by medziotojas » 2026-Aug-05 13:23
Gyveno kartą vilkas, o greta jo – didžiulė avių banda. Kiekvieną dieną jis sudraskydavo vieną avį.
Avys išsisklaidydavo po mišką, o ta, kurią užpuldavo, pradėdavo įnirtingai priešintis ir garsiai bliauti, jos klyksmai gąsdindavo kitas.
Tuomet vilkas pasikalbėdavo su kiekviena avyte atskirai:
„Tau nereikia bijoti – aš medžioju tik kvailas avis. Bet tu – išskirtinė, mano artimiausia draugė.“
Po tokių pokalbių avys ramiai ganėsi ir nebesiblaškė.
Kai vilkas sudraskydavo dar vieną avį, likusios tik gūžčiodavo pečiais: „Štai dar viena kvaila avis žuvo. Man, vilko geriausiai draugei, nėra dėl ko nerimauti.“
Avys jautėsi laimingos.
Vilkas tiesiog prieidavo prie vienos iš jų ir švelniai sakydavo: „Mano mieloji drauge, jau seniai nekalbėjome apie kvailas avis.“ Ir mirtis užeidavo staiga – auka nė nesuspėdavo suvokti, kas vyksta.
Vilkas pakėlė kiekvienos avies savivertę – jos liovėsi baimintis ir taikiai rupšnojo žolę. Dėl to jų mėsa tik dar labiau skanėjo.
Ir keisčiausia – kitos avys ėmė vilkui padėti. Kai kuri nors tapdavo pernelyg įžvalgi ir imdavo įtarti, kas vyksta iš tiesų, likusios, vilko geriausios draugės, pranešdavo jam apie „keistą“ elgesį. Kitą dieną ta avis jau būdavo sudraskyta.
Kiekvienam verta mažiau tikėti žodžiais, o daugiau stebėti veiksmus.
Visi turime vieną savybę – girdime tai, ką norime girdėti, o visa kita tiesiog ignoruojame.
Svarbu laiku atpažinti vilką avies kailyje![attachment=0]767216617_27663230906702501_2091011397547205360_n.jpg[/attachment]
[size=150]Gyveno kartą vilkas, o greta jo – didžiulė avių banda. Kiekvieną dieną jis sudraskydavo vieną avį.
Avys išsisklaidydavo po mišką, o ta, kurią užpuldavo, pradėdavo įnirtingai priešintis ir garsiai bliauti, jos klyksmai gąsdindavo kitas.
Tuomet vilkas pasikalbėdavo su kiekviena avyte atskirai:
„Tau nereikia bijoti – aš medžioju tik kvailas avis. Bet tu – išskirtinė, mano artimiausia draugė.“
Po tokių pokalbių avys ramiai ganėsi ir nebesiblaškė.
Kai vilkas sudraskydavo dar vieną avį, likusios tik gūžčiodavo pečiais: „Štai dar viena kvaila avis žuvo. Man, vilko geriausiai draugei, nėra dėl ko nerimauti.“
Avys jautėsi laimingos.
Vilkas tiesiog prieidavo prie vienos iš jų ir švelniai sakydavo: „Mano mieloji drauge, jau seniai nekalbėjome apie kvailas avis.“ Ir mirtis užeidavo staiga – auka nė nesuspėdavo suvokti, kas vyksta.
Vilkas pakėlė kiekvienos avies savivertę – jos liovėsi baimintis ir taikiai rupšnojo žolę. Dėl to jų mėsa tik dar labiau skanėjo.
Ir keisčiausia – kitos avys ėmė vilkui padėti. Kai kuri nors tapdavo pernelyg įžvalgi ir imdavo įtarti, kas vyksta iš tiesų, likusios, vilko geriausios draugės, pranešdavo jam apie „keistą“ elgesį. Kitą dieną ta avis jau būdavo sudraskyta.
Kiekvienam verta mažiau tikėti žodžiais, o daugiau stebėti veiksmus.
Visi turime vieną savybę – girdime tai, ką norime girdėti, o visa kita tiesiog ignoruojame.
Svarbu laiku atpažinti vilką avies kailyje![/size]