MEDŽIOKLĖ AMŽINA — KEIČIASI TIK VARYMŲ KVARTALAI

Prašome visų forumiečių siųsti fotonuotraukas su aprašymais apie Jūsų sumedžiotus stirninus.

Iš viso trys nominacijos :

1. medaliniai ragai,
2. gražiausi ragai,
3. "nestandartiniai - selekciniai" ragai.

Kiekvienos iš trijų nominacijų dalyviai už :

KONKURSO RĖMĖJAS - http://www.bushcraftstore.lt/

I. pirmą vietą gaus "Medžiotojas.eu" firminį sidabrinį forumo ženklelį ir penkias lenteles trofėjams, http://www.bushcraftstore.lt/ dovanų čekis 75 lt II. antros vietos-tris lenteles, http://www.bushcraftstore.lt/ - dovanų čekis 50 lt III.trečios vietos-dvi lenteles, http://www.bushcraftstore.lt/ - dovanų čekis - 25 lt

Nuotraukos turi būti su trumpais komentarais:
1. aiškus laikas (data) neprašome tikslaus valandinio laiko, prašome datos - pvz. 06.01)metai nesvarbu,
2. vieta (Lietuvos regionas - pvz. Dzūkija, Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija ) ir pageidautina aprašymas.

Tikimės aktyvaus dalyvavimo.

Gali dalyvauti ne tik forumo nariai.


Medžiotojų žurnalas "Medžiotojas ir meškeriotojas" įsteigė liuksusinius prizus - 1-mai, 2-ai, 3-ai vietai už gražiausią aprašymą, apie sumedžiotą stirniną - sekančių 2013 m. metų žurnalo prenumeratą ir aprašymų publikaciją jame. Tai gali būti ir senos medžioklės - svarbu gražus aprašymas

Sėkmės rašantiems

Sėkmės konkurse

Aleksas prašė įdėti konkursui

mėginam palaikyti organizatorių parodytas pastangas
1. 2. 3.

Na ir as savaji pridedu, ne siais metais sumedziotas, bet turbut visa gyvenima tokio neuzmirsiu
Manau labai tinka i konkursa

Na tai pora ir mano

Dedu ir aš savo

Vieta Jasiunai, sumedziotas 2012-06-22, laikas 22.30

Vieta Jasiunai, kukuruzu laukas, sumedziotas 2011-08-09, laikas 21,00

vieta Jasiunai, ukininko salotu darzas, sumedziotas viliojant viliokliu, laikas 22,45. data 2011-08-18

Mano indelis siek tiek pakoreguotas ir pataisytas

Pasaka apie Oželį

Ne ta oželi, kur bobulė augino, o apie ta tikraji OŽY – DIDIJI, RAGUOTA IR BAISU

O buvo taip:

Visai neplanuotai, savo mylimos močiutės prašymu, lekiu i kaimą malku skaldyt. Kas bande šita darba “jamt” žino, kad “smagumas” neišpasakytas: visa diena kaukšint kirviu pavargsta ne tik ranka, bet ir galva perkaista nuo visą dieną skambančio tuk – tuk , tuk – tuk.......nors kita vertus – miesto žmogum būdamas pailsi nuo kasdieninės rutinos, darbo ofise, kompiuterio, žmonių......(visi mes – išeiviai iš Didžiojo Lietuvos kaimo ir kaimo darbai mums ne svetimi) Žinoma kaip tikras medziotojas įsimetu į mašiną “strielbą” ir aprangą (dėl viso pikto, kaip tautoje sakoma), ir net be planų, kad važiuosiu medziot, o tiesiog planuodamas, kad galbūt neisiu žvejot ir šautuva išsivalysiu.......
Bet, kaip visada, nutinka kai – žmogus planuoja o velnias tuos planus ardo – skambyja draugas, i sako – gal i svečius atlėksi, pats stirninų rujos įkarštis, pamedžiotume?
Hm.... argi daugiau reikia? TAI žinoma kad atlėksiu, vakarai dabar ilgi, o ir malkas jau beveik baigiu skaldyti.

Paskubomis kraunuosi daigtus, šautuva, begu i duša, persirengiu, bučiuoju žmoną, vaiką, sėdu i mašiną ......

Ne toks tolimas kelias iki Marijampolės atrodo tokių ilgu. Ir koks velnias neše visus šituos žmones važiuot BUTENT tuo keliu kuriuo važiuoji tu? Atrodo kad niekur neskubi – visas vakaras dar prieš akis..... bet jaudulys ima viršų ir nejučiom koja pradeda stipriau minti pedala o mašina didina greitį.......
Kelionė iki medžioklės plotų prabėga nejučiom, nes mintyse tu jau ilsiesi, jau medzioji......Trumas pašnekesys su kolegom medžiotojais-ligoniais..... kur kas eis, kas kokio žvėries ieškos, kaip kam sekasi ir..............
Šiandien medžiojam keturiese. Vienas kolega laukia šerno prie jaukyklos, dviese kvieciu lauke lauks stirnino arba šerno, a man kaip tam paršui kur paskutinis gimsta – kas liko..... O liko idomiai.....Eik kur nori – daryk ką nori 
Miško sala apsupta laukų, tiesa miškas (gal greičiau miškelis) nedidelis – kokiu 100 ha – o aplinkui jį – rapsas, kviečiai, miežiai, runkeliai, pievos ir da daug visokio „gerio”...... Vienžo is kur ateis žveris ir kur jis eis – priklausys tik nuo jo to vakaro užgaidų..... Nors kita vertus buna ir blogiau.........
Viskas..... lieki tik Tu, miškas ir kviečių laukas, kur pagal pėdas jau lyg ir pradėjo lankytis šernai, kur praeitą vasarą tavo draugas sumedžiojo įspūdingų ragu trofejinį stirniną.......


Sėkme

Aplekiam vieną to miškelio, prie kurio numatyta man medžiot, pusę – vaizdai geri – pėdu yra, brydžiu pasėliuose yra, tik vejas truputį koja kiša..... i bokštą nėr kaip sėst..... Nedaug svarstymų ir pasiėmęs strielbą, sulankstomą kėdutę ir kuprinę pėdinu i runkelių lauką ant kalnelio. Šalia kviečiai, rapsas. Apžvalga beveik ideali – matau ir toliau esantį miškelį ir laukus gero šūvio atstumu.
Tik įsitaisau, kaip girdžiu kažka atšlamant man iš už nugaros (sėdziu atsisukęs veidu i mišką, runkeliai kairėj, kviečiai dešinėj) kviečiuose..... na čia sakau daba kas per monai.... tik ką is ten atejau..... šlamejimas artėja..... Lėtai pasuku galva ir....... matau kaip beprotišku greiciu vis pasispardydamas (spardosi tubut iš malonumo kad byrkelę kviečių varpos kutena) per kviečius lekia OŽYS...... nespėju nei dorai to jaunuolio ragelių apžiųrėt, nei šaunyko pakelt, kai mano oponentas dingsta krėmuose..... tfu tokią sėkmę....... nesikeikiant......

Kandidatas

Nusprendžiu kad sėdet ir laukt to ožio (ir išvis dar didelis klausimas ar jis jau medžiotins ar ne, nes gerai ragų neįžiūrėjau, nors ragai buvo aukšti) pabėgėlio prasmes nėr – reikia eit i kitą lauko galą, įsilipt i bokštelį iš kurio matomumas geresnis..... paeinu kokius 100 metrų ir matau kita stirniną kviečiuos..... Kaip pokario laikų partizanas pamatęs ruskius griūnu i runkelius ir mislyju ar mani pamatė ar ne...... Lėtai keliuosi - NE, panašu kad manęs nepastebėjo.... jamam žiuronus...... Ech.... ne draugeli – tu dar per jaunas..... Rageliai labai gražūs, bet geriausiu atveju tik ketvirti ragai..... Gražu, bet kaip sakoma iš grozio basturmos nepadarysi - palieku kandidatą ramybėj (gryšiu as pas jį po dviejų trijų metelių) ir pėdinu i bokštą.....

Vaizdzeliai

Iš bokšto gerai matosi dar vienas Kandidatas, bet ir jis per jaunas padovanot man savo trofėjų...... Nesekasi..... bet aš vistiek savo sulauksiu...... Po kurio laiko lauke pakyla dar vienas kazimieras.... bet jau gana tamsu.... ir šauti jo gerai nematydamas – nesiryžtu, nors kaip man pasirodė jis jau nešiojo trofėjinius ragus......
Kaip ir laikas baigt vakarinį pasėdejimą, juo labiau kad dangų aptraukia dideli, juodi debesys..... Hm....... va tokie va vaizdzeliai – matyti keturi kazimierai..... o rezultatas - kaip Lietuvos bobslėjaus komandos....

Rytinė

Nusiimam nuo bokštu, du ginklo broliai išlekia namolio, a mes su kaliega liekam rytui – gal pagaliau fortūna ryte atsuks veidą o ne subinę..... nors........ kas jį žino....Medžioklė yra medžioklė.... už tai mes ją ir mylim........ir prognozuoti koks bus jos rezultatas yra dar sudėtingesnis darbas nei Šulijos.......
Tamsioji nakties dalis prabėga užkandžiaujant sumuštinias, geriant kavą ir arbatą, diskusijose apie medžiokle...... ech.... Kas atsakys kiek verti tokie naktinejimai.....Kiek verti pasisėdėjimai naktį, menulio šviesoje, gerų draugų ir bendraminčių kompanijoj..... Kiek vertos geros emocijos kurias patiriam medziokleje? Kiek verta viena minutė tavo laiko, kurį praleidi darydamas tai kas yra artima tavo širdžiai? Ech......

Aušta...... reikia važiuot. Nusprendžiam kad su kolega abu eisim i tą lauką kur maciau keturis stirninus vakare.... jis į bokštelį kuriame aš sėdejau – o aš i kitą lauko galą, į kurį iš vakaro pūtė vėjas – turėtų prieš rytą jis būt nurimęs.....

Šlapuma

Lipu iš mašinos ir einu keliuku i numatytą vietą. Rasa (jei galima taip pavadint visą tą vandenį likusį po lietaus ant augalų) didžiule – šlapias esu iki pažastu nors nuėjau pieva tik kokių 20 žingsnių..... Eidamas per kviečius randu šviežias šernų pėdas į kviečius.... išeinančiu nesimato – šansas yra
Lipu į bokštą, lauksiu.
Tik spėju įsitaisyt, skambina draugas – sako per rūką nematau kito lauko galo.... Hm.... su sąlyga, kad radau šernų įėjimą ir per tarpą tarp mūsų jie gali išnešt sveiką kailį – lipu iš bokšto pasiryžęs sėst ant kalniuko, juolab kad nešiojamą kėdutę turiu – tokiu atveju matyčiau visą kviečių lauką ir dalį runkelių lauko kurio nemato mano kaliega..... lipu... einu...

Technologinės

Bandau eit technologinėm vežėm, kad bent truputį mažiau vandens būt ir staiga ....... dešinėj pusėj ant kalnelio kviečiuose matau ragus...... Olia lia.... akimirksniu kartoju partizanų manevra nosim beveik nerdamas i šlapia žemę.....

Žiūronai prie akių...... klūpodamas, kaip rūpintojėlis, ant keliu, vos matau ragelius..... keista kad manęs dar nepastebėjo..... nors aš žemesnėj vietoj o kazimierevičius ant kalnelio...... Žiurim ką turim......
Hm....... tikrai ne tas, kur vakar byrkele per kviečius is malonumo braukė...... šitas GERAS......
Kaip mane mokė mano draugas ir medžioklės MOKYTOJAS: jei tu pamatei oži ir tau akyse pradeda dvejintis, rankos drebėt, kojos neklausyt, širdis grot pasiutpolkę – reiskia ožys GERAS...... Ir iš tiesų šitų ragų savininko trofėjus papuoštų bet kurio medžiotojo kambario sieną...
Bandau įvertint savo padėtį ir suprantu, kad šansu pas mane – beveik nulis..... Kviečiuose matau tik galvos dalį ausis ir ragus......
Galvoje žaibo greičiu gimsta planas chuliganas – šliaužt iš kviečių, pakiltt trupuįi į kalnelį, ir bandyt nucielavot kazimierą.....


Slėpynės

Keliais per kviecius šliaužiu į pakraštį – kad rasa didelė jau minėjau – ti daba jau esu šlapais ne iki pažastų, o iki ausų..... kartkartėm atsiklaupęs ant kelių vis pasižiuriu į savo oponentą – o anas kaip Egipto Sfinksas savo padėties nekeičia jau dešimt minučių ir žiūri į mano pusę – musiau kažka užjuto pindukas..... PAGALIAU.... išlendu iš kviečių ir bandau (dabar jau keturiom) pakilt į kalniuką...... Pagaliau..... (nesuprantu kodėl, bet atsisuku pažiurėt kokias „vėžes” palikau kviečiuose ir pagaunu save mislyjant, kad šernu banda tokios tvarkingos vėžės nepalieka. Juokinga – suaugęs diedas, degančiom akim ir drebančiom rankom, pilvu šliaužioja po kviecius, visas šlapias, kaip viščiukas – būtų kas nufilmaves........būtų vaizdelis jotubėj). Atsiduriu beveik ant kalniuko viršaus..... Bandau klauptis ant kelių, strielba dedu prie peties, optiką prie akies......

Arrowhead II

Ir suprantu, kad ožio aš vistiek gerai nematau....... šansų - nulis (žinoma galiu jį sumedžio šaudamas i galvą, bet man toks variantas netinka – medžioju ne tam kad šurpos išsivirt) Nusprendžiu – kas bus - tas stosiuos..... Stojuosi ir tuo metu stirninas mane pamato....... Garsus BAU.... man sako kad jis prikakojo iš siaubo kelnes, pamatęs kažkokią šlapią baidyklę pakilusią lauke, ir vis didindamas greitį bėga iš tos vietos kur pridergė...... Leidžiasi į nuokalnę...... lanku kyla i kita kalvelę – turiu šansą...... švilpiu...... ožys visiskai nestoja, o tik sulėtina tempą ir jau eidamas žiuri į mano pusę......
Turbut Medeina tą rytą tikrai man buvo atsukus ne sėdimąją..... Matau kad ant to kalniuko į kurį beveik pakilo ožys kviečiai retesni ir žemesni..... Matau ne tik savo oponento galvą bet ir sprandą..... Puikiai suprantu kad iš tokio atstumo į judantį nedidelį taikinį nuo rankos nepataikysiu....... Vedu taikiklio kryžių į korpusą ir tyliai mintyse meldžiu kulkos Dievą kad nuo kviečių kulka nerikošetuotų ir nesprogtų nepasiekusi taikinio........
BŪBT šūvio garsas suplėšo rytinę paukščių garsų kakofoniją....... Aiškiai matau pries stirniną sprogstantį baltą rasos lašu debesį, šūvio aidą kartoja miškas........ Stirnino nebematau.....
Įtampa slūgsta...... Tik dabar suvokių, kad aš nuo to šliaužiojimo purvinas esu kaip paršas, kad prakaitas bėga veidu upeliais ir didžiuliais lašais ir kapsi ant žemes...... kad rankos dreba nuo įtampos..... kad spaudimas toks kaip prabėgus visu greicių gerą puskilometrį.......
Nusiraminu..... einu i šuvio vietą..... 143 žingsniai.... Matau kelią kurį kulka prasiskynė per varpas...... IR ..... mano OŽY is didžiosios raidės....... Tebūnie pagarbintas tas, kuris sukonstravo šitą kulką....... Ten kur taikiau ten ir kliuvo, nepaisant to kad šuvis buvo toks – kokių stengiuosi išvengti – be atramos, dideliu atstumu.......


Aš laimingas....... Sumedžiojau pirmą savo trofejinį stirniną, kuris guli šuvio vietoje savo krauju nudažęs žaliuojančius kviečius......

Keli paveiksliukai
Nr. 1 Nr.2

inmetu dav viena savo trofeju,si oziuka auginau 3metus,dar neturejau selekcininko tad jauciau kad ji sumedziosiu butent as,pagal visus duomenys turejau ji sumedziot praeitais metais,bet matyt as tada buvau jam per mazai gudrus,na o siais metai as ji visgi pergudravau,atejo 10.30 ,prie pat bokstelio ,matyt zinojo kad cia jo paskutini trofejines brandos metai,ir pasidave man be jokiu gudrybiu,susoviau is 15 metu atstumo,salia kukuruzu lauko.

Eilinį vasaros vakarą nusprendėm su kolegom pamedžiot šernų. Susitikom tam skirtoje vietoje, užsirašėm medžioklės lape, pasitarėm kur kas sėdės ir išvažiavom link savo bokštelių.O aš nusprendžiau nuvažiuot kol dar saulė leidžiasi pavaikščiuot po laukus pažiūrėt pėdsakų, paklausyt besiruošiančius žiemos išskrydymui paukščių balsus, ir su viltim, kad gal kokį stirniną priviliot, o jei išeis prie jo ir prisėlinti. Bevaikščiuodamas po laukus laikas greitai prabėgo ir saulė pradėjo leistis. Gerai gamtoj pabut vienam, atsipalaiduoja visas kūnas, mintys kažkur skraido, pamiršti apie darbus, problemas ir rūpesčius, todėl ir laikas greitai eina.
Tad nuvažiuoju prie bokštelio, kurį pastačiau šį pavasarį ir pasodinau kukuruzus. Beeinant link jo užėjau į didelį jau nukultą rūgių lauką ir staiga pamačiau gražų stirniną. Jis nuo manęs buvo per toli, todėl nebandžiau prie jo net sėlint, nes buvo jau prietema ir geras atstumas, apie 100metrų. Taigi apšvėčiau jį prožektoriumi kuris buvo beveik išsikrovęs, pamačiau tik siluetą. Pagal išvaizdą ir stovėseną, tai buvo senas patinukas. Tuo metu pagalvojau, kad tai gali būti tas pats ožys kurį jau 3 metus matau šiame lauke ir toje miško zonoje, bet nemačiau jo ragų ir tiksliai pasakyt negalėjau, ar tai tas pats ožys. Bet greitai mano mintys pasitvirtino, jis nieko nelaukdamas nubėga ir pasislepia miško masyve, ir suloja vieną kartą. Per trys metus stebėjimo žinojau, kad tai buvo tikrai tas pats stirninas, nes susidures su juo buvau ne vieną ir ne 10 kartų. Iš daugybės kartų jis mane apgaudavo kaip mažą vaiką.
Taigi as nuėjau ir atsisėdau į bokštelį, ir tyliai sau laukiau, nejudėdamas ir beveik nekvėpuodamas, įsiklausau į gamtos garsus. Bet po gerų 10 minučių išgirdau labai gerą trakštelėjimą… Pagalvojau “nepasisekė su ožiuku, pasiseks su šernu”. Tas traškėjimas be jokių sustojimų artėja link manęs ir jau už poros minučių kažkoks juodulys stovi nuo manęs apie 50metrų ir kvepuoja į mano pusę,ir pradejo artintis link manes bet mano laime ta nakti turejo buti menesiena,tik karts nuo karto debesys trugde gerai iziuret kas ten per padaras, ir jau po akimirkos kai pasiruode menulis ,as pamaciau ozi, ir negaliu patikėt savo akim, atėjo tas pats ožiukas! Per tiek metų taip arti, tarsi pasiduot man, stovi ir žiūri į mane. Aš jį labai gerai apžiūrėjau ir nusprendžiau sušaut, ir po akimirkos aš jau apžiūrinėjau savo trofėją.
Džiaugsmo daug! Iškart kylo mintis, kad žinodamas ir pažindamas mane kaip ir aš jį, visgi jis atėjo man pasiduoti,”kodel taip lengvai, kam?” Bet neveltuj, nes buvo jau septinti jo ragai, prieš metus jo ragai buvo masyvesni ir ilgesni, tad amžius jį traukė žemyn. Matyt žinojo, kad pretenduot į gražesnes pateles jis jau nebegalės,todėl leidosi būti sumedžiojamu ir padovanojo gerą, nepamirštamą trofėjų.

Na va pagaliau atgavau savo trofeja aukstis 24,5 cm sketra 14 cm aprasyma dar parasysiu veliau

Ar kada susimąstėte kodėl medžiojate? Mano draugė dažnai susimąsto, kodėl aš tai darau. Viena yra suvokti šio užsiėmimo žavesį, kita- paaiškinti kitam, kodėl slampinėji po miškus, pievas, sėdi bokštelyje ir išleidi dideles sumas pinigų.
Medžioklė- ne tik šaudymas, tai laimės dalykas, sumanumas, kantrybė laukti savo laimikio, pasitikėjimas savimi, gamtos pojūtis ir gera kompanija!
Bet dabar ne apie tai…. Dabar apie istoriją, kurioje trumpai nupasakotas svajonių stirnino sumedžiojimas. Tiesiog tai toks laimikis, kuris daugiau gyvenime nepasitaikys, tai tikrų tikriausias SVAJONIŲ OŽYS, didžioji dalis šio žodžio atsispindi nuotraukoje.
O buvo taip... vieną rugpjūčio mėnesio dieną, su kolega sutarėm, kad jau šiandien tikrai reikia vyti mintis nuo darbų ir tik baigus darbą visos mūsų mintys buvo tik apie medžioklę. Džiugu, kad vasara, saulė leidžiasi labai vėlai, tai spėjam persirengti ir išlekiam į amžinuosius medžioklės plotus. Pasakojant, prisimenant medžioklės akimirkas, laikas labai greitai bėga. Tai nutiko ir šįkart, atrodytų, kad net nespėjom išvažiuoti, o jau buvom savuose medžioklės plotuose. Likus apie kilometrą iki kolegos namų, draugas sušuko STOK, STOK. Viena iš išskirtinių medžiotojo įgūdžių yra įdėmiai stebėti aplinką. Dažnai pasitaiko, kad žvilgsnis užkliūna už kažko neįprasto, tai nutiko ir tąkart. Sustojom šalia kelio, iš kuprinės išsiėmėm žiūronus ir pradėjom stebėti tą vietą, kurioje kažkas guli. Draugas kažkaip įnirtingai kraipė galvą ir abejojo tuo ką mato. Pasirodo, tai buvo stirninas perukiniais ragais, kolega bandė įsitikinti ar tas perukas ne kito ožio ausys ar pievoje neišsikišusios keistos žolės. Atstumas nemažas, kol stebėjau tą gamtos stebuklą, stirninas kažką įtardamas, netikėtai stryktelėji ir dingo už nedidelio krūmelio. Pagaliau nuvykę į kolegos namus, dalinomės įspūdžiais regėtu reginiu ir ėmėme planuoti, kaip pergudrauti šį išskirtinį žvėrį. Nutarėme trise apsupti teritoriją, kurioje pastebėjome stirniną. Trise, matydami vienas kitą sėlinom link minėtos vietos. Mums besėlinant netikėtai iš krūmyno išbėgo viena stirna, deja daugiau nieko ten nebuvo. Jautėme apmaudą ir nusivylimą, neradę to ko ieškojome. Iki planuotos, vakarinės medžioklės buvo likę šiek tiek laiko, taigi jį leidome gamtoje. Pakeliui į medžioklės vietą, stabtelėjom jau minėtoje teritorijoje. Besišnekučiuodami išėjome į atvirą pievą, kurioje priešais mus stovėjo jau matytas stirninas. Žvėris buvo greitesnis- pastebėjęs mus ėmė bėgti link miško. Per tą trumpą akimirką staigiai nusiėmiau šautuvą nuo peties, priglaudžiau prie žando ir dalį sekundės akimirkos mačiau, kad stirninas daro šuolį į labai aukštą žolę. Reikėjo skubiai apsispręsti, ar stirniną palydėti akimis ir viltis jį sumedžioti vėliau arba pabandyti laimę ir staigiai spustelti šautuvo gaiduką. Adrenalinas padarė savo- iššoviau !
Sunku apsakyti apmaudą, kurį jauti manydamas, kad prašovei ar sužeidei žvėrį. Tokia akimirka priminė, kad šūviai turi būti apgalvoti, tai yra neatsiejama medžioklės dalis.
Artėjome prie šūvio vietos, nepatikėjau ką matau, žvilgsnis užkliūna už pūkuotų- perliniais ragais stirnino, kitaip – MANO SVAJONIŲ OŽIO….
Galiu tvirtai teigti, kad aš jau sumedžiojau savo SVAJONIŲ ŽVĖRĮ.
Linkiu kiekvienam patirti tą nuostabų jausmą ir kaip medžiotojai vienas kitam linki- NEI PLAUKŲ, NEI TAUKŲ !!!