by medziotojas » 2025-Jan-17 10:38
Tai nutiko mano draugei Lialiai – garbingai motinai, beveik močiutei ir filologijos docentei. Kartą ji neramiai prisipažino draugėms:
– Mergaitės, juk greitai mirsim, o aš nė karto nebuvau striptizo klube.
Oi, kokia širdgėla apėmė bičiules (lingvistikos ir senovės istorijos katedrų darbuotojas): „Ir mes, kvailės tokios, nė karto!“ Tad vieną reikšmingą dieną, būtent per Lialios vardadienį, nutarėme padovanoti jai (ir, žinoma, sau) tikrą „dangų deimantuose“ – apsilankymą madingame striptizo klube. Klubo meniu žadėjo netikėtą programą ir autorinę virtuvę.
Atvykome. Atsisėdome pačioje geriausioje vietoje – prie stalo priešais sceną su stulpu. Kaip teatre – parteryje. Užsisakėme „Martini Bianco“. Išgėrėme. Bet paslaptingas šou neprasideda. Tuomet užsisakėme vištienos salotų. Suvalgėme. Bet erotiškumo nė kvapo, kaip nėra, taip nėra.
Galiausiai, visiškai nusivylusios, paprašėme deserto „Vaisių rojus“ ir padavėjo paaiškinimo. Tačiau padavėjas tik nuraudo ir skėstelėjo rankomis.
Tuomet visos trys pasipiktinusios nutarė išreikšti garsų ir griežtą protestą. Kaipgi taip? Jau beveik vidurnaktis, o striptizo vis dar nėra!
Štai tada prie mūsų tyliai, kaip balerina, ant pirštų galų, prisiartino vadybininkas ir intymiai pašnibždėjo, kad įstaiga pasiruošusi apmokėti mūsų vakarienę ir netgi dar po vieną stikliuką į sveikatą, jei tik mes dabar vyksime namo.
– Kodėl? – vienu balsu paklausėme, apstulbusios nuo tokio akiplėšiško nenuspėjamumo.
– Jūsų studentai ten... – nedrąsiai paaiškino atsakingasis už pasilinksminimus. – Jie drovisi pasirodyti...
[attachment=0]473607185_9550724288284940_4524791381012092310_n.jpg[/attachment]
Tai nutiko mano draugei Lialiai – garbingai motinai, beveik močiutei ir filologijos docentei. Kartą ji neramiai prisipažino draugėms:
– Mergaitės, juk greitai mirsim, o aš nė karto nebuvau striptizo klube.
Oi, kokia širdgėla apėmė bičiules (lingvistikos ir senovės istorijos katedrų darbuotojas): „Ir mes, kvailės tokios, nė karto!“ Tad vieną reikšmingą dieną, būtent per Lialios vardadienį, nutarėme padovanoti jai (ir, žinoma, sau) tikrą „dangų deimantuose“ – apsilankymą madingame striptizo klube. Klubo meniu žadėjo netikėtą programą ir autorinę virtuvę.
Atvykome. Atsisėdome pačioje geriausioje vietoje – prie stalo priešais sceną su stulpu. Kaip teatre – parteryje. Užsisakėme „Martini Bianco“. Išgėrėme. Bet paslaptingas šou neprasideda. Tuomet užsisakėme vištienos salotų. Suvalgėme. Bet erotiškumo nė kvapo, kaip nėra, taip nėra.
Galiausiai, visiškai nusivylusios, paprašėme deserto „Vaisių rojus“ ir padavėjo paaiškinimo. Tačiau padavėjas tik nuraudo ir skėstelėjo rankomis.
Tuomet visos trys pasipiktinusios nutarė išreikšti garsų ir griežtą protestą. Kaipgi taip? Jau beveik vidurnaktis, o striptizo vis dar nėra!
Štai tada prie mūsų tyliai, kaip balerina, ant pirštų galų, prisiartino vadybininkas ir intymiai pašnibždėjo, kad įstaiga pasiruošusi apmokėti mūsų vakarienę ir netgi dar po vieną stikliuką į sveikatą, jei tik mes dabar vyksime namo.
– Kodėl? – vienu balsu paklausėme, apstulbusios nuo tokio akiplėšiško nenuspėjamumo.
– Jūsų studentai ten... – nedrąsiai paaiškino atsakingasis už pasilinksminimus. – Jie drovisi pasirodyti...