KNYGA. SUŽEISTŲ ŽVĖRIŲ PAIEŠKA.
Posted: 2008-Mar-15 10:26
Čia bus įdėta, forumiečio Medžioklio perduota knygelė išleista 1997 m., apie sužeistų žvėrių paiešką.
Medžiotojo elgesys prieš šūvį
1. Prieš kiekvieną medžioklės sezoną būtina prišaudyti šautuvą. Medžiotojas turi nuolat tikrinti optinio taikiklio padėtį ir būklę, šaudyti vienodais šaudmenimis. Pakeitus šaudmenis, reikia iš naujo prišaudyti šautuvą.
2. Galima šauti tik gerai matomą žvėrį, stovintį į medžiotoją šonu ir pakelta galva ir tik iš tinkamo nuotolio.Patartina šaudyti tik nuo atramos. Sėlinant prie žvėries reikia su savimi nešiotis lazdą, į kurią šaunant atsiremiama.
3. Būtina įsidėmėti būdingus orientyrus, pagal kuriuos vėliau nustatysite žvėries ir savo buvimo vietą šūvio metu.
Medžiotojo elgesys po šūvio
1. Privalu stebėti žvėrį šūvio metu, po šūvio tuoj užtaisyti šautuvą, jei reikia ir įmanoma iššauti antrą kartą,
atidžiai stebėti nubėgančius žvėris (jų elgesį, bėgimo kryptį).
2. Pažymėti savo stovėjimo vietą (nulaužti šaką, nukrėsti sniegą nuo medžių).
3. Dar nenuėjus prisiminti: žvėries stovėjimo vietą prieš šūvį, pataikymo požymius šūvio metu, pašauto žvėries elgseną, bėgimo kryptį ir kelią, vietą, kur jis patraukė į priedangą arba dingo medžiotojui iš akių. Tai svarbiausia.
4. Jei pašautas žvėris susirado priedangą netoli ir gali pastebėti artėjantį šaulį, galima pradėti ieškoti tik po 2 valandų. Jei temsta - geriau eiti namo.
5. Netrypinėti pašovimo vietoje. Atsargiai apžiūėti žvėries pėdsakus. Suradus kraujo, plaukų, kaulų skeveldrų ir kitų šūvio žymių, reikia jas apsaugoti nuo lietaus, vėjo ir sniego. Tokios šūvio žymės kaip plaukai, kaulų skeveldros, mėsos gabalėliai ir odos skuteliai turi buti surinkti, ir pagal juos bandoma nustatyti pataikymo vietą.
6. Jei šovimo žymės ir pašovimo vietoje rasti pėdsakai yra aiškūs, tada smarkiai kraujuojantj žvėrį galima ieškoti po 2 valandų. Jei tankmėje kraujo pėdsakai baigėsi, o sekti sunku, toliau nereikia ieškoti, tik pažymėti paskutinį rastą kraujo lašą.
7. Neradus sužeisto žvėries, tuoj kviestis sunį (geriausiai kraujasekių veislės).
8. Paieškai vadovauja šuns vedlys. Jis turi teise pribaigti sužeistą žvėrį.
Kiekvienas medžiotojas turi žinoti svarbiausius pašovimo požymius. Išmanantis šiuos požymius medžiotojas žino, kada ir kaip ieškoti, gali prognozuoti, kaip seksis.
Senas medžioklės tradicijas turinciose šalyse pašauti paukščiai ir žvėrys ieškomi su šunimis. Jei paieška yra sudėtinga, ją turi vykdyti kraujasekio šuns vedlys.
Lietuvoje daugėja kraujasekių šunu, jų vadovų, žmonių, kurie domisi kraujasekių darbu. Nors šiek tiek pamokytas sekti kraujo pedsaku medžioklinis šuo, jau daug gali padėti ieškodamas pašauto žvėries.
Specializuotos kraujasekių šumų veislės - Bavarijos kalnų kraujasekiai, Hanoverio kraujasekiai - geri pėdsekiai. Tačiau, nors šuo bus geriausias, puikiai išmokytas, o jo vedlys - neišmanėlis - rezultatas bus prastas. Pėdsekys turi išmanyti medžiojamų žvėrių anatomiją, pvz., organų topografiją, skeleto sandarą, odos ir jos darinių struktūra, mokėti atskirti kaulus ir plaukus, suvokti medžioklinio šautuvo balistiką, žvėrių etologiją (elgseną).
Pėdsekys privalo išsamiai apklausti medžiotoją, šovusį žvėrį (kaip elgėsi žvėris prieš šūvį, kaip reagavo į šūvį, kaip elgėsi po šūvio) atidžiai apžiūrėti pašovimo vietą. Iš to galima spręti, kur pataikyta žvėriui, kurie organai pažeisti, planuoti paiešką, prognozuoti jos trukmę ir rezultatus.
Galima išskirti tokius sužeisto žvėries paieškos elementus:
1. žvėries reakciją į šūvį,
2. kulkos pataikymo į žvėrį garsą,
3. žvėries elgesį po šūvio,
4. kanopų pėdsakus,
5. kulkos išpėštus plaukus ir plaukų kuokštus,
6. kraują,
7. kaulų skeveldras, mėsos gabaliukus, odos daleles.
Medžiotojo elgesys prieš šūvį
1. Prieš kiekvieną medžioklės sezoną būtina prišaudyti šautuvą. Medžiotojas turi nuolat tikrinti optinio taikiklio padėtį ir būklę, šaudyti vienodais šaudmenimis. Pakeitus šaudmenis, reikia iš naujo prišaudyti šautuvą.
2. Galima šauti tik gerai matomą žvėrį, stovintį į medžiotoją šonu ir pakelta galva ir tik iš tinkamo nuotolio.Patartina šaudyti tik nuo atramos. Sėlinant prie žvėries reikia su savimi nešiotis lazdą, į kurią šaunant atsiremiama.
3. Būtina įsidėmėti būdingus orientyrus, pagal kuriuos vėliau nustatysite žvėries ir savo buvimo vietą šūvio metu.
Medžiotojo elgesys po šūvio
1. Privalu stebėti žvėrį šūvio metu, po šūvio tuoj užtaisyti šautuvą, jei reikia ir įmanoma iššauti antrą kartą,
atidžiai stebėti nubėgančius žvėris (jų elgesį, bėgimo kryptį).
2. Pažymėti savo stovėjimo vietą (nulaužti šaką, nukrėsti sniegą nuo medžių).
3. Dar nenuėjus prisiminti: žvėries stovėjimo vietą prieš šūvį, pataikymo požymius šūvio metu, pašauto žvėries elgseną, bėgimo kryptį ir kelią, vietą, kur jis patraukė į priedangą arba dingo medžiotojui iš akių. Tai svarbiausia.
4. Jei pašautas žvėris susirado priedangą netoli ir gali pastebėti artėjantį šaulį, galima pradėti ieškoti tik po 2 valandų. Jei temsta - geriau eiti namo.
5. Netrypinėti pašovimo vietoje. Atsargiai apžiūėti žvėries pėdsakus. Suradus kraujo, plaukų, kaulų skeveldrų ir kitų šūvio žymių, reikia jas apsaugoti nuo lietaus, vėjo ir sniego. Tokios šūvio žymės kaip plaukai, kaulų skeveldros, mėsos gabalėliai ir odos skuteliai turi buti surinkti, ir pagal juos bandoma nustatyti pataikymo vietą.
6. Jei šovimo žymės ir pašovimo vietoje rasti pėdsakai yra aiškūs, tada smarkiai kraujuojantj žvėrį galima ieškoti po 2 valandų. Jei tankmėje kraujo pėdsakai baigėsi, o sekti sunku, toliau nereikia ieškoti, tik pažymėti paskutinį rastą kraujo lašą.
7. Neradus sužeisto žvėries, tuoj kviestis sunį (geriausiai kraujasekių veislės).
8. Paieškai vadovauja šuns vedlys. Jis turi teise pribaigti sužeistą žvėrį.
Kiekvienas medžiotojas turi žinoti svarbiausius pašovimo požymius. Išmanantis šiuos požymius medžiotojas žino, kada ir kaip ieškoti, gali prognozuoti, kaip seksis.
Senas medžioklės tradicijas turinciose šalyse pašauti paukščiai ir žvėrys ieškomi su šunimis. Jei paieška yra sudėtinga, ją turi vykdyti kraujasekio šuns vedlys.
Lietuvoje daugėja kraujasekių šunu, jų vadovų, žmonių, kurie domisi kraujasekių darbu. Nors šiek tiek pamokytas sekti kraujo pedsaku medžioklinis šuo, jau daug gali padėti ieškodamas pašauto žvėries.
Specializuotos kraujasekių šumų veislės - Bavarijos kalnų kraujasekiai, Hanoverio kraujasekiai - geri pėdsekiai. Tačiau, nors šuo bus geriausias, puikiai išmokytas, o jo vedlys - neišmanėlis - rezultatas bus prastas. Pėdsekys turi išmanyti medžiojamų žvėrių anatomiją, pvz., organų topografiją, skeleto sandarą, odos ir jos darinių struktūra, mokėti atskirti kaulus ir plaukus, suvokti medžioklinio šautuvo balistiką, žvėrių etologiją (elgseną).
Pėdsekys privalo išsamiai apklausti medžiotoją, šovusį žvėrį (kaip elgėsi žvėris prieš šūvį, kaip reagavo į šūvį, kaip elgėsi po šūvio) atidžiai apžiūrėti pašovimo vietą. Iš to galima spręti, kur pataikyta žvėriui, kurie organai pažeisti, planuoti paiešką, prognozuoti jos trukmę ir rezultatus.
Galima išskirti tokius sužeisto žvėries paieškos elementus:
1. žvėries reakciją į šūvį,
2. kulkos pataikymo į žvėrį garsą,
3. žvėries elgesį po šūvio,
4. kanopų pėdsakus,
5. kulkos išpėštus plaukus ir plaukų kuokštus,
6. kraują,
7. kaulų skeveldras, mėsos gabaliukus, odos daleles.