Puslapis 22

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2008-Vas-19 09:38
30-06
Zinoma,kad idomu.Tu tik dek :) .Pats turiu kruvele senu zurnalu.Karts nuo karto vis uzeina noras pasiskaitinet :good: .

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2008-Vas-19 10:50
fukas
Jo jo kas čia per klausimas, aišku, kad dėk :D , tokiems jaunikliams kaip man labai gerai juos pavartyti :oops:

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2008-Bal-08 14:09
Kęstutis
Tuojau pasirodys žurnalo "Medžiotojas ir meškeriotojas" 1990m. 1-as numeris :Yahoo!:

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2009-Bal-01 13:47
Kęstutis
Ką ir kaip medžiojome prieš 50 metų :)
m1.JPG

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2009-Bal-01 14:11
Kęstutis
"Mūsų girios" 1957m.
g1.JPG
g2.JPG
g3.JPG
g4.JPG
g5.JPG
g6.JPG
g7.JPG
g8.JPG
g9.JPG
g10.JPG
g11.JPG
g12.JPG
g13.JPG
g14.JPG
g15.JPG
g16.JPG
g17.JPG
g18.JPG

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2009-Bal-01 15:21
medziotojas
Kęstuti, per darbus ir krizę užmetei šitų reikalą :( bet atnaujinus - keliu :idd20: prieš tave. Laukiam jaunimui daugiau info :wink:

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2010-Gru-10 22:06
medziotojas
Kęstuti auuuuuuuuu :Bravo:

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2011-Lie-22 21:09
medziotojas
:)

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2011-Gru-13 16:51
medziotojas
Radau bevartydamas inetą ir š.m. "Žurnalo apie gamtą" 1 Nr. anonsą. Įdomus straipsnis apie šernus - "Sutemų vaiduoklis šernas" - http://www.technologijos.lt/n/mokslas/g ... navigacija
virselis2011Nr1(43).jpg
Esu šernas. Tikras miško šeimininkas. Visur, kur tik plyti miškai, gyvename ir mes. Gal tik tolimoje šiaurėje, kur žiemos be galo žvarbios ir pašaro susirasti nebeįmanoma, – mūsų giminės nėra.
Gyvename ir stepių, pusdykumių kaimynystėje: tankiuose krūmų ir nendrių sąžalynuose palei upes, ežerus. Kam tos pašalinės akys – kur tankmė, tamsa, vėsa, ten gyventi galima. Juk mūsų ir kūnas toks: visur sugebame pralįsti, praeiti, prasibrauti, o jei labai reikia – ir prasiknisti.
Ir visus tuos daugybę amžių, kuriuos mus žemelė nešioja, turime tik du priešus – vilką ir žmogų. Kadaise vilkas buvo didžiausias mūsų priešas, gainiojosi mūsų kaimenes nuo ryto iki vakaro ir ramiai gyventi neleido, tačiau dabar jų dažnai nebesutiksi net ir visą savo gyvenimą nugyvenęs. Mažai pilkių belikę. O štai žmonės mūsų mėsytės gviešėsi, gviešiasi ir gviešis... Jiems tikriausiai jau atrodo, kad mes – nebe gamtos, miško kūriniai, bet jų nuosavos kiaulės, tik ne tvarte uždarytos...
Negaliu sakyt, kad mes nesinaudojame žmogaus geru. Vasarą pilni miškai žolelių, šaknelių, gumbelių, kuriais mes mintame. Dar prie to įvairūs vabzdžiai, dirvožemyje tūnančios jų lervos, pelės, varlės, paukščių kiaušiniai – ėdesio apstu. Bet negi susilaikysi nepaskanavęs pamiškėse auginamų kviečių, kukurūzų, runkelių, bulvių... Nuodėmė būtų atsisakyti tokių skanumynų, kad ir kaip kailis kentėtų.
O žiemą? Jei spaudžia stiprūs šalčiai, žemė stipriai įšalusi, priversta storai sniego, kuris po atlydžių kietai suledėja – ne pyragai mums. Anksčiau po tokių žiemų mūsų giminė dešimtis kartų sumažėdavo, praretėdavo, o dar pridėjus alkanus vilkus, mūsų mėsos trokštančius žmones – ir suvis tik vienetai didžiuliuose miškų plotuose mūsų telikdavo. Dabar kas kita – ištisą žiemą pilni miškai krūvomis supiltų kukurūzų, kviečių, bulvių, visokių šaknelių ir trupinėlių. Bet ar būna šiame gyvenime kas nors už dyką? Savo kailiu galiu paliudyti – ne. Už tai, kad gauname visų šių gėrybių ir taip nesunkiai galime žiemą pratempti, mūsų giminė savo gyvybėmis užmoka. Atrodytų, nieko nėra prie šių gardėsių krūvų, nė žmogaus kvapo pajusti negali, atskubi alkaną skrandį užkimšti – ir tik staiga kad suzvimbs skaudžios švininės bitės, kad driokstels kurtinantis aidas, verčiantis skuosti mus kuo toliau, ir žiūrėk – vieno ar kito iš mūsų grupės jau nebėra. Ir taip kasdien, negali būti ramus kiaurą parą ištisus metus. Tačiau šis skanus ėdesys padeda mums išgyventi, todėl mūsų miškuose yra labai daug. Gal kokį dešimtkart daugiau, nei mūsų, šernų, būtų be šio pašaro. Tad jei ir paguldo savo galveles kas antras ar net trys iš keturių, vis tiek mūsų nemažėja. Sulauki pavasario, po oda ne vien kaulai styro – skuba šernės guolių klot ir gausint giminės. Žiūrėk, po mėnesio dviejų mūsų skaičius vėl toks pat kaip vasaros pabaigoje.
Kažkaip keistai čia sutvarkyta, tačiau pirmais gyvenimo metais šerniukų ir juos auginančių mamų nieks nekliudo, švininių bičių į juos nelaido. Tai ir klajoja tokios šeimynos atsipalaidavusios, nieko nebijodamos – ar prie pašaro krūvų, ar į kviečius, ar į kitų gardėsių sąžalynus pamiškėse laisvai sau keliauja. Tačiau kai tik metelius šerniukai pasiekia ir mamos juos šalin paveja – prasideda pragaras. Buvai žioplesnis, neatsargus, silpnesnis – mėnuo du ir tavęs jau nebėra. Tada pradedi suprasti, kad jei iš kažkur vėjas atneša nors silpnutį žmogaus kvapelį – spruk šalin. Sutreškėjo po kojomis lūžtančios šakos – spruk šalin. Keistai sudundėjo, suvirpėjo aidas žemės paviršiumi – spruk šalin. Jei būsi budrus, net pilna burna ėsdamas nenustygsi vietoje, nuolat judėsi, stebėsi įsiklausydamas ir uosdamas aplinką, laikysiesi sutemų, vengsi atvirų vietų, net ir gardaus ėdesio kvapo viliojamas nepasiduosi pagundai – gal ir antrų ar trečių metelių sulauksi. Na, o penkis, aštuonis, juo labiau dešimt metų skaičiuoja tik patys, patys...
Vargas mums, šernams, ir dėl kitų žvėrių. Pasėjo pamiškėje ūkininkas kokį skanėstą. Eina tuntais elniai į pasėlius. Eina stirnos, danieliai, stumbrai. Tačiau tik mes, šernai, visą vasarą savo kailiu už tai mokame, nors mūsų ten apskritai mažuma. Tai neva mes – tie didžiausi kenkėjai, nors gal tik kokie du ar trys grūdeliai iš dešimties mūsų skrandžiams tenka. Ne šernai mes, o visų miško gyventojų atpirkimo ožiai...
Paklausite, kaip mes praleidžiame dieną? Ogi tūnodami tankmėje, vėsiose, drėgnose vietose. Vasarą pasiknisi kur nors po egle ar plačialaju medžiu, išstumdai paklotę, šakeles – štai tau ir guolis. Rudenį, pavasarį, o ypač žiemą, kada šalta, drėgna, tenka gerokai paplušėti ir rimtą guolį pasikloti. Tuomet prisilaužome eglišakių, prisirauname sausos žolės, nendrių – net su stogu didžiulius „namus“ pasistatome. Šiltus, minkštus guolius klojasi ir jauniklius vedančios patelės. Tai joms daryti tenka tik tik žiemai baigiantis, kartais jau net vasario pabaigoje, bet dažniausiai kovą–balandį. Taigi, dienomis tūnome guoliuose, atkampiose, ramiose miško vietose, ypač mėgstame tankius eglių jaunuolynus, nendrynus, krūmynus. Čia saugu, nieks nevaikšto.
O štai naktis – mūsų stichija. Šviesos mums nereikia. Nors mūsų akys aštrumu ir nepasižymi, bet uoslė ir klausa – puikios. Naktį visada geriau nei dieną. Ir ramu – joks žmogėnas kelio nepastos, o vilkų mažai juk beliko. Tiesa, į jauniklius gali pasigviešti kokia lūšis, lapė – bet šalia arši motina, kuri ir žmogų šalin pavyti gali. O dar kartu su šia šeimyna ir metų ar dvejų sulaukusios patelės keliauja, auklėti ir sužiūrėti nerimstančius dryžuotukus padeda. Augesni šerniokai – patinai – taip pat dedasi į krūvas, kartu klajoja ir ėdesio ieško. Na, o mes, kuiliai, jau po vieną, po vieną... Gal tik vienas iš dešimties ar dvidešimties daugiau metų sulaukiam. Bet už mūsų pečių – patirtis: daugybė praskridusių švininių bičių, daugybė griausmu aidinčių šūvių, daugybė mus besivaikančių garsiai rėkiančių žmogystų, kurie stengiasi iš saugių guolių išvyt ir švininėmis bitėmis laidančių žmonių link nugint. Sugebėsi viso to išvengt – gyvensi ilgai.
Na, o silpnesnių nervų žmonėms nepatariu naktimis po mišką klajot, juk minėjau – tai mūsų metas. Aidi miškas nuo žviegimo, šnarpštimo, čepsėjimo, lūžtančių šakų. Nesame lipšnūs ir draugiški: pasimaišo koks šerniokas neatsargus – iltimis į šoną, tegu sau žviegia, atsargesnis, atidesnis bus. Ir motinos šernės lipšnumu jauniklių nepalepins, greičiau jau nuo kokio gardesnio kąsnio švystels vaikelį į orą. O jaunimas tai tiek ir težino – gainiotis, stumdytis, peštis. Bijai vaiduoklių, baugina tamsa – nelįsk sutemus į mišką. Čia mūsų namai...

Re: SENŲJŲ ŽURNALŲ APŽVALGOS KOMENTARAI.

Parašytas: 2013-Lie-25 07:31
medziotojas
Matyt ir pas juos - http://www.medziokle.org/ , stalčiuke baigėsi piningai ir graži iniciatyva užgeso :(