by medziotojas » 2018-Nov-03 23:16
Iš šv.Huberto skrybėlės
2018 lapkričio mėn. 03 d.
Selemonas PALTANAVIČIUS, gamtininkas
respublika.lt
Taigi, lapkričio pradžia, paskutinis rudens mėnuo... Iš karto po Visų Šventųjų dienos, po Vėlinių išaušta lapkričio 3-ioji, Europoje žinoma kaip šventojo Huberto diena. Šventasis Hubertas - medžioklės ir medžiotojų globėjas. Ar dabar, XXI amžiuje, dar madinga kalbėti apie medžiotojus ir medžioklę? Ar ši šventė gali turėti vietą Lietuvoje, kur, sakytum, visos šventės jau sudėliotos, surūšiuotos ir „svetimai“ tiesiog nėra vietos įsiterpti.
Kad būtų paprasčiau, reikia susitarti - apie kokią šventę kalbame, ar ji tikrai mums yra staigmena? Visų pirma Europoje ši šventė turi gilias tradicijas, švenčiama ne tik medžiotojų, bet ir daugelio bendruomenių. Tarpukariu Lietuvoje ši šventė jau švęsta - gal ne taip masiškai, kad būtų visur skambėję, bet dalis kultūringos (ir kultūringos medžioklės) visuomenės atstovų apie ją žinojo. Po 1990-ųjų Huberto šventė „atėjo“ nedrąsiai ir pagaliau tapo reiškiniu, kuriuo jau neabejojama. Taigi - tradicijų amžius bent 300 metų Europoje ir dešimtmečiai - Lietuvoje. O šventės esmė...
Jau nesinori dar sykį pasakoti paties švento Huberto istorijos - virsmo iš lėbautojo, medžiotojo, šunų veisėjo į pasaulio minimą šventąjį. Legenda pasakoja, kad išvargintas medžioklės užmigęs miške, jis buvo pažadintas nepaprastos akimirkos - prieš jį stovėjo elnias, dailus raguotis, tarp kurio ragų karūnos švytėjo kryžius. Tokio apsireiškimo pakako, jis tapo vienuoliu, po to - net vyskupu ir mokė visus gerbti gyvybę. Kam tas labiausiai svarbu? Žinoma, medžiotojams. Nes teisė atimti gyvybę yra labai sunki - tą gali ne kiekvienas, nors turi viską: ginklą, leidimą tą daryti. O jei jau žvėris garbingai nukautas, jis turi būti pagerbiamas. Gal todėl lapkričio trečiąją, švento Huberto dieną, daugelio Vakarų Europos medžiotojai dalyvauja šventose mišiose prie specialiai (dažnai - lauke ar net miške) įrengto altoriaus, ant kurio paguldomas sumedžiotas elnias, stirna, kalnų antilopė Gemzė.
Lietuvoje jau du dešimtmečius šią dieną švento Huberto mišios vyksta bažnyčiose - kad ir Vilniaus Bernardinų, Troškūnų Švč.Trejybės. Iš vienos pusės tai - medžiotojų šventė. Bet ji ne mažiau svarbi ir tiems, kas nori sužinoti apie medžiotojus, medžioklę, pamatyti, kas vyrams ir moterims, pasirinkusiems tokį atsakingą hobį, yra jų apsisprendimas. Visa tai (turiu omenyje iškilmes ir mišias) vadinčiau pačiu tinkamiausiu medžiotojų ir visos visuomenės pažinties ir tarpusavio supratimo aktu. Kol vieni kitų nesuprantame, kyla minčių, kalbų ir veiksmų, nedarančių garbės niekam...
Atmintin įsirėžė prieš daugelį metų matytas vaizdas - Vokietija, prie sienos su Čekija esantis Bavarų miško nacionalinis parkas... Prie aptvaro su tauriaisiais elniais sustojęs vokiečių senjorų (jie ir yra didžiausi keliautojai) pulkelis grožisi žvėrimis, aptarinėja. „O mano Helmutas taip pat buvo medžiotojas!“ - sako viena dama, ir aš matau, su kokia pagarba visi linkčioja galvomis: taip, tai nuostabu - jis buvo medžiotojas!
Mano bičiulio Volfgango namuose greta jo paties trofėjų pagarbiai saugomi jo senelio dar Rytprūsiuose, šeimos gimtinėje sumedžioto stirnino ragai. Šeimai teko bėgti nuo karo baisumų, bet ši relikvija keliavo kartu. Gal tai ir yra švento Huberto pasėtų sėklų daigai - tokia kultūra, kurioje medžioklė tilpo greta meno ir kasdieniško gyvenimo.
[b]Iš šv.Huberto skrybėlės
[/b]
2018 lapkričio mėn. 03 d.
Selemonas PALTANAVIČIUS, gamtininkas
respublika.lt
Taigi, lapkričio pradžia, paskutinis rudens mėnuo... Iš karto po Visų Šventųjų dienos, po Vėlinių išaušta lapkričio 3-ioji, Europoje žinoma kaip šventojo Huberto diena. Šventasis Hubertas - medžioklės ir medžiotojų globėjas. Ar dabar, XXI amžiuje, dar madinga kalbėti apie medžiotojus ir medžioklę? Ar ši šventė gali turėti vietą Lietuvoje, kur, sakytum, visos šventės jau sudėliotos, surūšiuotos ir „svetimai“ tiesiog nėra vietos įsiterpti.
Kad būtų paprasčiau, reikia susitarti - apie kokią šventę kalbame, ar ji tikrai mums yra staigmena? Visų pirma Europoje ši šventė turi gilias tradicijas, švenčiama ne tik medžiotojų, bet ir daugelio bendruomenių. Tarpukariu Lietuvoje ši šventė jau švęsta - gal ne taip masiškai, kad būtų visur skambėję, bet dalis kultūringos (ir kultūringos medžioklės) visuomenės atstovų apie ją žinojo. Po 1990-ųjų Huberto šventė „atėjo“ nedrąsiai ir pagaliau tapo reiškiniu, kuriuo jau neabejojama. Taigi - tradicijų amžius bent 300 metų Europoje ir dešimtmečiai - Lietuvoje. O šventės esmė...
Jau nesinori dar sykį pasakoti paties švento Huberto istorijos - virsmo iš lėbautojo, medžiotojo, šunų veisėjo į pasaulio minimą šventąjį. Legenda pasakoja, kad išvargintas medžioklės užmigęs miške, jis buvo pažadintas nepaprastos akimirkos - prieš jį stovėjo elnias, dailus raguotis, tarp kurio ragų karūnos švytėjo kryžius. Tokio apsireiškimo pakako, jis tapo vienuoliu, po to - net vyskupu ir mokė visus gerbti gyvybę. Kam tas labiausiai svarbu? Žinoma, medžiotojams. Nes teisė atimti gyvybę yra labai sunki - tą gali ne kiekvienas, nors turi viską: ginklą, leidimą tą daryti. O jei jau žvėris garbingai nukautas, jis turi būti pagerbiamas. Gal todėl lapkričio trečiąją, švento Huberto dieną, daugelio Vakarų Europos medžiotojai dalyvauja šventose mišiose prie specialiai (dažnai - lauke ar net miške) įrengto altoriaus, ant kurio paguldomas sumedžiotas elnias, stirna, kalnų antilopė Gemzė.
Lietuvoje jau du dešimtmečius šią dieną švento Huberto mišios vyksta bažnyčiose - kad ir Vilniaus Bernardinų, Troškūnų Švč.Trejybės. Iš vienos pusės tai - medžiotojų šventė. Bet ji ne mažiau svarbi ir tiems, kas nori sužinoti apie medžiotojus, medžioklę, pamatyti, kas vyrams ir moterims, pasirinkusiems tokį atsakingą hobį, yra jų apsisprendimas. Visa tai (turiu omenyje iškilmes ir mišias) vadinčiau pačiu tinkamiausiu medžiotojų ir visos visuomenės pažinties ir tarpusavio supratimo aktu. Kol vieni kitų nesuprantame, kyla minčių, kalbų ir veiksmų, nedarančių garbės niekam...
Atmintin įsirėžė prieš daugelį metų matytas vaizdas - Vokietija, prie sienos su Čekija esantis Bavarų miško nacionalinis parkas... Prie aptvaro su tauriaisiais elniais sustojęs vokiečių senjorų (jie ir yra didžiausi keliautojai) pulkelis grožisi žvėrimis, aptarinėja. „O mano Helmutas taip pat buvo medžiotojas!“ - sako viena dama, ir aš matau, su kokia pagarba visi linkčioja galvomis: taip, tai nuostabu - jis buvo medžiotojas!
Mano bičiulio Volfgango namuose greta jo paties trofėjų pagarbiai saugomi jo senelio dar Rytprūsiuose, šeimos gimtinėje sumedžioto stirnino ragai. Šeimai teko bėgti nuo karo baisumų, bet ši relikvija keliavo kartu. Gal tai ir yra švento Huberto pasėtų sėklų daigai - tokia kultūra, kurioje medžioklė tilpo greta meno ir kasdieniško gyvenimo.