Mokomoji medžiaga ir medžioklės egzaminų bilietai

Skyrelis skirtas norintiems tapti medžiokliais ir ja besidomintiems.
Форум для начинающих и зрелых охотников.
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

Nors bilietai ir klausimai nepasikeitę nuo 2003 m. tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad yra išėję medžioklės įstatymo pakeitimai ir papildymai ir aklai vadovautis šiais atsakymais neverta, tam būtina dar išstudijuoti naujausius pakeitimus ir juos pritaikyti atsakinėjant egzamine !!!



l BILIETAS
1.1. Medžioklės reikšmė įvairiuose žmonių visuomenės vystymosi etapuose. Medžioklės istorija Lietuvoje.

Žmogus medžioja nuo tada, kai pirmą kartą paėmė į rankas paprasčiausią akmenį ar pagalį ir sviedė į žvėrį ar paukštį su tikslu jį nudobti. Tai buvo prieš du milijonus metų. Pirmykštėje žmonių bendrovėje medžioklė ir žvejyba bei augalinio maisto rinkimas buvo žmoga us egzistavimo pagrindas - jį maitino ir rengė.
Taip, medžioklė yra vienas seniausių žmonijos užsiėmimų, palikęs ryškų pėdsaką jos ūkinės ir kultūrinės veiklos istorijoje. Žmonijos vystymuisi medžioklė turėjo kur kas didesnę reikšmę nei augalinio maisto rinkimas. Juk sumedžioti žmogaus vengiantį žvėrį ar paukštį buvo nepalyginamai sunkiau nei nuraškyti kokį nors valgomą vaisių, iškapstyti šaknį, pasirinkti maistui tinkamų sėklų. Todėl, suprantama, medžioklė labiau nei augalinio maisto rinkimas ugdė žmogaus ištvermę, jėgą, kolektyvizmą, tarpusavio ryšius, drąsą, intelektą.
Medžioklės įrankiai palaipsniui tobulėjo. Pirmiausiai buvo paprasčiausias akmuo ir lazda. Po o akmeninis kirvukas, ietis, lankas su strėle. Iš kaulo ar iš rago padarytus iečių strėlių antgali js pakeitė titnaginiai, variniai, žalvariniai (bronziniai), o vėliau ir geležiniai (I tūkst. pr. Kr.). Galiausiai XIV a. atsiranda parakinis šautuvas. Be to žvėrys ir paukščiai visą laiką buvo gaudomi ir įvairiomis žabangomis, tinklais, kilpomis, gaudymo duobėmis. Medžioklė gerokai palengvėjo prisijaukinus šunį ir arklį. Šunų sulaikytą žvėrį telikdavo tik nudurti.
Viduramžiais (V-XVII a.) medžioklė palaipsniui pradėjo prarasti savo pirmykštę paskirtį ir vis labiau ir labiau darėsi kilmingųjų pramoga lydima lėbavimų. Labai išpopuliarėjo medžioklė su plėšriaisiais paukščiais.
Išsivysčiusiuose ir civilizuotuose kraštuose medžioklė mūsų laikais yra žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas. Tai graži, originaliomis tradicijomis turtinga šventė (bent jau tokia turėtų būti!), o ne tik siekimas sumedžioti žvėrį ar paukštį. Tiesa, medžioklės produkcija ir dabai turi savo vertę ir yra panaudojama. Medžiokle reguliuojamas žvėrių gausumas. Tai labai svarbu, mat esant per dideliam kai kurių žvėrių skaičiui, jie daro žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui, padaugėja laukinių bei naminių gyvūnų ir net žmonių susirgimų kai kuriomis jų platinamomis ligomis. Bet kai kuriose žemės rutulio vietose medžioklė (kai kur ir žvejyba) dar ir šiais laikais yra labai svarbi tuose kraštuose gyvenančių žmonių egzistavimui.
Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas medžioklę apibrėžia kaip medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų naudojimą vadovaujantis tuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas.

Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės atklydo maždaug X tūkst. pr. Kr., kai šią teritoriją dengę ledynai atsitraukė. Archeologiniai radiniai byloja, kad tais laikais Lietuvos teritorijoje svarbiausi medžioklės įrankiai buvo lankas, strėlė ir ietis su titnaginiu antgaliu.

Nuo IV tūkst. pr. Kr. žmonės jau buvo mažiau susieti su medžiokle, nes pradėjo verstis primityvia žemdirbyste ir gyvulininkyste. Nuo II tūkst. pr. Kr., atsiradus dirbiniams iš žalvario (bronzos), dar sparčiau vystėsi žemdirbystė ir gyvulininkystė, tobulėjo medžioklės įrankiai. Archeologiniuose rinkiniuose iš ankstyvojo geležies amžiaus (senosios ir naujosios erų sandūra) gyvenviečių dabartinėje Lietuvos teritorijoje jau dominuoja naminių gyvulių kaulai, bet tarp jų dar daug ir stambiųjų laukinių žvėrių (briedžių, elnių, šernų) kaulų.
Viduramžiais (V-XVII a.) medžioklė, kaip ir kitur Europoje, taip ir Lietuvoje, palaipsniui pradėjo prarasti savo pirmykštę paskirtį ir vis labiau ir labiau darėsi kilmingųjų pramoga. Tačiau iki XVI a. Lietuvoje ji vis dar buvo pakankamai svarbi. Buvo medžiojama ruošiantis karo žygiams. 1409 m. prieš Žalgirio mūšį Vytautas ir Jogaila rengė dideles medžiokles maisto atsargų papildymui Belovežo ir kitose giriose - sumedžiota žvėriena buvo sūdome statinėse.
Susikūrus feodalinei valstybei (XIII-XV a.), medžioklė pradėta sieti su žemės nuosavybe. Atsiranda medžiokliai. Medžiokliai rūpinosi girių apsauga ir medžiokle. Be medžioklių didieji kunigaikščiai turėdavo sakalininkų, šunininkų, šaulių, bebrininkų, kiaunininkų ir kitų su medžiokle susijusių žmonių. XVIII a. ekonominė medžioklės reikšmė sumenko tiek, kad buvo medžiojama daugiau dėl pramogos.
Pirmosios medžioklę reglamentuojančios nuostatos aptinkamos 1468 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio patvirtintame Kazimiero teisyne. Vėliau medžioklę reglamentuojančios teisinės normos aptinkamos 1557 m. Valakų įstatyme (reformoje), 1559 m. Grigaliaus (Grigorijaus) Valavičiaus miškų revizijoje, Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1568 m.) ir Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statute, 1641 m. Karališkoje girių (Vladislovo Vazos) ordinacijoje.
Pavyzdžiui, Valakų įstatyme, nors jis buvo skirtas žemės nuosavybės ir prievolių reformoms įgyvendinti, nurodoma ir medžioklės tvarka. Valstiečiams buvo suteikta teisė savo žemėje medžioti smulkiuosius žvėris ir plėšrūnus, bet nebuvo leidžiama medžioti stambių žvėrių. Tai reiškia, kad stambūs žvėrys laikomi valstybės, o ne žemės savininko nuosavybe. Buvo nustatyta, kad miško valakuose įkurdinti valstiečiai turi dalyvauti medžiokėse ir tai buvo įskaitoma į lažą. Miškuose uždrausta eiti į tas vietas, kur laikosi stambūs žvėrys. Pagal Grigaliaus Valavičiaus miškų reviziją uždrausta kurtis sodyboms miško baruose, kuriuose laikosi arba per kuriuos migruoja stambieji žvėrys. Pirmajame Lietuvos Statute aptarta medžioklės tvarka, nustatytos žvėrių, paukščių ir šunų kainos, bebrų ir sakalų apsauga. Didelės baudos numatytos už medžioklę kunigaikščio ir bajorų žemėse. Už tose žemėse neteisėtai nukautą žvėrį buvo numatyta net mirties bausmė. Medžioklės tvarka ir kiti su medžiokle susiję dalykai surašyti ir Antrajame bei Trečiajame Lietuvos Statute.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos (1795 m.) medžioklė pradėjo nykti. Medžiojamųjų žvėrių skaičius labai sumažėjo. Buvo apleisti bebrynai, išnyko taurieji elniai, sumažėjo kitų žvėrių. Lietuvoje iki 1840 m. galiojo Trečiajame Lietuvos Statute nustatyta medžioklės tvarka, o 1840-1920 m. - Rusijos carų įstatymais nustatyta medžioklės tvarka. XIX a pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo įteisinta laukinių žvėrių ir paukščių nuosavybė privačios žemės savininkams - kam priklausė žemė, miškai, tam priklausė ir toje žemėje, tuose miškuose gyvenantys žvėrys ir paukščiai bei jų medžiojimo teisė. Medžiotojai privalėjo turėti medžiotojo bilietus, kuriuos išduodavo policija.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1918 iki 1920 m. medžioklę reglamentavo 1892 m. carinės Rusijos medžioklės įstatymas, tačiau nebuvo administracijos, tvarkančios medžioklę. 1920 m Miškų departamentas išleido miškininko prof. P. Matulionio parengtas Laikinąsias medžioklės taisykles. Prof. T.Ivanauskas su kitais bendraminčiais 1920 m. Kaune įkūrė (įregistruota 1921 m.) Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugiją (žiūr. 2.1.).

1925 m. Lietuvos Seimas priėmė Medžioklės įstatymą. Medžioklės reikalus pavesta tvarkyti Vidaus reikalų ministerijai. 1927 m. pradėtas leisti žurnalas "Medžiotojas". 1935 m. priimtas naujas, patobulintas Medžioklės įstatymas, pagal kurį medžioklės tvarkymas perduotas Žemės ūkio ministerijai. 1936 m. įstatymas kiek papildytas ir pakeistas. Pagal šį įstatymą 1937 m. paskelbtos naujos medžioklės taisyklės. 1940 m. paskelbtas Miškų departamento paruoštas naujo Medžioklės įstatymo projektas, tačiau dėl Lietuvos inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sudėtį šis ir liko tik projektu. Okupacinė Tarybų valdžia uždraudė Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos veiklą. Stambiųjų medžiojamųjų žvėrių (briedžių, tauriųjų elnių, šernų) tarpukaryje buvo nedaug.
Po karo 1946 m. LTSR Liaudies Komisarų Taryba priėmė nutarimą "Dėl medžioklės taisyklių Lietuvos TSR", kuriuo siekta suaktyvinti faunos globą ir apsaugą. Rūpintis medžioklės organizavimu pavesta LTSR Fizinės kultūros ir sporto komitetui. 1947 m. prie LTSR Ministrų Tarybos įsteigiama Medžioklė ūkio valdyba, kuri perima medžioklės organizavimą iš aukščiau minėto komiteto. 1959 m. Medžioklės ūkio valdyba reorganizuota į Gamtos apsaugos komitetą, kuris tvarkė ir medžioklės ūkį. Tais pačiais metais priimtas ir Gamtos apsaugos įstatymas.

1947 m. patvirtinamos naujos medžioklės taisyklės. Vėliau jos kelis kartus buvo pakeistos (1951,1956,1970,1990 m.).

Nuo 1955 m. medžioklės plotus pradėta priskirti medžiotojų būreliams, dėl ko žymiai pagerėjo medžioklės plotų apsauga nuo brakonierių. Vėliau, iš esmės vien aukštų valdininkų medžioklės poreikiams tenkinti, buvo įkurti 4 valstybiniai medžioklės ūkiai: Gulbinų, Naujamiesčio, Širvintų ir Šunskų. Šiuose ūkiuose dirbo nemažai kvalifikuotų medžioklės ūkio specialistų užsiimančių medžiojamosios faunos apsauga, globa, veisimu ir medžioklių organizavimu nomenklatūrai. Po nepriklausomybės atkūrimo visi šie ūkiai buvo panaikinti.

1989 m. buvo priimtas LTSR Ministrų Tarybos nutarimas "Dėl didelių trūkumų tvarkant medžioklės ūkį". Nutarime konstatuojama, kad nemažėja žvėrių daroma žala žemės ir miškų ūkiui, nesiimama reikiamų priemonių vertingiems miško žėliniams, ūkių ir gyventojų pasėliams apsaugoti nuo žvėrių, plinta brakonieriavimas. Vadovavimas medžioklės ūkiui iš Valstybinio gamtos apsaugos komiteto perduodamas Miškų ūkio ministerijai, o Valstybinis gamtos apsaugos komitetas įpareigojamas gerinti medžioklės ūkio tvarkymo valstybinę kontrolę.

Po karo stambiųjų žvėrių Lietuvos miškuose buvo mažai, bet vėliau, dėka apsaugos ir globos, pagausėjo. Be to, buvo reaklimatizuoti bebrai ir stumbrai, aklimatizuotos ondatros, kanadinės audinės, muflonai, danieliai. Atsibastė ir paplito mangutai. 1969-1983 m. sugauta ir kituose rajonuose išleista apie 800 tauriųjų elnių. Šių elnių į Lietuvą atvežta ir iš Voronežo srities (1956 ir 1972 m.). Todėl kasmet buvo sumedžiojama vis daugiau ir daugiau stambiųjų žvėrių. Nuo 1964 m. dauguma sumedžiotų briedžių, elnių, stirnų, šernų buvo eksportuojama į Vakarų šalis. Tačiau smulkioji fauna (kiškiai, kurapkos, antys), dėl intensyvios ūkinės veiklos (ypač žemės ūkyje) ir spartaus kraštovaizdžio keitimo (žemių sausinimas, krūmynų ir mažų miškelių iškirtimas) sparčiai nyko. Buvo bandoma bent dalinai tai kompensuoti - į medžioklės plotus išleidžiama inkubatoriuose išperinti ir kiek paauginti fazanai, didžiosios antys, bet šiuos paukščius galėjo medžioti, deja, tik neeiliniai medžiotojai.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, priimta daug naujų medžioklės tvarkymą reglamentuojančių dokumentų. Jau 1991 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė patvirtino Laikinuosius medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje nuostatus, ieškinių už neteisėtai sumedžiotus arba kitaip sunaikintus gyvūnus dydžius, valstybinę rinkliavą už licencijas medžioti kanopinius ir švelniakailius žvėris, laukinių kanopinių žvėrių padarytos žalos valstiečių ūkiams bei gyventojų žemės sklypams atlyginimo tvarką.

1997 m. priimtas Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos apsaugos įstatymas. 2001 m. priimta nauja šio įstatymo redakcija, nes iškilo būtinybė į įstatymą perkelti svarbiausių Europos Sąjungos direktyvų gamtos apsaugos srityje reikalavimus. Nustatyta, kad laukiniai laisvėje gyvenantys gyvūnai yra valstybės nuosavybė.

2000 m. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai. Šie nuostatai neteko galios 2002 m. priėmus Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą.

Po nepriklausomybės atkūrimo kelis kartus buvo pakeistos medžioklės taisyklės: 1995, 2000 (kai kurie pakeitimai jose 2000, du kartus 2001 m.) ir 2002 m.

Į Lietuvą medžioti atvyksta kitų šalių medžiotojai. Nuo 1991 m. Lietuvos medžioklės ūkį tvarkė Miškų ūkio, o nuo 1995 m. - Aplinkos ministerija.

Medžiotojų būreliai įsiregistravo juridiniais asmenimis. Jie savo nuožiūra disponuoja medžioklės produkcija, nustatyta tvarka atlygina žvėrių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui. Deja, per laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo, žvėrių skaičius, ypač stambiųjų, Lietuvoje labai sumažėjo. Tai suintensyvėjusio brakonieriavimo rezultatas.
Last edited by medziotojas on 2007-Apr-04 16:15, edited 1 time in total.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

1.2.
Briedis: išvaizda, amžiaus nustatymas, gyvenamoji aplinka, mityba, veisima­sis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai, būdai, trofėjai ir jų paruošimas, poveikis žemės ir miškų ūkiui.
a- antrametis,   b - vidutinio amžiaus,  c - fizinės (trofėjinės) brandos,  d - nusenęs
a- antrametis, b - vidutinio amžiaus, c - fizinės (trofėjinės) brandos, d - nusenęs
Patinų kūno masė dažniausiai iki 500, patelių - iki 350 kg (didžiausias Lietuvoje sumedžiotas briedis patinas svėrė 538, patelė - 378 kg). Ilgos kojos, masyvi priekinė kūno dalis, aukštas gogas, stambi galva, didelė nukarusi viršutinė lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra ilgesniais plaukais apaugusi odos raukšlė - barzda. Ją turi patinai ir patelės (kiek mažesnę). Ausys ilgos ir judrios. Pagal jų padėtį galima spręsti apie gyvūno emocinę būseną. Ausys nusvirę į šonus - briedis ramus, sukioja į šalis - klausosi, priglaustos išilgai kaklo - nusiteikęs agresyviai, atsuktos atgal - išsigandęs. Be to, ramus briedis galvą laiko beveik horizontaliai. Sunerimusio, išsigandusio galva iškelta aukštyn. Suaugusio briedžio kailis tamsiai rudas (vasarą tamsesnis, žiemą šviesesnis), tik snukio galas, papilvė, kojų vidinė pusė ir galai pilki. Patelių pauodegyje yra nedidelė šviesi dėmė. Ant liemens plaukai apie 10 cm ilgio, o ant sprando, gogo - net iki 20 cm. Šeriasi balandžio-liepos mėn., t.y. vieną kartą per metus. Rudenį plaukai tik pailgėja, sutankėja.

Patinai turi ragus. Kasmet spalio-sausio (vasario) mėn. jie nukrinta. Anksčiausiai ragai nukrinta sveikiems, gerai išsivysčiusiems, vidutinio amžiaus, aktyviai rujojusiems žvėrims. Pavieniai jauni žvėrys, nusenę, sergantys ragus nešioja iki vasario mėn. Nauji ragai augti pradeda kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Iki liepos mėn. jie visiškai išauga, bet dar būna padengti plaukais apaugusia oda. Iki rugpjūčio pabaigos odos ant ragų nelieka. Pirmieji ragai išauga antraisiais metais. Sveiko, normaliai besivystančio briedžio iki 8 10(12) metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims ragai kasmet menkėja. Maksimali Lietuvos briedžių ragų masė siekia 15 kg. Pagal formą Lietuvoje g venan-čių briedžių ragai skirstomi į šakotus, siauramenčius ir mentiškus. Daugiausiai yra šakota - ragių. Ragą sudaro kamienas (mentiškų jis išsiplėtęs į mentę), rožė (vainikėlio formos sustorėjimas kamieno pamate) ir nuo kamieno atsišakojusios šakos. Ragų paviršius grublėtas, išraižytas vagelių (buvusių kraujagyslių, kurios maitino ragą jam augant, žymės). Dėl ligų, senatvės, sužeidimų, vidaus sekrecijos liaukų sutrikimo išauga nenormalūs ragai.

Pirmamečiai briedžiai gerokai mažesni už suaugusius, snukis santykinai trumpas. Antramečių briedžių barzda ilgoka, smaila. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė barzdos dalis nukrinta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka. Tad atskirti antramečius briedžius nuo trečiamečių ir vyresnių nėra sunku. Nustatyti "trumpabarzdžių" briedžių amžių ryškių požymių nėra.

Vasarą briedžiai laikosi lapuočių medynuose, krūmynuose, pelkėtose vietose. Žiemą dažniausiai aptinkami pušynuose ir drebulynuose. Nuo pavasario iki rudens minta medžių ir krūmų lapais, žoliniais augalais, ėda žemės ūkio augalus (lubinus, kviečius, avižas, saulėgrąžas, dobilus, runkelius). Žemaūgius augalus neretai ėda priklaupę priekinėmis kojomis. Vandens augalus ėda įsibridę, iš dugno pešdami, neretai net galvą panardinę. Vandens augalus ypač mėgsta pavasarį - žolė želti pirmiausiai pradeda prie vandens. Žiemą ir ankstyvą pavasarį minta medžių ir krūmų ūgliais bei žieve. Labiausiai mėgsta pušį, drebulę, karklą. Medžių ir krūmų ūglius dažniausiai nukanda 1-2,5 m aukštyje, bet, atsistoję ant užpakalinių kojų, pasiekia net iki 3,5 m. Aukštesnių pušelių viršūnes nulaužia kaklu ir tada nuėda ūglius. Žiemos pradžioje mėgsta viržius, mėlynes, bruknes. Prie ėdžių neina ir šieno neėda.

Aktyviausiai rujoja rugsėjo mėn. Per rują girdimas nelabai garsus stenėjimą primenantis patinų balsas. Patinai ragais laužo medelius, priekinėmis kanopomis kasa žemę, voliojasi savo ir patelių šlapinimosi vietose, daug juda, būna agresyvūs. Patinas per rują netenka iki 20% masės (patelės tik iki 5%). Nėštumas trunka 7,5 - 8 mėn. Gegužės mėn. gimsta 1 - 2, labai retai 3 jaunikliai (Lietuvoje po 1 jauniklį vedžiojasi apie 75% patelių). Jie gimsta gerai išsivystę, atviromis akimis ir greitai pradeda sekioti paskui motiną. 2-3 savaičių amžiaus jau pradeda ėsti žolę. Iki 3 mėn. amžiaus būna žalos spalvos. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais.

Jei briedžių populiacijos tankumas normalus, jie laikosi dažniausiai grupelėmis po 2-5. Aktyvūs tiek dieną, tiek naktį. Patiklūs, nebaikštūs. Pagal pėdsakus, turint patirtį, galima nustatyti briedžių amžių ir lytį. Pirmamečių, antramečių ir trečiamečių žvėrių pėdų atspaudai vidutiniškai būna atitinkamai 9x6,5,11x8,5 ir 13x11 cm. Patinų pėdos platesnės ir bukesnės, patelių - pailgesnės ir smailesnės. Žiemą žvėrių amžių bei lytį galima nustatyti ir pagal ekskrementus (išmatas). Jauniklių žiemos ekskrementai visada būna pailgos formos (23-25x10-15 mm), suaugusių patinų - rutuliški arba kiek suploti iš šonų, suaugusių patelių - ovališki. Suaugusių briedžių ekskrementų dydis 25-40 x 15-25 mm. Pagal žiemos ekskrementų (jie išsilaiko ilgai) apskaitos duomenis galima nustatyti žiemojusių briedžių kiekį, santykį pagal amžių ir lytį, koncentravimosi vietas. Išskyrus vilką, natūralių priešų briedžiai neturi.

Briedžius medžioti leidžiama pagal licencijas: patinus (tik medžiotojams selekcininkams) - nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d. (čia ir visur kitur datos nurodytos (skaitytinai), pateles - spalio 1 iki lapkričio 15 d. , jauniklius - nuo spalio 1 iki gruodžio 15 d. Jie medžiojami tykojant, sėlinant, varant. Draudžiama medžioti perspektyvius arba ragus numetusius patinus. Iš lygiavamzdžio šautuvo šauti leidžiama tik kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių. Šaunama į širdies plotą. Jokiu būdu, net iš graižtvinio šautuvo, negalima šauti j galvą, nepatartina šauti ir į kaklą. Iš vieno sumedžioto briedžio vidutiniškai gaunama apie 150 kg vertingos žvėrienos. Vertingiausias trofėjus - ragai. Juos būtina tinkamai paruošti ir pristatyti j medžioklės trofėjų apžiūrą (žiūr. 8.4.).

Kur briedžių yra daug, nuo pastovaus, daugkartinio ūglių kramtymo, viršūnių laužymo, žievės laupymo jauni medeliai nudžiūsta, o išlikusieji auga menkaverčiais. Briedžiai gali sunaikinti ištisus pušų jaunuolynus, ypač sodintus. Esant tokiai situacijai, vertingiausius jaunuolynus galima aptverti 3 m aukščio tvora, medelius apdoroti repelentais. Tačiau tai brangiai kainuoja. Todėl geriausia išeitis - reguliuoti žvėrių skaičių medžiokle. Tiesa dabar tokių problemų jau nėra - briedžių skaičius Lietuvoje labai sumažėjo. Daugiausiai jų buvo aštunto dešimtmečio viduryje - beveik 10 tūkst., per metus būdavo sumedžiojama iki 3,5 tūkst. 2001-2002 m. medžioklės sezone sumedžiota tik 504 briedžiai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

1.3.
Laukinės žąsys (išskyrus rūšis, {trauktas j Raudonąją knygą): išvaizda, gy­venamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai.
žasys.JPG
Žąsys - gana stambūs (kūno masė 1,5-4 kg) paukščiai. Ilgais kaklais, tvirtais, kiek plokš­čiais snapais. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Plunksnos l ankios, po jomis daug pūkų. Sėdantis per trumpą laiką iškrenta visos plasnojamosios plunks­nos ir, kol neatauga naujos, apie 4 savaites paukščiai negali skraidyti. Labai gerai išsivys­čiusi riebalinė (pasturgalio) liauka, kurios sekretu dažnai tepamos plunksnos nešlampa. Iiauka yra ties uodegos pamatu iš nugaros pusės. Patinai ir patelės išvaizda nesiskiria.
Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, užpelkėjusiose pievose, pelkėse - kur dideli vandens augalų sąžalynai. Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės, jų sėklos. Labai mėgsta javų želmenis. Rudenį ražienose renka grūdus.
Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4-6 (iki 8 ) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai (vedžiojamieji). (Viščiukinis jau­niklis yra toks, kuris iš kiaušinio išsirita apaugęs pūkais, atviromis akimis, t.y. gerai išsivystęs, jau pirmą ar antrą dieną palieka lizdą ir maitinasi savarankiškai). Jau antrą 11 diena jie palieka lizdą ir visa šeima keliauja po augalijos "džiungles". Į lizdą jie negrįžta, ir juos vedžioja, prižiūri, saugo abu tėvai. Lietuvoje peri tik viena žąsų rūšis - pilkoji žąsis. Tai reti, į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai. Jų medžioklė draudžiama.
Žąsys yra labai akylus ir baikštūs paukščiai. Gerai plaukioja, bet nenardo. Gana vikriai vaikšto sausumoje. Skrydis lengvas, bet nevikrus (nemanevringas). Rudenį telkiasi į bū­rius ir būriais išskrenda žiemoti į Vakarų ir Pietų Europos šalis. Skrisdamos nuolat girgsi, todei, atskrendantį būrį, galima išgirsti iš kelių šimtų metrų. Pakilę tolimesniam skrydžiui skrenda dažniausiai išsirikiavę kampu ar įžambia linija. Pro Lietuvą praskrendančios šiau­resnių kraštų žąsys, dideliais pulkais maitinasi žiemkenčių laukuose skabydamos želmenis. Kur jų susitelkia daug, nutrypdamos ir nuskabydamos želmenis gali padaryti žalos.
Lietuvoje medžioti leidžiama tik želmenines ir baltakaktes žąsis. Tai šiauresnių kraštų paukščiai. Rudenį Lietuvoje daugiausiai jų būna nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabai­gos, nors nedidelius būrelius galima matyti ir gruodžio mėn. Želmeninė žąsis. Stambi, naminės žąsies dydžio. Apdare vyrauja rudai pilka spalva. Galva ir kaklas tamsesni, rudo atspalvio. Tamsūs ir sparnai (gerai matosi paukščiui skrendant). Pauodegys baltas. Snapas juodas su geltona ar oranžine plačia skersine juostele. Kojos dažniausiai oranžiškai geltonos. Peri tundros ir miškatundrės zonose. Migruodamos kasmet gausiai praskrenda per Lietuvą.
Želmeninės žąsys ganėtinai panašios j pilkąsias (žiūr. 7.3.), bet nuo jų skiriasi keliais požymiais.
1. Vienodai tamsūs sparnai (pilkosios žąsies priekinis sparno kraštas švie­sus). Šis požymis gerai matomas paukščiui skrendant.
2. Tamsi galva ir kaklas (pilkosios žąsies galva ir kaklas pilki, šviesūs).
3. Snapas su skersine oranžine ar geltona juostele (pilkosios žąsies snapas vienspalvis - rausvas).
Baltakaktė žąsis. Vidutinio dydžio, gerokai mažesnė už naminę žąsį. Spalva panaši į Želmeninė žąsį, bet nuo jos seni paukščiai skiriasi balta kakta (jauniklių kakta ne balta) ir vienspalviu, rausvai geltonu snapu. Peri tundros zonoje. Migruodamos kasmet gausiai praskrenda per Lietuvą.
Praskridimų metu Lietuvoje aptinkamos, bet žymiai rečiau, ir kitų rūšių žąsys. Turint patirties, žąsų rūšis nesunkiai galima atskirti ir pagal jų girgsėjimą, t.y, pagal balsą, mat skrendančios žąsys visą laiką girgsi.
Žąsis medžioti leidžiama nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d.Sumedžioti žąsį nelengva - tai labai atsargūs paukščiai. Medžiojama tykojant iš anksto įrengtoje slėptuvėje žąsų maitini­mosi, poilsio vietose. Jas galima privilioti profiliais, vilbynėmis. Šaunama 4-4,5 mm šratais.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

1.4.
Medžioklėje naudojami įrankiai ir priemonės.
Kokius įrankius ir priemones leidžiama naudoti medžiojant, nurodyta Medžioklės taisyklėse.

Įrankiai - tai tas, kuo medžioklėje gyvūnas nušaunamas arba pagaunamas: ginklai gyvūnui nušauti ir įtaisai gyvūnui pagauti. Leidžiama naudoti šiuos įrankius:
lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus medžioklinius šautuvus su optiniais taikikliais ar be jų;
tinklus, graibštus, gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą;
selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį.

Priemonės - tai tas, kas naudojama medžioklės procese, bet kuo gyvūnas nėra nušaunamas ar pagaunamas. Leidžiama naudoti šias priemones:
iškamšas, profilius, muliažus, krykštes, natūralios kilmės masalą, feromoninius ir cheminius jaukus, vilioklius, vilbynes;
žiūronus, naktinio stebėjimo prietaisus, stacionarius ir kilnojamus medžioklės bokštelius, natūralias bei dirbtines priedangas, slėptuves;
medžioklinius prožektorius, kurių šviestuvas žibintas pritaisytas prie šautuvo (leidžiama naudoti tik medžiojant šernus tykojant).
peilius, vėliavėles;
grynaveislius medžioklinius šunis, plėšriuosius paukščius, žirgus;
sausumos ir vandens transporto priemones.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

1.5.
Medžioklinių šautuvų klasifikacija.
Medžiokliniai šautuvai klasifikuojami pagal įvairius požymius. Labiausiai paplitusi jų klasifikacija pagal vamzdžius.
Pagal vidinį vamzdžių paviršių medžiokliniai šautuvai skirstomi į tokius: lygiavamz­džiai (vidinis vamzdžių paviršius glotnus), paradoksai (lygiavamzdžiai, kurių tik laibgalyje yra graižtvai), graižtviniai (kartais vadinami graižtvuotais, graižtuviniais, gražtvavamzdžiais; vidiniame vamzdžio paviršiuje yra graižtvai).
Pagal vamzdžių skaičių šautuvai skirstomi į tokius: vienvamzdžiai, dvivamzdžiai, trivamzdžiai (drilingai) ir keturvamzdžiai (firlingai).
Vienvamzdžiai šautuvai būna lygiavamzdžiai, paradoksai ir graižtviniai.
Dvivamzdžiai būna su horizontaliai sujungtais vamzdžiais (vienas vamzdis šalia kito) arba su vertikaliai sujungtais vamzdžiais (vienas vamzdis virš kito). Pastarieji dar vadinami bokflintais. Dvivamzdžiai šautuvai būna tokie: abu vamzdžiai lygiavamzdžiai (tokių daugiausia), abu vamzdžiai paradoksai, abu vamzdžiai graižtviniai, vienas vamz­dis lygiavamzdis, kitas - graižtvinis.
Trivamzdžių šautuvų du vamzdžiai būna sujungti horizontaliai, o trečiasis - per jų vidurį po jais, rečiau - virš jų. Dažniausiai du horizontaliai sujungti vamzdžiai būna lygiavamzdžiai, o trečiasis - graižtvinis. Daug mažiau yra trivamzdžių šautuvų, kurių du yra horizontaliai suporuoti vamzdžiai būna graižtviniai, o trečiasis - lygiavamzdis.
Keturvamzdžių šautuvų du vamzdžiai būna sujungti horizontaliai, o per vidurį po jais ir virš jų - trečias ir ketvirtas. Horizontaliai suporuoti vamzdžiai būna lygiavamzdžiai, o kiti du - skirtingo kalibro graižtviniai.
Visi šautuvai, kuriuose yra skirtingi pagal vidinį paviršių vamzdžiai, vadinami kombinuotais.
Medžiokliniai šautuvai būna su atlaužiamais (atlenkiamais) ir su (neatlenkiamais) vamzdžiais. Neatlaužiamais vamzdžiais būna vienvamzdžiai (dažniausiai graižtviniai) ir dvivamzdžiai (tokių yra labai mažai).
Vienvamzdžiai šautuvai būna vienašūviai ir daugiašūviai. Pastarieji - automatiniai (šaudantys serijomis) ir pusiau automatiniai. Medžioti automatinais šautuvais draudžiama. Draudžiama medžioti ir pusiau automatiniais šautuvais, kurių apkaboje (dėtuvėje) telpa daugiau nei 2 šoviniai. Tokių šautuvų apkaboje įtaisius ribotuvą, dėl kurio į ją galima įdėti ne daugiau kaip 2 šovinius, medžioti jais leidžiama.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

1.6.
Medžioklinio šuns pasirinkimas, įsigijimas, priežiūra, mokymas.
Pirmiausiai reikia apsispręsti, kokios veislės, lyties, amžiaus šunį pasirinkti. Šuns veislė pasirenkama pagal medžiojamų žvėrių ir paukščių gausumą medžioklės plotuose, pagal medžiotojo norą medžioti vienus ar kitus gyvūnus, pagaliau pagal medžiotojo norą turėti vienos ar kitos veislės medžioklinį šunį. Žinotina, kad visos veislės yra geros hl ogų veislių nėra, yra tik prastų kiekvienos veislės šunų. Pasirenkant veislę, būtina atsižvelgti ir turimas sąlygos šuniui auginti (medžiotojas gyvena mieste ar kaime, vien­bučiame ar daugiabučiame name, lauke ar kambaryje bus laikomas šuo ir pan.). Jeigu aktualu šuns dydis, reikia žinoti, kad maži šunys dažnai būna judresni už didelius. Nevingiems, dirgliems žmonėms nerekomenduotini foksterjerai, jagdterjerai, nes jie la­bai judrūs, temperamentingi. Pagal amžių, pirmenybė teikiama mažiems šuniukams. Toks šuniukas nuo mažens pripranta prie šeimininko, jį galima išauklėti taip, kaip norima. Iš anksto spręsti, iš kurių vieno lizdo šuniukų išaugs geresni šunys, sunku, bet renkantis pirmenybė paprastai teikiama judriausiems, energingiausiems, švariu ir blizgančiu kailiu, neapipūliavusiomis akimis šuniukams. Renkantis šuniuką, taip pat reikia atsižvelgti į akių spalvą (kuo tam­sesnė, tuo geriau), dantų sukandimą (jis turi būti taisyklingas - viršutiniai dantys užei­na ant apatinių ir liečia juos), spalvą (neturi skirtis nuo veislei būdingos). Patartina pasidomėti ir tėvų kilme. Geriau pavasariniai šuniukai, nors tinkamai prižiūrimi ir žiemą išauga sveiki ir stiprūs. Geriausi šuniukai būna trečio ar ketvirto lizdo. Nepatartina imti šuniukų iš kalės, jei ji buvo sukergta jaunesnė nei pusantrų metų ir senesnių kaip aštuonerių, devynerių metų kalių.
Jeigu auginti mažą šuniuką nėra galimybių, rekomenduotinas paaugęs, 6-10 mėn. amžiaus, tinkami auklėtas šuniukas. Visiškai suaugęs šuo neretai sunkiai pripranta prie naujų sąlygų, prie naujo šeimininko. Kuo šuo senesnis, tuo sunkiau pakeisti jo būdą pagal savo norus.
Pagal lytį pasirinkimas mažas: patinas (šuo) arba patelė (kalė). Kai kas baiminasi, kad su kale, kai ši turi šuniukus, yra papildomi rūpesčiai. Dalis tiesos yra. Bet reikia atsiminti, kad kiekvienas normaliai išsivystęs šuo, nepaisant lyties, neišvengs gamtos balso šauks­mo. Ir tuo, nori ar nenori, teks pasirūpinti.
Šuniukas įsigyjamas tik iš veislinės, su kilmės dokumentais kalės lizdo ir būtinai su savo kilmės liudijimu. Įsigyjant suaugusį medžioklinį šunį, jis taip pat turi būti su atitin­kamais dokumentais, įrodančiais jo kilmę arba bent įregistravimą medžioklinių šunų registraciją vykdančioje organizacijoje.
Jaunas šuniukas ir jau suaugęs šuo turi turėti pastovią maitinimo ir poilsio vietą (guolį). Nuo vieno iki dviejų mėnesių amžiaus šuniukas maitinamas 6 kartus per dieną, nuo dviejų iki keturių - 5, nuo keturių iki šešių - 4, nuo šešių iki dvylikos mėnesių amžiaus - 3 kartus.
Trijų mėnesių amžiaus šuniuką galima pradėti pratinti prie antkaklio ir pasaitėlio. Šuniuką reikia išmokyti vykdyti komandas "fu", "negalima", "čia", "pas mane", "greta", "imk", "sėsk", "gulk", "stok", "atnešk". Skalikų šuniuką reikia išmokyti atbėgti į me­džioklės rago balsą. Šuniuką reikia pratinti prie šūvio, naminių paukščių ir gyvulių.
Nuo 6-8 mėn. amžiaus šuniuką galima pradėti mokyti medžioklėje. Mokyti medžiok­linius šunis medžioti vienus ar kitus medžiojamuosius gyvūnus ar tam tikro medžioklės būdo (taip pat rengiant lauko bandymus ar varžybas) medžioklės plotuose natūraliomis sąlygomis leidžiama tik leidžiamais tų gyvūnų medžioklės ar leidžiamais tais būdais medžioti terminais. Šiems renginiams medžioklės plotuose organizuoti privaloma turėti visus medžioklei būtinus dokumentus. Kitais atvejais medžioklės plotuose šunys ve­džiojami tik su pavadėliu.
Už medžioklėje nušautą medžioklinį šunį atlygina kaltininkas pagal nustatytus įkai­nius arba abipusiu susitarimu.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

1.7.
Įvairių kraštovaizdžio komponentų (miškų, pelkių, laukų, žemės ūkio naud­menų ir kt.) įtaka medžiojamosios faunos gausumui.
Medžiojamieji gyvūnai prisitaikę gyventi tam tikrose aplinkos sąlygose - biotopuo­se (biotopas - santykinai vienodomis aplinkos sąlygomis pasižyminti teritorija). Maitinimosi, veisimosi ir ilsėjimosi biotopai neretai būna ne tie patys (dauguma kanopinių ilsisi miške, o maitintis eina į laukus). Maitinimosi ir ilsėjimosi biotopai neretai būna ne (ie patys ir skirtingais metų laikais (kanopiniai žvėrys vasarą sutinkami mažesniuose miškuose, krūmynuose ir net laukuose, o žiemai pasitraukia į didesnius miškus).
Biotopo tinkamumą gyvūnams apsprendžia trys svarbiausi faktoriai: maisto ištekliai (augalėdžiams - augalija, kurios gausa, įvairovė, rūšinė sudėtis daugiausiai priklauso nuo dirvožemio ypatybių), veisimosi sąlygos, trikdymo (ramybės) faktorius. Bent vienam iš šių faktorių netenkinant bent minimalių vienos ar kitos rūšies gyvūnų poreikių, jie gyventi negali.
Miškai. Šio biotopo tinkamumą apsprendžia miško tipas (lapuočių, mišrus, pušynas n pan.), konfigūracija (reikšmingas pamiškės/palaukės efektas), naudojimo pobūdis (kirtimai, kultūros ir pan.), nusausinimas (melioracija).
Miškuose gyvena dauguma kanopinių, vilkai, lūšys, baltieji kiškiai, kurtiniai ir kiti medžiojamieji gyvūnai. Briedžiai gausiausiai sutinkami mišriuose miškuose ir pušynuo­se, taurieji elniai ir šernai - lapuočių ir mišriuose miškuose. Stirnų gausiausia nedide­liuose miškuose ir krūmynuose, o mažai miškingose vietovėse gyvena netgi laukuose. Vilkai ir lūšys laikosi didesniuose miškuose. Lapės, mangutai, barsukai, kiaunės sutin­kami ir mažuose miškeliuose, krūmynuose. Tik miškuose gyvena baltieji kiškiai, kurtiniai.
Pelkės ir vandenys. Tai vandens arba glaudžiai su juo susijusių gyvūnų prieglobstis iš. Šių gyvūnų gyvenimo sąlygoms ir, aišku, jų gausumui didelės reikšmės turi melioracija (sunaikinamos pelkutės, iškertami krūmai, ištiesinamos pamiškės), upelių natūralių vagų (tėkmės) sureguliavimas (pavertimas kanalais), vandens telkinių (upelių, ežerų) pa-krančių augalijos sunaikinimas (arba naujai įrengtu tvenkinių pakrančių neapželdinimas).
Prie vandens telkinių, pelkėse gyvena bebrai, ondatros, ūdros, audinės, vandens ir pelkių paukščiai. Bebrai, patvenkdami tekantį vandenį ir pakeldami jo lygį, pagerina ar ir i sukuria palankias gyvenimo sąlygas ne tik sau, bet ir kitiems šio biotopo gyvūnams.
Laukai, žemės ūkio naudmenos. Šio biotopo tinkamumą apsprendžia dirvožemio derlingumas (kuo didesnis derlingumas, tuo daugiau augalinio pašaro), plotas (dideli įsi įsiniai laukai gyvūnams nėra tokie patrauklūs kaip mažesni laukai tarp miškelių, krū­mynų), mozaikiškumas (pasėlių ir biotopų įvairovė), laukų dirbimo technikos naudoji­mas, chemizacija (trąšos, pesticidai, jų naudojimų instrukcijų laikymasis).
Atviruose laukų ir žemės ūkio naudmenų plotuose iš medžiojamųjų žvėrių dažniausiai sutinkami pilkieji kiškiai ir stirnos, o iš paukščių - kurapkos, putpelės. Į atvirus plotus išeina ganytis miškų gyventojai: šernai, taurieji elniai, netgi briedžiai, atskrenda maitintis laukiniai karveliai, žąsys, antys, tetervinai.
Urbanizuotos (pastatais užstatytos) teritorijos. Kai kurie gyvūnai, tame tarpe ir me­džiojamieji, prisitaikė gyventi žmogaus kaimynystėje. Sodybose, įvairiuose gamybinės paskirties pastatuose apsigyvena akmeninės kiaunės, šeškai.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

l .8.
Draudžiami Lietuvoje medžioti žvėrys ir paukščiai.
Draudžiama medžioti visus žvėris ir paukščius, kuriems Medžioklės taisyklėse nėra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Jų tarpe yra ir medžiojamieji gyvūnai: stumbras, dėmėtasis elnias, rudoji meška, lūšis, ūdra, europinė audinė, šermuonėlis, žebenkštis, baltasis kiškis, laukinės žąsys (išskyrus želmeninę ir baltakaktę), laukinės antys (išskyrus didžiąją, kuoduotąją ir rudagalvę bei dryžgalvę ir rudagalvę krykles), kurtinys, tetervinas, virbe (jerubė), putpelė, laukiniai karveliai (išskyrus keršulį), pilkasis garnys, didysis kormoranas (išskyrus medžioklę žuvininkystės tvenkiniuose nuo balandžio l d. iki lapkričio l d.), varniniai paukščiai (išskyrus kranklius, kovus, pilkąsias varnas ir šarkas). Taigi, visus šiuos aukščiau išvardintus medžiojamuosius gyvūnus medžioti taip pat draudžiama.
Draudžiama medžioti ir tuos žvėris bei paukščius, kuriems Medžioklės taisyklėse yra nustatytas jų medžioklės terminas - ne nustatytu terminu, t.y. draudžiamu juos medžioti terminu (išskyrus Medžioklės taisyklėse numatytus atvejus - medžioklės plotų naudo­tojai turi teisę bet kuriuo metu sumedžioti sužeistus ar aiškiai sergančius medžiojamuo­sius gyvūnus).
2003 metams nustatytais tarifais (tarifai kasmet indeksuojami, todėl jie kasmet keičia­si; indeksuotų tarifų dydžius tvirtina Aplinkos ministras), gamtai padaryta žala dėl ne­teisėtai sumedžioto ar kitaip sunaikinto gyvūno, taip pat dėl sunaikinto lizdo, urvo, namelio, o taip pat dėl kiekvieno sunaikinto paukščio kiaušino įvertinta konkrečiomis žemiau pateikiamomis sumomis litais (suapvalinta iki lito).

Baudos už neteisėtai sumedžiotą briedį, taurųjį elnią ir danielių padidintos nuo 1750 iki 17 500 litų. Už šių žinduolių patelę ar jauniklį – nuo 1050 iki 10 500 litų. Už nušautą šerną ir stirną teks pakloti 5000 litų (buvo 500 litų), šių žvėrių jauniklius – 3000 litų (buvo 300 litų). Už vaikingas pateles baudos skaičiuojamos dvigubai.
Dešimt kartų padidinti įkainiai už neteisėtai sumedžiotą vilką (iki 3000 litų), barsuką (iki 3000 litų), bebrą ir pilkąjį kiškį (iki 1000 litų). Už kitus sunaikintus žinduolius, išskyrus pelinius graužikus ir tuos, kurie įrašyti į Invazinių rūšių sąrašą, nuo šiol teks mokėti nebe 50, o 500 litų.

http://www.am.lt/TA/ta.php3?url=http%3A ... dition2%3D

ŠIUOS TARIFUS REIKĖTŲ DAUGINTI IŠ X 10 .
Briedis, taurusis elnias, danielius: patinas-1732, patelė- 1039, šernas, stirna: suau­gęs - 495, jauniklis - 297, jūros kiaulė, paprastasis ir žieduotasis ruoniai - 990, barsukas - 297, bebras, pilkasis kiškis - 99, kanadinė audinė, mangutas - 20, bet koks kitas žinduolis (išskyrus pelinius graužikus) - 49. Už sunaikintus į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus žinduolius: stumbras - 5070, ilgasnukis ruonis - 2028, ūdra - 1014, europinė audinė - 507, baltasis kiškis - 304, graužikai ir šikšnosparniai, priskirti 3(R) retumo kategorijai - 203, graužikai ir šikšnosparniai, priskirti 4(1) retumo kategorijai -152. Už sunaikintą vaikingą arba jauniklius vedžiojančią (maitinančią) patelę nustatomas trigu­bas tos rūšies tarifas. Už sunaikintą žinduolių naudojamą lizdą, namelį, olą, guolį, drevę ar kitą jauniklių vedimo vietą nustatomas dvigubas tos rūšies tarifas. Už sunaikintą šikšnosparnių koloniją nustatoma dviguba visų sunaikintų šikšnosparnių tarifų suma.
Antis, žąsis, vištinis paukštis - 198, baltasis gandras, gulbė nebylė, mažoji gulbė, pelėda, plėšrusis paukštis - 495, bet koks kitas paukštis - 49. Už sunaikintus j Lietuvos raudonąją knygą įrašytus paukščius: paukščiai, priskirti 0(Ex) retumo kategorijai -1521, paukščiai, priskirti l (E) ir 3(R) retumo kategorijai -1014, paukščiai, priskirti 2(V) retumo kategorijai -811, paukščiai, priskirti 4(1) retumo kategorijai - 304. Už sunaikintą paukš­čio lizdą nustatomas dvigubas tos rūšies tarifas. Už sunaikintą jauniklį nustatomas suaugusio tos rūšies paukščio tarifas. Už kiaušinio sunaikinimą nustatoma pusė tos rūšies paukščio tarifo.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

Saugus elgesys medžioklėje


1. Kada užtaisomas medžioklinis šautuvas? Atsargumo priemonės užtaisant me­džioklinį šautuvą.

Medžioklinis šautuvas užtaisomas tik atsistojus į šaudymo vietą linijoje, atsisėdus į tykojimo bokštelį, o sėlinant ir medžiojant grandine - pradėjus medžioti.
Prieš užtaisant medžioklinį šautuvą įsitikinama, kad medžioklinio šautuvo vamzdžiai nėra užsikimšę.

2.Koks atstumas laikomas pavojingu šaudanti iš medžioklinio šautuvo, užtaisyto kulkomis (lygiavamzdžio ir graižtvinio), grankulkėmis, stambiais ir smulkiais šratais?
Medžioklinio lygiavamzdžio šautuvo kulka yra pavojinga 1-1,5 km atstumu, graižtvi­nio šautuvo kulka - 4-5 km atstumu. Grankulkės pavojingos 400-800 metrų atstumu, stambūs šratai - 300-400 m, smulkūs šratai -150-200 m atstumu.

3.Galimos šūvių kryptys iš pagrindinės linijos, medžiojant su varovais, kai me­džiotojai išrikiuojami ir flanguose. Kur tokiu atveju statomi kraštiniai pagrindinės linijos medžiotojai?
Kai medžiotojai išrikiuojami ir flanguose, pagrindinėje medžiotojų linijoje stovintys medžiotojai, išskyrus pirmąjį ir paskutinįjį linijoje, gali šauti prieš pagrindinę liniją ir už pagrindinės linijos ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos (30 laipsnių kampo taisyklė). Pagrindinės linijos galuose stovintys medžiotojai (pirmasis ir paskutinis pagrinėje linijoje) prieš pagrindinę liniją gali šaudyti lygiagrečiai su flangine linija ir į priešingą pusę nuo gretimo flango, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo pagrin­dinės linijos. Jie taip pat gali šauti ir už pagrindinės linijos, bet ne mažesniu kaip 30 laipsnių kampu nuo jos į tą pusę, kurioje stovi kiti medžiotojai.
Kraštiniai pagrindinės linijos medžiotojai statomi ne arčiau kaip per 50 metrų nuo pagrindinės ir flanginės linijų susikirtimo vietos.

4.Saugaus elgesio reikalavimai medžiojant paukščius.
Medžiojant paukščius, privalu laikytis bendrų saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų. Medžiojant antis, laukius draudžiama:
- šaudyti į plaukiojančius paukščius, išskyrus laukius, didžiųjų ančių gaigalus (tik medžiojant su krykštė) ir nukritusius į vandenį sužeistus paukščius. Šaudamas į medžiojamajį gyvūną, esantį vandens paviršiuje, medžiotojas turi užtikrinti, kad nuo vandens paviršiaus atšokę šratai nebus kam nors pavojingi;
- šauti į vandens telkinio pakrantės pusę ar išilgai jos į paukščius, skrendančius žmogaus ūgio aukštyje;
- medžioti iš techniškai netvarkingos valties, kurioje nėra gelbėjimosi priemonių;
- lipti į valtį ir išlipti išjos su užtaisytu medžiokliniu šautuvu;
- šaudyti iš valties joje stovint irkluotojo kryptimi;
- šaudyti iš irklinės valties dviem medžiotojams, išskyrus atvejį, kai, išmetus iš valties du inkarus, iš jos medžioja du nusisukę vienas nuo kito medžiotojai.

5.Medžioklės vadovo elgesys įvykus nelaimingam atsitikimui, susijusiam su Me­džioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimu.
Įvykus nelaimingam atsitikimui, medžioklės vadovas privalo:
- sustabdyti medžioklę;
- pasirūpinti, kad nukentėjusiajam būtų suteikta skubi medicinos pagalba, o jeigu nelaimingas atsitikimas susijęs su medžioklinio ginklo panaudojimu, - pažymėti ir ap­saugoti jo vietą, sudaryti schemą ir jį aprašyti (schemą ir aprašymą turi patvirtinti įvykį matę medžioklės dalyviai);
- informuoti policijos komisariatą ir atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplin­kos apsaugos departamento rajono agentūrą apie kiekvieną medžioklės metu įvykusi nelaimingą atsitikimą, kurio metu medžiokliniu ginklu buvo sužeistas žmogus.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

2 BILIETAS

2.1. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, jos istorija, kitos Lietuvos medžiotojų visuomeninės organizacijos, tarptautinės medžiotojų organizacijos.
1920 m. žymus Lietuvos gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas su kitais bendramin­čiais Kaune įkūrė (įregistruota 1921 m.) Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės drau­giją. Tik susikūrusioje draugijoje buvo apie 300 narių. Tačiau jos narių skaičius sparčiai didėjo ir jau 1922 m. buvo daugiau nei 3 tūkst. narių. Įvairiose Lietuvos vietose kūrėsi draugijos skyriai. 1925 m. jau buvo 25 skyriai (Alytaus, Biržų, Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Seinų, Sakių, Telšių, Trakų ir kt.).
Svarbiausi draugijos tikslai buvo šie: saugoti Lietuvos medžiojamuosius gyvius ir žvėris, rūpintis taisyklingu medžioklės ir žūklės vykdymu, veisti medžiojamus gyvius ir žuvis, platinti tarp žmonių gamtos apsaugos idėjas. Siekdama įgyvendinti savo tikslus, draugija bendradarbiavo su kitomis gamtosauginėmis visuomeninėmis organizacijomis - draugija Lietuvai pagražinti, medžių sodinimo komitetu, Lietuvos šaulių sąjunga, šaudy­mo sporto sąjunga ir kitomis. Nuo 1927 iki 1939 m. draugija leido žurnalą "Medžiotojas".
1937 m. draugija reorganizuota j Lietuvos medžioklės draugijų sąjungą. 1940 m. Vidaus reikalų ministro pavaduotojo nutarimu draugija, kaip ir kitos visuomeninės orga­nizacijos, buvo uždaryta, nes, jo teigimu, "esamomis sąlygomis šios organizacijos vei­kimas yra nesuderinamas su valstybės saugumo reikalais".
Draugija pradėjo atgimti tik po karo. Šio atgimimo pradininku vėl buvo žymusis gamtininkas prof. T.Ivanauskas su keletu bendraminčių 1945 įkūręs Kauno medžiotojų draugiją. Po to draugijos pradėjo steigtis ir kitose Lietuvos vietose. 1947 m. visos drau­gijos suvienytos į Lietuvos TSR medžiotojų draugiją. 1960 m. prie šios draugijos prisi­jungė žvejai mėgėjai, todėl ji pavadinta Lietuvos TSR medžiotojų ir žvejų draugija. Nuo 1989 m. jos pavadinimas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (Lietuvos MŽD).
Draugijos svarbiausi tikslai yra šie: vykdyti taurų jos narių požiūrį j gamtą, saugoti ir gausinti laukinių žvėrių, paukščių ir žuvų išteklius, rūpintis populiacijų struktūromis, jų produktyvumu, sąveika su aplinka, ekologine pusiausvyra, taisyklingai medžioti ir žvejoti, kelti medžioklės ir žūklės kultūrą, medžiotojų ir žvejų kvalifikaciją, puoselėti medžioklės ir žūklės tradicijas.
Draugijos sistemoje buvo įkurta medžioklės ūkių, kuriuose dirbo etatiniai darbuoto­jai, užsiimantys medžiojamosios faunos apsauga, globa, veisimu ir medžioklės organiza­vimu, tik, deja, ne eiliniams draugijos nariams. Po nepriklausomybės atkūrimo visi šie ūkiai buvo panaikinti.
Šiuo metu Lietuvos MŽD turi 45 skyrius rajonuose. 2002 m. sausio l d. draugijoje buvo beveik 28 tūkst. medžiotojų ir beveik 38 tūkst. žvejų mėgėjų. Dauguma jų yra susibūrę į klubus ar būrelius, bet yra ir tokių, kurie nepriklauso jokiam medžiotoju klubui ar būreliui - yra tik Lietuvos MŽD nariai (moka nario mokestį).
Ankščiau narystė draugijoje buvo sutapatinama su medžiojimo teise. Dabar, kai teisę medžioti suteikia apskričių teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijos, me­džiotojai gali stoti į Lietuvos MŽD ar kitas draugijas, sąjungas, asociacijas, bet gali būti ir taip vadinami neasocijuoti medžiotojai, nepriklausantiems jokioms draugijoms, klu­bams, būreliams ir pan.
Atsiradus teisiniam pagrindui priverstinai nebūti Lietuvos MŽD nariais, įsikūrė ir naujos medžiotojų visuomeninės organizacijos. Iš jų paminėtina Lietuvos medžiotojų sąjunga "Gamta", Sūduvos medžiotojų sąjunga. Pastaroji vienija keliolika Marijampolės apskrities medžiotojų klubų (šios sąjungos nariai yra ne medžiotojai, kaip Lietuvos nu-džiotojų ir žvejų draugijoje, o jų klubai, būreliai).
1930 m. Paryžiuje įkurta Tarptautinė medžioklės ir medžiojamųjų gyvūnų apsaugos taryba (CIC). Šios organizacijos steigiamajame posėdyje dalyvavo ir prof. Tlvanauskas ir buvo išrinktas į valdybą. Lietuva buvo šios organizacijos narė iki 1940 metų. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos narystė taryboje atstatyta 1991 metais.
Kita plačiai žinoma tarptautinė medžiotojų organizacija - Europos Sąjungos medžiotojų asociacjų federacija (FACE), kurios būstinė Briuselyje. Vienas iš FACE tikslų yra remti bei ginti Europos medžiotojų interesus Europos Komisijoje. Mat Europos Sąjungos direktyvos, vienaip ar kitaip reglamentuojančios medžioklę ar su ja susijusią veiklą (pirmiausiai tai vadinamos paukščių ir buveinių direktyvos), dažnai kertasi su medžiotojų interesais.
Tarptautinės medžiotojų organizacijos tarptautiniu mastu rūpinasi medžiojamosios faunos apsauga ir racionaliu jos naudojimu, inicijuoja, koordinuoja ir remia medžiojamosios faunos tyrimus, organizuoja tarptautinius pasitarimus, konferencijas, simpoziu­mus, inicijuoja parodas, leidžia literatūrą.
Europos sąjungos šalyse, įskaitant siekiančias narystės, yra apie 6,5-7 milijonai medžiotojų. Vien Prancūzijoje jų esama daugiau nei 1,5 milijono, Italijoje - daugiau nei 1 milijonas, Didžiojoje Britanijoje - apie 625 tūkst., Vokietijoje - apie 330 tūkst., Suomijoje -300 tūkst. ir t.t. Net nedidelėje, už Lietuva mažesnėje Danijoje (tiesa, gyventojų ten daugiau nei Lietuvoje) yra beveik 180 tūkst. medžiotojų. Tačiau verta pastebėti, kad medžiotojų skaičius Europos šalyse turi tendenciją mažėti, labiausiai - Italijoje ir Prancūzijoje.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

2.2.
Taurusis elnias: išvaizda, amžiaus nustatymas, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžioklės terminai ir būdai, trofėjai ir jų paruošimas, poveikis žemės ir miškų ūkiui.
Patinų kūno masė 200-250 kg, patelės smulkesnės - 2/3 patino masės. Kojos ilgos, laibos. Ausys ilgos, judrios. Kaklas nežymiai plokščias. Senesnių patinų jis storesnis, apaugęs gerokai ilgesniais plaukais - karčiais, todėl atrodo trumpesnis. Uodega trumpa, apie jos pamatą gelsvai rudas veidrodėlis. Šeriasi du kartus per metus. Vasarą nugara ir šonai rusvai rudi, papilvė šviesiai pilka. Žiemą kailis pilkai rudas, plaukai du kartus ilgesni nei vasarą, o patinų papilvė juoda. Jauniklių kailis pirmųjų metų vasarą, o kartais dar ir žiemą, dėmėtas.
Patinai turi ragus. Kasmet nuo vasario pabaigos iki gegužės mėn. juos numeta. Kuo jaunesnis žvėris, tuo vėliau juos numeta. Nauji ragai pradeda augti po savaitės ir iki rugpjūčio pabaigos užauga. Tuomet jie padengti trumpais plaukais apaugusia oda, kuria per rugpjūčio mėn. nutrina į medžius. Pirmieji ragai išauga antraisiais metais. Sveiko normaliai besivystančio žvėries iki 10-12 (14) metų amžiaus kasmet išauga vis stambesni ragai. Vyresniems žvėrims jie kasmet menkėja. Maksimali Lietuvos elnių ragų masė būna iki 11 kg, ilgis-iki 115 cm.
Normaliai išsivysčiusio, jau subrendusio tauriojo elnio ragą sudaro kamienas, rožė i .miikėlio formos sustorėjimas kamieno pamate) ir nuo kamieno atsišakojusios šakos. Pirmoji, prie pat rožės esanti šaka vadinama akine, antroji - tarpine arba ledine (jos gali ir nebūti), trečioji - pokarūnine. Kamieno viršuje esančios šakos sudaro karūną. Ragų paviršius išraižytas vagelių (buvusių kraujagyslių, kurios maitino augantį ragą, žymės) ir "nusėtas" kauburėliais - perlais. Dėl ligų, senatvės, mechaninių sužeidimų, vidaus sekrecijos liaukų veiklos sutrikimo neretai išauga nenormalūs ragai.
Tiksliai nustatyti gyvų tauriųjų elnių amžių, ypač vidutinio amžiaus žvėrių, neleng­va. Jaunų patinų kaklas plonas, be karčių; galva iš profilio smaili, ją laiko iškeltą į viršų, todėl kaklo ir nugaros linijų kampas status, gogo nematyti, nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu smailas. Visumoje žvėris atrodo grakštus, nemasyvus, svoris vienodai išsidėstęs ant priekinių ir užpakalinių kojų. Tauriajam elniui senstant, kaklas storėja, karčiai tankėja ir ilgėja, galva iš profilio darosi vis bukesnė, kampuota (trikampio formos), ją laiko vis labiau nuleistą, todėl kaklo ir nugaros linijų kampas vis didėja, eidamas galvą linkčioja, atsiranda ir didėja gogas, nugaros ir šlaunies kampas ties veidrodėliu darosi vis bukesnis. Senas taurusis elnias atrodo masyvus, svorio centras ties priekinėmis kojomis (kūnas j užpakalį siaurėja). Kuo elnias senesnis, tuo visi šie požymiai ryškesni.
Nustatyti gyvų patelių amžių dar sunkiau. Jaunos patelės grakščios, jų kūno "lini­jos" apvalios, pilvas nenukaręs, galva iškelta aukštyn, ausys stačios. Senstant, liemuo atrodo vis kaulėtesnis, nukąra pilvas, kaklas sustambėja, vis labiau išlinksta, o senai elnei ant jo neretai išauga nedideli karčiai, ausys vis labiau nulinksta į šonus.
Jiems tinkamiausi lapuočių ir mišrūs miškai. Vengia grynų pušynų. Maitindamiesi dažnai lankosi žemės ūkio naudmenose. Minta augaliniu maistu: žoliniais augalais (per 70 rūšių), puskrūmiais (viržiai, mėlynės, bruknės), sumedėjusių augalų lapais, ūgliais, žieve (labiausiai mėgsta uosį, ąžuolą, drebulę, karklą, eglę, pušį), vaisiais (ąžuolo gilės, obuoliai). Ėda kultūrinius augalus (dobilus, žiemkenčių želmenis ir grūdus, avižas, kuku­rūzus, runkelius). Per parą suėda 10-15 kg pašarų.
Aktyviausiai rujoja rugsėjo mėn. Prieš rują fiziškai išsivystę patinai užima individu­alias teritorijas. Į pamėgtas rujojimo vietas po vasaros klajonių ateina iš gana toli. Teri­toriją žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, ragais aplaužydami medelius, baubimu. Baubti pradeda vakare 18-19 vai. ir baigia 9-10 vai. ryte. Kartais baubia ir dieną. Prie baubiančio patino renkasi patelės. Taip susidaro haremai. Patinas stengiasi išlaikyti pateles kuo mažesniame plote, bet haremo vedle visada būna patelė.
Suaugęs patinas jaunus ir silpnus patinus iš užimtos teritorijos išveja, o su stipriais varžovais rungiasi. Silpnesni pabėga. Kartais dvikova baigiasi vieno iš varžovų žuvimu. Tai atsitinka tada, kai kito patino ragai yra smailūs (be karūnų). Būna, kad varžovų ragai susikabina. Tada žūva abu. Patinai per rują nesimaitina ir netenka apie 20-25% kūno masės. Nėštumas trunka apie 8 mėn. Gegužės-birželio mėn. gimsta dažniausiai vienas jauniklis, kuris jau po kelių valandų geba eiti, o po poros dienų - bėgti. Keturių savaičių pradeda ėsti žolę.
Taurieji elniai gyvena būriais, kurių struktūra skirtinga. 1. Patelės su tų metų ir per­nykščiais jaunikliais (neretai kartu būna ir jauni iki 3 m. amžiaus patinai). 2. Patinai (nusenę patinai laikosi pavieniui). 3. Rujos haremai - patinas ir 2-4 patelės su jaunikliais. Natūralūs tauriųjų elnių priešai yra vilkai. Pirmomis dienomis jauniklius kartais gali įveikti lapės.
Tauriųjų elniu šoniniai pirštai (II ir V) yra aukštai ir įsispaudžia tik labai klampiame grunte. Pagal pėdsakų didumą galima atskirti jaunus žvėris nuo suaugusių, pagal formą patinus nuo patelių (patinų pėdsakas bukesnis). Skiriasi ir skirtingo amžiaus elnių žingsnis. Jauni žvėrys užpakalinę koją stato prieš priekinės kojos pėdą, vidutinio amžiaus tiksliai į priekinės kojos pėdą, seni - šiek tiek už pėdos. Pagal tauriųjų elnių žiemos ekskrementų (jie išsilaiko ilgai) apskaitas galima nustatyti žiemojusių žvėrių skaičių, jų santykį pagal lytį (patinų ir patelių ekskrementai skiriasi: patinų daug storesnį,patelių - labiau pailgi), susitelkimo vietas.
Tauriuosius elnius medžioti leidžiama pagal licencijas: patinus (tik medžiotojams selekcininkams)- nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 15 d., pateles ir jauniklius-nuo spalio liki vasario l d. Jie medžiojami tykojant, sėlinant (dažniausiai per rują), varant. Draudžiama medžioti perspektyvius patinus. Iš lygiavamzdžio šautuvo šauti leidžiama tik kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 m. atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių. Šaunama į širdies plotą. Jokiu būdu, net iš graižtvinio šautuvo, negalima šauti į galvą, nepatartina šauti ir į kaklą. Iš vieno sumedžioto tauriojo elnio vidutiniškai gaunama apie 70 kg žvėrienos. Vertingiausias trofėjus, žinoma, - ragai. Juos būtina tinkamai paruošti ir pristatyti į medžioklės trofėjų apžiūrą (žiūr.8.4). Mažasis trofėjus yra iltiniai (perliniai) dantys esantys viršutiniame žandikaulyje. Jie naudojami papuošalų gamyboje.
Kur elnių yra daug, jie padaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Ypač didelę žalą padaro kietųjų lapuočių (uosio, ąžuolo) jaunuolynuose. Žaloja ir eglių kultūras. Todėl, norint apsaugot vertingus medynus, reikėtų naudoti repelentus, vertingiausius miško plotus aptverti, gerinti natūralias mitybos sąlygas žiemą papildomai šeriant ir, aišku, reguliuoti žvėrių skaičių medžiokle. Iš žemės ūkio kultūrų nuo elnių dažniausiai nukenčia cukriniai runkeliai.
XlX a. Lietuvoje taurieji elniai buvo išnykę. Jų reaklimatizacija susijusi su Žagarės miškais. Per l pasaulinį karą jie pabėgo (ar buvo paleisti) iš grafo Naryškino aptvarų.Galėjo ateiti ir iš Latvijos, nors jie yra labai sėslūs. Į pietų Lietuvos miškus pavieniai žvėrys įmigravo iš Lenkijos ir Karaliaučiaus srities. 1956 ir 1972 m. keturiose vietose
imivo paleisti iš Voronežo srities (Rusija) atvežtas 51 taurusis elnias. 1969-1983 m. Lietu­voje buvo sugauta ir pervežta į kitas vietas apie 800 šių žvėrių. Tokių būdu jie išplito visuose rajonuose.
Tauriųjų elnių Lietuvoje daugiausiai buvo dešimto dešimtmečio pabaigoje - apie 16 tūkst., bet po to jų skaičius pradėjo sparčiai mažėti. 2001-2002 m. medžioklės sezone sumedžioti tik 1288 žvėrys (didžiausias per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų šių žvėrių skaičius buvo 4,6 tūkst.).
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

2.3.
Laukinės antys (išskyrus rūšis, įtrauktas j Raudonąją knygą), laukiai: išvaizda, gyvenamoji aplinka, mityba, veisimasis, gyvenimo būdas, pėdsakai, medžiok­les terminai ir būdai.
ANTYS.JPG
ANTYS1.JPG
Lietuvoje gyvenančios antys skiriamos j dvi grupes: plaukiojančios ir nardančios. Jos skiriasi pagal maitinimosi būdą. Gamtoje jos atskiriamos pagal plaukiančio paukščio siluetą. Plaukiojančių ančių aiškiai matoma uodega, nardančių uodegos tarsi nėra -nugara palaipsniui nusileidžia vandenin. Rankose šios antys skiriamos pagal užpakalinį 11 (pirmąjį) kojos pirštą. Plaukiojančių jis mažas (4-8 mm), be odos skiautės. Nardančių - žymiai didesnis (1,5-2 cm), su odos skiaute. Antys yra nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 0,2-1,5 kg) paukščiai. Kaklas ilgas, snapas platus. Kojos trumpos, silpnos, trys pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Kaip ir dauguma vandens paukščių, turi gerai išsivysčiusią riebaline (pasturgalio) liau­ką, kurios riebiu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios neslaptų. Vėlyvą rudenį, žiemą, pavasarį patinų (ančių patinai neretai vadinami gaigalais) plunksnos ryš­kiaspalvės. Sis plunksnų apdaras vadinamas vestuviniu. Vasarą, rudens pradžioje patinų apdaras panašus į patelių apdarą. Tai poilsio apdaras. Aiškus apdaro skirtumas atskirais metų laikais vadinamas sezoniniu dimorfizmu. Patelės visais metų laikais raibos, pilkos - jų vestuvinis ir poilsio apdarai mažai skiriasi. Aiškus patinų ir patelių apdaro skirtumas vadinamas lytinių dimorfizmu. Pradėję skraidyti jaunikliai būna panašūs į pateles.
Ančių plunksnos tankios, daug pūkų. Šeriantis plasnojamosios plunksnos iškrenta beveik vienu metu, todėl iki 3 savaičių, kol neužauga naujos, negali skraidyti. Sparne yra kitos spalvos, neretai žvilgančių plunksnų plotelis - veidrodėlis. Įvairių rūšių ančių veidrodėlis nevienodas (svarbus požymis nustatant anties rūšį).
Gyvena prie vandens: įvairaus tipo pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose, ežeruose, upių pakraščiais. Kartais įsikuria net visiškai nedideliuose tvenkinėliuose, me­lioracijos kanaluose, o didžiosios antys - net dirbamuose laukuose, gana toli nuo vandens.
Plaukiojančios antys paprastai maitinasi nenardydamos. Maistą paprastai renka ne iš giliau nei pasiekia ištiesusios kaklą. Nardančios antys maitinasi net kelių metrų gylyje - nardydamos. Plaukiojančiųjų ančių mityboje vyrauja augalinis maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį vakarais, jau temstant jos skrenda j miežienas, į kvietienas maitintis, ypač jei jose yra vandeniu apsemtų plotelių). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, dėlėmis, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis ir žuvytėmis. Nardančiųjų ančių maisto racione vyrauja gyvūninis maistas.
Lizdai ant žemės, kai kurių rūšių - uoksuose. Ant žemės perinčių ančių lizdai susukti iš pernykštės sausos augalijos. Lizduose visuomet daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12 vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Patinai tuo metu nuošaliose, ramiose vietose šeriasi. Jaunikliai tipiški viščiukiniai. Jie jau pirmą ar antrą dieną aplei­džia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos bėgioja, plaukioja, nardo. Maiti­nasi savarankiškai. Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų. Nemažai ančių kiaušinių ir dar nespėjusių ūgtelėti jauniklių sulesa varniniai paukščiai, nendrių lingės, suėda mangutai, kanadinės audinės.
Visos antys gerai plaukioja, o nardančiosios - ir nardo. Sausumoje vaikšto nevikriai, krypuodamos j šonus. Skrydis greitas. Ilgais atstumais kai kada, kaip ir žąsys, skrenda išsidėstę kampu ar įžambia linija. Vasaros pabaigoje Lietuvoje gyvenančios antys tel­kiasi į būrius ir išskrenda žiemoti j Vakarų ir Pietų Europą, o kai kurios rūšys - net į Šiaurės ir Vakarų Afriką. Nemažai didžiųjų ančių ir pavienės kitų rūšių antys lieka žiemoti neužšąlančiuose vidaus vandens telkiniuose. Likusias žiemoti antis reikia lesinti. Antys ne tokios baikščios, akylos, įtarios kaip žąsys.
Vandens telkinių pakraščiuose, salelėse, kur vasarą gyvena antys, matosi daug plunksnų, nutupėti ir iššliaužioti krantai.
Lietuvoje leidžiama medžioti tik didžiąsias, kuoduotąsias, rudagalves antis ir dryžiagalves bei rudagalves krykles. Jos gausiausios iš visų Lietuvoje perinčių ančių.
Medžioti leidžiama nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d., . Antys medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties, viliojant (su krykštė). Galima naudoti ančių profilius, maketus. Rekomenduotina medžioti su paukštiniu šunimi, nes be šuns daug sužeistų, o ir mirtinai nušautų paukščių nesurandama ir lieka supūti. Šaunama 3-3,5 mm šratais.
Didžioji antis. Plaukiojančioji. Kūno masė 1-1,5 kg. Tai naminės anties protėvis. .Sparnų veidrodėliai tamsiai mėlyni. Kojos oranžinės. Patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilką. Patelė rudai rusva, raiba. Lietuvoje tai gausiausiai aptinkama ančių rūšis. Gerai prisitaiko prie besikeičiančio kraštovaizdžio (plastiška). Dabar lizdai aptinkami ne tik įprastinėse vietose, bet ir ant šieno kupetų ir šiaudų stirtų, medžiuose (senuose varnų lizduose), žvėrių ėdžiose, dirbamuose laukuose, net inkiluose ir pan. Daug jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose.
Kuoduotoji antis (kuode). Nardančioji. Mažesnė už didžiąją antį. Patinų vestuviniu a | n lai u galva, kaklas, krūtinė ir visa viršutinė kūno dalis juodi. Viršugalvyje ilgokas, nusviręs kuodas. Kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Patelės ne tokių ryškių spalvų, vietoj juodos spalvos yra ruda, o kuodas trumpesnis. Plaukia giliai nugrimzdusios (nugaros virš vandens kyšo tik siaura juostelė). Daug nardo. Kyla skristi nenoriai. Pabaidytos dažnai paneria. Nebaikščios. Antra pagal gausumą (po didžiosios anties). Migracijos laikotarpiu kai kur jų susikaupia tūkstančiai. Negausiai lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telki­niuose. Perėti pradeda vėlai, todėl medžioklės sezono pradžioje būna nemažai dar neskraidančių jauniklių. Juos medžioti draudžia ne tik medžioklės taisyklės - kultūringas medžiotojas to niekada nedarys, nes tai visiškai nesiderina su medžiotojo etikos normomis. Medžiojamos nuo rugsėjo 15 d iki gruodžio 15 d.
Rudagalvė antis. Nardančioji. Mažesnė už didžiąją antį. Patinų vestuviniu apdaru galva ir kaklas ryškiai rudi, krūtinė ir pauodegys -juodi. Likusi kūno dalis šviesiai pilka, patelė rudai pilka. Palyginti trumpu ir storu kaklu, didele, aukštu viršugalviu galva. Plaukia giliai nugrimzdusios (nugaros virš vandens kyšo tik siaura juostelė). Daug nardo. Pa­baidytos dažniausiai ne kyla skristi, bet neria. Sausumoje vaikšto nedaug, nevikriai. Nebaikščios. Antra pagal gausumą Lietuvoje perinti nardančioji antis. Labai gausi per rudenines migracijas. Nedaug jų lieka žiemoti neužšąlančiuose vandens telkiniuose.
Dryžgalvė ir rudagalvė kryklės. Abi plaukiojančiosios. Mažiausios Lietuvos antys. Kūno masė 0,2-0,5 kg. Dryžgalvės kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs. Rudagalvės kryklės veidrodėlio pusė ryškiai žalia, pusė juo­da, o plasnojamųjų plunksnų stiebai tamsūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių patinus poilsio apdaru ir pateles. Kryklių skrydis labai greitas. Gana paplitę.
Lietuvoje aptinkama ir ne viena dešimtis ančių rūšių, kurias medžioti draudžiama. Medžiotojams būtina jas, ypač įrašytas į Raudonąją knygą, gerai pažinti ir nenušauti. Į Raudonają knygą įrašytos 7 ančių rūšys (žiūr. 7.3.).
Laukys. Tai vištelinių (vandens vištų) šeimos atstovas (ne antinis). Kiek mažesnis už didžiąją antį - kūno masė 0,6-0,9 kg. Visos plunksnos tamsiai pilkos, beveik juodos (iš toliau atrodo visiškai juodas). Labai ryškus požymis, pagal kurį laukys lengvai atskiriamas nuo kitų paukščių - snapas ir kakta (plunksnomis neapaugęs odos plotas) balti. Snapas panašus j vištos snapą. Kojų pirštai su plaukiojamosiomis skiautėmis (pirštai plaukiojamąja plėve, kaip ančių, nesujungti). Patinas ir patelė išvaizda nesiskiria. Vieno­di ir vestuvinis bei poilsio apdarai. Kaip ir ančių, žąsų, šeriantis per trumpą laiką iškrinta visos plasnojamosios plunksnos ir iki 3 savaičių, kol neatauga naujos, negali skraidyti.
Laukiai gyvena prie vandens: paežerėse, tvenkiniuose, upių senvagėse, pelkėse. Svarbiausia, kad būtų bent nedideli tankūs vandens augalų sąžalynai ir atviro vandens plotai. Minta daugiausiai augalinės kilmės maistu: sėklomis, daigais, lapais, ūgliais. Lesa ir gyvulinės kilmės maistą: vabzdžius įvairiose jų vystymosi stadijose, vorus, vėžiagyvius, kirmėles, smulkius moliuskus.
Lizdą suka tarp vandens augalų iš sudžiūvusių augalų dalių. Jame niekada nebūna pūkų. Deda dažniausiai 6-9 sauso molio spalvos, smulkiais tamsiais taškeliais išmargin­tus kiaušinius. Jaunikliai viščiukiniai. Jie iš karto gerai bėgioja, plaukioja, nardo. Juos vedžioja abu tėvai.
Laukiai daug laiko praleidžia vandenyje. Skraido gerai, bet kyla nenoriai, ypač rude­nį, kai būna nusipenėję. Jau pakilę skristi, kol kojomis siekia vandenį, dar "bėga" jo paviršiumi. Pavasarį parskrenda tik nutirpus ledui (nedaug laukių žiemoja ir neužšąlan­čiuose Lietuvos vandenyse).
Medžioti laukius, leidžiama nuo rugsėjo 15 d. iki gruodžio 15 d. Jų medžioklė Lietuvoje nepopuliari. Šaunami 3-3,5 mm šratais ,dažniausiai ant vandens (taip šaudyti laukius Medžioklės taisyklės leidžia), nes į orą kyla labai nenoriai. Todėl būtinas ypatingas atsargumas.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

2.4.
Medžioklės būdai.
Medžioti leidžiama šiais būdais:
- varant - kai medžiojamuosius gyvūnus medžiotojų, stovinčių ant žemės arba esančių tam skirtuose bokšteliuose, medžiotojų linijoje ar jos flanguose, ar kitose tikėtinose medžiojamųjų gyvūnų pasirodymo vietose, link gena varovai su medžiokliniais šunimis ar be jų arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų ir šunų skaičius neribojamas;
- tykojant - kai medžiojamųjų gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar bejos. Tykojamus medžiojamuosius gyvūnus galima vilioti masalu, iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais ir cheminiais jaukais, krykštėmis (tik didžiųjų ančių gaigalus);
-sėlinant - kai prie medžiojamojo gyvūno prisėlinama, gyvūną pabaido ar sustabdo medžioklinis šuo, medžiojamasis gyvūnas priviliojamas vilioklių ar vilbyne. Vandens paukščius, bebrus, ondatras leidžiama medžioti iriantis irkline (nemotorine) valtimi.
Medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu - ne ankščiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus;
- su šunimis - kai su medžiokliniais šunimis žvėrys gaudomi jų urvuose ar nameliuose arba yra šaudomi šunų išvaryti iš urvų ar namelių, ar jie gaudomi atkasant urvą, arba kai šuo pasiveja ir pagauna plėšrųjį žvėrį ar kiškį;
- grandine - kai medžiotojai, sustoję linija, eina atviru lauku (šiuo būdu draudžiama medžioti miške ir krūmuose, taip pat, kai neįmanoma išlaikyti tiesios grandinės ir užtikrinti šūvio saugumo);
- katilu - kai medžiotojai eina į centrą, apsupę tam tikrą atvirą lauko plotą;
- su plėšriaisiais paukščiais - kai smulkioji fauna gaudoma, pasitelkus specialiai apmokytą plėšrųjį paukštį;
- gaudant spąstais, gaudyklėmis - kai gyvūnai gaudyklėmis gaudomi gyvi ir nesužeisti arba plėšrieji žvėrys (išskyrus vilkus), bebrai ir ondatros gaudomi spąstais, kurie garantuoja staigią pagauto gyvūno žūtį ir pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti jie nėra skirti;
- su vėliavėlėmis - kai medžiojamieji gyvūnai medžiojami medžioklės plotų dalį apjuosiant specialia virve su vėliavėlėmis.
Medžioklėje leidžiama naudoti tik kilmės dokumentus turinčius medžioklinių veislių šunis.
Medžioklėje su plėšriaisiais paukščiais leidžiama naudoti tik legaliai įsigytus arba nelaisvėje išaugintus plėšriuosius paukščius. Leidimus nelaisvėje veisiamų ar legaliai iš užsienio šalių įvežtų plėšriųjų paukščių laikymui išduoda Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Plėšriuosius paukščius paimti iš laisvės medžioklės tikslams draudžiama.
Medžioklinius šunis ir plėšriuosius paukščius tam tikram medžioklės būdui parengti arba lauko bandymus, varžybas medžioklės plotuose natūraliomis sąlygomis vykdyti leidžiama tik leidžiamu šiais būdais medžioti terminu. Šiems renginiams medžioklės plotuose oganizuoti privaloma turėti visus medžioklei būtinus dokumentus. Kitais atvejais medžioklės plotuose šunys vedžiojami tik su pavadėliu.
Medžioti suaugusius elninių žvėrių patinus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintais Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatais, gali tik medžiotojo selekcininko kvalifikaciją turintis medžiotojas. Asmenims, turintiems užsienio šalyse išduotus medžiotojo bilietui analogiškus dokumentus, reikalavimas turėti medžiotojo selekcininko kvalifikaciją netaikomas, tačiau, prieš prasidedant medžioklei, medžioklės vadovas turi supažindinti šiuos medžiotojus su Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų reikalavimais.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

2.5.
Lygiavamzdis šautuvas, jo dalys.
Lygiavamzdžiai šautuvai yra tokie šautuvai, kurių vamzdžių vidinis paviršius yra c.li ii nūs. Lygiavamzdžiai šautuvai būna vienvamzdžiai ir dvivamzdžiai, su atlaužiamais ir atlenkiamais) ir su neatlaužiamais (neatlenkiamais) vamzdžiais.
Svarbiausios lygiavamzdžių šautuvų dalys yra vamzdis (vamzdžiai), kaladėlė, lovelis ir buožė.
Vamzdis. Jame vyksta šūvio procesas. Juo kulka, grankulkių ar šratų užtaisas įgauna pradinį greitį ir yra nukreipiamas į taikinį. Vamzdžio galas, per kurį išlekia užtaisas, vadinamas laibgaliu, vamzdžio galas, kuriame dedamas šovinys, vadinamas drūtgaliu. Laibgalyje iš viršaus yra kryptukas taikymui, drūtgalyje - taikiklis arba taikymo juostelė.
Lygiavamzdžio šautuvo vamzdyje išskiriamos trys arba dvi dalys: šovinio lizdas, lygioji vamzdžio dalis ir čokinė vamzdžio dalis (lygiavamzdžiuose cilindruose ir graižtviniuose vamzdžiuose šios dalies nėra).
Šovinio lizdas dažniausiai būna 70 mm ilgio. Gaminami šautuvai ir su 76 mm ilgio šovinio lizdu. Tai taip vadinami "Magnum" (didelės galios ) šautuvai.Seniau buvo gaminami vamzdžiai ir su 65 mm šovinio lizdu. Tokių šautuvų medžiotojai dar turi. Lizdas būna pritaikytas pritaikytas popierinėms/plastikinėms tūtelėms arba metalinėms tūtelėms. Naudojamo šovinio tūtelė turi atitikti šovinio lizdą.
Pagal vamzdžio kanalo geometriją, lygiavamzdžio šautuvo vamzdžiai būna cilindrai ir su čoku. Cilindrai - vamzdžiai, kurių vidinis skersmuo vienodas per visa vamzdžių ilgį. Čokas - tai vamzdžio kanalo susiaurėjimas laibgalyje. Pagal tai, kiek susiaurėja vamz­džio kanalas, čokai būna tokie: silpnas (susiaurėjimas 0,25 mm), pusinis (0,50 mm), vidu­tinis (0,75 mm), pilnas (1,0 mm), stiprus (1,25 mm). Čokas padidina šūvio glaustumą šaudant šratais - kuo didesnis vamzdžio kanalo susiaurėjimas, tuo didesnis šūvio glaus­tumas. Pavyzdžiui, esant silpnam čokui, šūvio glaustumas 45-50%, esant vidutiniam dokui - 55-60%, esant stipriam čokui - daugiau kaip 65%. Šaudant grankulkėmis čokas duoda priešingą efektą - grankulkės daugiau deformuojasi ir jų sklaida didėja. Šaudyti grankulkėmis, kaip ir kulkomis, tinkamiausias yra cilindras.
Lygiavamzdžio šautuvo vamzdžio kanalo skersmenį nusako kalibras. Lygiavamzdžio šautuvo kalibras - tai vamzdžio kanalo skersmuo bet kurioje jo vietoje (jei vamzdis cilindras) arba vamzdžio kanalo skersmuo bet kurioje jo vietoje iki čoko (jei su čoku). Būna 4, 8, 10, 12, 16, 20, 24, 28, 32 kalibro šautuvai (populiariausi 12 ir 16 kalibro; 4, 8 ir 10 kalibro praktiškai nenaudojami). Kalibras atitinka tokį patį skaičių iš vieno angliško svaro (453,6 g) gryno švino nulietų taisyklingos formos rutulių, kurių skersmuo tiksliai atitinka vamzdžio kanalo skersmenį. Skirtingose šalyse gaminamų to paties kalibro šau­tuvų kanalo skersmuo gali nedaug skirtis.
Kaladėlė (atrama). Joje įtaisytas vamzdžio(ų) uždarymo mechanizmas (užraktas), dūžiklio(ų), nuleistuko(ų) ir saugiklio sistemos (dūžiklio paskirtis - įmušti kapsulę, nuleis­tuko - paleist į darbą dūžiklį, saugiklio - apsaugoti nuo atsitiktinių šūvių).
Horizontalioji kaladėlės dalis vadinama pagalvėle, o vertikalioji, kurioje yra dūžiklių angos - skydeliu. Kaladėlė montuojama prie buožės.
Jei šautuvo vamzdžiai neatlenkiami, vietoje kaladėlės yra uoksas į kurį įsistato spy­na. Spynos paskirtis įstumti į lizdą šovinį, šovinį arba tik tūtelę (iššovus) ištraukti iš lizdo, uždaryti vamzdžio drūtgalį. Spynoje yra dūžiklio ir saugiklio sistemos, trauktukas.
Lovelis. Medinė ar plastikinė šautuvo dalis po vamzdžiais, už kurios laikoma ranka šaudant. Vienų šautuvų, juos sunarstant ir išnarstant, lovelis nuimamas, kitų (naujesnių modelių) - nenuimamas. Lovelyje yra vamzdžio(ų) uždarymo ir ekstraktoriaus arba ežek­toriaus sistemų dalys. Ekstraktoriaus paskirtis kiek ištraukti iš šovinio lizdo neiššautą šovinį arba iššauto šovinio tūtelę. Modernesniuose šautuvuose vietoje ekstraktoriaus yra ežektorius, kurio paskirtis kiek ištraukti iš šovinio lizdo neiššautą šovinį ir išmesti iššauto šovinio tūtelę.
Buožė. Medinė, o pigesniuose šautuvuose neretai plastikinė šautuvo dalis, kurios vienas galas šūvio metu įremiamas į petį. Medinės buožės gaminamos iš riešuto, rau­donmedžio, Karelijos beržo (prabangių šautuvų tik iš šių medžių medienos), buko, beržo medienos. Skiriamos trys buožės dalys: buožpadis (šūvio metu įremiamas į petį), kakle­lis ir drūtgalys (prie jo montuojama kaladėlė arba uoksas). Lygiavamzdžių šautuvų kak­lelis būna trijų formų: pistoletinės (revolverinės), pusiau pistoletinės ir tiesios (angliškos). Prie drūtgalio neretai tvirtinamas guminis amortizatorius sušvelninantis atatran­kos smūgį. Buožėje pritvirtinama metalinė kilpelė, prie kurios prisegamas šautuvo dir­žas. Kilpelė kitam diržo galui prisegti tvirtinama prie vamzdžio(ų) arba prie lovelio.
Buožė kartu su loveliu neretai vadinama apsodu. Šautuvų su neatlenkiamais vamz­džiais buožė ir lovelis sudaro vieną ištisinę šautuvo dalį.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
User avatar
medziotojas
Administratorius
Administratorius
Posts: 19456
Joined: 2006-Jul-07 00:32
Location: Vilnius

Post by medziotojas »

2.6. Kurtai ir skalikai, jų veislės, naudojimas medžioklei.
šunys.JPG
šunys1.JPG
šunys2.JPG
šunys3.JPG
šunys4.JPG
Kurtai - seniausia medžioklinių šunų veislių grupė. Su jais jau medžiota senovės Egipte. Tai labai siauros specializacijos šunys. Charakteringas eksterjeras: "sausi", "leng­vi", nukarusiomis ausimis, ilga siaura galva, išlenkta nugara, įtrauktu pilvu, ilgomis kojomis. Plaukas įvairus: trumpas, ilgas, lygus, banguotas. Todėl pagal plaukus išskiria­mi 3 kurtų tipai: trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai. Didžiausi iš visų me­džioklinių šunų. Stiprūs, be galo ištvermingi ir labai greiti (kai kurie trumpose distancijo­se bėga iki 90 km/val. greičiu). Puikaus regėjimo. Uoslė skirtingų veislių nevienodai išlavėjusi, bet daugiausia prasta. Su jais atviruose plotuose - plynuose laukuose, ste­pėse, pusdykumėse, dykumose - medžiojami kiškiai, lapės, smulkūs kanopiniai ir net vilkai. Medžiojama be šautuvo. Kurtai žvėrį turi pavyti, sugriebti dantimis ir nužudyti, bet nesudraskyti. Pagavę smulkų žvėrelį, gali jį atnešti šeimininkui, bet dažniausiai pasi­lieka prie grobio ir laukia šeimininko. Vydamiesi žvėrį neloja.
Kurtų Lietuvoje nedaug ir tuos dažniausiai laiko ne medžiotojai, o šiaip šunų mylė­tojai. Galimybės su šiais šunimis medžioti mūsų krašte ribotos, nes laukuose daug įvairiausių tvorų, j kurias tokie greiti šunys atsitrenkia ir susižaloja.
Labiausiai paplitusios šios kurtų veislės: rusų ilgaplaukis kurtas (barzojus), tazas (tazi, kazachų kurtas, Vidurinės Azijos kurtas), taiganas (Azijos kurtas, Kirgizų kurtas), afganų kurtas.
Rusų ilgaplaukis kurtas. Pats didžiausias ir greičiausias, bet tik nelabai ilgose dis­tancijose - tikras "sprinteris" (kitų veislių kurtai ne tokie greiti, bet labai ištvermingi, ilgai gali persekioti žvėrį - "stajeriai"). Todėl tinka medžioklei palyginti nedideliuose atviruose plotuose. Labai stiprus - vienintelis šuo sugebantis sulaikyti vilką. Kailis įvairių spalvų, plaukas ilgas, banguotas. Vydamasis žvėrį vadovaujasi vien regėjimu. Jį "pametęs iš akių" grįžta pas šeimininką. Veislė išvesta Rusijoje, bet po Spalio perver­smo, tėvynėje beveik išnyko. Išliko tik dėka rusų emigrantų Anglijoje.
Tazas. Labai sena veislė. Stambūs, įvairių spalvų, trumpo plauko. Elegantiško stoto. Tipiškas dykumų kurtas. Ne toks greitas kaip rusų ilgaplaukis kurtas, kiškį paveja sun­kiai. Persekiodamas žvėrį, vadovaujasi ne vien regėjimu, bet ir uosle. Išvestas Vidurinės Azijos stepėse ir dykumose. Dažnai pasitelkiami medžiojant su plėšriaisiais paukščiais.
Taiganas. Tai kalnų kurtas. Kiek smulkesnis, bet stiprus. Gerai "dirba" ne tik regėji­mu, bet ir uosle. Žvėrį persekioja labai atkakliai, "pametęs iš akių", pagal kvapą susiran­da pėdsakus ir persekioja toliau. Bene vienintelis iš kurtų, persekiojamą žvėrį aploja. Kilęs iš Vidurinės Azijos kalnuotų sričių. Ten su jais medžiojamos lapės, vilkai, švilpikai, kalnų ožiai. Prieraišus ir ištikimas šeimininkui.
Afganų kurtas. Labai sena veislė. Gimininga taiganui. Ilgo plauko. Lietuvoje me­džioklei jie nenaudojami - laikomi tik kaip dekoratyviniai šunys.
Skalikai taip pat viena iš seniausiu medzioklinių šunų grupė. Jų paskirtis - surasti žvėrį ar šviežius jo pėdsakus ir lojant jį persekioti. Persekiodami skalija, todėl medžiotojas visada žino, kurlink bėga vejamas žvėris irgali jam pastoti kelią. Skalikai turi gera, klausą ir puikiai išlavėjusią uoslę. Todėl su jais galima sėkmingai ieškoti sužeistus žve­ris. Jų plaukas trumpas, lygus. Ausys nukarusios. Tai ištvermingi šunys. Su jais dažniausiai medžioiojami kiškiai ir lapės, bet jie sėkmingai naudojami ir kanopinių žvėrių medžioklei. Viduramžiais kiekvieno didiko garbės reikalas buvo laikyti savo dvare būrį skalikų ir su jais medžioti.
Lietuvių skalikas. Veislė išvesta Lietuvos medziotojų (vienintelė lietuviškių šunų veislė). Kažkada mūsų krašte buvo gana plačiai paplitę, bet vėliau, tarpukario metais, bemaž išnyko. Vis dėlto, entuziazmo dėka, šią veislę pavyko atkurti.
Pagal medžioklinių šumų registracijos duomenis 1986 metais Lietuvoje buvo apie 500 šių skalikų. Deja,vėliau jų skaičius sparčiai ėmė mažėti, taciau iš visų skalikų veislių jų laikoma daugiausiai. Tai tvirti, kresni šunys. Juodi su tamsiai rudu spalvos snukiu, krutine, papilve, kojų vidine puse, antakių lankais.
Latvių skalikas. Smulkus. Juodas su rudu atspalviu. Toli žvėries neveja, todėl labai tinka kolektyvinese medžioklėse miškuose medžiojant su varovais. Gerai seka kraujo pėdsaku.
Estu skalikas. Nestambus, bet labai ištvermingas, judrus. Gerai persekioja žvėris. Baltas su juodomis, rudomis, geltonomis dėmėmis. Išvaizda labai primena rusų margajį skaliką, tik už jį mažesnis. Todėl yra nuomonių, kad estų skalikas ir rusų margasis skali­kas yra ta pati veislė, tik skirtingos jos formos.
Rusų skalikas. Stambus, stiprus, ištvermingas. Ramaus budo. Tai viena iš seniausių Rusijos medžioklinių šunų veislių. Ten ir išvesta. Nugara juosva, kojos, papilve ir galva ruda. Ant krutinės gali buti baltų dėmių.
Rusų margasis skalikas (rusių anglų skalikas). Stambus, stiprus, ištvermingas. Bal­tas su juodomis ir rudomis dėmėmis. Kojos ir papilve balti.
Medžioklė visą laiką yra, šiek tiek, paslaptinga !
Daugelį neišspręstų klausimų galime išspręsti, jei juos užmirštume ir išvažiuotume medžioti.
"Mes medžiojame ne todėl, kad žudytume, o žudome, kad medžiotume"
Ortegas Gasetas
Locked