S

Paruoštas pagal R. Adamonio knyga "Medžiotojo knyga"
Locked
User avatar
Admin
Administratorius
Administratorius
Posts: 80
Joined: 2006-Jul-04 21:02
Location: Vilnius
Contact:

S

Post by Admin »

sanitarinė medžioklė - sergančių (ypač užkrečiamomis ligomis) žvėrių organizuotas medžiojimas nesilaikant taisyklių bei terminų. Sanitarinės medžioklės rengiamos su veterinarijos tarnybų žinia.



savišaudis - brakonierių šaunamasis ginklas, nutaikytas į vietą, kurioje laukiama žvėries, itaiso nuleistukas sujungtas su virvute, kurią turi užkliudyti žvėris.



sėjimas - lygiavamzdžio šautuvo šūvio defektas, kada šratai labai plačiai "išsėjami" (pasklinda).



selekcija - žvėrių atranka. Ji gali būti . dvejopa: natūrali (kai plėšrūnai išgaudo paliegusius, menkus žvėris arba jie išgaišta patys), ir kryptinga, dirbtinė (kai sumedžiojami neperspektyvūs, veislei netinkantys žvėrys). Elniniai žvėrys atrenkami pagal ragų kokybę, bendrą išsivystymą.



selekcinis - žvėris, numatytas sumedžioti selekcinėse medžioklėse.



selekcininkas - medžiotojas, gerai išmanąs žvėrių atrankos reikalus, gebantis išskirti iš bandos menkaverčius, neperspektyvius.



selekcinė medžioklė - joje medžiojami reprodukcijai netinkantys žvėrys (neišsivystė, ligoti, prastais ragais).



sėlinimas - medžioklės būdas, kada medžiotojas, žvėriui nematant, stengiasi prie jo prieiti kuo arčiau; kiškių medžioklės būdas laukuose, kai medžiotojai eina lauku ir šaudo pakilusius kiškius. Vakarų Europoje toks būdas uždraustas - kiškiai medžiojami su varovais.



siausti - medžiotojams ir varovams apstoti miško plotą varymui.



silosas - jaunų šakelių, lapų, žolių užraugtas mišinys, naudojamas papildomam žvėrių šėrimui žiemą. Jis raugiamas duobėse arba tranšėjose, gerai suslėgus, sandariai uždengus.



sinexid - užrašas ant kapsulių, bylojantis, kad jose nėra rūdijimą sukeliančių medžiagų.



skalikai - medžiokliniai šunys, naudojami žvėrių ieškojimui ir vijimui. Nuo kitų šunų skalikai skiriasi tuo, jog gindami žvėrį skalija, nurodydami medžiotojui, kur bėga žvėris. Skalikai dažniausiai naudojami kiškių ir lapių medžioklėse, bet gali būti panaudoti ir medžiojant šernus, kitus kanopinius.



skarmalai - jaunus ragus dengiančios odos nuoplaišos, kadaruojančios ant valomų ragų.



skėstakamieniai ragai - plačiai išsiskėtusiais kamienais ragai.



skėstašakė karūna - karūna, kurios atšakos plačiai išsiskėtusios.



skerdiena - nušauto, išskrosto ir nulupto žvėries mėsa.



skėstumas - plačiausia vieta tarp ragų kamienų.



sklaida - šratų, buvusių šovinyje ir pataikiusių į tam tikrą taikinio plotą, santykis. Sklaida išreiškiama procentais, nustatoma šaudant suskaičiuotais šratais iš 35 m atstumo į 75 cm taikinio apskritimą. Suskaičiavus šratus, pataikiusius j taikinio apskritimą, apskaičiuojamas jų santykis su šovinyje buvusiais. Vamzdžio su čoku sklaida būna gera, jei į taikinį pataiko 60-70 proc. šratų, su pusiniu čoku - 50-55 proc. Šaudant grankulkėmis iš 35 m atstumo į 30 cm skersmens taikinį, į jį turi pataikyti 60 proc. grankulkių, kulkomis - kiekviena turi kliudyti 10 cm skersmens apskritimą. Pagal Vismaną (Wissmannn), norint iš tam tikro atstumo nukauti žvėrį, reikia, kad pataikytų: į kurapką 4 2,5 mm skersmens šratai, į fazaną, antį 4-5 3 mm skersmens šratai, į žąsį 4-5 3,5 mm skersmens šratai, j kiškį 4-5 3,5 mm skersmens šratai, į lapę 5-7 3,5 mm skersmens šratai.



sklaidos tolygumas - šratų išsiklaidymo vienodumas visame taikinio plote.



slanka (Scolopax rusticola) - labai mėgiamas medžiojamasis paukštis. Slanka yra maždaug pempės dydžio, kūno ilgis apie 34 cm, svoris – apie 350 g. Apdaras margas juodai rudomis, pilkomis dėmėmis ir taškeliais. Sava spalva beveik susilieja su aplinka ir sunkiai pastebima žemėje. Snapas ilgas ir plonas. Į Lietuvą slankos grįžta kovo pabaigoje. Tuoktuvės, kurias medžiotojai vadina traukimu, prasideda balandžio viduryje ir užtrunka iki liepos vidurio. Tuoktuvių metu slanki) patinėliai skraido virš medžių saulei nusileidus ir kurkia "kvorr, kvorr, kvorr" arba pypsi "psip, psip". Kartais pakaitomis kurkia ir pypsi. Lizdą krauna ant žemės, patelė padeda 3-4 dėmėtus kiaušinius, peri 20-21 dieną. Medžiojama traukimo metu bei rudeni.



slankų traukimas - tuoktuviniai slanku skrydžiai pavasarį saulei nusileidus, kartais auštant.



slėptuvė - specialiai įrengta vieta žvėrių tykojimui; gali būti iš šakų sukrauta lapinė, duobė, pasėdas medyje. Anksčiau Lietuvoje medžiotojai labai plačiai naudojo tokį tykojimo būdą medžiodami vilkus ir lapes prie masalo, tetervinus tuoktuvėse, balandžius ražienose.



smulkūs trofėjai - iš plunksnų, dantų padalyti papuošalai, nešiojami ant skrybėlių bei rūbų. Tai vėduoklės iš 2. riestų gaigalo uodegos plunksnų, slankos pauodegio plunksnų, elnio iltinių dantų.



smulkūs žvėrys - kiškiai, lapės, mangutai, opšrūs, kiaunės, ūdros, ondatros, šeškai, audinės, žebenkštys, šermuonėliai, voverys bei medžiojamieji paukščiai - taip klasifikuojami medžioklės laimikiai, sutrumpintai - smulkmė.



spindis - siaura linija, iškirsta rniške; Vakarų Europoje spindžiai kertami ir prieš nuolatines medžiotojų stovėjimo vietas: viena stačiai prieš medžiotoją, o dvi kitos - 35-40° kampu nuo jos.



spyna - medžioklinio šautuvo mechanizmas, uždarantis vamzdžių storgalį, įškeliantis kapsulę, ištraukiantis šovinio tūtelę. Spynos esti dviejų tipų: atlaužiamų ir nejudomų vamzdžių graižtvinių šautuvų spynos.



sprogimas - šautuvo vamzdžio trūkimas, dažniausiai šovinio lizdo priekyje. Taip atsitinka naudojant šovinius su dideliu parako kiekiu; gali sprogti ir vamzdžio plongalis, jei jis užkemšamas sniegu, purvu.



sruogliai - bebrų prepucionalinių liaukų išskiriama gelsvai juosva panaši į vašką stipraus nemalonaus kvapo masė.



stambūs žvėrys - briedžiai, elniai, danieliai, stumbrai, stirnos, šernai, lūšys, vilkai.



stirna (Capreolus capreolus) - bene gausiausiai Lietuvoje gyvenantis kanopinis žvėris. Patelės sveria apie 26, patinai - apie 30 kg, nors pasitaiko ir stambesnių. Patinai su ragais. Normalūs ragai trišakiai, kuriuos stirninai numeta spalio-lapkričio mėnesiais. Stirnos rujoja liepos-rugpjūčio mėnesiais, jauniklius atsiveda gegužės-birželio mėnesiais, dažniausiai du. Stirniukai auga labai greitai. Stirnos sėslios, rudenį ir žiemą gyvena būreliais, minta žolėmis, medžių, krūmų lapais, šakutėmis, ūgliais... Labiausiai mėgiamos gyvenimo vietos - pamiškiu tankmės, krūmai, maži miškeliai. Stirninų ragai - puikūs trofėjai.



striukis - šuo su sutrumpinta uodega (foksterjeras, jagdterjeras).



suvesti - taip nusitaikyti, kad taikinys, kryptukas ir taikiklis būtų vienoje tiesėje.



svydinimas - kurtinio giesmės pabaiga.
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19556
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Re: S

Post by medziotojas »

Sarkocistozė (sarkosporidiozė)


Sarkocistozė (sarkosporidiozė) yra parazitinis susirgimas, kurį sukelia Sarcocystis genties pirmuonys. Žinoma keliolika sarkocistų rūšių, kurios parazituoja naminių ir laukinių gyvūnų, paukščių, roplių ir žmogaus organizme. Žmonėms ši infekcija pasireiškia žarnyno funkcijos sutrikimais arba raumenų skausmais.

Ligos sukėlėjai

Sarkocistos (arba sarkosporidijos) yra viduląsteliniai parazitai. Žinoma apie 130 sarkocistų rūšių, kurios nei gyvūnams, nei žmogui nėra pavojingos. Manoma, kad daugelis sarkocistų rūšių yra plačiai paplitusios ir nekelia didelės rizikos žmonių sveikatai. Nustatytos dvi žmogui pavojingos sarkocistų rūšys – Sarcocystis suihominis ir Sarcocystis bovihominis, kurios gali sukelti negalavimus.

Parazito vystymosi ciklas

Sarkocistų vystymasis vyksta galutinių ir tarpinių šeimininkų organizmuose. Galutiniai šeimininkai yra mėsėdžiai gyvūnai, kurie užsikrečia, kai į jų virškinimo traktą patenka mėsos su sarkocistomis. Sarkocistos gyvena galutinio šeimininko plonajame žarnyne. Jų žarnyne vyksta sarkocistų lytinis vystymasis, susiformuoja oocistos, kurios su išmatomis patenka į aplinką. Su išmatomis išsiskiria jau subrendusios oocistos arba iš jų išsilaisvinusios sporocistos. Galutiniai šeimininkai oocistas pradeda išskirti praėjus 7–14 dienų po užsikrėtimo. Oocistų šalinimasis su išmatomis trunka nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių. Todėl sergantys gyvūnai užteršia aplinką: dirvožemį, žolę, vandenį.
http://www.k-state.edu/parasitology/625 ... gTarpiniai šeimininkai, žolėdžiai naminiai ir laukiniai gyvūnai (galvijai, kiaulės, arkliai, buivolai, kupranugariai ir kt.), užsikrečia ėsdami ar gerdami užkrėstą oocistomis ar sporocistomis žolę ar vandenį. Patekę į tarpinio šeimininko organizmą parazitai per žarnyno gleivinę patenka į kraują ir su krauju nukeliauja į raumenis, kur vyksta nelytinis parazito vystymosi ciklas. Per 2–3, kartais 12 mėnesių po užsikrėtimo, tarpinių šeimininkų raumenyse susidaro cistos (dar vadinamos sarkocistomis). Jos būna pailgos, išsidėsčiusios išilgai raumenų skaidulų, nuo 0,5 iki 5 mm ilgio, todėl matomos plika akimi. Šios cistos yra invazinės (užkrečiamos) galutiniams šeimininkams – mėsėdžiams gyvūnams, taip pat žmogui.
Galutiniams šeimininkams (mėsėdžiams gyvūnams) sarkocistos nesukelia pastebimų patologinių pakitimų, tačiau užsikrėtę gyvūnai gali viduriuoti. Tarpiniams šeimininkams (pvz., veršeliams) patogeninis poveikis vyksta kraujagyslėse, todėl gali išsivystyti taškinės kraujosruvos įvairiuose organuose ir širdyje. Sunkiais atvejais veršeliai gali gaišti. Užsikrėtusios karves, avys gali abortuotis. Gyvuliams dažnai pasitaiko lėtine sarkocistoze. Tokiais atvejais išsivysto pažandinė edema, išsekimas.
Žmogus gali būti šių parazitų galutiniu ir tarpiniu šeimininku. Galutiniu šeimininku žmogus gali būti S. suihominis ir S. bovihominis, tarpinių šeimininkų – kitų rūšių sarkocistoms. Todėl žmogaus organizme sarkocistos gali parazituoti žarnyne, sukeldamos virškinimo trakto funkcijos sutrikimus, arba raumenyse sudaryti cistas.

Ligos paplitimas

Ši liga yra paplitusi visame pasaulyje, o ypač Pietryčių Azijoje. Pasitaiko ir Lietuvoje.

Infekcijos šaltinis

Sarkocisroze sergantys laukiniai ir naminiai gyvūnai.

Užsikrėtimo būdai

Žmogus sarkocistoze užsikrečia sarkocistoms per burną patekus į virškinimo traktą.
Sarkocistoze žmogus užsikrečia naudodamas maistui žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų skerdieną (dažniausiai jautieną ir kiaulieną). Manoma, kad žmogus yra šiai infekcijai palyginti neimlus, nes užsikrečia retai, nors sukėlėjas ir labai paplitęs tarp naminių gyvūnų.
Taip pat žmogus gali užsikrėsti per užterštą oocistomis ar sporocistomis aplinką, dirvožemį, vandenį, maistą, rankas ir kt.
Žmonės gali įgyti žarnyno ir raumenų sarkocistozę.
Raumenų sarkocistoze žmonės užsikrečia tuomet, kai parazitai į žmogaus organizmą patenka iš užterštos oocistomis aplinkos per nešvarias rankas, užterštą maistą, geriant užterštą vandenį. Šiuo atveju žmogus parazito vystymosi cikle yra kaip tarpinis šeimininkas. Jo raumenyse formuojasi sarkocistos.
Žarnyno sarkocistozė vystosi, kai žmogus užsikrečia naudodamas maistui žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų skerdieną (dažniausiai jautieną ir kiaulieną), kurioje yra susiformavę sarkocistos. Sarkocistos virškinimo trakte netenka apvalkalo, iš jų išsilaisvina parazitai, kurie prasiskverbia į plonosios žarnos epitelį, kur dauginasi ir vystosi.

Klinika

Žmogui užsikrėtus dažniausiai liga praeina be simptomų. Kartais gali atsirasti pilvo skausmai, pykinimas, pasunkėjęs kvėpavimas, greitas pulsas ir viduriavimas. Šie simptomai gali trukti iki 36 valandų. Jei į žmogaus organizmą patenka daug parazitų, ligonį vargina pilvo pūtimas ir skausmas, kuris gali trukti nuo vienos iki keturių savaičių. Kraujyje gali atsirasti eozinofilija (eozinofilų kiekio padidėjimas). Sunkesniais atvejais gali būti karščiavimas, apatinių galūnių patinimas, raumenų skausmai, niežtintys odos bėrimai, poodiniame audinyje gali atsirasti mazgelių. Sukėlėjai (oocistos ar sporocistos ) su išmatomis pradeda išsiskirti praėjus 10–14 dienų po užsikrėtimo.

Kaip liga nustatoma?

Nustatant ligą visada įvertinami ligos simptomai, epidemiologiniai duomenys (kelionė į endemines vietoves) ir atliekami laboratoriniai tyrimai.
Esant žarnyno sarkocistozei, diagnozė patvirtinama šviežiose išmatose radus ligos sukėlėjų (oocistų ar sporocistų).
Esant raumenų sarkocistozei, atliekama raumenų biopsija iš tos vietos, kurioje jaučiamas didžiausias skausmas. Taip pat gali būti atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas, kompiuterinės tomografijos skenavimas. Gali būti atliekamas kraujo tyrimas eozinofilijai ir kraujo serologiniai tyrimai antikūnams nustatyti.

Gydymas

Jei liga praeina be simptomų, gydymas neskiriamas. Esant sunkiai klinikai (ypač raumenų sarkocistozei) yra skiriamas gydymas, vaistus skiria infekcinių ligų gydytojas.

Profilaktika

Siekiant išvengti žarnyno sarkocistozės, žmonės turėtų nevalgyti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, ypač jautienos ir kiaulienos. Sarkocistos mėsoje žūva ją kaitinant 70 °C temperatūroje 20 minučių arba mėsą užšaldžius ir palaikius dvi dienas.
Laikytis reikiamos higienos ir sanitarijos: plauti rankas prieš valgį, plauti daržoves, vaisius prieš vartojimą, nenaudoti vandens iš atvirų vandens telkinių vaisių / daržovių plovimui, atvirų telkinių vandenį naudoti tik virintą.
Saugoti aplinką / vandens telkinius nuo žmonių ar gyvūnų teršimo išmatomis.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Locked