Geras A. Kamičaičio straipsniukas
Tik gaila kad tokių straipsnių neperspausdina "didžioji" žiniasklaida
Seilėtos meilės PRIEPUOLIAI
Algimantas KAMIČAITIS
„Kol netrenks perkūnas, mužikas nepersižegnos." (Rusų patarlė)
Perskaitęs 2011 m. gruodžio 21 d. „Lietuvos ryte" išspausdintą Gedimino Pilaičio straipsnį „Briedei mieliausia žmonių draugija" pagalvojau, kad labai taikliai jauna briedė pavadinta - Meile. Atitolę nuo gamtos, nesugebantys suprasti elementarių jos reiškinių, net nesistengiantys atkurti ryšio su ja šiuolaikiniai žmonės kartais nei iš šio, nei iš to pratrūksta seilėta meile kokiam nors vienam padarėliui.
Kartais tai nekenksminga meilė kokiam nors zoologijos sodo gyventojui, nors ir ji įgauna gana karikatūriškų formų. Pvz., prieš kelerius metus populiariausias gyvūnas Vokietijoje buvo Knutas -baltasis lokiukas, kurį, paimtą iš motinos, augino prižiūrėtojas. Filmuojamas, fotografuojamas, rodomas per televiziją, besipuikuodamas žurnalų ir laikraščių puslapiuose jis augo sėkmingai didindamas zoologijos sodo lankomumą. Garsas apie šį „gamtos stebuklą" perėjo net per kai kuriuos Lietuvos laikraščius. Tiesa, zoologijos sodo direktorius, bendraudamas su šia „įžymybe", padarė lemtingą klaidą: pastebėjęs, kad apsauginio griovio vandenyje daug augalų, įleido stambų karpį. Deja, karpis nesuspėjo augmenijos apmažinti - Knutas jį sugavo ir... suėdė. Žaliapro-čiai gyvūnų mylėtojai, užuot pasidžiaugę, kad nelaisvėje gimęs ir žmogaus išaugintas plėšrūnas neprarado mitybos instinkto, pradėjo šmeižto kampaniją prieš direktorių: kaip jis išdrįso vieną gyvūną sušerti kitam (tarsi laisvėje baltieji lokiai būtų vegetarai). Knutas padvėsė, galbūt nusivylęs žaliųjų siūlomu vegetarišku maistu. Jį pakeitė Flokie - kita lokiukė, kuriai dar toli iki pirmtako populiarumo.
Dabar tarp Vokietijos miestiečių populiarumo viršūnėje -nauja numylėtinė, kurią vadina Ivona. Tai tik karvė, ją išpopuliarinusio laikraščio autoritetinga nuomone, pabėgusi iš kiemo ir gyvenanti „laisva kaip stirna". Tokių „įžymybių" šešėlyje niekam neįdomūs tūkstančių kitų melžiamų, skerdžiamų galvijų, avių, ožkų, kiaulių likimai, niekas nesirūpina paskutiniais briedžiais ar elniais, kuriuos grybautojai, uogautojai ir poilsiautojai sugena į niūriausias tankmes, kur jie neturėdami galimybių normaliai maitintis daro didelę žalą augmenijai, todėl jų skaičių reikia mažinti. Milijonai Vokietijos gyventojų ir toliau skaniai kerta jautienos kepsnius, svarbu, kad tik jie būtų ne iš sužmogintosios Ivonos nugarinės...
Lietuvos visuomenė taip pat jau atitrūkusi nuo gamtos tiek, kad seilėtos meilės priepuoliai tampa neišvengiami. Gal dar nepasiekėme tokio lygio, kad sužmogintume skerdyklos išvengusią karvę, tačiau briedžiukė Meilė - elementarus psichinio neįgalumo (žmonių) simptomas. Tai, kad ji neidentifikuoja savęs, kaip tokios, kitaip tariant, laiko save žmogumi (arba visus žmones briedžiais), rodo, kad nuo motinos ją „išgelbėjo" pirmomis gyvenimo valandomis. Vadinkime daiktus ir reiškinius tikraisiais vardais. Žurnalistui, kuris imasi tokios temos, derėtų žinoti, kad pavasarį, kai į pasaulį ateina žvėrių jaunikliai, medžiotojų kulkos po miškus neskraido. Vadinasi, jei briedžiukės motina žuvo, ją nušovė ne medžiotojas, o nusikaltėlis - brakonierius. Didžiausia tikimybė, kad tik atėjusios į pasaulį mažylės motiną (jos gal net nepastebėjęs) nušovė „gelbėtojas". Prieš porą metų neabejotinai panašaus likimo briedžiukas, lygiai taip pat savęs neidentifikuojantis, buvo apgyvendintas Telšių miškų urėdijoje „Žvėrinčius".
Gerai dar, kad briedžiai gana taikingi, bet vis tiek neprognozuojami, kaip ir visi elniniai. Vienas žymiausių XX a. zoologų, ilgametis Frankfurto zoologijos sodo direktorius profesorius Bernhardas Grzimekas dar 1965 m. apibendrino nelinksmą statistiką - pavojingiausi zoologijos sodų gyventojai, su kuriais įvyksta daugiausia šiurpių nelaimingų atsitikimų - elniniai žvėrys (Wildes Tier weisser Mann, Leipzig, 1969).
Gyvenime teko nemažai dirbti su aptvaruose laikomais tauriaisiais ir dėmėtaisiais elniais, muflonais ir danieliais. Nelaikau savęs bailiu, bet jei ši „Meilė" atsigręžtų į mane priglaudusi ausis ir pašiaušusi sprandą, bėgčiau, nes briedžio priekinių kojų smūgio pakanka net meškai...
Rizikuodamas sukelti rėksmingą „mylėtojų" pasipiktinimą, turiu pasakyti, kad kulkos briedžiukė Meilė anksčiau ar vėliau susilauks. Tik ar būtina, kad tai įvyktų po kieno nors laidotuvių...
„Mylėtojams" galiu priminti: pagal apskaitos duomenis Lietuvos miškuose 2011 m. gyveno beveik pusaštunto tūkstančio briedžių, sumedžioti teko beveik pora šimtų (tarp jų Neringoje - 5), nes ten kur jų tankumas didesnis, jie daro didelę žalą miškui. Gaila, šalies mastu niekas neveda statistikos, tikriausiai daug daugiau briedžių žuvo keliuose. Štai jais ir reikia rūpintis, o ne pavieniu nepilnaverčiu (neišsivysčiusios psichikos) žvėreliu.