Eugenijus Drobelis „Nakties priedangoje“ (pradžia):
„Nudundėjo, nugarmėjo perkūnas, lydimas pritvinkusių, murzinų lietaus debesų pilkumos. Virš upės pakilo rūko debėseliai, pasklido, apgaubė visą slėnį. Balsva migla įsiveržė į miško aikštes, užgulė pušų jaunuolynus. Trumpam amą praradę, nuo lietaus pasislėpę, paukščiai atkuto, prakalbo. Nulydadama lietų, užkukavo gegutė. Prieš naktį dar spėjo strazdai pagiedoti, kikiliai patriukšmauti. Kai pasiekiu nakvynės vietą, migla atvilnija į pelkės plynę ir skandina pušis klampiam snauduly. Tarp medžių šakų suspindi mėnulio apvalainas diskas. Mažyčio laužo dūmėlis kyla aukštyn, tarsi nuo netoliese dūluojančio ežero paviršiaus atistrūkstančio rūko tumulai. Ryškus žvaigždėtas dangus jaukus, žemai pakibęs, tarsi gimto namo lubos. Visa pelkė švyti blausia, ramia, bet šalta šviesa. Visuotinė ramybė ir taika. Prigulu ant šaltos spyglių paklotės, galvą atremiu į sueižėjusį pušies kamieną. Esu pavargęs, bet ramus, geresnis sau, kitiems. Ar sugebame dar išlaikyti su mūsų visų motina gamta ryšį, kurį daugelis žemiečių jau prarado?.. Ar teko jums, šiltų lovų žmonės, girdėti tylinčią gamtą, kai tyliausias kostelėjimas, audeklo čežėjimas yra svetimas ir neįmanomas. Atsiskyrę plytų sienomis, drabužiais apsidangstę, įgavome savarankiškumo, malonės nebeprašome, bet praradome gamtos lytėjimą ir tapome vieniši. Pakilome aukščiau gamtos, nutolome nuo jos. Koks bejėgis būna žmogus, garbus savo bendrijoje, kaktomuša susidūręs su natūralia gamta. Miške jis nieko nepažįsta, negirdi ir nemato. Puoduką jam paduok, kad iš šaltinio atsigertų, padėk ištraukti dumble panirusią koją. Nepalik jo nė akimirkai – nuklys, nerasi. Šūkauja lyg ožys pametęs bandą, o šnekose dievina gamtą. Jis tikriausiai net nežino, kad yra tamsa ir laukinė miško vienuma.“ <...>