Page 139 of 151

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Jul-18 14:15
by medzioklis
Rusniškiai apsiprato su į salą paleistais danieliais


Dalia Bikauskaitė,
ve.lt ‎
2018‎.‎07‎.‎18‎,

Rusnės salos gyventojai pernai skundėsi, kad atvežtiniai danieliai, paleisti iš aptvarų, daro didžiulę žalą salos gyventojams – eina į sodybas, nuskabo vaismedžius ir kt. Rusniškius labiausiai piktino tai, kad gyvūnai buvo paleisti į salą net neatsiklausus žmonių. Tačiau nei Šilutės rajono valdžia, nei medžiotojai, nei aplinkosaugininkai jokios danielių problemos neįžvelgė. Jie replikavo, kad potvynis pernai sunaikino kur kas daugiau ūkininkų pasėlių nei tie keli danieliai. „Šiemet jau viskas nutilo. Ko gero, su gyventojais susitarta, tad jokių atgarsių dėl šios problemos negirdėjome. Greičiausiai tie danieliai laikomi užtvaruose ir nepaleidžiami. Žinoma, kas juos laikė, tas tebelaiko, nes tai verslas“, – vakar sakė Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Šeputis. Pyko, kad neatsiklausė „Niekas mūsų neklausė, paėmė ir kažkiek jų paleido į salą. Iš pradžių aiškino, kad jie atvežtiniai, paskui kad iš kažkokio veislyno“, – pernai aiškino Rusnės seniūnė Dalia Drobienė. Ji pasakojo, kad danieliai į Rusnės salą, kurios gyventojai gyvūnų stoka niekada nesiskundė, buvo paleisti užpernai. Po kurio laiko sužinota, kad tai padarė fizinis asmuo – viena moteris. Pasak seniūnės, ir danielių, ir elnių aptvaruose Vorusnės kaime turi Remigijus Žemaitaitis. Kadangi jie aptverti, yra jo žemėje, gyventojams jokių problemų nekyla.
O tie atvežtiniai danieliai, pasak seniūnės, buvo auginti aptvaruose, o paskui paleisti, nebijodami žmonių ėjo į jų sodybas kaime, viską nudraskė, nuskabė visus vaiskrūmius, vaismedžius ir spygliuočius, dekoratyvinius augalus, gėles, daržoves, naikino ūkininkų pasėlius. Daugiausia žalos jie padarė žiemą. Vasarą, kai atsiranda daug žalumos, žmonės jų nebemato. „Rajono Savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus posėdyje kalbėjome apie tai, kad negalima to daryti be bendruomenės sutikimo. Nereikia pamiršti, kad šioje saloje gyvena ir žmonės. Kas kad įstatymai nepažeisti, reikėjo pirmiausia jų atsiklausti“, – kalbėjo D. Drobienė. Žala nenustatyta Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovai neprieštaravo, kad Jūratei Simėnaitei pagal panaudos sutartį priklausantys danieliai iš Kazio Rakicko aptvaro būtų paleisti į laisvę medžiotojų klubo „Skirvytė“ plote. Jų nuomone, danielių paleidimas vyko teisėtai. 3 nuotr. Danieliai. Paklaustas, kieno tie atvežtiniai danieliai Rusnės saloje, medžiotojų klubo „Skirvytė“ narys Viktoras Kazlauskas atsakė, kad valstybės. Jis nemanė, kad tie dešimt danielių gali daryti kokią nors žalą gyventojams. Saloje yra daug stirnų ir kitų gyvūnų, kurie galėtų padaryti kur kas didesnės žalos. Anot medžiotojo, pastaruoju metu Lietuvoje madinga laikyti danielius aptvaruose. Paklaustas kodėl, atsakė, kad dėl gražumo. Ypač tai populiaru kaimo sodybose. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas neturėjo duomenų, kad tie danieliai darytų žalą Rusnės salos gyventojams. Jis taip pat neturėjo duomenų, kad klubas „Skirvytė“ nesilaikytų medžioklę reglamentuojančių įstatymų. Aplinkosaugininkai teigė, kad medžiotojai turi teisę gausinti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir nematė pagrindo naikinti „Skirvytei“ duoto leidimo. Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius S. Šeputis manė, kad dešimt danielių tikrai nenusiaubė Rusnės salos. „Žmonės skundžiasi, bet manau, kad ten viskas gerai. Sudaryta komisija tikrino ir nenustatė jokios žalos ar kokių nors pažeidimų„, – sakė jis. Paklaustas, tai kodėl žmonės skundžiasi, atsakė: „Turime ir mes rašytojų, kurie rašo skundus prezidentei, ši persiunčia juos Savivaldybei, mes sudarome komisijas. Tokie rašytojai tik be reikalo duoda darbo valdininkams, tarsi jie neturėtų kuo užsiimti. Danielių problema tikrai neprilygsta potvynio sukeltoms problemoms. Pernai jis buvo išskirtinis, nes dėl per didelio iškritusio kritulių kiekio (per dvi dienas iškrito mėnesio norma) mes patvinome ne Nemuno vagoje, bet tiesiog visuose laukuose. Patvino ir Šyša, ir Šustis, ir Tenenys, apsėmė visus ūkininkų pasėlius todėl buvo paskelbta ekstremali padėtis. Tikrai kad turėjome ką veikti ir be danielių problemos.“ Taip pat skaitykite:

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Jul-19 22:55
by medziotojas
Medžioklės taisyklėse – daug pakeitimų


laikrastisplunge.lt
Parašė: 2018-06-07

Neseniai aplinkos ministras Kęstutis Navickas savo įsakymu patvirtino Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimus. Dėl vietos stokos laikraštyje visų naujovių neįmanoma pateikti. Tačiau daugumą jų pakomentavo Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Virgilijus Ostasevičius:
„Turbūt pirmiausia medžiotojams būtina žinoti (ir tai jau taikoma), kad nuo šiol medžioklės lapus registruoja ir juos tvirtina rajonų aplinkos apsaugos agentūros.
Kita naujovė – nebebus žvėrims sumedžioti licencijų ir teks laikytis nustatyto limito. Neaišku, gerai tai ar blogai, tačiau, mano įsitikinimu, nemažai medžiotojų dar reikia auklėti, nes jie mano, kad medžioklės plotuose gyvenantys žvėrys yra lyg jų nuosavybė. O licencijos sudrausmina.
Gali būti, kad per vieną varymą (varovinėje medžioklėje), pagaliau ir medžioklėje tykant ar sėlinant, bus sumedžiota leistinų žvėrių daugiau nei pagal limitą. Tada prieš pradedant žvėrį išdoroti ar išvykstant iš savo medžioklės plotų privalu informuoti aplinkosaugos agentūrą.
Medžioklėje varant jau seniai medžiotojai privalo turėti raudonas juostas ar liemenes. Dabar taip teks papuošti ir medžioklinius šunis – antkaklis ar liemenė.
Nuo šiol į kanopinį žvėrį leidžiama šauti tik kulkomis.
Seime ruošiamas projektas dėl 1 000 ha medžioklės ploto.
Daugiau apie pakeitimus galima sužinoti internete.
Praėjusį penktadienį Šiauliuose egzaminus laikė būsimieji medžiotojai. Iš septynių pasisekė šešiems. Tie, kurie nespėjo susitvarkyti dokumentų, turės galimybę laikyti egzaminą birželį.“

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Aug-06 09:25
by medziotojas
TŪKSTANČIUS SUGRAUDINUSI LAPIUKŲ ISTORIJA: NUŠAUTI – LEGALU, BET AR ŽMOGIŠKA?


kauno.diena.lt
2018-08-05
Kamilė Ščavinskaitė


Prieš kelias savaites marijampolietis miškininkas Vaidas Karpavičius socialinėje erdvėje pasidalijo širdį veriančia lapiukų istorija. Savo fotografijose įstabius gamtos ir gyvūnų vaizdus mėgstančiam įamžinti vyrui pro akis neprasprūdo ir rudakailė, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo atsivedusi jauniklių. Tačiau neilgai ji ir jos mažieji džiugino aplinkinius – vieną ankstų rytą mama ir vienas jauniklis buvo rasti pakirsti kulkų. „Baisiausia, kad viskas legalu, tik ar žmogiška“, – apmaudo neslepia vyras.

Su portalo skaitytojais vyras sutiko pasidalinti, kaip ši istorija klostėsi nuo pradžių.

„Gyveno sau miške lapė, peles medžiojo. Jei pasisekdavo, tai ir stambesnio grobio nepraleisdavo. Nežinau nei kuriame urve, nei kada, nei kiek lapiukų susilaukė, tačiau birželiui besibaigiant ant smėlėto miško keliuko žaidė, miegojo ir vienas kitą vaikė trys pūkuoti lapiukai. Juk atviroje vietoje prieš saulutę kur kas maloniau leisti dienas, nei tamsiame urve. Lapiukai įsitaisė tiesiog ant miško žvėrių magistralės... Kartais keliu praeidavo elnių grupelė ar briedė su jaunikliu, kiek dažniau pasirodydavo iš mišką supančių pasėlių grįžtančios šernės su šerniukais.... Tada lapiukai tyliai sulįsdavo į pakelės žoles, o keliui ištuštėjus vėl sugrįždavo. Keletą kartų stebėjau juos per fotoaparato objektyvą. O jau smalsumas mažylių... pasižiūrėti nepažįstamo padaro (manęs) prieidavo per vos dešimtį metrų, o patenkinę žingeidumą tiesiog vietoje susisukdavo į kamuoliuką ir snausdavo...“, – taip dar džiaugsmingus prisiminimus apibūdina marijampolietis.

Tačiau vieną vakarą, jau temstant, vyras nuėjo aplankyti lapiukų, tačiau kelias buvo tuščias.

„Ilgokai pralaukus, jau beveik sutemus, į kelią vietoje lapiukų išėjo elnė su elniuku. Jiems ten tebesidairant, per kelią paskubomis prabėgo vienas iš lapiukų. Netrukus sutemo visiškai, teko grįžti namo. Rytą nuvykau ten pat. Ant kelio kažkas gulėjo. Pagalvojau, kad mama lapė bus atitempus savo mažyliams kiškį, bet klydau. Kelio viduryje gulėjo ji pati. Kulkos skylutė buvo pakankamai iškalbinga – lapė krito vietoje. Pakelėje gulėjo ir vienas iš lapiukų... Taip pat su nediduke skylute“, – tragišką gyvūnų lemtį nupasakoja V. Karpavičius.

Pašnekovas įtaria, kad mažieji miško draugai buvo pakirsti netoliese neretai įsikuriančių medžiotojų.

„Nesunku atkurti įvykius. Iki nuotraukoje matomo „geriausių gamtos draugų“ bokštelio – 200 metrų. Graižviniam šautuvui su optika tai vos ne optimalus atstumas... Sėdėjo sau medžioklis bokštelyje, laukė šėrykloje pasirodant šernų. O šalimais pas lapiukus vakare keliu atbėgo jų mama. „Pykšt“, ir lapė jau guli. Lapiukai, žinoma, spruko į žoles, bet po kurio laiko vienas kyštelėjo galvą apsidairyti. Dar vienas „pykšt“... Šernai greičiausiai neatėjo, antraip kam šauti į šiuo sezonu visiškai bevertę lapę?“, – galimą scenarijų braižo miškininkas.

Kaip pokalbio metu užsimena vyras, labiausiai šioje situacijoje liūdina tai, jog toks medžiojimas – visiškai legalus.

„Atrodo nesuvokiama, tačiau lapių medžioklės sezonas trunka ištisus metus be jokių apribojimų, taigi formaliai įstatymas nepažeistas. Plėšrūnų naikinimas netgi skatinamas. O paliktos supūti lapės – apskritai dėmesio nevertas nusižengimas. Juk medžiotojas geriau žino, kaip jam elgtis, ką nušauti, o kam leisti dar šiek tiek pagyventi... – egzistuojančius, bet neretai žmogiškumo ribas peržengiančius medžiojimo ypatumus vardija jis. – Medžioklė man apskritai neatrodo nei gražus, nei garbingas užsiėmimas, tačiau toks atvejis net ir padoriam medžiotojui turėtų būti nepriimtinas. Galėjo bent jau susitvarkyt savo purvino darbo rezultatus...“.

Ši istorija netruko sulaukti didžiulio susidomėjimo ir prieštaringų vertinimų. Vieni smerkė tokį medžiotojų elgesį, kiti puolė ginti „geriausių gamtos draugų“ primindami, kad tokiu būdu reguliuojamas plėšrūnų skaičius.

„Kad ir kaip mums tai atrodytų baisu ar nepriimtina, tačiau plėšrūnų skaičių reguliuoti privaloma. Tačiau šiuo atveju – tai akivaizdus medžioklės taisyklių pažeidimas: „Medžioklės plotų naudotojas privalo savo medžioklės plotuose įrengti pirminio žvėrių apdorojimo aikštelę. Sumedžiotų gyvūnų skrodimo ir dorojimo atliekos, plėšriųjų gyvūnų kūnai turi būti sumesti į apdorojimo aikštelės žvėrienos atliekų duobę.“ Praneškite gamtos apsaugai, medžiotojas šiuo atveju baudos išvengs, nes nebus įrodyta, kas šovė, tačiau būrelio viduje sulauks atitinkamų sankcijų“, – rašė komentatorius Marius.

Tačiau optimizmu trykštantis V. Karpavičius vakar pasidalijo kiek linksmesne žinia apie kitus, gyvus likusius lapiukus.

„Neseniai rašiau apie tėtį lapiną, nešusį grobį vienam iš lapiukų. Galvojau, kad tik vienas išliko. Šįryt pamačiau, kad išgyveno du iš trijų. Vėl žaidžia, šildosi prieš saulę pamiršę, kas buvo. Taip, lapės – plėšrūnai. Taip, padaro žalos paukščių augintojams. Bet ar tai pateisina jauniklių naikinimą? Ar tokios jos baisios/blogos? Nejaugi negalima leisti jiems užaugti?“, – savo pasakojimą retoriniais klausimais, priverčiančiais susimąstyti, baigia gyvūnų mylėtojas

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Aug-06 09:28
by medziotojas
IŠ KURŠIŲ MARIŲ IŠTRAUKTAS BRIEDŽIO JAUNIKLIS

kaunodiena.lt
2018-08-05
Ieva Liškevičiūtė

Mariose, ties Perkėlos gatve, žvejys pastebėjo plūduriuojantį nugaišusį briedį. Iškviesti ugniagesiai gelbėtojai ištraukė sunkų gyvūno kūną iš vandens. Prireikė ir narų pagalbos.

Apie nugaišusį briedį informuoti policijos pareigūnai, Klaipėdos regiono gyvūnų globos ir kontrolės tarnyba „Nuaras“.

Žvejys briedį pastebėjo netoli kranto. Apie incidentą pranešta Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinei, tačiau laivu priplaukti prie jauniklio buvo per seklu.

Ugniagesiai narai nubrido iki briedžio, pririšo prie kojos virvę ir partempė jį į krantą. Vėliau gyvūno kūnu pasirūpino „Nuaras“.

Nėra aišku, kas nutiko briedžio jaunikliui, ypač žinant tai, kad šie gyvūnai moka plaukti.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Sep-05 12:00
by medziotojas
Neblaivus jaunas vyras sudegino medžiotojų namelį

KAUNAS.KASVYKSTA.LT INF.
2018/09/04


Šeštadienio vėlyvą vakarą ugniagesiai gavo pranešimą, kad Kėdainių rajone dega medžiotojų bokštelis. 24 metų įtariamajam nustatytas girtumas, jis uždarytas į areštinę.

Kaip informavo Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, rugsėjo 3 d., apie 21.35 val., pastebėta, kad Pamiškių kaime padegtas Balsių medžiotojų klubui priklausantis medžioklės namelis.

Jis degė atvira liepsna, o stogas buvo įkritęs. Patirti nuostoliai siekia 10 tūkst. eurų: nudegė stogas, apdegė perdanga, visas vidus bei viduje esantys daiktai.

Įtariamasis įpūtė 1,14 prom.

Papildyta 16.37 val.

Su „Kas vyksta Kaune“ antradienio popietę susisiekęs kėdainiškis, priklausantis Balsių medžiotojų klubui, patikslino, kad degė ne bokštelis, o medžiotojų namelis.

„Nuotraukų kol kas neturiu. Namas buvo nupirktas avarinės būklės. Medžiotojų būrelio nariai jame irengė naują koklinį pečių, židinį, sutvarkė kaminą, įvedė naują elektros instaliaciją. Taip pat apšildino pusę namelio, iš dalies atnaujino vidinę apdailą, išbetonavo dalį grindų, idėjo 5 naujus plastikinius langus, naujai apkalti buvo ir stogo skliautai“, – pasakoja jis.

Šį rudenį, pasak kėdainiškio, buvo planuojama įrengti naują namelio išorės apdailą. „Viduje sudegė viskas – ir ten buvę baldai ir statybinės medžiagos, reikalingos tolimesniems remonto darbams atlikti“, – skundžiasi medžiotojų būrelio narys.

Jis tikina, jog įtariamasis apylinkėse žinomas kaip išgėrinėjantis ir ne visada savo veiksmus kontroliuojantis asmuo. Galimai jis kaltas ir dėl neseniai apylinkėse užsiliepsnojusių šieno stirtų.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Sep-13 07:56
by medziotojas
Mažais kiekiais gaminantiems žvėrienos produktus – paprastesni veterinarijos reikalavimai


2018 m. rugsėjis 12 d.
vmvt.lt

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), siekdama nustatyti lengvesnes veiklos sąlygas smulkiesiems gamintojams, rengia atskiroms verslo šakoms taikomus supaprastintus reikalavimus, taikomus mažais kiekiais gaminantiems ūkio subjektams. Šiuo metu yra parengti ir Europos Komisijai derinti pateikti supaprastinti Mažais kiekiais gaminamos laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos veterinarijos reikalavimai, kurių turėtų laikytis smulkieji laukinių medžiojamųjų gyvūnų – žvėrių, kiškinių ir paukščių – mėsos tvarkymu ir jos teikimu vartotojams užsiimantys gamintojai.

Parengtu teisės akto projektu aiškiau apibrėžta, koks per metus sumedžiojamų laukinių gyvūnų skaičius yra laikomas mažu kiekiu. Svarbu ir tai, kad šiais palengvinimais galės pasinaudoti ne tik medžiotojai, bet ir nedidelės įmonės, per savaitę į rinką pateikiančios ne daugiau kaip 500 kg laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos.

„Kurdami paprastesnius reikalavimus smukiesiems maisto produktų gamintojams, siekiame išnaudoti visas teisės aktuose numatytas galimybes ir sudaryti Lietuvoje kuo palankesnes ir paprastesnes sąlygas smulkiajam verslui. Naujieji reikalavimai mažais kiekiais tvarkyti žvėrieną galėtų paskatinti ne tik medžiotojus, bet ir nedideles mėsos tvarkymo įmones regionuose imtis iniciatyvos ir pasiūlyti Lietuvos vartotojui platesnį įvairesnės mėsos asortimentą. Galimybė nedideliais kiekiais tvarkyti ir tiekti rinkai žvėrieną gali tapti viena iš alternatyvų būtent smulkiesiems gamintojams, kuriems sunku konkuruoti su stambiaisiais gamintojais tradiciniais laikomuose kiaulienos, jautienos ar paukštienos gamybos sektoriuose“, – sakė VMVT direktorius Darius Remeika.

Teisės akto projekte taip pat numatyta, kad mažais kiekiais tvarkant laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsą, nebūtina turėti tam tikrų atskirų maisto tvarkymo patalpų, jei laikomasi mėsos tvarkymo procesų eiliškumo, užtikrinami tvarkymo higienos reikalavimai, taip pat detalizuotas galimas gamybos patalpų įrengimas, apibrėžti kiti taikomi supaprastinti reikalavimai.

Dokumentas įsigalios gavus oficialų patvirtinimą iš Europos Komisijos. Su dokumento projektu galima susipažinti čia. - https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct ... 8f0fea665f

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Oct-01 11:28
by medziotojas
Įdomus rašinys apie medžioklę

https://www.15min.lt/media/timeline/byl ... -medziokle

KT apgynė savininkų teisę patiems spręsti, kaip naudoti savo nuosavybę



Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Aštuonioliktoji – apie medžioklę. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu pripažino, kad žemės sklypų savininkai gali patys spręsti, ar nori leisti medžioklę savo sklype.

KT pirmą kartą sprendė, kaip pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp dviejų konstitucinių vertybių: asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma.

Nutarimu KT apgynė žemės sklypų savininkų teisę patiems spręsti – leisti ar drausti medžioklę savo sklype.

KT pabrėžė, kad įstatymas turi nustatyti protingą ir pakankamą terminą, per kurį savininkas gali išreikšti savo nuomonę, ar jam priklausančiame sklype gali būti medžiojama.

Nutarime KT pažymėjo ir riziką, kurią turi prisiimti žemės sklypų savininkai: uždraudęs medžioti jam priklausančioje žemėje, savininkas prisiima riziką, kad gyvūnai gali padaryti tam tikrą žalą, tačiau reikalauti šios žalos atlyginimo jis neturi pagrindo.

KT išaiškino, kad minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio nustatymas reguliuojant medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklius savaime savininkų nuosavybės teisių nepažeidžia.

KT konstatavo ir tai, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo.


Anot to meto žiniasklaidos, daugeliui savininkų susigrąžinus žemes ir miškus, kilo pavojus, jog prie nevaržomų sovietinių medžioklių pratę nomenklatūrininkai neteks įprastų medžioklės plotų. Juo labiau kad 1999–2000 metais buvo leista privačių žemių savininkams steigti privačius medžioklės ūkius ne mažesnėje negu 100 ha teritorijoje. Tokių ūkių atsirado greitai, net buvo įkurta Privačių medžioklės plotų savininkų asociacija.

Po 2000 m. Seimo rinkimų buvo skubiai parengtas ir priimtas Medžioklės įstatymas, į kurį buvo perkeltos sovietų okupacijos metų medžiotojų lengvatos ir privilegijos.

Tuo nepatenkinti Seimo nariai inicijavo kreipimąsi į KT. Pareiškėjų prašymas dėl Medžioklės įstatymo atitikties Konstitucijai iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad ginčijamose nuostatose įtvirtinta medžioklės privačiuose žemės sklypuose leidžiamumo prezumpcija galėjo nepagrįstai apriboti savininkų teises laisvai naudotis savo privačiu turtu.

Seimo narių nepasitenkinimą sukėlė tai, kad pagal įstatymą žemės savininkas galėjo uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos miškui ar pasėliams, tačiau neturėjo galimybės uždrausti medžioti kitais pagrindais – pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių įsitikinimų.

KT nutarė, kad dalis įstatymo prieštarauja Konstitucijai

KT nutarime pripažino, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, kuriose nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai, prieštarauja trys Medžioklės įstatymo dalys:

Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalis, pagal kurią privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo projektą paskelbus šalies bei vietinėje spaudoje, ja taip pat yra nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį sklypo savininkai raštu gali pateikti reikalavimus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo projekto. Taip pat Konstitucijai prieštarauja nuostata, kad, pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo.

Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalis tiek, kiek nustatyta, jog komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti gali ir neatsižvelgti į privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama.

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata tiek, kiek joje nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala, bet ir visais kitais atvejais (pavyzdžiui, dėl asmenų saugumo ar asmeninių gyvūnų globos įsitikinimų).

Medžioklės ploto vieneto nustatymas Konstitucijai neprieštarauja

Pareiškėjai taip pat prašė ištirti, ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai („Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“).

Pareiškėjo nuomone, ši nuostata nepagrįstai apribojo privačių savininkų teises naudoti medžioklei mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus ir varžė privačią medžioklės verslo iniciatyvą.

KT konstatavo, kad nustatytas minimalus medžioklės plotų vienetas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau neatitinkančiu Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo pripažino teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo suformavę ir naudoję tam tikrus individualius mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus, po šio įstatymo priėmimo tokiais plotų vienetais medžioklei naudotis nebegalėjo.

Pareiškėjas ginčijo ir Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies, kurioje nustatyta, kad medžiojamų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas nustatyta tvarka uždraudė medžioti, atitiktį Konstitucijai.

KT, išaiškinęs, kad uždraudęs medžioti jam priklausančioje žemėje, savininkas pats prisiima atitinkamą riziką, konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas Konstitucijai neprieštarauja.

KT pasakė, kad laukiniai gyvūnai yra vertybė

Savo nutarime KT konstatavo, kad laukinė gyvūnija yra savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė, mokslinė, kultūrinė, rekreacinė ir ekonominė vertybė. Laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė – ji turi ir visuotinę reikšmę. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga ir racionalus naudojimas.

Medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus laisvalaikio ir ūkinės veiklos rūšis – yra vienas iš laukinių gyvūnų populiacijų valdymo būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo priemonių. KT pažymėjo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.

Pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose valstybė turi plačią diskreciją. Reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama ir į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį.

Medžioklė negali paneigti privačios nuosavybės

KT pažymėjo, kad siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą bei gausinimą – valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama savininkų privačios nuosavybės teisės esmė.

Teismas pabrėžė, jog dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma, – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą – tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta.

Teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų populiacijų valdymą privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas.

Pagal nutarimą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas medžioklės ir su ja susijusius santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad privačios žemės sklypuose esančiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo.

Nutarime pažymėta, kad šiuo atžvilgiu savininkas negali būti varžomas kokiais nors teisės aktuose nustatomais pagrindais, kurių nesant būtų galima jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, miške, vandens telkinyje medžioti ignoruojant jo valią.

Jeigu asmeniui privačia nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, šio sklypo savininkui apie tai turi būti pranešta tinkamu būdu – tiesiogiai, ir turi būti nustatytas protingas, taigi pakankamas, terminas, per kurį savininkas turėtų realią galimybę laisvai išreikšti valią dėl to, ar tame sklype gali, ar negali būti medžiojama, taip pat kokiomis sąlygomis jis sutinka, kad tame sklype būtų medžiojama.

Nutarime taip pat teigiama, kad siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, taip pat ir medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant ir į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį.

Minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio nustatymas įstatymu savaime nepažeidžia savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ir nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie pagrįstų, jog įstatymu nustatytas minimalus medžioklės ploto vieneto dydis – 1000 ha neatitinka medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydžio bei jų gausos reguliavimo poreikio ir dėl to turėtų būti kitoks.

Kartu KT pažymėjo, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti suformuoti ir mažesni nei 1000 ha medžioklės plotų vienetai, todėl asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią juos naudoti medžioklei tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis jų naudojimas medžioklei pagrįstai taptų negalimas.

Teismas konstatavo, kad keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat kad valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, jų patirtus dėl teisinio reguliavimo pakeitimo.

Įdomūs faktai apie bylą

Rengiant bylą KT posėdžiui gauta įvairių institucijų rašytinių paaiškinimų ir nuomonių, posėdyje apklausti specialistai ir liudytojai – su medžiokle susijusių asociacijų ir draugijų vadovai ir ekspertai.

KT posėdis buvo išskirtinis trukme – vyko net tris dienas, o nutariamas priimtas tik po beveik pusantro mėnesio nuo pirmojo posėdžio.

KT šiame nutarime itin plačiai istoriniu aspektu apžvelgė medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinį reguliavimą – nuo Kazimiero teisyno (1468 m.), Lietuvos statutų, po 1918 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinio reguliavimo iki medžioklės teisės aktų raidos šiuolaikinėje Lietuvoje.

Po KT nutarimo atitinkami Medžioklės įstatymo pakeitimai buvo priimti tik 2013 m. Respublikos Prezidentė pataisas vetavo, pasak jos, dėl Konstitucijos ir Seimo statuto pažeidimų – vienas Seimo narys balsavo už kitą, tačiau pataisų turiniui pastabų neturėjo. Seimas Prezidentės veto atmetė.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Oct-18 20:47
by medziotojas
Šis žavus gyvūnas patinka ne visiems: gyvenantys nuošaliau skaičiuoja nuostolius


Justina Maciūnaitė,
www.GRYNAS.lt
2018 m. spalio 18 d.



Turbūt visi gyventojai yra girdėję apie ūdrą. Dalis tų, kurie savo sklypuose turi išsikasę tvenkinukus ir juose augina žuvis, ko gero, dar ir yra susidūrę su ūdromis akis į akį. Ūdra yra įtraukta į dar galiojančią Lietuvos raudonąją knygą. Tačiau gamtininkai sako, kad šio žinduolio populiacija yra išaugusi ir taip griežtai saugoti ūdros nebereikia. Kokia iš tiesų ūdrų populiacija Lietuvoje ir kas tai per žinduolis?


Žavus plėšrus žinduolis

Ūdra – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Natūralių priešų praktiškai neturi, bet rimtais konkurentais gali būti kanadinės audinės.
Ūdros dažniausiai būna nuo 50 centimetrų iki 1 metro ilgio. Jų aukštis – 30 centimetrų. Sveria ūdros 6–10 kilogramų, turi raumeningą, plokščią, 25–55 centimetrų uodegą. Jos storumas priklauso ir nuo ūdros įmitimo, nes čia kaupiasi riebalų atsargos. Kūnas ištįsęs, aptakus. Pėda panaši į šuns, tik ne su 4, o su 5 pirštais.
Ūdrų ausys beveik paslėptos plaukuose. Ūdrai nardant, ausų angos ir šnervės užsidaro. Jos stiprūs žandikauliai ir aštrūs dantys leidžia patikimai sugriebti žuvį. Įdomu tai, kad šlapias ūdros kailis yra labai lygus, o išdžiūvęs tampa panašus į dyglius – tai padeda greičiau nutekėti vandeniui. Ūdra nebijo ir paties šalčiausio vandens, kokį galime išmatuoti Lietuvoje.

Gyvena šalia vandens telkinių

Ūdros gyvena iki maždaug 20 metų. Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto prof. dr. Gediminas Brazaitis sako, kad ūdrų populiacija jau kuris laikas yra laikoma stabilia. 2007 metais išleistos Lietuvos raudonosios knygos duomenimis, ūdrų populiacija Lietuvoje gali sudaryti apie 3000 individų. Tiesa, dar ankstesniais laikais tiesiog nebuvo metodikos, kaip suskaičiuoti šalyje gyvenančias ūdras.

udra-79345983.jpg
© Wikimedia Commons

„Ūdrų populiacija visada buvo gausi, aišku, sunku pasakyti, kokia ji buvusi 6–7 dešimtmetyje, tačiau manoma, kad ji daugiau mažiau visais laikais buvo stabili. Tiesiog ankstesniu laikotarpiu metodų, kaip tiksliau nustatyti populiaciją, nebuvo. Pradėjus taikyti veiklos ženklų registraciją, palei vandens telkinius pradėta atrasti įvairių veiklos žymių, pavyzdžiui, apgraužto maisto likučių, išmatų ant akmenų ir pan., buvo atrasta, kad Lietuvoje yra labai daug vandens telkinių upelių, šalia kurių įsikūrusios ūdros“, – pasakoja mokslininkas.
Specialistas tęsia, kad nėra priežasčių manyti, jog ūdrų individų skaičius Lietuvoje būtų smarkiai pasikeitęs. Pagrindinės kelios sąlygos šiems žinduoliams išgyventi ir daugintis yra tinkamos buveinės – švarūs vandens telkiniai ir maistas – žuvis. Abiejų Lietuvoje netrūksta.
„Nėra priežasčių teigti, kad jų populiacija augo, nes populiacija laikoma stabilia. Ji gali svyruoti (augti, mažėti), tačiau, lyginant ligesnį laikotarpį, ji lieka stabili. Didelių pokyčių Lietuvoje nebuvo, vandens telkiniai, kurie yra pagrindinė sąlyga ūdroms gyventi, taip pat labai nesikeitė. Iš tiesų, mums reikėtų džiaugtis, kad ūdra Lietuvoje taip plačiai paplitusi, nes Vakarų Europoje ūdrų nėra dėl to, kad vandens telkiniai yra užteršti. Ūdra laikoma švarios gamtos indikatoriumi“, – pabrėžia G. Brazaitis.
Esant pakankamai palankioms sąlygoms ūdroms išgyventi ir populiacijai išliekant stabiliai, į atnaujinamą saugomų rūšių sąrašą ūdros nebėra įtraukiamos. Prof. dr. G. Brazaičio teigimu, tokį sprendimą priėmė naują saugomų rūšių sąrašą sudarinėjanti specialistų grupė. Tačiau reikia pabrėžti, kad ūdros ir toliau nebus medžiojamos.
„Ji vis dar yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą, bet žinduolių specialistai mokslininkai diskutavo dėl naujo saugomų rūšių sąrašo, kuris buvo neseniai patvirtintas. Jame ūdros nėra. Sąrašas įsigalios nuo kitų metų sausio 1 dienos. Jos saugomų rūšių sąraše nelieka, bet jos nėra įrašomos į medžiojamų rūšių sąrašą. Taigi, tam tikra apsauga išlieka, ūdrų medžioti, bandyti atsikratyti ar naikinti mes negalėsime netgi ten, kur ji padaro žalą“, – akcentuoja specialistas.

Gali apsilankyti ir žmogaus tvenkinyje

Kaip jau buvo minėta, ūdroms išgyventi reikalingi vandens telkiniai. Ten jos gaudo žuvį, kuria maitinasi. Tačiau, kaip aiškina prof. dr. G. Brazaitis, šiems žinduoliams reikalingos slėptuvės, kur jie slepiasi nuo kitų plėšrūnų, žmonių, atsiveda jauniklius: „Ūdros gyvena įvairiuose vandens telkiniuose ir jų teritorijose. Labai mėgsta vidutinio dydžio upelius, tekantį vandenį. Jos labai daug laiko praleidžia vandenyje, bet turi urvus, slėptuves, nuolatines buveines, kur atsiveda jauniklius.“
Profesorius tęsia, kad ūdros yra teritoriniai gyvūnai. Patinas gali užsiimti net iki 50 kilometrų teritoriją, į kurią įeina ir upės, upelio, tvenkinio pakrantė. „Ūdra gyvendama paprastai naudoja tą visą teritoriją, ir jei žmogus turi tvankinį ar baseinėlį, tai ūdra tikrai ne kiekvieną dieną lanko tą vandens telkinį, tačiau, laikydama jį savo teritoriją, ji retkarčiais užsuka. Kitaip yra su žuvininkystės tvenkiniais, ten jos pastoviai gyvena, bet jos turėtų maitintis daugiau smulkia žuvimi“, – aiškina G. Brazaitis.


Išgaudo žmonių žuvį


Tačiau ūdrų pomėgis privačiuose tvenkiniuose gaudyti žuvis kartais gali padaryti nemažai nuostolių tų tvenkinių šeimininkams. Kaip GRYNAS.lt pasakoja nedidelį tvenkinį turintis ir žuvis ten auginantis Kęstutis, savo sklype jis pastebėjęs pėdsakus ir mano, kad jie gali būti ūdros. Įtarimus sustiprina ir jo kaimyno patirtis: netoliese gyvenanti ūdra galimai išgaudė vyro tvenkinyje buvusias žuvis. Nuostolius žmogus skaičiuoja šimtais eurų. Tačiau Kęstutis sako neketinąs gaudyti aplinkui galimai besisukiojančio žinduolio. Juk tai žmogus yra svečias gamtoje, ūdros namuose, todėl jam reikia prisitaikyti prie teritorijos šeimininkų.
GRYNAS.lt pasiteiravo prof. dr. G. Brazaičio, kaip padėti žmogui ir ūdrai sugyventi. Anot pašnekovo, tam reikės daug kantrybės, nes apsaugoti savo tvenkinio žuvis nuo ūdrų yra labai sunku.
„Apsiginti nuo ūdrų nėra lengva. Legalių priemonių nėra tiek daug. Galima apsitverti tvora, tačiau jei ji labai norės, suras, kaip prasikasti pro apačią, pralįsti. Jei tai yra labai mažas tvenkinukas, kur žmonės augina dekoratyvines žuvytes, tai, žinoma, lengviau galima apsaugoti. Yra daug tokių vietų, kur ūdros lankosi, bet žmonės nepastebi, kad ten ūdrų būta. Jos pagauna vieną kitą karosiuką ir iškeliauja. Anksti ryte ar patamsyje, kai žmonės tiesiog nepamato“, – aiškina mokslininkas.
Profesorius pabrėžia, kad negalima ūdrų žaloti, naikinti, gaudyti ar pan., nes jos išliks saugotinais gyvūnais, tad žmonėms teks išmokti su šiais žinduoliais sugyventi.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Nov-05 22:55
by medziotojas
Iš dienoraščio


Parašė: 2018-11-05
laikrastisplunge.lt

Tęsinys. Pradžia Nr. 82 (2007 m. lapkričio 6 d.)


2018 10 11

Bemiegė naktis, prasidėjusi nuo vakare išdarinėto stirnino, kuris krito be šūvio – gerklę jam perkando greičiausiai lūšis. Taip manau, nes ne kartą žiemą ant sniego teko matyti ir fotografuoti šios plėšrūnės pėdas. Ne tik pėdas, bet ir nužudytą stirną. Šį kartą lūšis nužudė ožį su visai neblogais ragais, tiesa, jau pasiekusį amžiaus ribą, beturėjusį pusę pajuodusių dantų.
Vilkas visada pirmiausia išdrasko pilvą, užpakalinę kūno dalį, o kai perkąsta gerklė, tai tikriausiai lūšies darbas. Skambutis aplinkosaugininkams – informuojame apie stirniną. Jis, matyt, sudraskytas praeitą naktį, nes jokio kvapelio. Bent jau šunims tikrai tiks. Išdarinėjame ir patraukiame į šernų medžioklę.
Sumedžioti elnio (vienas patiestas, o galime dar du) kol kas nepavyksta, nes klubo narių kelyje vis pasitaiko perspektyvūs ar kokie „jaunikaičiai“ – tegu pagyvena. Telefonu gaunu žinutę, kad kolega Artūras paguldė dvimetį kuilioką, bet nusprendžiame dar pasėdėti nakties tamsoje – gal kuriam pasiseks sumedžioti šerną.
Naktis turėjo būti graži, nes dieną buvo itin giedra. Ėmė švytėti žvaigždės. Dangumi gagendamos į pietus vis praskrenda žąsys, tačiau pradėjo dėtis rūkas. Į papildomo žvėrių maitinimo aikštelę atėjo šernai. Pašviesdamas prožektoriumi juos matau, bet tik pridedi šautuvo optiką – „pienas“, ir tiek, visai nieko neregėti. Šernai žvyginasi, bėgioja po aikštelę, o šauti neišeina, tad tenka lipti iš bokštelio.
Namelyje išdarinėjame kiek anksčiau, iki užsidėjo rūkas, Artūro sumedžiotą šerną. Netrukus paskambina Mindaugas ir teiraujasi, ar turiu su savimi šunį, nes jo šautas knislys vietoje nekrito, kraujo nėra, bet būtina ieškoti. Dar perspėja, kad šernas didokas ir, jeigu surasime, dviese iki mašinos nenutempsime. Su medžioklėje esančiu Augustu išsiruošiame į paiešką.
Velniava – ūkininkas yra suaręs lauką ir dalį jo apsėjęs, nors toje vietoje projekte yra restitutinis kelias, kuriuo naudojasi miškų ir kitų valdų savininkai. Negerai! Važiuojame arimais. Miškų verslu užsiimantis Mindaugas piktinasi. Gal nepagalvojo ūkininkas, o gal mano, kad visi pratylės. Abejoju…
Mindaugo šauto šerno kelis kraujo lašelius randame už kokių 100 metrų nuo šūvio vietos, bet toliau nebėra. Mano dratharė Brita bėgioja po mišką ir vis uostinėja. Galiausiai toli už mūsų miške ji agresyviai ima loti – man aišku, kad šernas dar gyvas, kad reikės pribaigti, o šautuvai mašinoje. Vis dėlto prieiname arčiau lojančios kalės. Šernas stovi pasisukęs į šunį, bet akivaizdu, kad jau neturi jėgų pabėgti, tik Britą vis paveja kelis metrus ir vėl smunka į aukštas žoles prie išvirtusio medžio. Na, šernelis dvimetis, ne koks suaugęs kuilys, bet juokai vis tiek menki, nežinia, kuo gali baigtis jo ataka, tad artyn nelendame.
Nieko nepadarysi – tenka bėgti atsinešti šautuvo. Mindaugas paknopstomis skuodžia per mišką tik apytiksliai orientuodamasis, nes nueita gal kilometras, o dar naktis. Pagaliau atsineša šautuvą. Prisikviečiu arčiau kalę. Pribaigiamasis šūvis.
O paskui – problema, kaip tą šerną beveik kilometrą partempti iki mašinos. Vieno akis raudona kaip triušio ir negali jokios rimtesnės apkrovos turėti – tinka tik šautuvą panešti, kitas neseniai po kojos operacijos, trečias vėl ligų pilnas, be to, juoda naktis. Tempiame. Po kurio laiko žiūrime, kad esame toje pačioje vietoje, iš kur pradėjome. Vėl tą šerną velkame mišku, juodai vargstame. Galiausiai pasikviečiame talkon namelyje likusius draugus, ir knislys jau mašinoje.
Pasakojimas, regis, paprastas, tačiau dar kartą įsitikinu, kad medžioklė yra visai neprognozuojama. Kartais sėkmė netikėtai nusišypso, žvėris krenta vietoje, mašina privažiuoji prie pat, o kitąsyk turi gerokai pavargti. Šį kartą iš medžioklės parvažiavau trečią nakties. Buvo toks nepermatomas rūkas, kad greitis tik 20 kilometrų per valandą.
Štai taip ir gyvena medžiotojai… Ir tas pomėgis tikrai ne kiekvieno nosiai. Na, gali tik po parką vaikščioti ir varnas skaičiuoti, bet tai nebus kupinas nuotykių medžiotojo gyvenimas.

2018 10 20

Šiandien visoje Lietuvoje aidėjo šūviai – prasidėjo medžioklės su varovais sezonas, dar vadinamas didžiuoju. Jo pradžia sutapo su bobų vasaros pabaiga. Tegu skaisčios saulės ir nebuvo, bet nebuvo ir jokio vėjelio. Nakties šalnos pakąsti medžių lapai krito ir krito. Jų ant žemės jau daug – iš tolo girdi einantį žvėrį. O žąsys gagendamos dangaus aukštybėse į pietus skrido visą dieną.
Kaip ir visada, sezono pradžioje kiekviename medžiotojų kolektyve pasikalbama, kaip bus medžiojama, į kokius žvėris bus keliamas šautuvas.
Ir kaip nuostabu, kad mūsų „Kontaučių“ klube pačiu pirmu sezono taikliu šūviu pasižymėjo kaip tik tą dieną klubo nariu tapęs Arnas Šapalas – paguldė laputę. Tai pirmas jo patiestas žvėris. Vakare per medžioklės aptarimą jos vadovas Mindaugas Preibys Arnui įteikė atminimo medalį.
Dar savo ilgas uodegas patiesė trys laputės. Jas sumedžiojo Virginijus, Algis, Arūnas. Dvi stirnas paguldė Irmantas. Dar po stirną – Rimantas, Virginijus ir medžioklės vadovas Mindaugas.
Taigi sezono pradžia visai nieko. Vis dėlto norėjosi sumedžioti ir šerną. Tačiau jų akivaizdžiai sumažėjo. Tiesa, per vieną varymą knisliai sugebėjo apgauti klubo vyrus ir į kitą mišką išrūko toje vietoje, kur nebuvo jokio medžiotojo.
M. Preibiui ši diena bus įsimintina, nes buvo išrinktas „Kontaučių“ klubo vadovu. Jis pakeitė aštuonerius metus prie klubo vairo stovėjusį Arūną Garmų. Šiam kolegos įteikė dovaną už gerą vadovavimą. Naujajam vadovui palinkėta, kad ir toliau medžiotojai drausmingai medžiotų, kad prižiūrėtų savo medžioklės ūkį, kuriame – ir namelis, šiuo metu kapitališkai remontuojamas, ir mašina, bet svarbiausia, kad klubo plotuose niekada nemažėtų žvėrių.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Nov-12 22:18
by medziotojas
Medžiotojo nuomonė. Jei jau kovojame su maru, reikėtų neriboti ir vilkų medžioklės


Vytautas Ribikauskas,
www.GRYNAS.lt
2014 m. vasario 17 d.


Neteisus Algis Butleris, teigdamas, kad apie šernų gausą Lietuvos miškuose prakalbėta tik dabar, kai baisusis afrikinis peršliaužė Lietuvos- Baltarusijos sieną (kalbama apie Algio Butlerio straipsnį „Ar maras išspręs miško-tvarto problemą?“, publikuotą GRYNAS.lt kanale, - red. past.) Apie tai, kad Lietuvos miškai paversti kiaulynais (beje, p. A. Butleris, ko gero, žodį „kiaulynas“ kaip tik ir pasiskolino iš ankstesnių rašinių), jau seniai rašė ir rašo ir gamtininkai, ir patys medžiotojai. Tačiau šuneliai loja, o karavanas išdidžiai keliauja toliau...

Štai, jeigu suriaumotų koks nors liūtas (iš tų, kurie gali turėti įtakos medžioklės proceso reguliavimui Lietuvoje)... Tačiau liūtai mauroja tiktai išeidami į medžioklės taką ir po medžioklės, kol smulkesni plėšrūnai šernieną dalina porcijomis. Liūtams labai patinka, kai miškuose knibždėte knibžda valgomų žvėrių, o ypač - skanių šerniukų.
Tačiau nereikėtų visos kaltės dėl šernų besaikio veisimo versti medžiotojams. Medžiotojai įpratę klausyti nurodymų iš viršaus. Smulkmeniškos medžioklės taisyklės nusprendžia kiekvieną medžiotojo judesį - žingsnio į šoną nežengsi. O nepriveisti begalės šernų Lietuvos miškuose nurodymo nebuvo.

Šiuo metu apie šernų populiacijos reguliavimą išmano visi...

Priešingai, medžioklę tvarkanti Aplinkos ministerija kanopinių žvėrių populiacijų gausos reguliavimą vykdo tik viena - gausėjimo kryptimi. Tad, ar rūpi medžiotojams visokios retos žolelės, kurias gali išknisti miškinės kiaulės? Nebent tik tiek, ar jos gali tikti šernų pašarui. Nerūpi jiems ir visokie ant žemės kiaušinius dedantys žvirbliai ar pelėdos. Paukščių lietuvaičiai beveik nemedžioja - svarbu, kad būtų daug skanių šerniokų...
O įdomu, ar daug kraujo savo tiesioginiams viršininkams (juk rezervatas priklauso tai pačiai Aplinkos ministerijai) pagadino pats Viešvilės rezervato direktorius A.Butleris (aš turiu karčią patirtį, kad tai daryti nenaudinga), juo labiau, kad Viešvilės rezervate bandoma veisti ir į mišką paleisti kurtinius. Dabar, kai kilo kiaulių maro grėsmė, Aplinkos ministras įsakė šernus šaudyti ir visose saugomose teritorijose. O kodėl to nebuvo daroma anksčiau? Ar sunku suprasti, kad rezervatuose, kur saugoma reta augmenija ir gyvūnija gausūs šernų būriai nepageidautini? O medžioti saugomose teritorijose būtų kam, nes daug Lietuvos medžiotojų neturi medžioklės plotų.
Siaubingai kiaulių ir šernų ligai peršliaužus Lietuvos- Baltarusijos sieną, žiniasklaida skamba prieštaringais pranešimais. Aplinkos ministras ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius kasdien pila po šviežią įsakymą dėl susidorojimo su Lietuvos šernų populiacija bei prevencinių priemonių, užkertant kelią afrikinio kiaulių maro plitimui.
Dabar apie šernų populiacijų gausą ir jos reguliavimą išmano visi, pradedant Aplinkos ministerijos pareigūnais, Veterinarinės tarnybos vadovais ir baigiant žurnalistais bei internetinių svetainių nuolatiniais komentatoriais. O įdomiausia šernų skaičiavimo aritmetika: skelbiama, kad ilgašnipių Lietuvoje yra tai 100, tai 60 ar 30 tūkstančių, o palikti neiššaudytų reikia tai 10, tai 7 tūkstančius.

Populiacija šiuo metu - dviguba

Keisčiausia, kad šernus skaičiuojant visiškai neatsižvelgiama į šernų populiacijų prieauglį, į tai, kad šernų apskaita vyksta vasario mėnesio antroje pusėje, o šernės vaikus veda balandį, gegužę, išimtiniais atvejais - jau kovą ar vasario pabaigoje. O šernų prieauglis dabar, kai šernai gausiai šeriami žiemą- vasarą ir nemedžiojamos suaugę patelės, yra ne mažesnis kaip 100 proc., jeigu ne daugiau.
Taigi, tokia aritmetika, kokią taiko Aplinkos ministerijos vadovai visiškai netinkama. Jie teigia, kad jeigu 2013 m. Lietuvoje buvo 60 tūkst. šernų (tiksliau turėtų būti 61795, kaip nurodyta Aplinkos ministerijos tinklapyje), o iki 2014 m. pradžios sumedžiota apie 30 tūkst., tai dabar likę apie 30 tūkstančių. Taip skaičiuojant, nesunku būtų Lietuvos šernų populiaciją sumažinti iki 10 tūkstančių.
Tačiau 61 tūkst. šernų buvo suskaičiuota 2013 m. vasario mėn., todėl 2013-2014 m. medžioklės sezono pradžioje Lietuvos šernų populiacija padidėjo dvigubai iki 120 tūkstančių.
O iš 120 tūkstančių atėmus tuos 30 tūkst. sumedžiotų, lieka ne 30 tūkstančių, o 90 tūkstančių. Štai tada palikti Lietuvos miškuose gyventi 10 ar 7 tūkst. šernų populiaciją jau gerokai sunkiau ir medžiotojams žadėtoms premijoms išmokėti prireiks gerokai daugiau lėšų.
Žinoma, šis skaičiavimas taip pat yra netikslus, tačiau toks turi būti skaičiavimo principas. Pirmiausia, niekas negali pasakyti, kokiu tikslumu šernus suskaičiuoja medžiotojai. Yra keletas šernų apskaitos būdų, tačiau dabar mažai kur medžiotojai klampoja vasario sniegynuose skaičiuodami šernų pėdas.

Šernų reikia sumedžioti 100 proc.

Daugiausiai pasitenkinama šernų bandų stebėjimu tykojimo ir varymo medžioklėse bei prie šėryklų. Tačiau šernai, kad ir nelabai dideliais atstumais, migruoja. Jeigu viename miško masyve yra 2-3 ar dar daugiau medžioklės plotų vienetų, tai tuos pačius šernus gali priskaičiuoti atskiri medžiotojų kolektyvai. Tačiau šernų apskaitos skaičiai tikrai nėra padidinti, greičiau atvirkščiai.
Aiškumo dėlei, panagrinėkime praėjusio šernų medžioklės sezono medžioklių ir apskaitos rezultatus, remiantis Aplinkos ministerijos tinklapyje pateiktais duomenimis. 2012m. vasario mėnesį (apskaitų duomenys rajonų Medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijoms pateikiami iki balandžio 5 d.) Lietuvos miškuose buvo suskaičiuota 56203 šernai.
2012-2013m. medžioklės sezonu ( duomenys pateikiami iki 2013m. balandžio 15d., o šernų medžioklė baigiasi kovo 1d.) sumedžiotos 42263 (75,2 proc. nuo apskaitos) miškinės kiaulės. Žinant, kad šernų prieauglis yra 100 proc., 2012- 2013m. šernų medžioklės sezono pradžiai (gegužės 1d.) miškuose jau buvo 112406 ilgašnipiai, tiesa, daug jų buvo dar visai mažučiukų, bet sezono bėgyje jie augo ir jau rugsėjo mėn. tapo pagrindiniu medžiotojų laimikiu.
Taikant labai paprastą aritmetikos veiksmą, nustatome, kad 2013m. vasario mėn. apskaitai Lietuvos miškuose turėjo likti 70143 šernai, o suskaičiuota - 61795. Turint galvoje, kad šernų skaičiavimas miške nėra tolygus kiaulių skaičiavimui tvarte, paklaida ne tokia jau ir didelė.
Ji atsiranda dėl tikslių šernų apskaitos būdų nebuvimo ir ,galbūt, dėl prieauglio procento taikymo, nors šiek tiek įtakos turi ir žvėrių žūtys nuo įvairių kitų veiksnių (autotransportas, ligos, brakonieriai, sužeistų medžioklėje žvėrių nesuradimas ir kt.). Tačiau ilgametė patirtis rodo, kad nei apskaitų skaičiai, nei prieauglio procentas nėra padidinti.
Taigi, norint išlaikyti stabilią šernų populiacijos gausą, sumedžioti reikia ne mažiau 100 proc. nuo vasario apskaitose nustatyto šernų skaičiaus arba, kitaip sakant, visą žvėrių prieauglį. 2012- 2013m. sezonu buvo sumedžiota tik 75,2 proc. nuo apskaitos ir šernų populiacija nuo 56203 (2012m. apskaita) padidėjo iki 61795 (2013 m.apskaita).


Miškininkai žvėris skaičiuodavo uoliau


Todėl ir keista, kad Aplinkos ministras įsako sumedžioti tik 90proc. nuo 2013m. apskaitos. Taip šernų gausa tik didės. Manau, kad per šį medžioklės sezoną jau turėtų būti sumedžiota ne 30 tūkst. šernų, kaip skelbiama, o arti 50 tūkst., nes šernų gausa yra padidėjus, lyginant su praėjusiu sezonu, o medžioklės suintensyvintos (arba tiek bus sumedžiota iki naujo sezono pradžios- 2014 m. gegužės 1-os dienos). Kadangi naujo sezono pradžioje šernų populiacijos gausa vėl padvigubės, 2014-2015m. sezono pradžiai Lietuvos miškuose, priskaičiuojant ir visus naujagimius paršelius, turėsime apie 140 tūkst. miškinių kiaulių, o ne 10 tūkst., kaip manoma. Kad pasiekti 10 tūkst. Lietuvos šernų populiacijos gausą, reikės pašaudyti iš peties ir ne vienus metus, nebent, neduok Dieve, pagelbėtų afrikinis...
Sovietmečiu ir nepriklausomos Lietuvos egzistavimo pradžioje, kol medžioklės procesą reguliavo miškininkai, būdavo nustatoma konkreti data vasario mėn. ir tą dieną žvėrių apskaitą medžiotojai privalėjo atlikti visoje Lietuvos teritorijoje. Taip skaičiuojant, dalinai buvo išvengiama tų pačių žvėrių priskaičiavimo skirtinguose kaimyniniuose medžioklės plotų vienetuose.
Žvėrių apskaitą kontroliavo miškininkai. Po apskaitos buvo sudaromos suvestinės visoje urėdijos kontroliuojamoje teritorijoje ir pagal tai sudaromi kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitai. Taigi, priešingai nei teigia A.Butleris, miškininkams, kol jie tvarkė medžioklę, rūpėjo ir šernų gausa. Tik dabar jie verčiami daugiausiai rūpintis vilkais.
Netiesa, kad nieko nebuvo daroma dėl subalansuoto besiremiančio ekologiniais pagrindais medžioklės ūkio tvarkymo. Medžioklėtvarkos mokslininkų (prof. Vytautas Padaiga) buvo sudarytos leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos Lietuvos Respublikos miškuose, kurios patvirtintos Aplinkos ministro 1995 m. gegužės mėn. 15 d. įsakymu. Neteko girdėti, kad šių normų būtų atsisakyta.
Pagal Normas pačiuose derlingiausiuose miškuose leistinas šernų skaičius tūkstantyje ha yra 18, o nederlingiausiuose grynuose pušynuose – 5. Blogai tik tai, kad visa tai pamiršta.


Valdininkai pametė numatyto šernų tankumo miškuose skaičių


Miškų urėdija sudarytose sutartyse su medžioklės plotų naudotojais nurodydavo, kiek kokių kanopinių žvėrių galima laikyti jiems priskirtuose miškų plotuose. Pagal kanopinių žvėrių gausą atskiriems medžioklės plotų naudotojams buvo išduodamas atitinkamas žvėrims sumedžioti licencijų skaičius ir kontroliuojama, kad žvėrių gausa ženkliai neviršytų leistinų normų.
Iš miškininkų medžioklės reguliavimą perėmus Aplinkos ministerijai, vėl pradėta vykdyti sovietinio Gamtos apsaugos komiteto politika, kai svarbiausia buvo kiek galima daugiau priveisti kanopinių žvėrių, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad žvėrys niokoja miško jaunuolynus ir žemės ūkio kultūras.
Sovietmečiu miškai buvo valstybiniai, žemė kolchozinė, o visų lygių valdžios vyrai – aršūs medžiotojai. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje medžioklių politika turėtų keistis...
Medžioklės reikalus tvarkant Aplinkos ministerijai, atsisakyta vieningų žvėrių apskaitų (svarbiausia suskaičiuoti vilkus ir lūšis), nekontroliuojama kanopinių žvėrių gausa, stengiamasi gausinti šių žvėrių populiacijas, nors miškų urėdijos kasmet miško želdinių apsaugai nuo elninių žvėrių turi išleisti šimtatūkstantines pinigų sumas (keisčiausia, kad valstybiniai miškininkai priklauso tai pačiai Aplinkos ministerijai ir turėtų būti siekiama harmonijos tarp elninių žvėrių gausos ir miškų atkūrimo). Pagal 2013 m. Lietuvos miškų ūkio statistiką dabar Lietuvoje miško žemės plotas yra 2174 tūkstančiai hektar. Imant pagal normas, leistino šernų tankumo vidurkį 11,5 žvėrių 1000-je hektarų, Lietuvos miškuose turėtų gyventi 25 tūkstančiai šernų. Tiek šernų turėtų būti pasibaigus medžioklės sezonui (vasario mėn. apskaitos metu). Kadangi šernų prieauglis 100proc., apie 25 tūkstančius jų reikėtų kiekvieną sezoną ir sumedžioti.


Ar ateis elninių žvėrių eilė?


Jeigu laikytume, kad Aplinkos ministerijos patvirtintos normos jau pasenę, Aplinkos ministerija galėtų užsakyti mokslo įstaigoms atlikti tyrimus šiuo klausimu. Tada paaiškėtų ir mokslo bei mokymo įstaigoms priskirtų medžioklės plotų reikalingumas.
O kol kanopinių žvėrių normos nepakoreguotos ir neatšauktos, matyt, reikėtų jų laikytis. Dabar gi kai kuriuose medžioklės plotuose viename tūkstantyje ha miško sumedžiojama 100 ir daugiau šernų, kai pagal normas maksimaliai tame plote turėtų gyventi tik 18 šių žvėrių. Blogai, kai žvėrių gausą puolama drastiškai reguliuoti tik kokiai nelaimei atsitikus: šernų skaičių suskubta mažinti afrikinio kiaulių maro akivaizdoje, o elninių žvėrių gausą, matyt, bus pradėta reguliuoti, kai šie žvėrys suniokos miško jaunuolynus, urėdijoms nepajėgiant jų apsaugoti įvairiomis, bet labai brangiomis priemonėmis.
Žvėrių gausą norint galima sureguliuoti normaliomis medžioklėmis, puoselėjant medžioklės tradicijas bei laikantis medžioklės etikos, bet tai reikėjo daryti nuolatos, o dabar medžiotojai verčiami ne medžioti šernus, o masiškai juos šaudyti. Ar reikėjo iki to prieiti ir kas dėl to atsakingas?
Įdomu, kaip bus nustatomos kiekvienam medžiotojų kolektyvui šernų iššaudymo kvotos? Prie kokių skaičių prisirišti? Dabar į tokius klausymus atsakoma, kad 90 proc. šernų medžiotojų kolektyvai privalės iššaudyti nuo 2013 m. vasario mėn. apskaitose parodyto skaičiaus. Tada, reikia pasakyti, kad daugelis medžiotojų klubų šią užduotį jau seniai yra įvykdę ir sumedžioję netgi daugiau nei 100 proc. nuo apskaitos. Matomai, tokios aritmetikos bus atsisakyta, kaip ir 250 lt premijų mokėjimo už kiekvieną nušautą šerną, nes pinigų prireiktų daug daugiau nei manoma.



Marą aktyviausiai platins vilkai


Tačiau yra ir medžiotojų kolektyvų, kur nenueita miškų pavertimo kiaulynais keliu. Tai gal tuose medžioklės plotuose nebūtina šaudyti šernų, paliekant tik 10 proc. jų esamos gausos. Nustatant šernų sunaikinimo kvotas atskiriems medžioklės plotų vienetams, negalima vadovautis 2013m. šernų apskaitoje nurodytais absoliučiais skaičiais, reikia atsižvelgti į konkrečiuose medžioklės plotuose esamą miškinių kiaulių tankį ploto vienete. Tie medžiotojų kolektyvai, kurie savo medžioklės plotuose prisilaikė šernų tankio normų, iš viso neturėtų papildomai jų šaudyti kovo- balandžio mėnesiais.
Tačiau medžiotojai turėtų rimčiau atlikti žvėrių apskaitas, nustatydami įmanomai tikslesnį jų skaičių, o Aplinkos ministerijos pareigūnai galėtų daugiau kontroliuoti ne uždėtų kvotų šernų iššaudymui vykdymą, bet žvėrių apskaitas. Tik turint kiek galima tikslesnį šernų skaičių, galima projektuoti jų gausos mažinimo priemones. Bijodami, kad bus uždėtos didelės šernų iššaudymo kvotos ir ateityje, medžiotojai neturėtų dirbtinai mažinti miškinių kiaulių skaičiaus 2014m. vasario mėn. apskaitose, kurios jau čia pat.
Ir jeigu tikrai būtina (jau seniai reikėjo, bet anksčiau į raginimus miškus nepaversti kiaulynais niekas dėmesio nekreipė. Gal ne tie asmenys tai darė?) šernus masiškai iššaudyti, tai medžiotojams reikalinga parama, bent likviduojant maro virusu užsikrėtusius žvėris. Būtų gerai, kad būtų padengiamos bent maru užsikrėtusių šernų sutvarkymo lėšos.
Matomai tas afrikinis tikrai baisus, kad imamasi daug įvairių prevencinių priemonių netgi ugnies. Tačiau tvora nepastatyta. Ji bent dalinai būtų pristabdžiusi maro plitimą iš Baltarusijos.


Būtina neribotai medžioti ir vilkus


Vilkų mylėtojai (jų tarpe ir A.Butleris) pergyvena, kad tvoros trukdys vilkų, o gal ir lūšių migracijai ir Lietuvos stambiųjų plėšrūnų populiacijos nepasipildys Baltarusiškais individais. Bet veterinarijos specialistai teigia, kad vilkai gali būti patys didžiausi maro užkrato platintojai. Aiškinama, kad marą gali platinti erkės, varnos, krankliai, tačiau nutylima apie plėšriuosius žvėris. Nuo maro nugaišusių šernų dvėseliena maitinsis vilkai, lapės, kiaunės, mangutai.
Erkės savo šleivom kojom, nors ir daug jų turi, labai toli nenuropos. Nelabai jos mėgsta kabintis ir į paukščių plunksnas, o plėšriųjų žvėrių švelnūs kailiai joms tikrai patinka. Tad plėšrieji žvėrys marą platins ne tik patys tiesiogiai, bet ir pernešdami erkes.
Jeigu lapės, mangutai, kiaunės labai dideliais atstumais nemigruoja, tai Baltarusijos šernų maro židiniuose užkrėstos dvėselienos prisiriję vilkai per parą ar dvi gali atsidurti Alytaus miškuose, o, čia maro "estafetę" perdavę gentainiams, dar po dienos- kitos užkratą nunešti iki Kauno ar Kėdainių.
Žinau, kad užsitrauksiu vilkų mylėtojų nemalonę taip rašydamas, tačiau, kad vilkai plačiai klajoja po miškus, teigia jie patys, kai reikia vilkus skaičiuoti, tai gal nepradės aiškinti, kad dabar pasidarė sėslūs ir tūno visą žiemą tame pačiame kvartale.
Medžiotojai ir veterinarijos specialistai vilkus laiko galimais didžiausiais maro platintojais, todėl jų medžioklė turėtų būti leidžiama bent iki sezono pabaigos(iki balandžio 1d.) visoje Lietuvos teritorijoje be jokių limitų. Būtina mažinti ir kitų medžiojamųjų plėšriųjų žvėrelių gausą.


Vytautas Ribikauskas
Kauno rajono Medžiojamųjų žvėrių limitų nustatymo komisijos narys

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Nov-12 22:25
by medziotojas
Straipsnis senas, bet kaip niekada aktualus :idd30:

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Nov-19 17:34
by medziotojas
Lietuvos miškuose – liūdnos dienos plėšrūnams: kulkų pakirsti krenta vienas po kito


Darius Krasauskas
2018-11-18
lrytas.lt


Vilkų medžioklė Rytų Aukštaitijoje įsisiūbuoja – pastarosiomis dienomis nuo taiklių medžiotojų šūvių krito plėšrūnai Kupiškio, Biržų, Panevėžio rajonuose.
Vidugirių miške (Kupiškio r.) taiklus kupiškėno Algirdo Šoblevičiaus šūvis pakirto vilkę. Netoli Šalnakandžio kaimo medžiotojas iš bokštelio tykojo žvėrių. Jis matė iš miško išslenkančius tris vilkus ir vieną sėkmingai pašovė.
Dar vieną vilką Kupiškio rajone paklojo kupiškėnas Jonas Mažylis. Skapagirio miške, netoli Laičių kaimo, eidamas prie medžiotojų bokštelio vyras pastebėjo iš tankmės išlendančius tris vilkus. Iš pradžių pasirodė du, o po akimirkos išlindo ir trečias – šlubas pilkis.
Pajutę žmogų plėšrūnai spruko, tačiau paliegėlį medžiotojas pašovė. Sunkiai sužeistas žvėris pasislėpė tankmėje.
J.Mažylis prietemoje persekioti sužeisto plėšrūno nesiryžo. Kitą rytą atvykęs jis rado negyvą vilką.
Raguvos miške (Panevėžio r.) Maženių klubo medžiotojai dalyvavo medžioklėje su varovais.
Pabaidytas iš miško išpuolė vilkas. Vienas medžiotojas į jį šovė ir nesunkiai sužeidė. Gelbėdamas kailį plėšrūnas metėsi į kitą pusę ir atsidūrė Kęstučio Žilinsko taikiklyje. Iš 20–25 metrų paleistas šūvis buvo mirtinas. Suaugęs vilkas krito iš karto.
Jaunas vilkas buvo sumedžiotas ir Biržų rajone, Neciūnų kaimo apylinkėse. „Šilų“ būrelio medžiotojai Kepšinės miške buvo surengę medžioklę su varovais.
Kaip pasakojo plėšrūną pašovęs biržietis Rolandas Badaras, stovėdamas vienoje linijoje su kitais medžiotojais jis maždaug už 25–30 metrų išvydo tarp medžių šmėstelint pilką žvėrį.
Iš pradžių medžiotojas pamanė, jog tai vienas iš penkių medžioklėje dalyvavusių medžioklinių šunų, bet greit suprato, kad sprunka pabaidytas vilkas. Tą akimirką R.Badaro pašonėje nuaidėjo šūvis.
Kitas medžiotojas irgi pamatė vilką, šovė, bet nepataikė.
Tuomet išgąsdintas šūvio žvėris metėsi į R.Badaro pusę.
„Pamačiau jį maždaug už penkių metrų ir šoviau“, – pasakojo biržietis.

Kviečia informuoti

Gyventojai kviečiami Aplinkos ministeriją informuoti apie pastebėtus vilkus, lūšis, ruduosius lokius.
Pastebėjus kurį nors iš šių gyvūnų šalies teritorijoje reikia užpildyti elektroninę anketą. Pasak ministerijos atstovų, sukaupta informacija svarbi priimant žmogui ir gamtai teisingus sprendimus.
Medžioklės plotų naudotojai, kiti suinteresuoti asmenys visus metus renka ir teikia informaciją apie didžiųjų plėšrūnų – vilkų, lūšių ir rudųjų lokių – buvimą laisvėje.
Pagal šią instrukciją registruojami bet kokie didžiųjų plėšrūnų buvimo laisvėje konkrečioje vietoje faktai: žuvusių didžiųjų plėšrūnų individų radimas, gyvų didžiųjų plėšrūnų stebėjimas, staugimas, teritorijos žymėjimas ir kitokie teritorinio elgesio požymiai, palikti pėdsakai, ūkinių gyvūnų ar naminių augintinių užpuolimas, didžiųjų plėšrūnų papjautų laukinių gyvūnų liekanų aptikimas.
Duomenys skirti nustatyti populiacijų dydį, priimti sprendimus dėl medžioklių.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Nov-19 17:57
by medziotojas
Gamtosaugininkai: vilkų nėra tiek daug, kaip teigia medžiotojai ir ūkininkai


Autorius: LRT TV naujienų tarnyba
Šaltinis: Lrt.lt
2018.11.18

Atsižvelgdama į gyventojų skundus dėl sudraskytų gyvulių, Aplinkos ministerija šį sezoną nustatė didesnį vilkų medžioklės limitą. Sumedžioti iki 110-imties vilkų numatyta leisti per du etapus. Nors vilkų medžioklės sezonas tęsiasi iki balandžio, neatmetama, kad dėl leidimo antram etapui gali tekti spręsti dar šiemet.

Ministerija, norėdama kuo tiksliau išsiaiškinti vilkų skaičių, skirtingai nei ankstesniais metais, šiemet renka informaciją ištisus metus.

Medžiotojai sako, kad vilkų miškuose daug – per tris savaitgalius, kai vyksta jų medžioklė, jau nušauti 28.

„Vilkų veikla yra labai intensyvi, jų skaičius pakankamai didelis. Mano galva, tas skaičius siekia vos ne tūkstantį, o gal ir daugiau. Stebime tokį dalyką, kad elnių, briedžių patelės vaikšto be jauniklių, O jaunikliai, kaip žinome, vilkui yra lengvai prieinamas medžioklės laimikis“, – pastebi Vilniaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Algis Petrauskas.

Aplinkos ministerija tikslius duomenis apie padarytą žalą turės metų pabaigoje, iki rugsėjo suskaičiuota, kad užpuolimų skaičius panašus, kaip ir pernai, tačiau papjauta daugiau gyvulių. Dar ir lapkritį gauta ūkininkų skundų.

Gamtosaugininkai tvirtina, kad vilkų nėra tiek daug, kaip teigia medžiotojai ir ūkininkai.

Skirtingai nei anksčiau, kai vilkų skaičius buvo nustatomas tik pagal jų pėdsakus sniege, šiemet ministerija renka informaciją ištisus metus.

Gauta 30 pranešimų internetu apie pastebėtus vilkus ar jų pėdsakus. Kai kurie medžiotojai, miškininkai, pasieniečiai siunčia ir filmuotos medžiagos bei fotografijų. Apibendrinti duomenis tikimasi iki gegužės.

Plačiau apie tai – Salomėjos Pranaitienės reportaže. - https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/ ... ion=179000

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Nov-28 11:30
by medziotojas
„Kielių“ būrelio medžiotojas patiesė jau trečią vilką


sirvinta.net
Gintaras Bielskis

adom11.jpg
Hendrikas Adomavičius per savo medžiotojo karjerą nušovė jau trečią vilką.

Spalio pabaigoje „Širvintų kraštas“ rašė, kad vos įsigaliojus Aplinkos ministro Kęstučio Navicko įsakymui dėl vilkų medžioklės pradžios, jau pačią pirmą dieną šalyje buvo sumedžioti 8 vilkai: po 2 Anykščių ir Tauragės rajonuose, po 1 – Širvintų, Elektrėnų, Rokiškio ir Vilniaus savivaldybėse. Rašėme, kad mūsų rajone vilkas buvo sumedžiotas per varyminę medžioklę Mantinionių miške, kai MK „Čiobiškis“ plotuose medžiojęs Leonas Bingelis patiesė suaugusį patiną.

Prabėgus vos kelioms savaitėms vėl pasisekė rajono medžiotojams – lapkričio 8 dieną nuo taiklaus šūvio vilkas krito ir Alionių seniūnijoje. MK „Kieliai“ narys Hendrikas Adomavičius „Širvintų kraštui“ patvirtino, kad tai jis nušovė vilką netoli Alionių II kaimo. Beje, netoli tos vietos esančioje žvėrių šėrykloje pernai apsilankė penki vilkai, kuriuos nufotografavo Edvardo Šačio įrengta žvėrių stebėjimo kamera.

Medžiotojas papasakojo, kad tą vakarą išsirengė į medžioklę tykojant žvėrių. Jau buvo prieblanda, kai netoli vienos sodybos pasirodė elnias. Medžiotojas sakė manęs, kad žvėris susigundė sode užderėjusiais rudeniniais obuoliais. Bet pasirodė, kad elnias sudomino ne tik medžiotoją, bet ir vilką. Pamatęs jį taikiklyje, Hendrikas Adomavičius nedvejojo ir paspaudė karabino gaiduką. Nors iki žvėries buvo apie 100 metrų, vietovę slėpė prieblanda, akis nepavedė, o ranka – nesudrebėjo: vilkas krito negyvas.

- Ko gero, buvo ir daugiau vilkų, nes po šūvio lyg ir sušmėžavo mažesnių žvėrių šešėliai, kažkas nubėgo tamsoje. Negaliu pasakyti, kad juos mačiau, bet ta, kad dalis vilkų apsupę elnią atvarė link vietos, kur aš buvau, o patekęs man į taikiklį buvo jau pasirengęs užpulti tą elnią, – sakė medžiotojas.

Daugeliui medžiotojų vilkas yra ypač trokštamas sumedžioti žvėris, bet tai pavyksta nedaugeliui. Ne todėl, kad juos sumedžioti sunku, paprasčiausiai – vilkų yra mažai, o dar mažiau jų pasirodo tose vietose, kur medžiojama. Nereikia pamiršti ir tai, kad vilkų medžioklė pas mus yra licencijuota. Tuo tarpu Hendrikui Adomavičiui tai jau trečias vilkas, kurį per jo, kaip medžiotojo, karjerą yra pavykę nušauti. Prieš trejus metus interviu „Širvintų kraštui“ medžiotojas pasakojo, kad jam kartą teko nušauti net pasiutusį vilką. Paskambinęs žmogus pasiskundė, kad į daržinę atėjo … vilkas. Kadangi paprastai taip nebūna, Hendrikas pamanė, kad ten tikriausiai šuo užklydo. Nuvažiavęs įsitikino, kad – tikrai vilkas. „Stovi sau ramiai, tik akys žybsi. Vėliau nuvežėm patikrinti, pasirodo, tas vilkas sirgo pasiutlige,“ – pasakojo medžiotojas.

1992 metais Hendriko nušauto vilko kaukolė Medžioklės trofėjų parodoje buvo įvertinta sidabro medaliu ir šiuo metu tarp visų įregistruotų vilko kaukolių Medžioklės trofėjų rejestre ji užima 203-iąją vietą. Hendrikas Adomavičius pamena, kad pagal pradinius skaičiavimus trofėjus buvo vertas aukso medalio, tačiau tuo metu pasikeitė vertinimo tvarka, ir kaukolė „nuvertėjo“.

Galbūt teisingumas triumfuos parodai pateikus šįmet nušauto vilko kaukolę? Hendrikas į tai vilčių nededa. Jo žodžiais, jaunas vilkas, ko gero – antrametis, neatitinka parodų trofėjams keliamų reikalavimų, tačiau tai menka bėda, juk šauliui jo sėkmingą šūvį vis tiek primins kaukolė ir kailis.

adom21.jpg
Hendrikas su vienu iš anksčiau jo nušautų vilkų.

Pasidomėjus, ar vilkų yra padaugėję, Hendrikas sako negalįs to patvirtinti, nes nesigirdi, kad jie apylinkėse darytų daug žalos. Tačiau apie jų padažnėjusius „reidus“ galima spėti iš to fakto, kad pastaruoju metu nematyti danielių, kurie yra specialiai veisiami. Vadinasi, jie yra išgąsdinti, slepiasi.

Šios savaitės pradžios duomenimis, Lietuvoje jau buvo sumedžioti 28 vilkai iš leidžiamo 60 vilkų limito.

Apie vilkus skirtuose pasakojimuose ir publikacijose teigiama, kad šie žvėrys poruojasi visam gyvenimui ir, skirtingai negu šunys, jaunikliais vienodai rūpinasi tiek patelė, tiek ir patinas. Vilkai gyvena šeimomis, kurią sudaro tėvai ir jų 2-3 metų jaunikliai, kokį būtent ir nušovė Hendrikas Adomavičius. Tik sulaukę trečiųjų gyvenimo metų vilkai lytiškai subręsta, palieka savo šeimą ir iškeliauja ieškoti sau poros.

Vilkai turi savo teritorijas, kurias griežtai saugo nuo kitų gentainių. Jie yra labai konservatyvūs ir toje pačioje teritorijoje, kuri užima 20-100 tūkst. ha (Širvintų rajono plotas – 90,6 tūkst. ha), vilkų šeima bei jų palikuonės gyvena dešimtmečius. Nuo šeimos atsiskyrę suaugę vilkai gali nukeliauti labai toli. Interneto svetainėje vilkai.lt pasakojama, kad Vokietijoje gimęs vilkas Alanas per metus nukeliavo net iki Lietuvos, grįžo per Baltarusiją į Lenkiją ir apsistojo toje teritorijoje, kur kažkada gimė jo tėvai.

Nors vilkai atsiveda iki 6-8 jauniklių, dėl ligų ir bado žiemos vidutiniškai sulaukia tik 2. Vilkas žinomas kaip sanitaras, tačiau sanitaro dalia nėra lengva. Užkirsdamas kelią pavojingų ligų plitimui jis pats tomis ligomis suserga, todėl laukinėje gamtoje vilkas vidutiniškai gyvena tik 5 metus.

„Vilkai yra labai socialūs gyvūnai, negali gyventi vieni, todėl populiarus posakis „vienišas vilkas“ yra neteisingas. Vienišais jie tampa tik laikinai, jeigu medžiotojai išardo jų šeimą. Bet tokie vienišiai nesugeba susimedžioti stambesnio laukinio grobio, todėl neretai pasikėsina į naminius gyvulius. Yra apskaičiuota, kad tikimybė, jog vilkų šeima sėkmingai apsups ir pagaus stirną yra lygi tik 5 proc., o ką jau kalbėti apie be šeimos likusį vilką – jis pasmerktas žūti.

Vilkai yra ne tik protingi, bet ir labai emocingi, netgi dainingi gyvūnai. Mokslininkai iššifravo, ką reiškia 22 vilkų staugimo variantai, o kiek dar neiššifruotų… Miške jiems nereikia telefonų. Viską persmelkiančiu staugimu jie 4 km spinduliu praneša savo gentainiams ir apie savo buvimo vietą, ir apie pavojus, ir apie sielvartą netekus gyvenimo partnerio, prie kurio gali budėti ištisą savaitę, kad kūno neišdraskytų maitėdos. Vydamiesi savo auką, jie gali pasiekti iki 65 km/h greitį,“ – rašoma apie vilkus ir primenama, kad vilkai – puikūs medžiotojai, jie yra antra po žmonių pagal paplitimą žinduolių rūšis planetoje.

Dar keletas įdomesnių faktų:

- Dauguma vilkų sveria iki 40 kilogramų, tačiau sunkiausias šios rūšies atstovas svėrė net 80 kilogramų;

- Suaugusio vilko letenos pėda gali būti 13 cm ilgio ir 10 cm pločio;

- Dauguma vilkų gaujų turi porą alfa patinų, kurie vadovauja medžioklei;

- Vilkiukai gimsta akli ir kurti bei sveria iki pusės kilogramo, bet jau po 8 mėnesių jie gali dalyvauti medžioklėje;

- Medžiodamas vienas, vilkas dažniausiai papjauna voveres, kiškius, burundukus, meškėnus arba triušius;

- Gaujai sučiupus ir nužudžius grobį, pirmasis ėda alfa patinas. Kadangi vilkai nereguliariai maitinasi, jie vienu ypu suėda iki penktadalio savo kūno masės;

- Vilkų kailis yra sudarytas iš dviejų sluoksnių, tai jiems padeda išgyventi net prie 40 Celsijaus laipsnių šalčio.

- Paprastai vilkai bėgioja ristele 12-16 km/val. greičiu, tad per vieną naktį vilkas gali įveikti 90 kilometrų.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Posted: 2018-Dec-11 09:56
by medziotojas
Ar ilgai kentės medžiotojai?

agroeta.lt
2018.12.11

Visiška nesąmonė, kad vilkų esą per mažai ir, girdi, reikia riboti jų medžioklę. Na, pagalvokit: paskutiniu laiku, kai net iki Naujųjų metų nebūna sniego, nebūna pėdsako ir atsitiktinai per tokį trumpą laiką sumedžiojama ta leistina 60 šių plėšrūnų norma. Pernai ta norma įvykdyta pradžioje gruodžio – tai apie ką čia kalbėti? Seniau kasmet po šimtą pilkių patiesdavo, net premijos būdavo skiriamos, bet jie neišnyko.

Esu paguldęs du vilkus. Pirmąjį – per medžioklę su vėliavėlėmis, o antrąjį – atsitiktinai medžioklėje su varovais. Tokių atvejų vis daugėja. Vėliavėlių net nebereikia. Vadinasi, pilkių yra gerokai daugiau, nei tikina jų gynėjai – atseit jų per mažai ir reikia riboti medžioklę.

Kaip bebūtų, gal jau laikas ateiti į protą ir nelaukti, kol pilkiai užpuls į mokyklą einantį vaiką ar grybautoją. Juk medžiotojai puikiai žino, kad pasenę vilkai išvejami iš bandos. Jiems ėsti tai reikia, kanopinį žvėrį jau negali įveikti, tad grobiu gali tapti ir žmogus.

Seni žmonės prisimena, jog per Antrąjį pasaulinį karą buvo išnaikinta didžioji dalis kanopinių žvėrių, vilkai per šienapjūtę yra nutempę ne vieną vaiką, paliktą pievos pakraštyje. Gi šunis uždarydavo į tvartą ar daržinę – kitaip taps pilkių grobiu.

Pernai ūkininkė, kuriai pilkiai išpjovė keliasdešimt retos veislės avių, per televiziją piktinosi, kad šie plėšrūnai tapo brangesni už mūsų auginamus gyvulius. Valdininkai, ramindami žmones, postringavo, kad reikia prižiūrėti gyvulius, apsitverti. Bet kad tuos aptvarus po jį bėgiojantys vilkų išbaidyti gyvuliai patys išlaužia.

Užpernai vilkai ne juokais išgąsdino per mišką į Medingėnus (Rietavo sav.) ėjusią paštininkę. Ir kas iš to?.. Dvi moterys su šakėmis vilkus išvijo iš kiemo – jokios reakcijos. Jau žinomas atvejis, kai naktį, netoli Vilniaus vienkiemyje vilkai papjovė keturias avis, o kai žmogus ėjo artyn ir net mėtė petardas, tai vienas vilkas tik dantis parodė ir tik apmėtyti petardomis vilkai paliko grobį.

Papjauna kokio kaimo žmogaus veršį, tai šeimininkas net dėl nuostolio nebesikreipia. Kaime vilkai išpjovė visus šunis… Ir niekas nereaguoja. Pašneka per televiziją – ir tuo viskas baigiasi. Galiausiai neseniai net medžioklinį šunį varymo metu vilkai sudraskė, apie pririštus nėra ko nė kalbėti – jų kaimuose dešimtimis sudrasko.

O kiek sumokėta išmokų… Išeina, kad valstybė plėšrūnus saugo žemdirbių sąskaita. Apie tai, kiek pilkiai išpjauna kanopinių žvėrių, net nekalbama. Bet reikėtų, nes mes, medžiotojai, valstybei mokame mokesčius, kurie 2017 metais net padvigubinti. Manau, jog dėl to ne kiekvienas beįstengs būti medžiotoju.

Ko gero, gali taip nutikti, kad medžiotojai (ne su šautuvais, o su plakatais) susiburs prie Seimo ir pabandys atvesti į protą kvailas nuorodas duodančiuosius.

Praėjusių metų sausio vidurys. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį gerokai prisnigo. Ryte žvėrių pėdos buvo kaip ant balto popieriaus nupieštos. Taip sutapo, kad su kolega Mindaugu išsiruošėme į savo „Kontaučių“ klubo medžioklės plotus papildomai pamaitinti žvėrių. Netrukus paskambino kitas klubo narys – aptiktos būrio vilkų pėdos. Čiumpu fotoaparatą – bent pėdsakus nufotografuosiu. Nuvažiavome į nurodytą vietą. Radome 5–7 plėšrūnų pėdas – nustatėme, kad jie vijosi elnią. Tas paspruko. Kitoje vietoje aptikome, jog vilkai persekiojo šernus. Jie išbėgę į kito būrelio medžioklės plotus, mes nebesekėme.

Pėdsakai šviežut šviežutėliai. Jeigu ne pilkių medžioklės sustabdymas, beveik garantuotai mums būtų pavykę išsiaiškinti, kur jie dienoja, ir surengti medžioklę. Gal tikrai jau laikas nebekvailioti su tais vilkais? Jų buvo ir bus, nes tai itin atsargūs ir gudrūs žvėrys – gali medžioti visus metus ir neišnaikinsi. O dabar jie mažai bemedžiojami ir tikrai visai nebeturės žmogaus baimės jausmo.

Kostas SLIVSKIS, medžiotojas, knygos „Sumedžiok vilką“ autorius