Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

[medziotojas]

Galutine ir neskundžiama LAT nutartimi už žiaurų elgesį su gyvūnais atsakys 7 nuteistieji

Data: 2024-02-22



Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) atmetė 7 nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus bei paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Gyvam šernui iltis karpiusiems, audinę ir vietnamietišką kiaulę medžiokliniais šunimis pjudžiusiems nuteistiesiems teks sumokėti bendrai beveik 29 tūkst. eurų siekiančią baudą.

Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai, o tyrimui vadovavo ir valstybinį kaltinimą teisme palaikė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Marius Fokas.


Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kai, tiriant visai kito pobūdžio nusikalstamas veikas, liudytoju apklausto 54 metų Telšių gyventojo G. S. telefone buvo aptikta daugybė vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti galimai žiauraus elgesio su gyvūnais epizodai.

2017 metų vasarą nufilmuota, kaip keli vyrai laiko surištą gyvą šerną ir, jį pražiodę, kerpa bei traukia besimuistančiam gyvūnui iltis. 2018 metų gegužę padarytame įraše matyti, kaip iš narvelio paleista audinė užpjudoma dviem medžiokliniais šunimis. Šie bejėgį gyvūną tampo ir drasko. Trečiame vaizdo įraše matyti, kaip šunimis užpjudoma pririšta vietnamietiška kiaulė, o vėliau G. S. jai perpjauna gerklę ir gyvūnas nukraujavęs nugaišta. Ši egzekucija truko daugiau nei 40 minučių. Dėl šiuose vaizdo įrašuose užfiksuoto trijų gyvūnų žalojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.


Atliekant tyrimą, buvo nustatyti 7 įtariamieji – 23–60 metų Telšių, Šiaulių ir Radviliškio gyventojai. Visi jie, išskyrus 23 metų telšiškį – medžiotojai. Manoma, kad iltys šernui buvo šalinamos, kad jį pjudant medžiotojų šunimis, šie nenukentėtų nuo besiginančio laukinio gyvūno. Audinę ir vietnamietišką kiaulę draskyti trys G. S. šunys buvo paleisti dresiruojant ir mokant juos medžioti.

Tai, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas žiaurus elgesys su minėtais gyvūnais, patvirtino ir kompetentingi gyvūnų gerovės specialistai, ir aplinkosaugininkai. Jų išvadose konstatuota, kad šunų draskoma audinė buvo suluošinta ir galėjo mirti, o vietnamietiška kiaulė – kankinama, suluošinta ir, perpjovus gerklę, palikta šunims toliau draskyti, kol nugaišo. Specialistų nuomone, dėl tos pačios priežasties – medžioklinių šunų dresavimo tikslais, buvo šalinamos ir šerno iltys. Tokiu būdu laukinis gyvūnas buvo sužalotas, o koks jo tolimesnis likimas – nežinia.


2022 metų gegužės 20 dieną Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai visus septynis kaltinamuosius išteisino kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.

Šį teismo nuosprendį Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras M. Fokas apskundė aukštesniajam teismui. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas įrodymus vertino neišsamiai, šališkai, tendencingai ir selektyviai, iškraipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, neanalizavo ir visiškai nevertino pagrindinių objektyvių duomenų šaltinio šioje baudžiamojoje byloje – vaizdo įrašų ir jų turinio, todėl padarė neteisingas ir šališkas išvadas.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs prokuratūros apeliacinį skundą, 2023 metų gegužės 15 dieną nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir visus 7 asmenis pripažino kaltais dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Telšiškiui G. S. dėl visų trijų gyvūnų kankinimo epizodų skirta 9 tūkst. 876 eurų bauda. Kartu su juo kankinant skirtingus gyvūnus bendrininkų grupėse veikusiems trims nuteistiesiems teismas skyrė po 3 tūkst. 766, dviem – po 2,5 tūkst., o vienam – 1 tūkst. 883 eurų dydžio baudas.

LAT galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad byloje nustatyti faktai atitinka visus būtinus Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikalstamos veikos požymius ir apeliacinės instancijos teismas šią baudžiamojo įstatymo normą pritaikė tinkamai. Nuteistųjų bei gynėjų skundai atmesti ir dėl pagrindo nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti kaip administracinį nusižengimą, o ne baudžiamąjį nusikaltimą.

Prokuratūros inf.

[medziotojas]

Šovė į bebrą, pataikė į žmogų: Aukščiausiasis Teismas nesutiko išteisinti brakonierių nušovusio medžiotojo



LRYTAS.LT
2024 m. birželio 21 d.



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą ir atmetė nuteistojo Donato Rutkausko gynėjo kasacinį skundą.
Šiuo skundu prašyta palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo D. Rutkauskas buvo išteisintas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo pažeidžiant medžioklės taisykles, nenustačius priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, o įvykį įvertinant kaip kazusą (lot. casus – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento).
Bylos esmė – medžiodamas tamsiu paros metu tvenkinyje bebrus, D.Rutkauskas šovė į vandenyje esantį žmogų manydamas, kad tai bebras; žmogus nuo patirtų sužalojimų mirė.
Ši byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama jau antrą kartą, nes ankstesne nutartimi Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas galioti išteisinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis, ir įpareigojo apeliacinės instancijos teismą ištaisyti įrodymų vertinimo trūkumus.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo apeliacine tvarka, pripažino D.Rutkauską kaltu dėl neatsargaus gyvybės atėmimo pažeidžiant medžioklės taisykles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 21 d. nutartimi šiai išvadai pritarė ir konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, jog šauta buvo į neatpažintą ir aiškiai matomą vandenyje esantį taikinį, medžiotojui neįsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims.
Iš D.Rutkausko šautuvo iššauta kulka pataikė ne į norimą sumedžioti bebrą, o neteisėta povandenine žūkle tvenkinyje užsiimančiam nukentėjusiajam į galvą ir sukėlė šio žmogaus žūtį. Esminis neatsargus ir neteisėtas medžiotojo poelgis, lėmęs žalingus padarinius, buvo tas, kad šauta buvo į tvenkinyje esantį neatpažintą taikinį, medžiotojui neįsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas.
Apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo nustatytas kazuso aplinkybes, kad medžiotojas nenumatė daromos veikos pavojingumo bei padarinių kilimo galimybės ir neturėjo, negalėjo to numatyti, ir nustatė, kad jeigu nuteistasis medžiodamas būtų pareigingai laikęsis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nurodytų pareigų, kurių viena svarbiausių yra tiksliai nustatyti medžioklės taikinį, būtų šovęs į atpažintą ir aiškiai matomą gyvūną – bebrą, o ne į neteisingai nustatytą vandenyje esantį objektą, šiuo atveju tvenkinyje nardantį žmogų, mirtimi pasibaigę padariniai nebūtų kilę.
Vienas svarbiausių medžioklės saugumo principų yra šauti į aiškiai matomą taikinį, tačiau medžiotojas D.Rutkauskas saulei nusileidus, esant vakaro sutemai, atidžiai medžioklės aplinkos netyrė, ilgai netykojęs, prisėlinęs šovė į plaukiantį vandenyje objektą, gerai jo neatpažinęs, taigi pasielgė nusikalstamai nerūpestingai.
Nutartyje pabrėžiama, kad įvykio metu nuteistasis buvo medžiotojas, todėl, užsiimdamas tokia didesnės rizikos veikla, susijusia su medžioklinio ginklo naudojimu, privalėjo būti itin atsargus ir laikytis visų tokiai veiklai keliamų reikalavimų, kad būtų išvengta žalos kitiems asmenims ar jų turtui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai nutarus, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, kasacinis skundas atmestas.

[medziotojas]

Aktualus video Šilalės medžiotojams !


https://www.youtube.com/watch?v=Hm11_Ch ... ldyb%C4%97

[medziotojas]

Liepta išsivežti medžioklės deivę Medeinę iš Stiklių 6 kiemo, nors ji Kultūros paveldo aprašo nuotraukose. Nusifotografuokite, kol galite.

p.s. Nereikia jokio "Tarpinstitucinės komisijos išvados" ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus sprendimo, kaip cvirkoms ir salemutėms, pakanka "ūkvedžio sprendimo", kad iškeldinti deivę Мedeinę.

Gal Vilniui nevertėtų rūstinti medžioklės dievės Medeinės ?

[medziotojas]

Medžiotojams bus kompensuoti medžioklės plotų praradimai dėl Tauragės ir Šilalės poligonų



https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... -poligonu/

[medziotojas]

Seimo Kaimo reikalų komitetas pritarė siūlymui leisti medžiotojams paveldėti medžioklės plotus



ELTA
2024.10.30


Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK) trečiadienį pritarė siūlomoms Medžioklės įstatymo pataisoms, kurios leistų medžiotojams paveldėti fiziniam asmeniui priklausiusius medžioklės plotus.

Posėdžio metu buvo sutarta, kad paveldėjimo atveju būtų galima ne tik pratęsti galiojantį leidimą naudotis medžioklės plotais, bet ir pateikti prašymą išduoti naują leidimą, įpėdinių palikimas atsirado dar iki įstatymo įsigaliojimo.
„Tais atvejais, kai įpėdinių palikimas atsirado iki įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo 1 str. 3 dalyje nustatytas 3 mėn. terminas pateikti prašymą išduoti leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete yra taikomas nuo šiol įstatymo įsigaliojimo datos“, – komiteto pasiūlymą įgarsino KRK patarėja Simantė Kairienė.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša tikina, kad tokių atvejų, kai medžioklės plotų paveldėtojams reikėtų pateikti prašymą išduoti naują leidimą nėra daug, vos 10, tačiau šis pasiūlymas leistų juos sureguliuoti.

„Tokiu atveju mes sureguliuotume santykius iki tol iškilusių problemų dėl fizinių asmenų mirties ir medžioklės plotų tęstinumo. (...) Turi būti apibrėžta ta dalis, kada tas leidimas yra naujai išduodamas“, – teigė L. Daukša.
Šiam pasiūlymui ir Medžioklės įstatymo pataisoms komitetas pritarė bendru sutarimu.
Kaip rašoma įstatymo projekte, tokiais pakeitimais būtų nustatoma, kad mirus medžioklės plotų naudotojui, turinčiam leidimą, naujas galėtų būti išduotas jo įpėdiniams. Šis leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame plote būtų išduodamas jei buvo tinkamai vykdyti įsipareigojimai.
Šiuo metu įstatymas tiesiogiai nenumato pagrindo, kad asmens leidimas medžioti būtų be konkurso perduodamas jo įpėdiniams, paveldintiems jo nuosavybę pagal įstatymą. Tai reiškia, kad mirusio asmens įpėdiniai negali gauti leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.




Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/gamta/fauna/2024/ ... s-34873475

[medziotojas]

Siūloma leisti žemės ir miškų savininkams medžioti savo valdose




ELTA ir lrytas.lt inf.



Siūloma sudaryti galimybę ūkininkams, žemės ar miško plotų savininkams vykdyti medžioklės veiklą savo valdomoje žemėje.

Tai numatančias Medžioklės įstatymo pataisas įregistravo Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.
Pasak jo, šiuo projektu siekiama užtikrinti žemės ir miško savininkų teises visa apimtimi disponuoti savo nuosavybe ir sudaryti sąlygas jiems dalyvauti medžioklės veikloje.
Įstatymo pataisomis siūloma sudaryti sąlygas suformuoti ne mažesnius kaip 1000 ha medžioklės ploto vienetus, kuriuose nuosavybės ar kita teisine forma valdoma žemė turi sudaryti ne mažiau kaip 70 procentų medžioklės ploto vieneto.
Kartu būtų užtikrinama, kad nebus pakenkta greta esančių medžioklės plotų vieneto naudotojams – išsaugoma ta pati plotų vienetų ribų derinimo tvarka, kuri numatyta šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje.

„Norima užtikrinti efektyvesnį medžioklės ūkio tvarkymą, kai pats savininkas gyvena teritorijoje, kurioje vykdoma medžioklės veikla. Priėmus siūlomas įstatymo pataisas, sumažės prašymų dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, nes patys savininkai užtikrins medžiojamųjų gyvūnų skaičiaus reguliavimą.
Žemės ir miško savininkai turės galimybę plėtoti turizmui palankią verslo aplinką, pvz., kaimo turizmo sodybos galės pateikti ne tik savo išaugintus žemės ūkio produkcijos gaminius, bet ir medžioklės veiklos produktus. Tai papildoma priemonė verslo plėtrai regionuose“, – nurodoma dokumento aiškinamajame rašte.
Jame pažymima, kad šiuo metu beveik 100 proc. žemės ūkio paskirties žemės ir apie 50 proc. miškų paskirties žemės sklypų nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims.
„Tačiau medžioklės veiklą Lietuvoje iki šiol vykdo dar sovietmečiu sukurti medžiotojų būreliai, kurie pagal 2002 m. priimto Medžioklės įstatymo nuostatas įgijo teisę tęstinumo būdu vykdyti medžioklę pagal sovietmečiu galiojusią medžioklės organizavimo tvarką. Jie neturi ir neprivalo turėti žemės nuosavybės; nemoka jokio mokesčio žemės sklypų savininkams ar naudotojams už tai, kad naudoja šias privačias žemes medžioklei.

Valstybė ima medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo mokestį, kuris yra apskaičiuojamas pagal medžiotojų būrelių naudojamų medžioklės ploto vieneto dydį, kuriam yra priskirtos žemės sklypų savininkų ir naudotojų žemės, bet nesidalija šiuo gautu mokesčiu už medžioklės išteklių naudojimą su žemės savininkais ir naudotojais“, – sako projektą įregistravęs E.Gentvilas.
Jis taip pat pastebi, kad šiuo metu atlyginimo už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą tvarka yra sunkiai įgyvendinama, biurokratizuota, ilgai trunkanti ir realiai neveikia.
„Atlyginimo už nemedžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą tvarka neleidžia žemės savininkams gauti jų žemės ūkio pasėliams ar gyvuliams padarytos žalos atlyginimo. Žemės savininkai negauna jokios kompensacijos už tai, kad jų žemės sklypai yra realiai naudojami su medžiokle susijusiai komercinei veiklai“, – sakoma aiškinamajame rašte.
Šiuo metu žemės savininkai neturi teisės burtis į būrelius, vykdyti medžioklės veiklą savo žemėse.

Privačios žemės savininkas gali būti priimtas į medžioklės veikla užsiimančią asociaciją (Medžiotojų būrelį), jei pats turi medžiotojo bilietą, jei medžioklės būrelio naudojamoje teritorijoje turi ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės.
Tačiau, pasak E.Gentvilo, medžiotojų būrelis turi teisę nepriimti į savo asociacijos narius žemės savininkų, kurie praranda galimybę medžioti savo žemėje arba naudoti ją komercinei medžioklei ir neturi jokių teisių medžioklės organizavime.
„Žinoma, žemės savininkai ar naudotojai gali uždrausti medžioklę savo nuosavybėje, bet tai labai reta praktika, nes tokiu atveju žemės savininkai netenka teisės į medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimą. Esama padėtis neužtikrina žemės savininkų konstitucinės teisės visa apimtimi disponuoti savo nuosavybe.
Dalį šių teisių perima medžioklės plotų naudotojai. Labai dažna situacija, kai šiame medžioklės plote nė vienas medžiotojų būrelio narys neturi savo nuosavybės, bet nė vienas šiame plote nuosavybę turintis asmuo neturi teisės medžioti savo nuosavybėje“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.



Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/gamta/fauna/2021/ ... e-21531426

[medziotojas]

Kaip parduoti lietuvišką ragą už 20 tūkst. eurų kiek uždirba ragų rinkėjai

„Delfi“ „Verslo požiūrio“ redaktorius Arūnas Milašius
DELFI.lt



Tautinis paveldas gali būti ne tik šakočiai, duona ar medus, bet ir tokios miško gėrybės, kaip ragai. Tiksliau dirbiniai iš rago, kuris randamas miške, būtent tokią produkciją Berlyne vykusioje parodoje „Žalioji savaitė“ demonstravo lietuviai.
„Produkciją gaminu pats su keliais pagalbininkais. Žiedą išdrožti trunka pora valandų. Runas braižome vikingų“, – sako nuo paauglystės ragus drožiantis Gražvidas Jokantas, įmonės „Laukinis ragas“ vadovas ir tikina, kad tokio verslo norėjo jau paauglystėje.
Rinkiminės pagirios: kaip ūkininkai mėgina pasidalinti dar likusius paramos trupinius
Verslininko vizitinė kortelė – drožinėti ragai, kainuojantys 20 tūkst. eurų. Juos pagaminti užtrunka keturis mėnesius dirbant kiekvieną dieną. Pagrindiniai produkcijos pirkėjai amerikiečiai. Skandinavai patys turi gana daug panašių gaminių. Lietuviško tauriojo elnio rago struktūrą labai vertina būtent amerikiečiai. „Tokio rago pirkėjas ūkininkas, verslininkas ar medžiotojas, kuris turi sodybą ir nori išskirtinės puošmenos jai“, – aiškina verslininkas. Žaliava gaminiams iš lietuviškų miškų. Juos parduoda profesionalūs rinkėjai. Patys drožėjai ragų irgi ieško, tačiau randamas kiekis menkas ir jie saugomi kaip šeimos relikvija.
„Kai kurie žmonės per sezoną randa 100-120 kg ragų. Paprastai tai medžiotojai, žinantys žvėries buvimo vietas, jų migracijos kelius. Tą mėnesį, kai būna ragų metimas, jie gyvena miške. Kartais žmonės sukuria šeimos tradiciją ieškoti ragų – eina su broliais, seserim. Šiuo metu už kilogramą mokame 18-19 eurų“, – niuansus dėlioja verslininkas ir sako, kad ateityje plėsis. Reikia didinti asortimentą, kad būtų kuo platesnis pirkėjų ratas.

[medziotojas]

Laimonas Daukša: 24 faktai apie medžioklę per 90 sekundžių


Pranešimas žiniasklaidai


Visai neseniai, viena Tauragės krašto viešnia tapo medžioklės su varovais liudytoja. Savo patirtį išdėstė socialiniuose tinkluose, dar vėliau – žiniasklaidoje. Tačiau toje istorijoje buvo daug neatitikimų, pradedant medžiotais žvėrimis – stirnos tyčia ar ne sumaišytos su tauriaisiais elniais, savaip interpretuotos medžioklės taisyklės ir preliminarūs atstumai nuo gyvenamųjų valdų. Labai gaila, kad Tauragės krašto viešniai susidarė klaidingas įspūdis apie medžiotojus, o žinių stoka, sąlygojo stirnos su elniu sumaišymą.

Esu vienas tų, kuris minėtą situaciją labai gerai žino, pradedant faktinėmis aplinkybėmis, baigiant jų interpretavimu. Tai tik dar kartą parodo, kad Lietuvos gamtos deramas nepažinimas, žinių stoka apie medžioklės procesus, gali sąlygoti savotiškas interpretacijas, kurioms nėra jokio pagrindo. Medžiotojai – atvira bendruomenė, tiek vietos medžiotojų, tiek rajoninių draugijų kontaktai viešai prieinami internete, kuriais kreipiantis, esame pasirengę suteikti visą reikiamą informaciją, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, autorei asmeniškai būtume atsakę į jai nerimą keliančius klausimus apie medžioklę, jos tvarką ir tradicijas, parodę žvėrių buveines bei supažindinę su skirtumais tarp elnio ir stirnos.

Tuo tarpu pabrėžiame, jog minėta Tauragės r. vykusi medžioklė, buvo vykdoma ne šiaip sau, o reaguojant į laukinių gyvūnų padarytą žalą ūkininkams, apie kurią jie pranešė oficialiais raštais kreipdamiesi į atsakingas institucijas ir į vietos medžiotojus. Tad minėta medžioklė buvo savotiškai privaloma, tuo tarpu elnių populiacija Tauragės krašte yra perteklinė bei toliau sėkmingai didėja. Vietos ūkininkai jau neslepia, kad ji kritinė ir kelianti grėsmę ūkinei veiklai.
Suprantu, kad tokių atvejų gali būti ne vienas ir ateityje gali pasikartoti, tačiau visuomenė turėtų žinoti, kad nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d. yra pats intensyviausias medžioklių metas, kada pagal valstybės nustatytus medžioklės terminus, atliekami laukinės gyvūnų populiacijos valdymo darbai, o apie jų pradžią kiekvienais metais per žiniasklaidos priemones nieko neslepiant informuoja tiek medžiotojų organizacijos, tiek valstybinės institucijos. Labai gaila, kad Lietuvos švietimo sistemoje gamtos pažinimas, Lietuvos žvėrys ar medžioklės tradicijos ir jos kultūrinis paveldas nėra prioritetinės, o visuomenės teisė žinoti apie tai – nėra pakankamai užtikrinama. Tad kiekvienas turi pilną teisę pasakoti tai, kaip jam atrodo. Bet tai, kaip ir šiuo atveju nebūtinai bus tiesa.

Kad interpretacijų ar tikrovės neatitinkančių istorijų būtų kuo mažiau, o visuomenė turėtų teisę gauti objektyvią, faktais, bet ne interpretacijomis parengtus pasakojimus – pateikiame specialią faktų atmintinę, kuri gali padėti išvengti netinkamų interpretacijų. Ši atmintinė vos per 90 sekundžių padės pažinti esminius medžioklės pagrindus, taisykles, ar kaip reikėtų elgtis tapus medžioklės liudininkais.

24 faktai per 90 sekundžių apie medžioklę:


1. Lietuvoje yra 900 medžioklės ploto vienetų, kuriuose medžioklės veiklą vykdo 800 medžioklės kolektyvų, klubų ir būrelių.
2. Medžiojama yra visoje šalies teritorijoje, išskyrus miestus, gyvenvietes ir kitas urbanizuotas teritorijas bei valstybės saugomus rezervatus. Medžioklės plotų žemėlapį galima rasti https://www.geoportal.lt/map/#
3. Kiekvieną žvėrių rūšį galima medžioti tik tam tikru metų laiku ir tik tai gyvūnų rūšiai nustatytu medžioklės terminu. Tai reiškia, kad pasibaigus medžiojimo terminui – jų medžioklė būtų nelegali.
4. Kai kurių medžiojamųjų žvėrių sumedžiojimo limitus, kaip antai briedžių ir vilkų, nustato Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos, juos pasiekus – šių žvėrių medžioklės stabdomos.
5. Medžioti galima tik konkrečiuose ir pagal išduotą leidimą teritoriškai priskirtuose medžioklės ploto vienetuose.
6. Šaudyti arčiau nei 200 metrų nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų yra draudžiama. Tai reiškia, kad jei statinio ar namų valdos savininkas nėra davęs sutikimo medžioti arčiau – medžioti negalima. Išimtys taikomos tik tada, kai to prašo namų valdos savininkai, o tai dažniausiai daro dėl laukinių žvėrių daromos žalos jų ūkiams.
7. Lietuvoje populiariausi trys medžioklės būdai: tykojant, sėlinant ir varant.
8. Dažniausiai medžiojami žvėrys yra: šernai, taurieji elniai, briedžiai, stirnos, danieliai – visų jų patinai, patelės, jaunikliai ir kiškiai, lapės, vilkai, mangutai, bebrai bei paukščiai – antys, žąsys bei kt.
9. Tykojant ir sėlinant – medžiojama ištisus metus. Tai reiškia, kad viešint ir lankantis gamtoje, grybaujant, uogaujant ar šiaip leidžiant laiką, galite susitikti su medžiotoju, visais metų laikais, jam tykojant.
10. Medžiotoją atpažinsite iš specialių skiriamųjų ženklų – ryškių (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinių rūbų arba galvos apdangalų.
11. Tuo tarpu medžioklės varant Lietuvoje organizuojamos tik nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d. Jokiais kitais metų laikais – jos negali būti vykdomos. 12. Daugeliu atvejų, apie medžiokles varant konkrečioje teritorijoje medžiotojai informuoja specialiais informaciniais ženklais, nors tai net nėra privaloma, o apie jas informuoja vietos bendruomenes.
13. Medžioklės varant vykdomos su varovais, kurie varo žvėris link medžiotojų su šunimis ar be jų. Medžiotojai juos medžioja tik iš jiems priskirtų vietų medžioklės metu, laikantis labai griežtų taisyklių, apie kurias galite susipažinti čia https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct ... BA7D00/asr
14. Tiek varovai, tiek medžiotojai, medžioklių su varovais metu mūvi ryškių signalinių spalvų aprangą – matomą iš toli ir yra lengvai atpažįstamą. Medžiokliniai šunys taip pat turi būti atitinkamai paženklinti bei dažniausiai turi GPS siųstuvus.
15. Varovams ir medžioklėje dalyvaujantiems šunims nėra taikomi atstumo laikymosi nuo gyvenamųjų sodybų ar naudojamų pastatų reikalavimai. Jiems galioja bendrosios lankymosi miškuose taisyklės ir tvarkos. Jau anksčiau minėtas 200 metrų reikalavimas taikomas, tik medžiojantiems medžiotojams.
16. Briedžiai yra didžiausi medžiojamieji žvėrys Lietuvoje, elniai – antri pagal dydį ir su stirna jų nesupainiosi. Elniai yra didesni už danielius, kurie didesni ir už stirnas. Tuo tarpu stirna yra mažiausias kanopinis žvėris Lietuvoje, kuris labai skiriasi nuo bet kurio kito kanopinio žvėries.
17. Lietuvos miškuose taip pat gyvena stumbrai, kurie yra itin griežtai prižiūrimi, klaidžioja meškos, kurių buvimo vietas galite rasti www.meskos.lt 18. Labai sparčiai didėja lūšių ir vilkų populiacija. Lūšis panaši į labai didelį katiną, tuo tarpu vilkas – į šunį. Šie plėšrūnai ir patys yra labai geri medžiotojai, tad susitikus – į kontaktą eiti nepatariama. Tai galioja ir susidūrus su meška.
19. Būnant prie vandens telkinių, upių ar užtvankų, galite pamatyti sutemptus medienos kalnus, panašius į malkų pilis – tai bebrų namai, į kuriuos yra net keli įėjimai. Beje, bebrų apstu ir miestų vandens telkiniuose. Tad norintiems juos pamatyti iš arčiau, rekomenduojame vakare pasivaikščioti didžiųjų upių krantinėmis. Mūsų duomenimis, vien Vilniuje tarp Baltojo ir Valakampių tiltų, galima suskaičiuoti daugiau nei kelias dešimtis.
20. Žvėrių populiacija Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus išaugo daugiau nei keletą kartu, tad mūsų šalyje šiuo metu gyvena arti 20 000 briedžių, beveik 85 000 elnių, 40 000 šernų, 160 000 stirnų, 10 000 danielių ir kt.
21. Lietuvoje medžioklė nėra nemokama, tad teisėtai, įgiję specialias žinias, išlaikę egzaminus – medžioja 30 tūkst. medžiotojų, kurie kasmet už teisę medžioti į valstybės biudžetą sumoka per 4,0 mln. Eur. Taip pat medžiotojai kuria darbo vietas ir per metus netiesiogiai GPM ir PVM pavidalu į valstybės biudžetą sumoka per 14 mln. eurų.
22. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, daugeliu atveju atlygina medžiotojai.
23. Visiems Lietuvos medžiotojams galioja nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Tai reiškia, kad asmuo, norintis medžioti, turi atitikti aukščiausius teisėsaugos keliamus reikalavimus, kad galėtų valdyti ginklą.
24. Tais atvejais, jei kilo abejonės, kad galimai susidūrėte su neteisėta medžiokle ar jos organizavimu – rekomenduojame kuo skubiau kreiptis į skubios pagalbos tarnybą tel. 112 arba elektroniniu paštu info@aad.am.lt , o taip pat galite kreiptis ir į mus – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją, kurios nariai yra vieni aktyviausių kovoje su brakonieriavimu, nes vien jų pranešimais pernai išaiškinta daugiau nei pusė visų brakonieriavimo atvejų.

[medziotojas]

Iš ūkinio pastato Šiaulių r. pavogti ragai


Lrytas.lt
2025.01.29



Šiaulių policija ieško nusikaltėlių, iš ūkinio pastato pavogusių ragus. Daugiau nuotraukų (1) Kaip pranešė Šiaulių apskrities VPK, sausio 20 d. Šiaulių r., Dauginčių kaime, atrakinus duris spynoje paliktu raktu, iš ūkinio pastato pavogti laukinių žvėrių ragai. Pareiškimas gautas sausio 28 d. Turtinė žala – 2 500 eurų. Dėl vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas.

[medziotojas]

Medžiotojai ima vadžias į rankas: rengiasi virsmui



„Lietuvos rytas“



Verslininkas Virginijus Kantauskas, vadovaujantis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai, atviras – tai, kas vyksta draugijos padaliniuose, toliau tęstis nebegali. Nežinia, nei kam regionuose panaudojami iš narių surinkti pinigai, nei kaip naudojamas turtas.
Vieta ties Maišiagala, kur medžiodavo ir gamtą mylėję paprasti medžiotojai, ir Nepriklausomybę atkūrę signatarai bei prezidentai, ta pati, tačiau dauguma medžiotojų – jau kiti.
„Priklausau medžiotojų būreliui, kurio medžioklės plotai driekiasi ties Maišiagala, nes toje pačioje vietovėje daugybę metų veikė ir mūsų „Biovelos“ įmonė. Maišiagalos būreliui atsakingos medžioklės kultūra buvo svarbi nuo pat pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienų, tokia ji ir išliko.

Tai rūpinimasis žvėrių gausa ir jų pagerbimo tradicijos, atsakingos medžioklės ir meilės gamtai puoselėjimas“, – kalbėjo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininkas, „Biovelos“ įmonių grupės įkūrėjas V.Kantauskas.
Šis žmogus yra sukaupęs per 30 metų verslo patirties, bet dar daugiau metų jį sieja su medžiokle. 1983-iaisiais tuometėje Žemės ūkio akademijoje V.Kantauskas baigė veterinarijos studijas, o po ketverių metų įstojo ir į tuometę Medžiotojų draugiją.
„Veterinarijos gydytoju dirbau vos porą metų, dar keletą metų – Kaltinėnų ūkio gamybos vadovu.
Tuomet, kai Lietuva atkūrė ne-priklausomybę, pradėjau privatų verslą, o netrukus, 1994-aisiais, ėmiau kurti „Biovelą“, – į praeitį žvilgtelėjo V.Kantauskas.
Baigęs studijas jis susilaukė sūnaus Audriaus ir jam augant dažnai kartu jie traukdavo į gamtą.

O tuomet, kai Audrius sulaukė paauglystės amžiaus, su tėvu į miškus jiedu eidavo kaip varovai.
Be to, gyvendama Kaltinėnuose šeima augino ir medžioklinius šunis – laikas ir Lietuvos skalikus.
„Buvo laikas, kai ilgam užmečiau medžioklę. Aktyviau medžioti pradėjau apie 2000-uosius, o kai prieš dešimtmetį verslą perėmė sūnus, laisvalaikį gamtoje vėl pradėjome leisti kartu.

Verslininkas Virginijus Kantauskas, vadovaujantis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai.


Jis iš Vilniaus savaitgaliais su-grįždavo namo į Kaltinėnus.
Mums abiem reikėjo poilsio, tad mes tiesiog traukdavome į miškus pasivaikščioti“, – pasakojo V.Kantauskas.
Kartu su medžiotojais jo įgyta patirtis liudija, kad ši bendruomenė ilgus metus buvo likusi visuomenės užribyje. Nes medžiotojo, kaip partinio veikėjo įvaizdžio, užsilikusio nuo sovietmečio, nėra paprasta atsikratyti ir jam pakeisti reikia begalės pastangų.
„Iš tiesų medžiotojai yra bendruomenė, turinti labai aiškią misiją – saugoti ir gausinti žvėrių populiaciją, rūpintis gamta, apsaugoti ūkininkų derlių, o susitikimus skirti tarpusavio bendrystei puoselėti“, – patikino V.Kantauskas.
Tad pokalbis su juo – apie medžioklės svarbą, ilgus metus skaldytą medžiotojų bendruomenę, vietą Lietuvos visuomenėje, jai tenkančius iššūkius ir pradėtus pokyčius.

– Kelias Vilnius–Utena ilgai jums buvo tarsi savita darbo vieta, kai tekdavo sukti ratus tarp įmonės „Utenos mėsa“ ir Dūkštose veikusios „Biovelos“. Kaip jūs, medžiotojas, vertinate ties atnaujinta kelio atkarpa tarp Molėtų ir Utenos ypač tankiai tvoroje įrengtas pralaidas žvėrims? Ar tai patikima apsauga nuo žvėrių sukeliamų avarijų? – paklausiau V.Kantausko.

– Žvėrių populiacija Lietuvoje smarkiai padidėjo. Elnių yra apie 85 tūkst., briedžių – apie 20 tūkst. – maždaug tiek gyventojų yra, tarkime, Ukmergės mieste.
Stirnų taip pat gausu, todėl padaugėjo ir jų sukeliamų avarijų keliuose. Per metus tokių nelaimių įvyksta apie 7 tūkst., anksčiau būdavo apie 2,5 tūkst.
Tai neginčytina – kelią iš abiejų pusių privalo riboti tvora, kad žvėrys į jį neįšoktų, tačiau atnaujintame Utenos kelyje pastatytos pralaidos žvėrims, aš manau, yra beprasmės.
Žvėrys gali kirsti kelią viadukais, bet jei jau patenka į kelio zoną, jie neieško išėjimo kaip iš kalėjimo, bet pradeda blaškytis ir sukelia avarijas, autostradose – taip pat.
Ten, kur yra didelis leidžiamas greitis, tvora turi būti aklina, o kelias – saugus. Nelaimingų atvejų skaičiai iškalbingi: dėmesio tam skiriama per mažai.

– Medžiotojai kviečiami į avarijos vietą, kad pasirūpintų sužalotais ar žuvusiais žvėrimis. Ar tai sudėtinga misija?

– Taip. Ir tai yra paradoksas. Žvėrys yra valstybės nuosavybė, bet už juos, nutrenktus automobilių, atsakomybė patikėta medžiotojams, kurie šią paslaugą teikia nemokamai. Jeigu valstybės institucijos turėtų juos nurinkti nuo kelių, per metus tam prireiktų maždaug pusės milijono eurų. O mes tai darome už pačių medžiotojų lėšas ir avarijos vietą privalome pasiekti bet kuriuo paros metu.

– Žvėrys yra valstybės turtas. Tai yra gamtos ištekliai, kaip, tarkim, naudingosios iškasenos ar požeminės vandenvietės. Už naudojimąsi tais ištekliais tenka mokėti. Kiek už juos moka medžiotojai?

– Kasmet valstybei sumokame apie 4 mln. eurų, tačiau už ką konkrečiai, dalis medžiotojų net nesupranta. Tuomet, kai 2022-aisiais pradėjau vadovauti LMŽD, pirmiausia peržvelgiau įvairius teisės aktus ir dokumentus.
Medžiotojai manė, kad tas metinis mokestis skaičiuojamas atsižvelgiant į medžioklės plotą, o iš tikrųjų tai yra mokestis už gamtos išteklius, taigi už žvėris.
Vienas klubas per metus vidutiniškai sumoka 5 tūkst. eurų mokesčių. Lietuvoje yra apie 800 medžiotojų klubų, kiekvienam jų tenkantis medžioklės plotas sudaro apie 7 tūkst. hektarų, tad štai taip susidaro tie 4 mln. eurų, kurie kasmet keliauja į valstybės biudžetą.
Mokestis renkamas atsižvelgiant į medžioklės plotą, o ne į jame esantį žvėrių skaičių. Be to, tuo plotu besinaudojančių medžiotojų pareiga dar yra ir pasirūpinti žvėrių gausa. Juos reikia šerti, kontroliuoti jų populiaciją, atlyginti ūkininkams jų padarytus nuostolius, globoti ir saugoti nuo brakonierių nepaisant to, kad žvėrys yra valstybės turtas.

– Daugumos rūšių žvėrių medžioklės limitų šiuo metu nebėra. Kokią įtaką tai padarė žvėrių populiacijai?

– Tam tikrų rūšių žvėrių pagausėjo 4–5 kartus, nes tuo rūpinasi patys medžiotojai. Tai yra geriausias įrodymas, kas mes, medžiotojai, iš tikrųjų esame. Nuolatinės atsakingų medžiotojų pastangos Lietuvos miškus ir gamtą daro unikalius. Pokytis akivaizdus – tai, kad žvėrių gausu, galima įsitikinti keliaujant per Lietuvą ir matant juos besiganančius pievose. Šernų medžioklei limitų neliko maždaug prieš penkerius metus, stirnų ir elnių – maždaug prieš pusantrų metų. Mano nuomone, limitai – leidimas sumedžioti tam tikrą skaičių gyvūnų – yra reikalingi saugant nykstančių žvėrių populiaciją, tad šiuo metu jie yra išlikę vilkams ir briedžiams.

– Ar kiekvienas medžiotojas privalo priklausyti medžiotojų bendruomenėms – LMŽD rajonų skyriams, būreliams?

– Nėra tokio įpareigojimo, nebuvo jo ir anksčiau, tačiau yra nusistovėjusi gana keista tendencija. Neretai į medžiotojus tebešnairuojama dėl to, kad tebėra likęs sovietmečiu suformuotas stereotipas, kai medžioklė buvo siejama su partijos viršūnėlių pramoga, nors realiai ir tada medžiodavo ne tik kolūkių pirmininkai ar partijos sekretoriai. Deja, tikrieji medžiotojai Lietuvoje ilgus metus vengė viešumo, nors, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse į juos žiūrima pagarbiai, nes tai žmonės, kurie rūpinasi gamta, žvėrimis, derliumi. Iš tiesų tai daroma ir Lietuvoje, ir jau ne vienus metus. Medžiotojai prieš 10–20 metų pradėjo investuoti lėšas į medžioklę ir tai darė priklausydami savo klubams ar būreliams. Jie statė poilsio namelius ir specialias laimikių tvarkymo buveines – pastarosios tapo būtinos atsižvelgiant į sanitarinius reikalavimus. Medžiotojai ėmė šerti žvėris pašarais, populiacija ėmė gausėti, o patys medžiotojai pradėjo tvarkyti jų apskaitą. Bet medžioklė tapo savotišku dinastijų pomėgiu – uždarais klubais, į kuriuos kitiems sunku pakliūti, nes duris jiems užkerta per daugybę metų senbuvių investuoti pinigai. Problemų kelia ir didelis stojimo į tokius klubus mokestis, kurio išsigąsta naujokai. Kita vertus, ilgai tvyrojo ir tyla. Tuomet, kai ant medžiotojų buvo pilamas „sovietmečio vanduo“, niekas nebenorėjo į tuos klubus ateiti. Daug jaunų žmonių net nesupranta, kodėl verta pasidomėti medžiokle ar tapti medžiotoju. Tačiau žvėrių gausa turi būti reguliuojama. Svarbu pabrėžti, kad ji ne tik mažinama, bet ir gausinama, todėl patys medžiotojai saugo tam tikras žvėrių rūšis. Mūsų pareiga yra apsaugoti nuo žvėrių ir ūkininkų derlių, pasėlius. Taip pat mums patikėta kova su brakonieriais, afrikiniu kiaulių maru, kurio užkratą gali platinti šernai.

– Lietuvoje yra apie 30 tūkst. medžiotojų, bet LMŽD nustatytus mokesčius moka vos pusė iš jų. Kodėl tai nėra visų prievolė?

– Valstybei mokestis yra privalomas ir jis sumokamas laiku, tačiau mokesčiai mūsų draugiją vis dar aplenkia.
Valstybei jis mokamas už leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, o LMŽD yra už atstovavimą bendruomenės interesams, jų gynimą ir medžioklės bei žvejybos politikos formavimą.
Medžiotojų klubai, vienijantys po 15–50 narių, taip pat renka savo mokesčius, kurių reikias jų veiklai, medžioklės plotų priežiū-rai, šėrimui, infrastruktūrai.
Būreliai ir klubai bei jų nariai taip pat priklauso vietos draugijoms, kurioms irgi moka atitinkamus mokesčius. Esame sutarę, kad tam tikra jų dalis turėtų pasiekti ir bendruomenei atstovaujančią LMŽD, deja, gana dažnai taip nenutinka.
Visos Lietuvos medžiotojų bendruomenė – tie 30 tūkst. narių – per metus jiems atstovaujančiai LMŽD turėtų mokėti vos 11 eurų. Tačiau tai daro tik dalis medžiotojų, kurie ir dalyvauja bendruomenės veikloje.
Draugija juk reikalinga, kad atstovautų medžiotojų ir žvejų interesams, gintų jų teises. Kartais tenka atremti ir labai keistas iniciatyvas ar atlaikyti suinteresuotų grupių spaudimą.
Viena tokių kaip tik dabar yra aktuali. Tai švino šovinių draudimas, kuris prilygsta ne tik medžioklės, bet ir krašto gynybos genocidui.
Kita vertus, mūsų bendruomenė privalo toliau keistis – įgyti vietą visuomenėje. Turime dalintis žiniomis apie medžioklės svarbą – šviesti žmones, kad nebeliktų iš sovietmečio paveldėtų stereotipų. Taip pat turime ugdyti žmonių ryšį su miškais ir gamta, kuria esame Lietuvoje apdovanoti.

– Rajonuose LMŽD skyriai arba draugijos turi nekilnojamojo turto – patalpų, kurių vertė, manoma, siekia apie 20 mln. eurų. Kokia jo būklė?

– Sovietmečiu Lietuvos medžioklės ūkis buvo didelis, jo infrastruktūra buvo labai gerai išplėtota. O šiuo metu rajonuose tėra išlikusios patalpos, kurios skyriams atiteko prieš dešimtmetį suskaidžius LMŽD. Deja, bet dalis jų jau yra perleistos trečiosioms šalims, kita dalis tinkamai neprižiūrimos. Tai regionų turtas, kurį jie turi teisę arba parduoti, arba išnuomoti. To turto savininkai yra ir paprasti medžiotojai, ne tik skyrių pirmininkai. Bet regiu, kad tam turtui išlaikyti taškomi pinigai. Jis neduoda naudos nei vietos, nei visos Lietuvos medžiotojų bendruomenei. Jei būtų mano valia, parduočiau tas patalpas ir už gautas lėšas pastatyčiau šaudyklas ir edukacinę erdvę – savotišką centrą mylintiems gamtą.

– Kokių sprendimų reikia, kad situacija iš esmės pasikeistų?

– Medžiotojų klubus vienija rajoniniai skyriai ar draugijos, bet jie svarbių klausimų nesprendžia. Yra tokių skyrių pirmininkų, kurie saugo savo kailį. Jie skyrius pavertė savo pačių uabais ir nesirūpina savo nariais – medžiotojais, o pastarieji bijo paprieštarauti. Esu verslininkas, todėl pradėjęs vadovauti LMŽD peržiūrėjau dokumentus ir netrukau pamatyti, kiek daug netvarkos yra. Anaiptol ne viskas regionuose yra skaidru, nežinia, kam panaudojami iš narių surinkti pinigai, kaip naudojamas turtas. Visi regime, kad tai, kas vyksta draugijoje, toliau tęstis nebegali. Ko gero, esame vieninteliai Europoje, kovojantys su vis dar sovietines tradicijas išsaugoti norinčiais pavieniais vietos bendruomenės nariais. Norėdami pakeisti visuomenės požiūrį į mus pirmiausia patys turime keistis. Tam jau turime planą ir pernai pirmą kartą Lietuvos istorijoje parengėme šalies medžiotojų proveržio strategiją. Balandžio 24 dieną rinksimės į suvažiavimą, kuris, tikiuosi, atvers naują puslapį šalies medžioklės istorijoje. Suvažiavime bus aptartas svarbiausias dalykas – LMŽD nario mokestis. Tai reiškia, kad galime žengti tvirtą žingsnį atsakingos ir aukštus standartus atitinkančios medžioklės kultūros formavimo link, o svarbiausia – skaidrios. Yra manančiųjų, kad mokestis turi būti visiems privalomas. Aš laikausi nuostatos, jog turime sukurti tokią patrauklią ir stiprią bendruomenę, kad medžiotojai nario mokestį mokėtų savanoriškai ir tai būtų jų garbės reikalas. Ar 0,9 euro per mėnesį yra daug? O jeigu mokestis būtų padidintas iki 2 eurų per mėnesį, ar tai taptų problema? Manau, kad ne. Neslėpsiu: tikrai labai sunku atstovauti tiems bendruomenės nariams, kuriems gaila kelių dešimčių centų. Juk labdarai per mėnesį dažnas skiriame daug daugiau pinigų. Kita vertus, dažniausiai tai yra ne pavienių medžiotojų problema, o tam tikrų rajoninių pirmininkų, kurie mano, kad nario mokestis yra skirtas ne medžiotojų bendruomenei atstovauti, bet jų pačių pinigai. Aš taip nemanau. Taip nemano ir dešimtys pavyzdingai veikiančių draugijų skyrių pirmininkų, dirbančių skaidriai. Jie neslepia, kiek surenka mokesčių, nemanipuliuoja narių skaičiumi. Jie gali būti laikomi tikrais atsakingos medžioklės ambasadoriais dar ir todėl, kad kur kas daugiau laiko praleidžia edukuodami vaikus, skaitydami paskaitas ar rengdami kursus nei medžiodami. Tad suvažiavime turėtų įvykti lūžis. Atėjo metas baigti dešimtmečius užsitęsusią draugijos veiklos imitacijos istoriją ir eiti į priekį. O tam turime ne tik idėjų, bet ir daug bendraminčių.

– Esate medžiotojas, jums tenka medžioti įvairiose valstybėse. Ką liudija jose veikiančių draugijų patirtis?

– Tenka bendrauti su daugybės šalių – Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Skandinavijos ir kt. – medžiotojų draugijomis. Man, kaip daugeliui tokių draugijų narių, labiau rūpi pabendrauti su tais žmonėmis nei medžioti. Tose valstybėse šautuvai dyla šaudyklose. Medžiotojai miškuose paleidžia po vieną kitą šūvį per metus, šaudyklose – šimtus. Jie buriasi savaitgaliais bendrystei ir savo pramogai tikrai nesitaiko į žvėris. Ši tradicija įsitvirtina ir Lietuvoje. Jau ir pas mus medžiojama tik vieną kartą iš dešimties susitikimų, o visi kiti skiriami bendram darbui.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) duomenimis, medžiotojų pastangomis žvėrių populiacija Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus padidėjo 4–5 kartus.

Šiuo metu mūsų šalyje gyvena kone 20 tūkst. briedžių, beveik 85 tūkst. elnių, apie 40 tūkst. šernų, 160 tūkst. stirnų, apie 10 tūkst. danielių.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau pastebimi ir rudieji lokiai. Pagal užfiksuotas meškų apsilankymo vietas manytina, kad Lietuvoje nuolat gyvena apie 10 meškų, o šiuo metu – ir vienas lokiukas.

Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, kovo pabaigoje gamtininkui Laimonui Kiaulėnui meškos jauniklį pavyko nufilmuoti Kupiškio rajone, Mirabelio miške.

„Pateles ir patinus Lietuvoje fiksuojame jau ne vienus metus, gandų apie jauniklius būta, tačiau pirmą kartą gamtininkui pavyko jį užfiksuoti“, – sakė L.Daukša.

Anot jo, netoli jauniklio turėjo būti ir jo mama, o tai reiškia, kad nuo šiol Lietuvoje yra dar viena laukinės gyvūnijos rūšis.

„Tai ypatingas atvejis – į Raudonąją knygą turės būti įrašytos ir Lietuvoje gyvenančios meškos, kurios iki šiol buvo laikomos išnykusiomis. Į šią knygą gali būti įtrauktos tik tos gyvūnų rūšys, kurios mūsų teritorijoje atsiveda jauniklių“, – sakė jis.




Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/akt ... ui-3719720

[medziotojas]

Teismas atmetė skundą dėl šernų padarytos žalos atlyginimo



https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... tlyginimo/

[medziotojas]

Andrius Rapalas

·
Dalia Venskūnienė – tai žmogus, kurio gyvenimas persmelktas meile gamtai, pagarba medžioklės kultūrai ir ištikimybe bendruomenės vertybėms. Savo profesinį kelią ji pradėjo dar 1975 metais, kai įžengė į tuomet dar labai vyrišką, reiklų ir atsakomybės kupiną pasaulį – miškininkystę ir medžioklę. Tais laikais moteris šioje srityje buvo retas reiškinys, bet Dalia ne tik įsitvirtino – ji tapo pavyzdžiu.
Per visus šiuos dešimtmečius ji dirbo įvairiuose atsakinguose pareigose – nuo medžioklės inspektorės iki klubo valdybos narės, visur rodydama nepaprastą kruopštumą, gilų profesionalumą ir žmogišką šilumą. Daug metų ji rūpinosi trofėjų vertinimais, ruošė medžiotojų šventes, organizavo švietimo renginius, prisidėjo prie jaunųjų medžiotojų ugdymo bei jų pirmųjų žingsnių į atsakingą ir etišką medžioklę.
Ne mažesnė nei profesinė – ir Dalios Venskūnienės moralinė laikysena. Ji niekada nesivaikė garbės, visada veikė tyliai, ramiai, bet tvirtai, o jos nuomonė visada buvo gerbiama net ir sudėtingiausiuose situacijose. Dalia – tai ta reta asmenybė, kuriai medžioklė niekada nebuvo tik hobis ar pareiga – tai buvo jos gyvenimo būdas, jos pasaulėžiūra, jos santykis su gamta.
Pažymint Dalios Venskūnienės 50 metų profesinės veiklos sukaktį, išreiškiame nuoširdžią pagarbą ir padėką už viską, ką ji nuveikė Lietuvos medžioklei ir jos žmonėms.