g. Krūtinė rausva. Kaklo šonuose yra po vieną juodai-baltai dryžuotą dėmę, kurios neturi jauni paukščiai. Nugara ir sparnų viršus raibi. Uodega tamsi, o jos galas baltas. Sis požymis labai ryškus paukščiui kylant skristi, nes jis turi įprotį tuomet plačiai išskleisti uodegą. Antroje vasaros pusėje ir rudenį dažnai matomi tupintys ant laidų. Žiemai išskrenda. Nėra gausūs ir jų skaitlingumas sparčiai mažėja.
Pietinis purplelis. Kiek didesnis už paprastąjį purplelį. Kūno masė apie 200 g. Visas balintos kavos spalvos. Šiuo požymiu labai skiriasi nuo paprastojo purplelio. Kaklo šonuose yra po vieną baltu krašteliu apvedžiotą juodą juostelę, kurios neturi jauni paukščiai. Tai pietinė rūšis XX a. viduryje sparčiai plitusi į šiaurę. Lietuvoje pirmą kartą buvo aptiktas 1954 m. Dabar jis gana dažnas, bet šaltomis žiemomis daug jų sušąla, nes gyvena sėsliai - žiemai niekur neišskrenda. Aptinkamas miestuose ir miesteliuose.
Uldukas. Naminio karvelio dydžio. Kūno masė apie 300 g. Pilkas. Per sparną eina dvi tamsios juostos. Kaklo šonai žvilga žaliai ir rausvai. Gyvena miškuose. Peri uoksuose. Žiemai išskrenda. Nykstantis. Įrašytas į Raudonąją knygą. Lietuvoje jų peri tik apie 400-500 porų. Uldukai nyksta dėl uoksinių medžių iškirtimo. Juos, jų kiaušinius, jauniklius ėda kiaunės. Tad būtina išsaugoti kuo daugiau uoksinių medžių ir mažinti kiaunių skaičių.

Vištiniai paukščiai. Lietuvoje medžiojamiesiems paukščiams priskiriamų, bet draudžiamų medžioti vištinių paukščių sąrašą sudaro keturios rūšys: jerubė (virbė), kurtinys, tetervinas ir putpelė. Visos, išskyrus jerubę, įrašytos į Raudonąją knygą. Bendra vištinių paukščių charakteristika aprašyta 3.3. klausime.

Jerubė (virbė). Kurapkos dydžio. Kūno masė apie 400 g. Visa raiba. Patinas su kuodeliu, jo pagurklis juodas. Patelė be kuodo, pagurklis ne juodas. Kojos iki pat pirštų plunksnuotos. Kiti požymiai - tipiški vištiniams paukščiams: kresnas kūnas, ilgokas kaklas, trumpi, platūs, apvaliais galais sparnai, stiprios kojos.
Gyvena visuose mišriuose miškuose. Neretai aptinkama net nedideliuose miškeliuose, upių šlaituose. Nėra reta, bet nėra ir labai dažna. Vasarą maitinasi ant žemės, vėlyvą rudenį, žiemą - medžiuose. Vasarą minta žaliosiomis augalų dalimis, sėklomis, vabzdžiais, uogomis. Žiemą minta išimtinai beržų ir alksnių pumpurais bei žirginiais. Žiemos maistas menkai virškinamas, todėl jerubių nakvojimo vietose būna krūvelės išmatų.
Poruojasi jau rudenį. Anksti pavasarį būna labai tylios tuoktuvės. Tuomet patinėlis, kiek nuleidęs sparnų galus ir pakėlęs bei išskleidęs uodegą, pašiaušęs kuoduką, bėgioja paskui patelę ir švilpčioja. Lizdas ant žemės, gerai paslėptas. Dėtyje 6-12 gelsvų, nusėtų smulkiais taškučiais kiaušinių. Patelė juos peri taip stropiai, kad kartais net leidžiasi paimama į rankas. Patinas neperi, bet jaunikliais rūpinasi. Jaunikliai viščiukiniai. Vos apdžiūvę iškarto palieka lizdą, 10-12 dienų amžiaus, būdami ne ką didesni už žvirblį, jie jau geba skristi.
Labai tyli, paslaptinga. Rudenį, kada poruojasi, patinai tyliai švilpčioja. Kyla triukšmingai, skrenda greitai, puikiai laviruodama tarp medžių ir krūmų. Pabaidyta skrenda netoli ir dažniausiai nutupia į medį lajos viduryje. Daugiausiai laiko praleidžia ant žemės. Vasarą laikosi šeimomis, o visais kitais metų laikais - poromis. Šeimos pakrinka rudenį, prieš poravimosi pradžią. Gyvena sėsliai.
Rudenį, žiemą, anksti pavasarį jerubių nakvojimo vietas išduoda charakteringų išmatų krūvelės. Žiemą jų buvimo vietas išduoda pėdos sniege. Manoma, kad nemažai perinčių patelių ir/ar lizdų sunaikina mangutai, kiaunės, lapės, šeškai, šernai. Todėl reikėtų mažinti šių žvėrių skaičių. Jas gaudo ir vištvanagiai.
Kurtinys. Stambus miško paukštis. Patelės kūno masė iki 3 kg, patino - iki 5 kg. Kojos iki pirštų plunksnuotos. Patinas tamsus. Jo galva ir gerklė juosvi, pagurklis tamsiai žalias, žvilgantis. Ilgesnės smakro plunksnos sudaro "barzdą". Pilvas tamsus su didesnėmis ar mažesnėmis baltomis dėmėmis. Nugara ir sparnų viršus rudi. Uodegos plunksnos gana ilgos. Antakiai pliki, raudoni. Patelės rusvos su balsvų, pilkų ir juosvų dėmelių marginiu. Kaklas ir pagurklis ryškiai rudi. Jos uodegos galas apvalus.
Kurtiniai Lietuvoje gyvena didžiuosiuose pušynuose ir tik brandžiuose medynuose, aukštapelkėse su brandžių pušų salomis ar pakraščiais. Minta daugiausiai augaliniu maistu. Žiemą ir pavasarį lesa pušų spyglius, rudenį - drebulių lapus, vasarą - miško uogas, žolių lapus, pumpurus, vabzdžius. Maistas, ypač žiemos, yra sunkiai virškinamas, todėl skrandyje visada yra smulkių akmenukų, o kurtinių nakvojimo vietose krūvelės išmatų.
Įspūdingos kurtinių tuoktuvės. Jos prasideda kovo mėnesį ir trunka iki gegužės pradžios. Tuokvietėse kovo mėn. ant sniego jau galima rasti kurtinių pėdsakų ir būdingus šių paukščių sparnų galų brėžinius. Į tuokvietę patinai atskrenda iš vakaro, saulei leidžiantis ir nakvoja medžiuose. Prieš saulėtekį pradeda groti. Grojimu vadinama jų giesmė, kuri yra gana tyli, girdima tik per 150-200 metrų ir tai tik tada, kai tylu. Prasideda giesmė teksėjimu, kuris vis tankėja ir pereina į greitą tarškėjimą. Tuo metu garsas staiga nutrūksta ir pasigirsta lyg atkemšamo butelio garsas. Po 3-4 sekundžių girdėti savotiškas šnypštimas. Šnypščiantis kurtinys būna kurčias. Išaušus į tuokvietę atskrenda patelės.
Patelės įsiruošia lizdą ant žemės, deda 6-8 kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai. Jaunikliais rūpinasi tik patelė. Šeima pakrinka jaunikliams užaugus.
Labai paslaptingas, tylus, atsargus paukštis. Greitai ir lengvai bėgioja žeme. Skristi kyla labai triukšmingai. Tupia ant žemės ir į medžius. Išskyrus laikotarpį, kai patelės būna su jaunikliais, visa laiką laikosi pavieniui. Gyvena sėsliai.
Kažkada Lietuvoje kurtiniai buvo nepalyginamai gausesni nei dabar. Manoma, kad dabar jų yra gal tik 3-4 šimtai. Išliko tik Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: Labanoro, Baranavos, Rūdininkų, Gudų giriose. Jiems labai pakenkė brandžių pušynų iškirtimas, didelę žalą jiems daro labai pagausėję šernai ir mangutai. Todėl būtina išsaugoti visas dar išlikusias tuokvietes, jose užtikrinti ramybę tuoktuvių laikotarpiu ir tose vietose ženkliai sumažinti šernų bei mangutų skaičių.
Tetervinas. Vištos dydžio paukštis. Patelės kūno masė iki 850 g, patino - iki 1,4 kg. Kojos iki pirštų plunksnuotos. Patinas beveik ištisai juodas, kaklas ir pagurklis žvilga. Baltos tik juostelės per sparnus ir sparnų apačios bei pauodegio plunksnos. Uodegos kraštinės plunksnos ilgesnės už kitas ir išlenktos lyros pavidalu. Ryškiai raudoni neplunksnuoti antakiai. Patelė rusvai pilka su juosvu margumu. Jos uodega nežymiai iškirpta, tuo ji skiriasi nuo kurtinio patelės. Į pateles panašūs ir jaunikliai.
Tetervinai laikosi pamiškėse, aukštapelkėse, beržynuose, retuose pušynuose, kirtimuose. Minta daugiausiai augaliniu maistu. Vasarą, rudenį didžiąja maisto raciono dalį sudaro žolių lapai, sėklos, uogos, vabzdžiai. Kartais išskrenda į pamiškių laukus palesti grūdų. Žiemą minta medžių pumpurais, žirginiais, uogomis. Skrandyje visada yra akmenukų. Žiemos maistas sunkiai virškinamas, todėl nakvojimo vietose būna išmatų krūvelės.
Tuoktuvės vyksta kovo-balandžio mėn. ant žemės miško aikštėse, pamiškių ir net tolokai nuo miško nutolusiose pievose, netgi arimuose. Rytą, dar tamsoje, patinai atskrenda į tuokvietes ir pradeda burbuliuoti. Kartais jie burbuliuoja ir medžiuose. Burbuliavimas kiek primena karvelio burkavimą, kartkartėmis jis pertraukiamas savotišku čiufsėjimu "čufssyy". Burbuliuojantis patinas kiek praskleidžia ir nuleidžia sparnus, vėduokle išskleidžia uodegą ir pažeme ištiesia kaklą. Per tuoktuves patinai tarpusavyje aršiai kaunasi: vienas kitą kerta snapu, muša sparnais, pasišokėję spiria kojomis. Auštant į tuokvietę atskrenda patelės.
Patinai burbuliuoja iki gegužės mėnesio pabaigos, o patelės jau balandžio antroje pusėje lizde ant žemės padeda 6-12 kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Jaunikliai viščiukiniai, kurie po 10 dienų jau pradeda skraidyti. Šeima išyra jaunikliams užaugus.
Atsargus ir baikštus paukštis. Greitai ir lengvai bėgioja žeme. Skristi kyla labai triukšmingai. Tupia ant žemės ir į medžius. Ten kur jų yra daugiau, žiemą laikosi būriais. Tiiomet dažnai tupi beržų ir drebulių viršūnėse. Kai labai šalta, neretai nakvoja pasinėrę į sniegą. Gyvena sėsliai.
Kažkada buvo įprastas paukštis. Dabar jie išlikę dar daug kur, bet, dažniausiai, tik pavieniai paukščiai. Tam didelės reikšmės turėjo kraštovaizdžio sukultūrinimas. Jų lizdus dažniausiai sunaikina šernai ir mangutai. Jauniklius ir suaugusius paukščius gaudo plėšrieji paukščiai, lapės, kiaunės.
Putpelė. Pats mažiausias Lietuvoje gyvenantis vištinis paukštis - tik šiek tiek didesnė už varnėną. Kūno masė 70-100 g. Spalvomis panaši į jauną kurapką, tik jos uodega ne ryškiai ruda kaip kurapkos, o juosva. Kojos plunksnomis neapaugę.
Gyvena dirbamuose laukuose, pievose. Minta augalų sėklomis, jaunais lapeliais, pumpurais. Vasarą sulesa nemažai vabzdžių. Lizdas ant žemės tankios žolės priedangoje. Kiaušiniai margi, dėtyje jų būna 7-12. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė.
Visą laiką slapstosi žolėse ir atviroje vietoje beveik nepasirodo. Tad ją pamatyti retai pasitaiko, bet ji išsiduoda balsu - vakarais ir naktimis toli girdėti jos charakteringas balsas "put-pelė", iš eilės kartojamas daug kartų ir nesupainiojamas su jokio kito paukščio balsu. Kyla skristi labai nenoriai, bet skrenda gerai ir greitai. Ir tai nenuostabu, nes putpelės yra vienintelės iš Lietuvoje gyvenančių vištinių paukščių žiemai toli išskrendančios - žiemoja Afrikoje. Kai kur būna parašyta, kad į žiemavietes ir atgal putpelės eina pėsčios arba bent jau didesniąją kelio dalį eina pėsčios. Tai yra absoliuti netiesa - jos skrenda, bet skrenda naktį.

XX a. pradžioje putpelės Lietuvoje buvo gana įprastas paukštis. Vėliau jos beveik išnyko. Šiuo metu aptinkamos ne visur ir negausiai, bet pastaraisiais metais jų gausėja. Įrašyta į Raudonąją knygą. Nykimo priežasčių daug: laukų melioracija (kultūrinimas), žemės ūkio darbų mechanizavimas ir intensyvinimas, chemizacija.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7.4. Veterinariniai reikalavimai medžioklei. Būdingiausios medžiojamų žvėrių ir paukščių ligos.


Medžioklės plotų naudotojai privalo savo medžioklės plotuose įrengti veterinarinius reikalavimus atitinkančias pirminio žvėrių dorojimo aikšteles (žiūr. 7.3.). Prieš naudojant sumedžiotų šernų mėsą maistui, medžioklės vadovas privalo pateikti veterinarijos gydytojui patikrinti visus sumedžiotus šernus, ar šie nėra užsikrėtę trichinelioze. Kol šerniena nepatikrinta, naudoti ją maistui negalima. Patikrinimo rezultatai turi būti įrašomi licencijų šiems gyvūnams medžioti atkarpose. Tyrimui reikia apie 100 g diafragmos.
Valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų veterinarijos gydytojų reikalavimu medžiotojai privalo paimti sumedžiotų gyvūnų kraujo ar kitus mėginius, būtinus vykdant stebėsenos bei kitus tyrimus.
Kai sumedžioti medžiojamieji gyvūnai pristatomi į perdirbimo įmonę, krūtinės ląstos vidaus organai, kepenys ir blužnis turi būti palikti šalia gyvūno ir apžymėti taip, kad veterinarijos gydytojas galėtų atlikti vidaus organų veterinarinį patikrinimą kartu su skerdenomis. Galva gali būti atskirta ir panaudota trofėjų paruošimui.
Kai medžiojamieji gyvūnai naudojami medžioklės plotų asmeninėms reikmėms, medžiotojai, radę sumedžioto medžiojamojo gyvūno organuose pakitimų, nurodytų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu tvirtinamose žvėrienos (paukštienos) paruošimo ir prekybos veterinarijos reikalavimuose, negali tokios žvėrienos (paukštienos) naudoti asmeninėms reikmėms. Jie privalo pranešti apie tai pateikdami sumedžiotą medžiojamąjį gyvūną rajono valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Tik gavus veterinarijos gydytojo išvadą, kad sumedžioto medžiojamojo gyvūno mėsa tinkama naudoti maistui, galima ją naudoti.
Medžioklės plotų naudotojai turi teisę bet kuriuo metu sumedžioti sužeistus ir aiškiai sergančius medžiojamuosius gyvūnus. Apie jų sumedžiojimą būtina nedelsiant pažymėti medžioklės lape ir per 48 vai. pranešti atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai, o sumedžiotus gyvūnus pristatyti rajono valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kad šioji nustatytų pažeidimo pobūdį ar ligą, sumedžioto gyvūno tinkamumą vartoti žmonių maistui bei surašyti aktą, kuriame būtų nurodytas būtinojo sumedžiojimo pagrįstumas. Medžioklės plotų naudotojai privalo vykdyti veterinarijos specialistų nurodymus dėl tolesnio šios medžioklės produkcijos naudojimo.
Medžioklės plotų naudotojai, radę nugaišusius medžiojamuosius gyvūnus, turi ne vėliau kaip per 48 vai. apie tai pranešti rajono valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai bei vykdyti šių tarnybų nurodymus dėl tolesnio šių gyvūnų naudojimo ar sunaikinimo.

Medžiojamųjų gyvūnų ligas galima suskirstyti į tris svarbiausias grupes: neužkrečiamos ligos, infekcinės ligos, invazinės ligos.

Neužkrečiamos ligos - tai įvairios traumos, išsigimimai, augliai, apsinuodijimai ir kitokie panašaus pobūdžio organizmo pakitimai.
Traumų priežastys būna įvairios: sužeidimai per medžiokles, sužalojimai gauti turnyrinių kovų per rują metu ar užpuolus plėšrūnams, susidūrus su autotransportu ar žemės ūkio technika, dėl itin nepalankių meteorologinių sąlygų.

Išsigimimai dažniausiai būna tokie: individai su abiejų lyčii^požymiais (hermafroditai), įvairūs augliai, nenormaliai išsivysčiusios galūnės ir pan. Šiai grupei priskiriami ir albinosai - gyvūnai, kurių kailio ar plunksnų spalva ne būdinga tos rūšies gyvūnui, o dalinai ar visiškai balta.

Apsinuodijama dažniausiai nekokybiškais pašarais, laukuose išbarstytomis trąšomis, įvairiais žemės ir miškų ūkyje naudojamais chemikalais. Dėl apsinuodijimo gyvūnai suserga arba nugaišta.

Infekcines ligas sukelia patogeniniai mikroorganizmai: virusai, bakterijos, pirmuonys, grybai. Medžiojamųjų gyvūnų infekcinės ligos pavojingos ir žmogui. Dažniausiai pasitaikančios ir pavojingiausios yra pasiutligė ir bruceliozė.

Pasiutligė. Ligos sukėlėjas-virusas. Serga žinduoliai, dažniausiai plėšrūnai (lapės, mangutai, šunys, katės ir kt.). Virusus platina pasiutlige sergantys gyvūnai. Pasiutligės virusas į organizmą patenka per žaizdą su sergančio individo seilėmis (dažniausiai jam įkandus). Kurį laiką po apkrėtimo ligos požymiai išoriškai nepastebimi. Tai inkubacinis ligos laikotarpis, trunkantis nuo kelių iki keliasdešimt dienų. Inkubacinio laikotarpio trukmė labai priklauso nuo vietos, į kurią pateko ligos sukėlėjas. Kuo arčiau galvos patenka sukėlėjas, tuo trumpesnis būna inkubacinis laikotarpis. Šio laikotarpio pabaigoje gyvūnas darosi irzlus, bailus, slepiasi tamsesnėse vietose. Po inkubacinio prasideda agresyvusis ligos laikotarpis (pasireiškia ne visada). Tuomet sergantis gyvūnas visiškai praranda savisaugos instinktą. Jis bet kurio paros metu, bet kur puola laukinius žvėris, naminius gyvulius (nepriklausomai nuo jų dydžio), žmones. Šiuo laikotarpiu pasiutlige sergantys gyvūnai yra patys pavojingiausi. Jų akys neretai būna pakraujavę, iškištas liežuvis, iš nasrų teka seilės. Galiausiai liga pereina į paskutinį, paralyžiaus laikotarpį, kuomet gyvūnas nugaišta nuo paralyžiaus.
Nušautą sergantį ar įtariamą sergančiu pasiutlige gyvūną, būtina sunaikinti - sudeginti arba giliai užkasti. Lupti jų kailius negalima, nes užsikrėsti galima net per mažiausias žaizdeles. (Saugumo sumetimais, visus sumedžiotus plėšriuosius žvėris patariama lupti mūvint gumines pirštines). Įkandus ar apdraskius bet kokiam gyvūnui, būtina nedelsiant kreiptis į medicinos įstaigą. Laiku nepradėta gydyti, pasiutligė yra nepagydoma liga visada pasibaigianti mirtimi.
Svarbiausios pasiutligės profilaktikos priemonės yra plėšriųjų žvėrių (pirmiausiai lapių ir mangutų) skaičiaus mažinimas ir jų oralinė vakcinacija, šunų bei kačių vakcinacija.
Bruceliozė. Serga tiek naminiai, tiek laukiniai žinduoliai bei paukščiai. Ligos sukėlėjas -bakterija (brucela). Kai kurios šios ligos bakterijų atmainos (formos) pavojingos ir žmogui. Ligos eiga chroniška. Sergantis gyvūnas ligos sukėlėjus išskiria su išmatomis, šlapimu, pienu. Užsikrečiama per virškinimo traktą, per gleivinę, per žaizdeles odoje, lytiniu keliu. Ligos sukėlėjai dauginasi limfmazgiuose, pieno liaukose, lytiniuose organuose ir kitur, o iš ten patenka į kraują. Bakterijos ir jų išskirti toksinai (nuodai) alergiškai įjautrina organizmą. Nėščios patelės dažniausiai išsimėtą (abortuojasi) arba gimdo neišsivysčiusius jauniklius.
Iš medžiojamųjų žvėrių brucelioze dažniausiai serga kiškiai (kai kuriose vietose iki 10% iš visų sumedžiotų). Sergantiems kiškiams po oda, ypač kaklo srityje, susidaro pūliniai. Patinų labai padidėja (kelis kartus) sėklidės. Patelių padidėja gimda, pieno liaukos, kiaušidės.
Brucelioze užsikrėtusiam žmogui po inkubacinio laikotarpio, kuris trunka 1-3 savaitės, pakyla temperatūra, kuri ilgą laiką (iki 3-4 mėn.) svyruoja - pakyla, krinta. Ligonis gausiai prakaituoja, sutrinka miegas, netenkama apetito, skauda sąnarius, raumenis, padidėja kai kurie vidaus organai. Vėliau pažeidžiamos įvairios sistemos, ypač sąnariai ir kaulai, nervai, vidaus ir lyties organai. Liga neretai pereina į lėtinę formą.
Atsargumo dėlei, lupant kiškių kailius, patartina mūvėti gumines pirštines.

Invazines ligas sukelia pirmuonys, parazitinės kirmėlės, erkės. Medžiojamųjų gyvūnų invazinės ligos pavojingos ir žmogui.

Trichineliozė. Ligą sukelia apvaliosios 1,4-4 mm dydžio kirmėlės trichinelės. Trichine-lių lervos, susisukusios spirale ir pasidengusios sukalkėjusiu apvalkalėliu (kapsule) būna skersaruožiuose raumenyse (dažniausiai diafragmos, poliežuviniuose, tarpšonkauliniuo-se). Šioms lervoms patekus į skrandį, rūgšti skrandžio terpė ištirpina sukalkėjusį apvalkalėlį (kapsulę} ir lervos išsilaisvina. Su virškinamu maistu iš skrandžio jos patenka į plonąsias žarnas. Čia labai greitai užauga, subręsta ir apsivaisina. Po apsivaisinimo patinėliai žūsta, o patelės įsiskverbia į žarnų sieneles. Jos pagimdo daugybę iki 0,1 mm dydžio lervų. Kraujas ir limfa lervas išnešioja po visą organizmą. Skersaruožiuose raumenyse lervos paauga iki 1 mm ir susisuka į spiralę. Per kelias savaites apie jas susidaro jungiamojo audinio kapsulė, kuri vėliau sukalkėja. Tuo ciklas pasibaigia. Kad jis vėl prasidėtų iš naujo, lervos vėl turi patekti į skrandį. Raumenyse lervos gyvybingos išlieka keliasdešimt metų.
Trichinelioze serga mėsėdžiai ir visaėdžiai gyvūnai: peliniai graužikai, vilkai, lapės, mangutai ir kiti plėšrieji, šernai, kiaulės. Žmonės užsikrečia suvalgę pakankamai termiškai neapdorotą trichineliuotą mėsą. Šaldytoje, sūdytoje, rūkytoje mėsoje trichinelės išlieka gyvybingos. Jos žūsta tik gerai, nedideliais gabalais išvirtoje mėsoje. Raumenyse lervos išlieka gyvybingos keliasdešimt metų.
Suvalgius trichineliuotą mėsą, iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo praeina vidutiniškai 1-4 savaitės. Liga pasireiškia bendru silpnumu, karščiavimu (iki 38-40°C), stipriais raumenų skausmais. Ligoniui patinsta veidas, ypač akių vokai. Dažnai išberia odą.
Siekiant užkirsti kelią trichineliozės plitimui ir išvengti užsikrėtimo, būtina laikytis šios ligos profilaktinių priemonių. Visi sumedžioti šernai (taip pat namuose išaugintų kiaulių skerdiena) turi būti patikrinta veterinarijos gydytojo. Tyrimui reikia apie 100 g diafragmos. Jei nustatoma, kad šernas ar kiaulė užsikrėtę trichinelėmis, jų mėsa utilizuojama sudeginant. Šernų dorojimo atliekos turi būti sumetamos pirminio žvėrių apdorojimo aikštelių žvėrienos atliekų duobes. Būtina naikinti pelinius graužikus - svarbiausius trichinelių nešiotojus ir platintojus.
Niežai. Parazitinė užkrečiama odas liga. Sukėlėjas - niežinės erkės, kurių skirtingos rūšys parazituoja odos paviršiuje arba viršutiniame jos sluoksnyje (epidermyje). Serga paukščiai, žvėrys, žmogus. Medžiotojai dažniausiai susiduria su niežuotomis lapėmis ir mangutais. Jų kailis būna nuplikęs, susivėlęs, oda žaizdota.
Siekiant išvengti šios ligos plitimo ir užsikrėtimo ja, būtina laikytis šios ligos profilaktikos priemonių. Sumedžiojus niežuotą gyvūną, jį būtina įmesti į pirminio žvėrių apdorojimo aikštelės žvėrienos atliekų duobę, giliai užkasti arba sudeginti. Niežuoto gyvūno neimti plikomis rankomis. Švelniakailius žvėrelių kailius lupti mūvint gumines pirštines. Neglostyti nežinomų šunų ir kačių.
Kokcidiozė. Paukščių, žinduolių ir žmonių liga. Sukelia kokcidijos. Pažeidžiamos žarnos, kepenys, inkstai. Sergantys šia liga gyvuliai viduriuoja, neretai vien krauju, liesėja, nusilpsta ir žūva arba tampa plėšrūnų aukomis. Kai kurių paukščių jaunikliai nuo šios ligos žūsta 100%. Ligos sukėlėjai su sergančio individo išmatomis patenka j aplinką ir per 2-5 paras subręsta. Užsikrečiama per maistą ir vandenį.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7.5. Medžioklinio šautuvo laikymas ir priežiūra.

Medžiotojas asmeniškai atsako, kad medžiokliniai ginklai (ir šaudmenys) būtų tinkamai saugomi buityje, kelionės ir medžioklės metu. Ne medžioklės metu medžioklinis šautuvas turi būti įdėtas į dėklą, šoviniai išimti, mušamasis mechanizmas nuleistas ir, jeigu yra techninių galimybių, šautuvas turi būti išnarstytas. Medžioklinis šautuvas transportuojamas dėkle. Iš dėklo išimamas tik atvykus į medžioklės plotus.
Medžioklinis šautuvas turi būti laikomas gyvenamojoje patalpoje, metaliniame seife (dėžėje) su patikimu vidiniu užraktu. Seifas (dėžė) turi buti pritvirtintas prie sienos ar grindu taip, kad ginklu negalėtu pasinaudoti pašaliniai asmenys. Seifo (dėžės) sienelių storis negali būti mažesnis kaip 3 mm. Vidaus reikalų ministerijos (policijos) įgalioti darbuotojai turi teisę lankytis asmenų, turinčių ginklus, gyvenamosiose vietose. Patikrinimo metu pareigunas gali tikrinti ginklą, leidimą laikyti ir nešioti ginklą, ginklo laikymo vietą (seifą, dėžę, jų turinį).
Medžioklės metu medžiotojas, jam pačiam dalyvaujant, jam priklausantį ir teisėtai laikomą lygiavamzdį ar graižtvinį medžioklinį šautuvą gali laikinai perleisti naudotis kitam asmeniui, turinčiam teisę laikyti nešioti tos kategorijos ginklą (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenq kontrolės įstatymas, 16 straipsnis, 2 punktas, 1 papunktis - žiur. Žin., 2002, Nr. 13-467).
Draudžiama ginklą nešiotis, gabenti neblaiviam (0,4 promilės ir daugiau), apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų (Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, 30 straipsnis, 2 punktas, 3 papunktis - žiur. Žin., 2002, Nr. 13-467).
Tinkama šautuvo priežiūra turi didelę, gal net lemiamą reikšme jo ilgaamžiškumui, išvaizdai, techninei būklei. Su šautuvu visada reikia elgtis atsargiai. Vežant, nešant būtina saugoti nuo smūgių. Stebėti, kad į mechanizmus nepatektų smėlio, žemės. Medžioti galima tik su techniškai tvarkingais šautuvais. Todėl medžiotojas pastoviai privalo stebėti šautuvo techninę būklę. Taip elgiantis ne tik laiku pastebimi ir pašalinami gedimai, bet ir išvengiama nelaimių, galinčių įvykti dėl šautuvo gedimų.
Tuoj po medžioklės, prieš dedant šautuvą į dėklą, sausu minkštu skudurėliu nuvaloma drėgmė bei nešvarumai. Negalima po medžioklės šautuvą džiovinti padėjus labai karštai (pavyzdžiui, ant radiatoriaus). Šautuvas kruopščiai išvalomas namuose. Vamzdžio kanalas valomas grūstuvu su valymo tepalu suvilgytais šepetėliais. Nešvarumai iš sunkiai prieinamų vietų pašalinami nusmailintu pagaliuku. Po išvalymo metalinės šautuvo dalys saikingai sutepamos specialiai šautuvams tepti skirtu tepalu arba gerai žinomu tepalu WD-40.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7.6 Medžioklėje naudojami plėšrieji paukščiai.

Su plėšriaisiais paukščiais medžiojama. Kai kuriuose kraštuose tokia medžioklė turi senas tradicijas ir kultivuojama iki šiol. Medžioklėje naudojami sakalai, vanagai, ereliai. Su sakalais medžiojami paukščiai. Jie auką puola tik ore. Dažniausiai medžiojama su sakalais balobanais ir su medžiokliniais sakalais. Su vanagais medžiojami paukščiai, rečiau - kiškiai. Jie grobį atakuoja tiek ore, tiek ant žemės. Su ereliais medžiojami kiškiai, lapės ir net jauni vilkai. Jie medžioklei tinka tik kalnų rajonuose. Medžiojama su kilniaisiais ereliais.
Medžioklei su plėšriaisiais paukščiai būtina speciali amunicija.
Gobtuvas. Tai tarsi kepurė ar šalmas, pasiūta iš odos tiksliai pagal paukščio galvos dydį, ir uždengianti jo akis. Gobtuvai neretai įvairiai puošiami. Sakalų, su kuriais medžioja arabų šalių (tose šalyse medžioklė su plėšriaisiais paukščiais yra ypatingai populiari) turtingiausieji, gobtuvai, kaip taisyklė, būna puošti tauriaisiais metalais ir net brangakmeniais. Gobtuvo paskirtis - uždengti paukščio akis, kad jis nematytų tų gyvūnų, kurie nedomina medžiotojo.
Odinis dirželis (pantis). Daromas iš minkštos odos. Dažnai prie dirželio prikniedijama metalinė plokštelė sujoję išgraviruotais paukščio savininko duomenimis. Vienas dirželio galas užmaunamas ant paukščio kojos, o kitą jo galą sugniaužęs kumštyje laiko medžiotojas. Už jo paukštis sulaikomas jei jis bando pakilti kai nereikia.
Skambalėlis. Plieninis tuščiaviduris rutulėlis su plieniniu šratu viduje. Jis tvirtinamas prie paukščio uodegos pamato. Pagal skambalėlio garsą paukštis surandamas. Mat su grobiu jis neretai nusileidžia kur nors tankioje augalijoje ir ji surasti, jei ne jo buvimo vietą išduodantis skambalėlis, būtų keblu.
Odinė pirštinė medžiotojo rankai. Ant šia pirštine apmautos medžiotojo rankos medžioklėje tupi paukštis. Kad paukščiui būtų nesunku įsikibti ir nesužalotų medžiotojo rankos, pirštinė siuvama iš minkštos odos, bet stora.

Su plėšriaisiais paukščiais medžiojama pėsčiomis ar jojant ant žirgo, su šunimis ar be jų. Su ereliais medžiojama tik raitomis, nes nešioti ant rankos tupintį nelengvą erelį yra per sunku. Todėl prie balno pritaisoma speciali atrama į kurią atremiama ranka su ant jos tupinčiu ereliu. Paukštis nešamas patupdytas ant pirštine apmautos rankos. Tos pačios rankos kumštyje laikomas ant paukščio kojos užnerto odinio dirželio laisvasis galas. Paukščio akys uždengtos gobtuvu.
Pamačius medžiotoją dominantį medžiojamąjį gyvūną, nedelsiant staigiu judesiu laisva ranka nuimamas gobtuvas ir paukštis paleidžiamas jį mesteliant aukštyn. Paukštis tuoj pat pamato grobį ir stengiasi jį atakuoti. Grobį nutvėręs paukštis surandamas pagal skambalėlio garsą. Grobis paimamas, o paukščiui už jo sugavimą duodamas sulesti mėsos gabalėlis.
Medžioklė su plėšriaisiais paukščiais šiais laikais ganėtinai populiari Vokietijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Gruzijoje, bet populiariausia yra arabų šalyse, kur geri sakalai įkainuojami milžiniškomis sumomis. Lietuvoje medžioklei galėtų būti panaudojami sakalai, vištvanagiai ir paukštvanagiai.
Medžioklėje su plėšriaisiais paukščiais leidžiama naudoti tik legaliai įsigytus arba laisvėje išaugintus plėšriuosius paukščius. Leidimus nelaisvėje veisiamų ar legaliai iš užsienio šalių įvežtų plėšriųjų paukščių laikymui išduoda Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Plėšriuosius paukščius paimti iš laisvės medžioklės tikslams draudžiama. Plėšriųjų paukščių dresūra - didelės kantrybės ir žinių reikalaujantis užsiėmimas.
Mokyti plėšriuosius paukščius medžioti vienus ar kitus medžiojamuosius gyvūnus medžioklės plotuose natūraliomis sąlygomis leidžiama tik leidžiamais tų gyvūnų medžioklės terminais. Tam reikalinga turėti visus medžioklei būtinus dokumentus.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7.7. Medžiojamujų gyvūnų išsaugojimo priemonės žemės ūkio darbų metu.


Žemės ūkio darbų metu, ypač per šienapjūtę ir javapjūtę, žūsta daug paukščių ir žvėrelių (tiek jauniklių, tiek suaugusių) bei paukščių dėčių (kiaušinių). Ypač nukenčia pilkieji kiškiai, stirnų jaunikliai, kurapkos, putpelės. Šiuos nuostolius galima žymiai sumažinti. Tai pasiekiama dviem būdais: organizaciniu ir techniniu.
Organizacinis būdas. Iki tinkamas darbų organizavimas. Pradėti pjauti reikia iš lauko vidurio. Hiomet, technikai artėjant, gyvūnija traukiasi link lauko pakraščio ir, galiausiai, jį apleidžia. Pradėjus pjauti nuo lauko pakraščio, ir pjaunant visu lauko perimetru, t. y. artėjant į lauko centrą, priešingai, gyvūnija traukiasi į lauko vidurį. Mat jie nesiryžta pasitraukti per jau nupjautą plotą ir žūsta paskutiniuose pjaunamosios važiavimuose. Tačiau ir tokiu atveju nuostolius galima sumažinti. Likus nedideliam nenupjautam ploteliui lauko viduryje, reikia darbą tą dieną baigti, o pabaigti pjauti tik kitą dieną. Naktį dauguma gyvūnijos iš ten pasitrauks. Jeigu negalima pradėti pjauti iš lauko vidurio, rekomenduojama pjauti tik nuo vieno krašto - priešingo tam, kur gyvūnijai palankesnės sąlygos pasitraukti. Pavyzdžiui, nuo priešingo miškui lauko krašto ir pan. Ir šiuo atveju gyvūnai turi geresnes sąlygas pabėgti.
Techninis būdas. Tai įvairūs nesudėtingos konstrukcijos baidytuvai, kurie tvirtinami per 1,5-2 m prieš pjovimo mechanizmą. Pavyzdžiui, prie strypo kas 20-30 cm prikabintos grandinės, kurių galai velkasi žeme. Paprasta, bet efektyvu!

Aišku didžiausias efektas pasiekiamas tada, kai šie du būdai taikomi kartu - ir pjauti pradedama iš lauko vidurio, ir baidytuvai naudojami.

Didelę žalą medžiojamajai faunai gali padaryti įvairūs pesticidai (herbicidai, insekticidai, fungicidai, acaricidai ir kitokie "cidai" - pavadinimas priklauso nuo to, kam naikinti jie skirti) ir mineralinės trąšos, jei visa tai naudojama ne pagal instrukciją (turi būti naudojamos tik griežtai nustatytu būdu, nustatytomis normomis, nustatytu laiku). Griežtai laikantis naudojimo instrukcijos, šią žalą galima sumažinti. Iš pesticidų pavojingiausi yra sisteminio veikimo pesticidai, kurie patenka į augalo sistemą ir ilgesnį ar trumpesnį laiką (kai kurie chemikalai - net iki kelių savaičių) išlieka kenksmingi tą augalą suėdu-siam gyvūnui. Paukščiai dažniausiai apsinuodija prilesę chemikalais paveiktų vabzdžių ar jų lervų. Mineralinės trąšos pavojingiausios tada, kai išbarstomos sulipusios į gabalus ar kai jų pribyra krūvelėmis. Žvėrys jas laižo ir apsinuodija. Gyvūnai gali apsinuodyti ir gerdami vandenį, kuriame yra ištirpusių trąšų ar pesticidų.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

7.8. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių draudimai, susiję su veterinariniais reikalavimais.


Pagal medžioklės taisykles Lietuvoje draudžiama:

• medžioti tuose medžioklės plotų vienetuose, kurių naudotojai nėra gavę rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos žvėrių pirminio apdorojimo aikštelės apžiūros akto, liudijančio aikštelės tinkamumą naudoti;
• naudoti šernieną, kol nėra atlikta šernienos veterinarinė ekspertizė.

Saugus elgesys medžioklėje

1. Galimos šūvių kryptys medžiojant su varovais, kai medžiotojai išrikiuojami ir kairiajame flange?

Flanginė linija. Jei kairiajame flange stovi tik vienas medžiotojas, prieš flanginę liniją jis gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į kairę nuo jos, o taip pat bet kuria kryptimi už flanginės linijos (jo šaudymo sektorius yra 270 laipsnių).

Jei kairiajame flange stovi ne vienas medžiotojas, tai pirmasis medžiotojas (pirmasis nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo) gali šauti lygiagrečiai su pagrindine linija ir į kairę, bet ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo flanginės linijos. Jis taip pat gali šauti už flanginės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas medžiotojas. Galinis flanginės linijos medžiotojas, gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsniu kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kitas flanginės linijos medžiotojas. Tarpiniai flanginės linijos medžiotojai (ne pirmas ir ne paskutinis flanginėje linijoje) gali šauti prieš flanginę liniją ir už flanginės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

Pagrindinė linija. Pagrindinės linijos kairiajame gale stovintis medžiotojas prieš pagrindinę liniją gali šauti lygiagrečiai su flanginę linija ir į dešinę nuo jos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrindinės linijos. Jis taip pat gali šauti už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai. Kiti pagrindinės linijos medžiotojai gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos.

2. Ar galima šauti į žvėrį, atbėgusį prie medžiotojų linijos prieš prasidedant varymui?

Šauti į medžiojamąjį gyvūną, pasirodžiusį iki varymo pradžios, leidžiama. Šaunama tik įsitikinus, kad visi greta esantys medžiotojai yra savo šaudymo vietose, o nueinantys medžiotojai - gerai matomi ir yra saugūs.

3. Dėl kokių priežasčių būtina nutraukti medžioklę?

Medžioklė nutraukiama esant nepalankioms oro sąlygoms (tvyrant tirštam rūkui, labai stipriai lyjant, stipriai sningant - visais atvejais, kai nėra matomumo pavojingo šūvio atstumu), žmonių judėjimui ar susitelkimui medžioklės vietose, įvykus nelaimingam atsitikimui.

4. Kada galima pasitraukti iš stovėjimo vietos medžiotojų linijoje ir: a) prieiti prie nušauto ar sužeisto žvėries, b) persekioti sužeistą žvėrį?

Pasitraukti iš stovėjimo vietos medžiotojų linijoje galima tik pasibaigus varymui. Prieiti prie nušauto ar sužeisto žvėries galima taip pat tik pasibaigus varymui. Ieškoti ir persekioti sužeistą žvėrį galima tik gavus medžioklės vadovo leidimą ir pranešus apie tai kitiems medžiotojams. Sužeisto medžiojamojo gyvūno ieškantys medžiotojai privalo žinoti, kur yra kiti medžioklėje dalyvaujantys asmenys, o prieš šūviu pribaigiant sužeistą gyvūną, būtina įsitikinti, ar prie šio gyvūno nesiartina kiti asmenys.

5. Saugus elgesys su medžiokliniu šautuvu pervažiuojant iš vienos vietos į kitą.

Šautuvas turi būti ištaisytas (be šovinių vamzdyje, apkaba nuimta), jo mušamasis mechanizmas nuleistas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8 BILIETAS

8.1. Saugomos teritorijos (rezervatai, valstybiniai parkai, draustiniai ir kt.).


Saugomos teritorijos - tai sausumos ir/ar vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka).
Klausimai, susiję su saugomomis teritorijomis, sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (Žin., 2001,108-3902). Šalies saugomų teritorijų politiką įgyvendina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes).
Saugomų teritorijų sistemą sudaro įvairūs saugomų teritorijų tipai: rezervatai, draustiniai, paveldo objektai, atkuriamieji ir genetiniai sklypai, ekologinės apsaugos zonos, valstybiniai parkai, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos. Lietuvos saugomoms teritorijoms ar jų dalims gali būti suteikiamas Europos Bendrijos svarbos specialių saugomų teritorijų statusas: buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos, kurios sudaro Europos ekologinis tinklą "Natūra 2000". Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos nustatyta tvarka vertingiausioms Lietuvos teritorijoms gali būti suteikiamas išskirtinės pasaulio paveldo vertybės statusas.
Rezervatai. Tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą. Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į gamtinius ir kultūrinius. Pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skiriami valstybiniai rezervatai, rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinės apyrubės (nedidelio ploto gamtiniai ar kultūriniai rezervatai, kurių apsaugai ir priežiūrai nėra steigiamos direkcijos).
2003 m. pradžioje Lietuvoje buvo 3 valstybiniai gamtiniai rezervatai: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės rezervatai.
Valstybiniai parkai. Tai didelio ploto saugomos teritorijos įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu. Pagal reikšmę valstybiniai parkai skirstomi į nacionalinius parkus ir regioninius parkus. Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams.
2003 m. pradžioje Lietuvoje buvo 5 nacionaliniai parkai (Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Kuršių nerijos, Trakų istorinis) ir 30 regioninių parkų.
Draustiniai. Tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir/ar kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą. Šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei objektams (vertybėms). Pagal saugomą gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų (vertybių) pobūdį draustiniai skirstomi į gamtinius, kultūrinius, kompleksinius.

Gamtiniai draustiniai yra tokie:

• geologiniai - žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ar fosilijų kompleksams saugoti;

• geomorfologiniai - tipiškiems bei unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti;

• hidrografiniai - tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžiams saugoti;

• pedologiniai - natūraliems dirvožemiams saugoti;

• botaniniai - retoms bei nykstančioms laukinių augalų ir grybų rūšims bei jų bendrijoms ir buveinėms saugoti;

• zoologiniai - retoms bei nykstančioms laukinių gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir buveinėms saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos teriologinių (žinduolių),


ornitologinių (paukščių), herpetologinių (roplių), ichtiologinių (žuvų), entomologinių (vabzdžių), ir kitos draustinių rūšys;

• botaniniai-zoologiniai - retoms bei nykstančioms laukinių augalų, grybų ir gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ar buveinėms saugoti;

• genetiniai - genetinę vertę turinčioms laukinių augalų ir gyvūnų rūšių populiacijoms saugoti;

• telmologiniai - tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti;

• talasologiniai - vertingoms jūrų ekosistemoms saugoti.

Pagal steigimo ir veiklos organizavimo ypatumus draustiniai būna valstybiniai, savivaldybių ir esantys valstybiniuose parkuose ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose.

2003 m. pradžioje Lietuvoje buvo 258valstybiniai draustiniai ir 101 savivaldybių draustinis.

Paveldo objektai. Tai atskiri arba tankias grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo objektai - kraštovaizdžio elementai, kuriems dėl jų vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Paveldo objektai skirstomi į gamtos paveldo objektus ir kultūros paveldo objektus. Gamtos paveldo objektai gali būti tokie:

• geologiniai - išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;

• geomorfologiniai - išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;

• hidrogeologiniai - išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės;

• hidrografiniai - išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;

• botaniniai - išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų augavietės (buveinės), unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai;

• zoologiniai - saugomų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės.

Vertingiausi paveldo objektai skelbiami gamtos arba kultūros paminklais. 2003 m. pradžioje Lietuvoje buvo 386 gamtos paveldo objektai.

Biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos.
Tai saugomos teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai), įsteigtos globaliniai bei regioniniai biosferos stebėsenai (monitoringui) ir gamtosaugos eksperimentams vykdyti, taip pat jose esantiems kompleksams išsaugoti. Šios teritorijos skirstomos į biosferos rezervatus ir biosferos poligonus. Biosferos rezervatuose išskiriamos funkcinio prioriteto zonos (gamtiniai rezervatai, draustiniai ir kt.).

2002 m, buvusio Žuvinto valstybinio rezervato, buvusių Žaltyčio ornitologinio ir Amalvo botaninio-zoologinio draustinių pagrindų buvo įsteigtas Žuvinto biosferos rezervatas.

Atkuriamieji sklypai ir genetiniai sklypai. Atkuriamieji sklypai - tai saugomos teritorijos, skirtos veiklos nuskurdintoms gamtos išteklių rūšims (uogynams, grybynams, vaistažoly-nams, gyvūnijos, durpynų, požeminio vandens ir kitiems atsinaujinantiems gamtos ištekliams) arba jų kompleksams apsaugoti, atkurti, pagausinti bei ribotai naudoti gamtos išteklius. Genetiniai sklypai - tai saugomos teritorijos, skirtos sėkliniams medynams ir kitų rūšių natūraliems genetiniams ištekliams išlaikyti. Atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose ribojama veikla, mažinanti gamtos išteklius, taip pat naudingųjų iškasenų eksploatavimas, žemės, miškų, vandenų, kito nekilnojamo turto naudojimas bei nustatytų naudojimo būdų keitimas.
Ekologinės apsaugos zonos. Tai teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo veiklos poveikio. Pavyzdžiui, kad būtų sumažintas neigiamas veiklos poveikis valstybiniams rezervatams, valstybiniams parkams, biosferos rezervatams, paveldo objektams, išsaugota šių teritorijų regimoji aplinka, jiems nustatomos, o valstybiniams draustiniams gali būti nustatomos buferinės apsaugos zonos. Biosferos rezervatuose, valstybiniuose parkuose esančiuose rezervatuose, taip pat draustiniuose esantiems paveldo objektams buferinės apsaugos zonos nenustatomos. Ekologinės apsaugos zonoje ribojama veikla, galinti pakenkti saugomai teritorijai, kurios apsaugai ir nustatyta konkreti ekologinė apsaugos zona.

2003 m. pradžioje saugomos teritorijos užėmė beveik 12% Lietuvos teritorijos.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8.2. Barsukas, miškinė kiaunė, akmeninė kiaunė, kanadinė audinė, juodasis šeškas: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, me­džioklės terminai ir būdai, trofėjai ir jų paruošimas.


Barsukas (opšrus). Vidutinio dydžio, tvirto kūno sudėjimo žvėrelis. Pavasarį kūno masė apie 8 kg, o rudenį, nutukęs - iki 15 kg. Kūnas pleišto formos - ilga ir siaura galva nežymiai pereina į kaklą, šis - į liemenį, o liemuo, pamažu platėdamas, baigiasi storu pasturgaliu. Uodega neilga. Kojos trumpos, bet stiprios. Pirštai su ilgais, pritaikytais rausti žemę nagais. Nuo snukio galo per akis ir ausis (jos trumpos) eina juodos juostos, o per viršugalvį ir galvos šonais - baltos juostos. Kūno apačia, kojos juodi, liemuo pilkas. Vasarą plaukai trumpi ir reti, beveik be vilnaplaukių. Rudenį plaukai pailgėja, sutankėja, išauga daugiau vilnaplaukių. Seriasi tuoj po žiemos įmygio. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena miškuose, (bet vengia didelių masyvų), krūmynuose, šlaituose. Maisto dažnai ieško pievose. Maistas labai įvairus. Minta varliagyviais, vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais žinduoliais (pelėnais, kirstukais, kurmiais, ypač jų mažais jaunikliais), sliekais ir moliuskais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Ėda dvėseną. Daug suėda augalinio maisto. Tai ąžuolo gilės, vaisiai, uogos, sėklos, lapai, šaknys. Labai ėdrus. Rudenį labai nusipeni. Ruja pavasarį, tuoj po gimdymo. Tai reiškia, kad nėštumo trukmė beveik 12 mėn., bet ilgą laiką embrionas nesivysto (būna latentinėje būklėje). Po žiemos įmigio, dar neišlindusį iš urvo, patelė pagimdo 1-6 (dažniausiai 2-3) jauniklius. Jie gimsta akli, uždaromis ausimis. Auga ypatingai lėtai: praregi tik po 1-1,5 mėn., žinda net 3 mėn.
Visą laiką laikosi poromis. Visą laiką gyvena urvuose ir, jei jaučiasi saugiai, tuose pačiuose urvuose gyvena daug metų. Kiekvienais metais juos papildomai rausia. Todėl seni barsukų urvai yra ištisa požeminių labirintų sistema su daug išėjimų į paviršių. Neretai tokiuose urvuose kartu su barsukais gyvena lapės ir/ar mangutai. Rausia priekinėmis kojomis, o išraustą žemę ne paskleidžia aplinkui, kaip tai daro lapė ar mangutas, o nustumia tolyn užpakalinėmis kojomis. Žemę stumia visada ta pačia vieta, todėl šonuose susidaro 20-30 cm aukščio kauburėliai. Urvo landa dažniausiai po šaknimis ar po akmeniu ovalo formos - 30-40 cm pločio ir 20-30 cm aukščio. Prie urvų visada švaru: niekuomet nebūna maisto liekanų, išmatų. Už kelių ar keliasdešimt metrų nuo urvo arba vienoje urvo atšakoje būna "išvietė". Aktyvus tik naktį. Medžioti išeina saulei nusileidus. Iš urvo lenda labai atsargiai. Pirmiausiai iškiša galvą, apsidairo, apsiuosto, klauso. Jei yra nors menkiausias įtarimas - kaip mat pasislepia urve. Pasirodo vėl tik po 10-15 min. Atgal grįžta prieš aušrą ir greitai įlenda urvan. Rudenį iš sausų lapų, žolių urve įsiruošia žiemos guolį ir nuo lapkričio-gruodžio iki kovo mėn. jame miega. Nors įmygis gilesnis nei manguto, tačiau ir barsukas šiltomis dienomis iš urvo išlenda, vaikšto, bet nesimaitina. Pavasarį žiemos guolio paklotą užverčia žemėmis. Vaikšto remdamasis visa pėda, todėl pėdsakuose matosi ne tik pirštai su nagais, bet ir platus kulnas.
Barsukus leidžiama medžioti pagal licencijas nuo spalio 1 d. iki gruodžio 1 d. Medžiojami urvuose su urviniais šunimis. Retas šuo barsuką iš urvo išvaro, o dar rečiau pasmaugia ir išvelka. Dažniausiai, pagal lojimą nustačius vietą, kur yra barsukas, urvas prakasamas ir barsukas ištraukiamas. Po to urvas užtaisomas. Jauną, nepatyrusį šunį barsukas gali smarkiai sužeisti arba užkasti urve.
Trofėjus yra barsuko kaukolė. Barsuko kailis šiurkštus, menkavertis, bet oda stipri, nepraleidžia vandens. Iš akuotplaukių buvo gaminami aukštos kokybės dailininkų teptukai. Riebalai vertinami liaudies medicinoje, vartojami įvairių tepalų gamyboje. Medžioklės, žemės ir miškų ūkiui žymesnio poveikio nedaro. Juo labiau dabar, kai barsukų nedaug. Oficiali statistika skelbia, kad 2001-2002 m medžioklės sezone Lietuvoje buvo sumedžiotas tik 21 barsukas.
Miškinė kiaunė. Lieknas, grakštus žvėrelis. Kūno masė iki 1 kg. Kojos trumpos, todėl žeme bėga šuoliuodami. Uodega papurusi, ilgoka. Kailis gelsvai rudas. Pasmakrėje ir kaklo apačioje yra geltona arba oranžinė dėmė, kuri kyliu tęsiasi ant krūtinės tarp priekinių kojų. Plikas nosies galiukas juodas. Uodega maždaug trečdaliu išsikiša už ištiestų užpakalinių kojų. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena miškuose, net ir nedideliuose, upelių šlaituose, krūmynuose. Užklysta į sodybas, ypač esančias pamiškėse. Maisto ieško ant žemės ir medžiuose. Minta peliniais graužikais, paukščiais ir jų jaunikliais (sunaikina daug ne tik atviruose lizduose, bet ir uoksuose bei inkiluose perinčių paukščių), vabzdžiais. Nevengia dvėsenos. Rudenį ėda uogas.
Ruja liepos mėn. Nėštumas apie 9 mėn., bet gemalas ilgą laiką nesivysto. Balandžio pabaigoje gimsta 3-5 (iki 8) jaunikliai. Jie gimsta akli, uždaromis ausimis, apaugę tik retais pūkeliais. Pradžioje vystosi labai lėtai. Praregi tik po mėnesio. Subręsta antrais arba trečiais metais. Jauniklių susilaukia lizde, kuris gali būti inkile, uokse, voverės ar apleistame stambaus paukščio lizde, malkų rietuvėje, akmenų krūvoje ir pan.
Kiaunės yra naktiniai gyvūnai. Dieną praleidžia uoksuose, inkiluose, paukščių lizduose, šakų, malkų, akmenų krūvose ar tiesiog eglės šakų tankmėje. Labai judrios ir vikrios, puikiai laipioja medžiais ir juose praleidžia daug laiko. Aktyvios visais metų laikais. Visų kiauninių šeimos žvėrelių pėdsakai panašūs, nes jų kojos trumpos ir jie bėga šuoliukais. Abi kojas deda beveik greta.
Medžioti leidžiama nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. Medžiojamos sėlinant ir gaudant spąstais, gaudyklėmis. Sėlinant medžiojama iškritus šviežiam sniegui. Pėdsakais žvėrelis atsekamas iki dienojimo vietos uokse, inkile, voverės ar stambaus paukščio lizde, malkų rietuvėje, po kelmu ar po šakų krūva ir pan. Iš ten išbaidoma ir šaunama 3,5 mm šratais. Atsekti kiaunę iki dienojimo vietos nelengva. Mat į slėptuvę ji grįžta medžiais. Tad reikia orientuotis pagal nukrėstus žievės gabalėlius, spyglius, smulkias sausas šakeles. Iš slėptuvės medyje kiaunė išbaidoma stuksenant į kamieną. Iš po kelmo, šakų krūvos ar kitos slėptuvės - badant plonu, metaliniu strypu. Tokia medžioklė nepalyginamai paprastesnė, kai talkina šuo (dažniausiai - laika). Šuo aptinka žvėrelio dienojimo vietą ir ją aploja. Toliau viskas taip pat, kaip medžioklėje sekant pėdomis. Kiaunių kailis gražus ir vertingas.
Nuo kiaunių labiausiai nukenčia visi paukščiai, perintys tiek ant žemės, tiek medžiuose. Sugauna nemažai voverių. Kartais išpjauna naminius paukščius, triušius.
Akmeninė (naminė) kiaunė. Akmeninė kiaunė panaši į miškinę, bet jos pakaklės dėmė yra balta, išsišakoja ir nusitęsia per priekines kojas. Plikas nosies galiukas rausvas. Uodega daugiau kaip puse savo ilgio išsikiša už ištiestų užpakalinių kojų. Pagal šiuos požymius abi kiaunių rūšys patikimai ir labai lengvai skiriamos.
Aptinkamos dažniausiai kaimuose, gyvenvietėse ir net didžiuosiuose miestuose. Įsikuria palėpėse, įvairiose pašiūrėse, malkinėse, rūsiuose, griuvėsiuose, malkų rietuvėse, inkiluose, bet gyvena ir miškuose (dažniausiai jų pakraščiuose), krūmynuose.
Mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai kaip ir miškinės kiaunės.
Kanadinė audinė. Kūno masė iki 1 kg. Ausys trumpos, uodega beveik pusės kūno ilgio. Kailiukas tamsiai rudas. Apatinė lūpa ir smakras balti. (Europinės audinės balta ir viršutinė lūpa, o šiaip šios abi rūšys yra labai panašios). Baltų dėmelių gali būti ir kaklo apatinėje pusėje, ant krūtinės, papilvėje. Šeriasi du kartus metuose. Žieminis kailis nuo vasarinio beveik nesiskiria. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Įsikuria prie vandens telkinių. Ypač mėgsta žuvingus upelius, kurių krantai statūs, apaugę senais medžiais. Aptinkamos ir didesnių upių, ežerų, tvenkinių pakraščiuose. Maisto ieško ant žemės ir vandenyje. Minta smulkiais žinduoliais, paukščiais ir jų kiaušiniais, varliagyviais, vėžiais, moliuskais, žuvimis, vabzdžiais.
Poruojasi dažniausiai kovo mėn. Nėštumas nevienodos trukmės, dažniausiai trunka apie 2 mėn. Tose pačiose vietose kur ir slepiasi gimdo 4-8 (iki 10) jauniklius. Jie gimsta pliki, akli.
Aktyvi dieną ir naktį. Vikri, judri, gerai plaukiojanti ir nardanti. Slepiasi išvirtusių medžių išpuvusiuose kamienuose, uoksuose, po išpuvusiais kelmais, tarp pakrantės medžių šaknų, tarp akmenų, ondatrų trobelėse ir urvuose, apleistuose bebrų ūmiose ir trobelėse. Aktyvi visais metų laikais. Pėdsakai panašūs į kitų kiauninių - bėga šuoliukais (trumpakojis žvėrelis).
Medžioti leidžiama visus metus. Lietuvoje jos praktiškai nemedžiojamos - oficialios statistikos duomenimis 2001-2002 m. medžioklės sezone sumedžiotos tik 28 kanadinės audinės. Jos galėtų būti medžiojamos tykojant, gaudant spąstais, gaudyklėmis. Šaunama 3,5 mm šratais. Kailis gražus ir vertingas.
Kur audinių daug, jos gali sunaikinti nemažai vandens paukščių, jų kiaušinių ir jauniklių. Žuvys, kurias jos gaudo, dažniausiai smulkios ir menkavertės: gružliai, ešeriai, pūgžliai. Sunaikina nemažai ondatrų.
Lietuvoje anksčiau gyveno tik europinė audinė. Utenos ir Zarasų rajonuose 1950 m. buvo išleistos kanadinės audinės, iki tol augintos nelaisvėje dėl vertingo kailiuko (pavieniai žvėreliai galėjo ir patys pasprukti į laisvę). Manoma, kad kanadinė audinė nukonkuravo jau ir iki tol reta buvusią europinę audinę (žiūr. 6.2.).
Juodasis šeškas (šeškas). Lieknas, trumpakojis žvėrelis. Kūno masė paprastai mažesnė nei 1 kg. Ausys trumpos. Akuotplaukiai tamsūs, vilnaplaukiai gelsvi. Kojos juodos. Turi gerai išvystytas analines liaukas, kurių sekretas skleidžia aštrų, nemalonų kvapą. Patelės ir patinai išvaizda nesiskiria.
Gyvena ne tik žmogaus kaimynystėje, kaip daug kas neteisingai mano. Aptinkamas miškeliuose, upelių šlaituose, kirtimuose. Minta dažniausiai peliniais graužikais, varliagyviais, paukščiais bei jų kiaušiniais. Ėda dvėseną. Poruojasi kovo-balandžio mėn. Nėštumas apie 1,5 mėn. Gimdo 3-6 jauniklius. Jie gimsta labai silpni, akli, uždaromis ausimis, apaugę retais pūkais. Praregi tik po mėnesio. Subręsta po metų. Šeškas, gindamas jauniklius, elgiasi labai drąsiai: skleidžia stipriai dvokiantį kvapą, puola net žmogų.
Naktiniai. Sugeba gerai laipioti, bet į medžius nelipa. Gerai plaukia. Slepiasi po įvairiais daiktais, tarp šaknų, rečiau - savo išsikastuose urveliuose. Bėga šokuodamas, todėl pėdsakai labai panašūs į visų kiaunių šeimos žvėrelių pėdsakus.
Šeškus leidžiama medžioti nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d. Juos lengviausia pagauti spąstais, gaudyklėmis. Kailiukas, ypač žieminis, gražus ir vertingas.
XVHI-XIX a Lietuvos gyvūnijos aprašymuose šeškas minimas kaip visur paplitęs ir dažnas žvėrelis, darantis daug žalos naminiams paukščiams. Dabar jų yra nepalyginamai mažiau. Gamtoje šeškas didesnės žalos nedaro. Pakliuvęs į paukštidę, gali išpjauti visus paukščius, išgeria kiaušinius. Panašiai elgiasi ir triušidėje. Vis dėlto, naminiams paukščiams daroma žala gerokai perdėta. Į tvarkingai įrengtus pastatus (paukštides, triušides) nepatenka.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: Mokomoji medziaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Post by medziotojas »

8.3. Lietuvoje gyvenantys plėšrieji paukščiai. Trumpa rūšių apžvalga.


Plėšrieji paukščiai - tai sakalai, vanagai, ereliai, grifai, lingės. Visų jų daugiau ar mažiau smailas lenktas snapas, aštrūs nagai. Stiprūs sparnai, nes beveik visi yra geri skrajūnai. Spalvos įvairios, bet visada neryškios. Dydis labai įvairus. Neretai patelės stambesnės už patinus. Šių paukščių atvaizdai neretai matomi valstybių herbuose - tai jėgos, drąsos, ištvermės, galybės simbolis.
Gyvena didelėse giriose ir mažuose miškeliuose, laukuose, pelkėse - priklausomai nuo rūšies. Minta labai įvairiu gyvūniniu maistu. Jų tarpe yra tokių, kurių maisto didžiąją dalį sudaro vabzdžiai (sketsakalis), žuvys (žuvininkas), ropliai (gyvatėdis), smulkieji paukščiai (paukštvanagis), peliniai graužikai (pelėsakalis), dvėsena (grifai). Kiti minta įvairesniu maistu. Jo ieško miškuose, miškeliuose, pievose, dirbamuose laukuose, pelkėse, upėse, ežeruose ir net šiukšlynuose. Taigi plėšrieji paukščiai minta ne vien kiškučiais, kurapkomis, fazanais, antimis, vištomis ir kitais naminiais paukščiais, kaip daug kas mano. Iš laukinių žvėrių ir paukščių į jų nagus pirmiausiai patenka silpni, ligoti, sužeisti individai, o tai yra natūrali atranka, visada naudinga kiekvienai rūšiai. Todėl plėšrieji paukščiai yra naudingi. Be to dauguma jų yra reti. Todėl net neverta kalbėti apie neva žalą net tų plėšriųjų, kurie karts nuo karto išties nutveria kokį medžiojamąjį gyvūną ar nugvelbia naminį paukštį.
Lizdai dažniausiai medžiuose, rečiau ant žemės (lingės). Stambios rūšys deda 1-3, smulkios - 3-7 kiaušinius, dažniausiai išmargintus įvairių spalvų, dydžių ir formų dėmėmis. Jaunikliai paukščiukiniai, bet išsirita apaugę baltais pūkais. Tarp jauniklių visada yra didelis ūgio skirtumas, mat perėti pradeda padėję pirmąjį kiaušinį. Todėl ir jaunikliai ritasi ne kartu. Mažiausias jauniklis neretai būna nustelbiamas didesniųjų ir neužauga.
Plėšrieji aktyvūs dieną. Dauguma jų vikriai skraido, kai kurie geba ilgai sklandyti. Gyvena poromis, pasibaigus veisimosi laikotarpiui - pavieniui. Vieni jų yra dideli slapukai, kiti nesislapsto. Visi yra gana baikštūs ir atsargūs. Jų akys labai didelės, todėl mato nuostabiai gerai. Kai kurie jų iš keliasdešimt metrų ar iš dar toliau pievoje pamato pelę. Dauguma yra migrantai ir žiemai pasitraukia į palankesnio klimato kraštus. Kai kurių rūšių plėšrieji kasmet skrenda žiemoti net į Pietų Afriką.
Plėšrieji paukščiai labai nukentėjo dėl cheminio aplinkos teršimo. Jie nukentėjo dėl intensyvaus miško eksploatavimo. Pagaliau ilgą laiką plėšrieji paukščiai, dėl tariamo jų didelio žalingumo, buvo persekiojami ir įvairiausiais būdais naikinami. Ilgą laiką jie buvo tarsi už įstatymų ribų ir tas giliai užsifiksavo žmonių sąmonėje. Leidžiamų naikinti rūšių sąskaita kentėjo visos rūšys. Taip buvo ne tik Lietuvoje, taip buvo bemaž visur. Todėl nenuostabu, kad plėšrieji paukščiai yra vieni iš labiausiai nukentėjusių. Rezultate didesnė pusė Lietuvoje aptinkamųjų rūšių, net 15 (!), įrašytos į Raudonąją knygą. Lietuvoje visų rūšių plėšriuosius paukščius šaudyti, gaudyti, kitaip naikinti draudžiama. 2003 metams nustatytais tarifais (tarifai kasmet indeksuojami, todėl jie kasmet keičiasi), gamtai padaryta žala dėl į Raudonąją knygą įrašyto plėšriojo paukščio sunaikinimo įvertinta, priklausomai nuo paukščio rūšies, nuo 304 (vištvanagis) iki 1014 (rudasis peslys, startsakalis ir kt.) litų, dėl neįrašyto į Raudonąją knyga plėšriojo paukščio sunaikinimo - 495 litai. Lizdo sunaikinimas įvertinamas dvigubu tarifu, kiekvieno kiaušinio - 0,5 tarifo.
Paprastasis suopis (suopis, vakarinis suopis). Iš visų plėšriųjų paukščių Lietuvoje pats gausiausias. Stambus. Skrydyje charakteringi platūs sparnai, neilga ir plati uodega. Mėgsta tupėti laukuose augančių pavienių medžių viršūnėse, ant stulpų, šiaudų stirtų, šieno kupetų, tvorų kuolų. Lizdai medžiuose. Yra neabejotinai naudingas, nes minta daugiausia peliniais graužikais. Juos medžioja skraidydamas virš laukų, pievų. Stebėdamas grobį gali "pakibti" ore vienoje vietoje. Dauguma jų rudenį išskrenda.
Tūbuotasis suopis. Paprastojo suopio dydžio, bet gausiau plunksnuotas, todėl atrodo kiek didesniu. Šviesus. Lietuvoje pasirodo tik rudenį, būna per žiemą, pavasarį išskrenda vėl atgal į šiaurę, į tundrą.
Vištvanagis. Sparnai platūs, trumpi, buki. Uodega ilga. Senų paukščių apatinė kūno dalis šviesi su smulkiais tamsiais skersiniais dryželiais. Viršutinė kūno dalis tamsiai pilka. Jaunų paukščių apatinė kūno dalis su tamsiomis išilginėmis dėmėmis, viršutinė kūno dalis pilkai ruda. Patelės (kūno masė apie 1,2 kg) dvigubai didesnės už patinus (kūno masė apie 0,6-0,7 kg). Gaudo smulkius ir vidutinio dydžio paukščius ir žinduolius. Kartais atskrenda į sodybas ir nugvelbia kokią vištą ar ančioką. Žiemą lesa dvėseną. Gyvena miškuose. Didelis slapukas, todėl pamatyti pasiseka labai nedažnai. Sėslus arba klajoklis. Be to Lietuvoje yra retas. Įrašytas į Raudonąją knygą.
Paukštvanagis. Išvaizda ir kūno sudėjimu labai panašus į vištvanagį (ne jauniklį), tik žymiai mažesnis. Patelės kūno masė apie 250, patinų apie - 150 g. Gaudo smulkius paukščius. Gyvena miškuose, net ir nedideliuose. Atskrenda į sodybas. Lietuvoje aptinkamas visais metų laikais. Ne toks didelis slapukas kaip vištvanagis, be to žymiai gausesnis, todėl matomas gana dažnai.
Juodasis ir rudasis pesliai. Abu, bet ypač antrasis, reti, įrašyti į Lietuvos RK. Tamsūs, didesni už varną. Lengviausia pažinti pagal iškirptą (kaip kregždės, tik ne taip giliai) uodegą. Minta labai įvairiu maistu: gyvomis ir nugaišusiomis žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, paukščių jaunikliais. Apsilanko šiukšlynuose ir lesa įvairias atliekas, dvėseną. Gyvena netoli ežerų ir didelių upių. Lizde visada yra įvairiausio šlamšto: popieriaus, skudurų, polietileno, kartais net metalo ir pan. Žiemai išskrenda. Abu įrašyti į Raudonąją knygą.
Vapsvaėdis. Didesnis už varną. Spalva labai įvairuoja - nuo tamsiai rudos iki labai šviesios. Jo kojos ir snapas palyginti silpni, nes nemažą maisto dalį sudaro žemėje gyvenančių bičių ir vapsvų perai. Sių vabzdžių lizdų jis ieško vaikščiodamas po miško ir pamiškių pievas. Žiemai išskrenda. Labai retas, įrašytas į Raudonąją knygą.
Erelis rėksnys. Panašus į paprastąjį suopį, bet už jį stambesnis ir tamsesnis. Gyvena miškuose. Svarbiausias maistas yra peliniai graužikai, varlės, paukščių ir žinduolių jaunikliai. Maisto ieško dažniausiai vaikščiodamas po miško ir pamiškių pievas, kirtavietes. Dėtyje visada du kiaušiniai, bet užauga tik vienas jauniklis. Antrasis visada nunyksta. Nėra retas, bet ir nelabai dažnas. Žiemai išskrenda. Įrašytas į Raudonąją knygą.
Žuvininkas (erelis žuvininkas). Stambus, ilgais sparnais. Viršutinė kūno dalis tamsi, apačia šviesi. Skrydžiu ir skrydžio siluetu (taip pat ir spalvomis) kiek primena didžiuosius kirus. Apsigyvena nepertoliausiai nuo žuvingų vandens telkinių. Minta išimtinai žuvimi, kurias puola nusižiūrėjęs iš oro. Kojos pritaikytos išlaikyti nutvertą slidžią žuvį: labai stiprios, nagai dideli, aštrūs, pirštai šiurkštus. Lizdas visada aukščiausio medžio viršūnėje. Žiemai išskrenda. Lietuvoje retas, įrašytas į Raudonąją knygą.
Nendrinė lingė. Ilgais sparnais, ilga uodega, laibas varnos dydžio paukštis. Patelės tamsiai rudos, patinėliai šviesesni, turi pilkos spalvos. Sklęsdama, kaip ir visos lingės, linguoja į šalis. Gyvena šlapių pievų, ežerų pakraščių nendrynuose. Minta paukščių kiaušiniais, jų jaunikliais, o kai šio maisto neranda, gaudo varles, pelinius graužikus, lesa dvėseną. Tinkamuose biotopuose nereta. Kaip ir visų rūšių lingių, lizdas ant žemės. Žiemai išskrenda.
Lietuvoje peri dar viena lingių rūšis - pievinė lingė. Ji šviesi, gyvena laukuose, pievose. Reta, įrašyta į Raudonąją knygą. Dar dviejų rūšių lingės aptinkamos labai retai.
Sketsakalis. Mažesnis, laibesnis už naminį karvelį. Viršutinė kūno dalis tamsi, apatinė šviesesnė, raiba. Budingas "sakališkas" siluetas - siauri, ilgi, dalgio forma lenkti sparnai ir ilgoka uodega. Skrydis labai lengvas, greitas, manevringas. Peri tuščiuose varnų lizduose. Minta dažniausiai skėtėmis, kurias gaudo ore. Sugauna ir mažų paukštelių. Žiemai išskrenda. Lietuvoje nėra ypatingai retas, bet įrašytas į Raudonąją knygą.
Pelėsakalis. Mažesnis ir laibesnis už naminį karvelį. Rudas. Ilga uodega. Labai naudingas paukštis, nes didžiąją maisto raciono dalį sudaro peliniai graužikai. Dar ne taip seniai jis buvo įprastas Lietuvos paukštis. Dažnai būdavo galima juos matyti tupinčius ant stulpų, ant tvorų kuolų, pavieniuose medžiuose ar skraidančius, o neretai ir "pakibusius", t.y. plasnojančius vietoje (kad galėtų geriau įsižiūrėti grobį) virš laukų. Dabar tai ypatingai retas paukštis. Žiemai išskrenda. įrašytas į Raudonąją knygą.

Lietuvoje dar peri ar tik retkarčiais aptinkami kilnieji ir jūriniai ereliai, gyvatėdžiai, startsakaliai, sakalai keleiviai (visi jie įrašyti į Raudonąją knygą) ir kiti plėšrieji paukščiai. Kelti šautuvą prieš bet kurį plėšrųjį paukštį draudžiama!
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Locked