Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Atsakymo rašymas


Šis klausimas skirtas apsisaugoti nuo automatizuotų formas užpildančių internetinių šiukšlių robotų.
Šypsenėlės
:) :( :D :lol: :ROFL: :cool: :Yahoo!: :x :oops: :cry: :evil: :twisted: :roll: :wink: :o :shock: :crazy: %) :P :Rose: :Search: =@ :Bravo: :good: :bad: :sorry: :pardon: :beer: :no: :friends: O:-)
Rodyti daugiau šypsenėlių

BBKodas yra ĮJUNGTAS
[img] yra ĮJUNGTAS
[flash] yra IŠJUNGTAS
[url] yra ĮJUNGTAS
Šypsenėlės yra ĮJUNGTOS

Temos peržiūra
   

Išskleisti vaizdą Temos peržiūra: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-27 19:52

Liuks !

Lizelotės visi romanai mano perskaityti irgi po kokius 5 kartus ar daugiau !

O Tomo mintys laibai išmintingos !

Forumas įsikūrė 2006 vasarą, bet tada aš matyt kažkaip šitą straipsnį "pražiūrėjau" :pardon:

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

30-06 » 2020-Geg-27 14:08

:) Geri pamastymai :good: .Autorius mano vaikystes draugas Nr1.Nuo antros klases viename suole sedejom.Kaip siandien pamenu,kad per pamokas skaitydavo Lizelotes Velskopf Henrich '"Harka".Buvo ten tokia ,sunkiai gaunama serija knygu.Jei is eiles tai berods Harka,Kelias tremtin,Topas ir Haris,Sugrizimas pas dakotus,Jaunasis vadas,Raguotasis akmuo.Variau ir as jas po kelis kartus :D .Kartu medziot pradejom tik,kad likimas kitaip patvarke.
atostogos 2007 027.JPG
Cia mes kokiais, 1979 m.Mazesnis as didesnis jis.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-26 20:16

KUN. TOMAS ŠERNAS. MEDŽIOKLĖS ETIKA IR VERTYBIŲ KONFLIKTO SPRENDIMAS


Gruodžio 9 d., 2010
bernardinai.lt



Ko tik nevadiname medžiokle

Medžioklės etika atspindi vietinę nacionalinę kultūrą ir remiasi medžioklės galimybėmis tame krašte. Mums žinomi mėgėjų medžioklės principai – „globoji – medžioji“, nešauk į žvėrį, esantį nepatogioje situacijoje, nešauk į paukščius giesmininkus, gulbes bei gandrus – yra sutartiniai ir negalioja kituose kraštuose. Vietiniai Aliaskos, Sibiro, Šiaurės Kanados teritorijų medžiotojai gyvūnų negloboja ir džiaugiasi nušovę briedį, brendantį per upę, nes labai palengvėja mėsos gabenimas. Italijos medžiotojai medžioja migruojančius strazdus, o alkani Afrikos gyventojai nevengia paleisti strėlę į lietuvišką gandrą. Medžioklės etika visada yra išvestinė, priklauso nuo sąlygų, bet pati etika – svarbus dalykas. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į medžioklės etikos esmę ir jos pagrindą, nes Lietuvoje, kaip ir kitur liberalioje Europoje, pasigendama aiškesnio medžioklės etikos pagrindimo. Ar to reikia?

Reikia, nes kiekvieną straipsnį medžioklės tema internete palydi gana platūs komentarai. Dauguma komentatorių yra griežtai nusistatę prieš medžioklę. Daugeliui medžiotojų tai nėra paslaptis, kaip ir supratimas, kad visuomenėje medžioklės priešininkų vis daugėja. Priežasčių juk begalės, sunkiau būtų rasti bent vieną dingstį sukelti visuomenės prielankumą medžioklei. Net artimiausi ir natūraliausi medžiotojų sąjungininkai – gamtosaugininkai, ornitologai, regis, neturi už ką medžiotojų mėgti. Mat sunkoka tarp jų rasti tokį, kuris sugeba paveikslėliuose atskirti ančių ar „vanagų“ rūšis. Diskusija tarp interneto komentatorių dažniausiai taip yra labai nelygiavertė. Medžioklės priešininkai iškelia daugybę etinių argumentų, o medžioklės gynėjų argumentų dažniausiai visai nebūna, tik menkas susierzinimas. Atrodo, kad medžiotojai tyli tarsi kokie teisėsaugininkai, įtarti kontrabandos organizavimu. Tyli, nes neranda ar neieško jokių etinių argumentų, pateikia tik tokius mažai įtikinamus teiginius kaip „būtinas skaičiaus reguliavimas“, „protinga medžioklės tvarka“ ir „kultūringa medžioklė“, kurie medžioklės priešininkų suvokiami tik kaip rafinuotas, t. y. „kultūringas“ žudymas.

Problemiškas ir šios temos terminų vartojimas, ypač polemikoje, nes lietuvių kalba medžioklės srityje turi labai mažai tinkamų terminų. Medžioklės priešininkai dažniausiai visai neišmano šios srities ir, nesukdami sau galvos, pavadina medžiokle bet ką iš daugelio skirtingų reiškinių. Koks nors negerai atrodantis verslas, pavyzdžiui, ruonių jauniklių uždaužymas lazdomis, banginių badymas harpūnais, politiškai pagrįstas besaikis gamtos išteklių eikvojimas, mafijos grupuočių organizuotas retų gyvūnų naikinimas kinų medicinos preparatams, nuo seniausių laikų visur esantis valstietiškas brakonieriavimas, paukščių bei vėžlių kiaušinių rinkimas, gali būti pavadintas medžioklės vardu.


Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Medžioklės priešininkų etika

Prieš ieškant medžioklės etikos pagrindų, derėtų susipažinti ir su medžioklės priešininkų etika. „Žaliųjų“ pobūdžio judėjimai išsivysčiusiose pramoninėse šalyse remiasi dviem viena kitą papildančiomis ideologinėmis srovėmis: bendrąja, t. y. pragmatine – gamtosaugos ir asmenine – etiniu pasirinkimu. Manau, kad visi sveiko proto žmonės neprieštarauja bendrai gamtosaugos įdėjai. Turime saugoti ir gerbti gamtą, išteklius, taupiai ir atsakingai elgtis. Įdomiau panagrinėti įvairias to „žaliojo“ asmeninio – etinio pasirinkimo šaknis. Jos būna skirtingos kilmės: nuo mokslinių teorijų iki religinių ir pseudoreliginių įsitikinimų.

Štai pirmasis medžioklei neparankus mokslinis apibūdinimas, kuris sako, kad aukštesnės nei roplio nervų sistemos išsivystymo gyvūnas, pvz., paukštis, jau turi individualybės bruožų, emocijų, savo gyvenimą sieja su baimėmis ir džiaugsmais. Suvokiant tai, reikia turėti priežasčių, kurios leistų tą gyvūną paversti negyva mėsa.

Taip pat augant visuomenės suvokimui, kad ne tik tauta, bet ir kiekvienas žmogus turi asmens teises, tokį požiūrį imta taikyti ir kalbant apie gyvūnus. Todėl šiuolaikiniams medžioklės priešininkams ne tiek rūpi gyvūnų rūšių likimas, kiek kiekvieno atskiro gyvūno teisės. Per televiziją rodomos laidos, kaip nevikrūs savanoriai gelbėja įstrigusią tvoroje lapę, kaip gydo, paleidžia į gamtą. Ne rūšis, bet paskiras gyvūnas pavirto gyvūnų teisių objektu. Taip ir Anglijos parlamentas, nepaisydamas nei galingų lobistų, nei kultūringos medžioklės, nei šimtamečių tradicijų, nei moksliniais stebėjimais paremtų išvadų, kad lapių populiacijai negresia medžioklės pavojus, uždraudė tradicinę lapių medžioklę su skalikais. Sprendimas buvo priimtas orientuojantis ne į populiacijos būklę, bet būtent į paskiro gyvūno teises nebūti visą dieną persekiojamam ir patirti stresą. Kitas, taip pat mokslinį pagrindą turintis argumentas yra teiginys, kad šiais laikais medžioklė yra laiko švaistymas ir gyvajai gamtai žalingas atavizmas, nes žmonės turi ką valgyti ir apsirengti iš kitokių užsiėmimų. O laukinė gamta tikrai susireguliuos pati.

Tarp medžioklės priešininkų taip pat klaidžioja „mokslinis“ įsitikinimas, kad medžioklė, kaip ir dalis smurtinių nusikaltimų, yra nesuvoktų vyriškų seksualinių baimių, nuoskaudų bei psichologinių kompleksų kompensavimo priemonė. Atsimenant, kad tarp XVII-XVIII a. tapybos darbų yra tokių, kuriuose vaizduojamos kartu ir erotinės, ir medžioklės scenos, o ir tarp tuometinių medžioklinių šautuvų pasitaiko egzempliorių su aiškiais erotikos elementais, toks argumentas įgyja ne vien teorinį pagrindą. Londone, Tauerio muziejuje, yra šautuvas su išraižytu nuogos ir dar sėdmenis atkišusios moters vaizdu. Kito medžioklinio šautuvo gaidukas padarytas kaip falo imitacija. Taip ir medžioklinis šautuvas, panašus į falo vaizdinį, pailgas ir į priekį atkištas vyriškos galios simbolis, galintis „iššauti“, skirtas „suvaldyti“ ir „paimti“ nepaklusnią „gamtą“, tuo veiksmu suteikiant medžiotojui aistringo malonumo, gali nesunkiai pavirsti paslėptu falocentrinės savimonės atributu. Šiuolaikiniai medžiotojai patys skatina tokią nuomonę nuolatos pabrėždami, jog medžioklė yra „tikrų“ vyrų užsiėmimas. Tačiau moterų medžiotojų buvimas parodo, kad medžioklė yra per daug sudėtingas ir platus reiškinys, kad jį būtų galima apibūdinti vienu apibrėžimu ar kam nors patogia psichologine projekcija.

Esama ir religinių priežasčių

Atskirai reikia paminėti medžioklei priešiškas religines priežastis. Sunku Lietuvoje rasti žmogų, kuris autentiškai išpažintų kokią centrinės Azijos religiją, tačiau daugėja žmonių, kurie, neišmanydami krikščionybės, atsižvelgdami į savo norus ir dienos nuotaikas, pasirenka sau patinkančius vienų ar kitų nekrikščioniškų religijų elementus. Taip pasikeičia ir susijaukia tų vertybių sistema, kuri asmenį sieja su jo kilmės visuomene. Pavyzdžiui, „ideologinis“ vegetarizmas remiasi induistinėmis arba budistinėmis doktrinomis. Šios religijos pačią gamtą kaip visumą, gyvūnų rūšis, jų tarpusavio sąveiką ir pan., laiko tik nereikšminga dekoracija, kuri nuolatos kinta, keičia formas bei yra tarsi mūsų juslių apgaulė. Dėmesys atkreipiamas į amžinas gyvas sielas, kurios „judina“ šio pasaulio dekoracijas. Siela keičia kūnus. Todėl, turint žmogaus kūno galimybes, negalima kankinti ir žudyti kitų sielų kūnų. Tik turint svarbią priežastį galima užmušti gyvūną. Panašių ekologinių ir asmeninio etinio pasirinkimo idėjų turi daugelis naujųjų religinių judėjimų. Šiuolaikinei pseudopagonybei ir ypač satanizmui būdingos ideologijos skelbia gamtos „interesų“ pirmenybę prieš žmogaus interesus bei teises (ne tik teisę medžioti) apskritai. Pvz., krikščionybė yra kaltinama, kad ji dėl savo gailestingumo iškelianti ir globojanti silpnų bei nevertingų visuomenės narių teises. Išlaikant silpnuosius alinami gamtos ištekliai, tad reikėtų mažinti žmonių skaičių, plačiai taikyti senų ir silpnų visuomenės narių eutanaziją bei griežtą gimstamumo kontrolę. Kiti, atvirkščiai, bažnytines struktūras kaltina nejautrumu gamtai ir žmogui, sustabarėjimu. Homoseksualus gamtininkas, besisielodamas bei protestuodamas dėl verslinės medžioklės, tuo pat metu gali būti nejautrus žmonėms ir jų tikėjimo vertybėms. Sakysime, protestuoti ir dėl to, kad Bažnyčia nelaimina vienos lyties asmenų „santuokų“. Tokiu atveju kyla rimtas vertybių sistemų, pagal kurias skirtingi visuomenės nariai suvokia praktinius ir moralinius sprendimus, konfliktas.

Kaip atsakyti į priešiškus argumentus

Ar medžiotojai gali atsakyti į anksčiau minėtus argumentus? Ar įmanomas dialogas su visais gamtai neabejingais žmonėmis? Mano įsitikinimu, į oponentų iškeltus gamtamokslinius klausimus reikia atsakyti tokiu pačiu, t. y. gamtamoksliniu būdu. Todėl ir atsakymai į etinius medžioklės priešininkų argumentus gali būti tik etikos ir tikėjimo sferoje.

Medžiotojo poelgiai juk nėra gyvuliškai savaiminiai ir priklauso ne nuo išorinių dalykų, bet nuo tvirčiausių vertybinių įsitikinimų. Paprasčiau sakant, žmogaus savivoka ir poelgiai priklauso nuo vienokio ar kitokio tikėjimo suformuoto vertybinio „stuburo“. Lietuva yra krikščioniškos kultūros kraštas, todėl reikia iš naujo permąstyti ir formuluoti biblinę – krikščionišką medžioklės etiką. Krikščionybė juk nėra tik „vaikščiojimas apie Kryžių kalną“, bet yra be galo sudėtingas ir nuolatos besivystantis pasaulinio masto reiškinys, kuris jau du tūkstantmečius tiesiogiai veikė ir dabar veikia žmonių papročius, moralės, etikos, teisės bei politikos normas. Todėl yra naivu įsivaizduoti medžioklę Lietuvoje tik kaip ūkinį – komercinį, miškuose izoliuotą ir nuo krikščionybės atskirtą procesą.

Prieš pradedant plėtoti tikėjimo temą, reikia prisiminti, kad ne vienas Lietuvos medžiotojas laikosi laisvamaniams būdingų pažiūrų, kaip ir šviesaus atminimo prof. Tadas Ivanauskas, kuris propagavo kultūringą, tausojančią medžioklę bei mokslu paremtą medžioklės tvarką. Tačiau reikėtų pripažinti, kad Tadas Ivanauskas buvo to meto atstovas, jam būtų sunku atsakyti į šių laikų medžioklės priešininkų etinius – tikėjimo klausimus, savo pozicijos apgynimui teturint tik ūkinius ir mokslinius argumentus. Kiti juk tiki, kad žmogus savo gyvenimiškoje veikloje, pvz. medžioklėje, gali remtis tik moksliniais argumentais. Toks požiūris yra vienpusiška ideologinė pretenzija, savo pozicija kažkuo panaši į neįgalią tikėjimo atmainą. O religija parodo, kad žmogus yra „begalinio horizonto būtybė“, jis pačiam sau mįslė, taip pat ir kitiems žmonėms. Apie mokslinės pasaulėžiūros galimybes vienas mokslininkas yra vykusiai pasakęs: „Mokslas mums duoda, ko norime, tai tiesa, bet jis mums nepasako, ko norėti“. Tad, žvelgiant iš tikėjimo ir etikos perspektyvos, visų svarbiausias klausimas yra: ko galima norėti medžiotojui ?

Ar medžioti etiška?

Ar galima medžioti, ar medžioklė gali būti etiškas užsiėmimas? Į tokį keblų klausimą randame atsakymą Biblijoje, Pradžios knygoje, kurioje labai paprastais žodžiais šnekama apie begalines ir itin sudėtingas būties temas. Reikšmingiausias reformacijos teologas J. Kalvinas aiškino, kad Dievas nusileidžia iki mūsų lygio „balbatuodamas” su mumis kaip su kūdikiais, kad mes suvoktume Jo Žodžio esmę:

„Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!“

Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“ (Pr.1, 25–28).

Pasakyta paprastai ir trumpai, bet labai išsamiai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad evoliucijos teorija neprieštarauja pateiktam tekstui ir paprasčiausiu lygiu aiškina apie visko pasaulyje pradžią ir prasmę. Jau iš to trumpo teksto galima padaryti labai svarbių, visą žmogaus ir Vakarų civilizacijos pasaulėvaizdį lemiančių išvadų. Pavyzdžiui, kad gamta nėra nesvarbi iliuzija, kaip tai tvirtina induistinės bei budistinės doktrinos, bet gera ir svarbi, nes „Dievas matė, kad tai buvo gerai“. Žmogus – skirtingai nuo gyvūnų, turintis pašaukimą, pagal dieviškąjį panašumą sutvertas su kūrybos ir laisvo apsisprendimo „investicija“, kurią turi atsakingai bei išmintingai panaudoti, nes už viską reikės atsakyti. (Žr. ir į Evangeliją pagal Matą, 25 skyrių, 14–30 eilutes.)

Net tris kartus šiame trumpame tekste paminėta, kad žmogui yra skirta valdyti visus gyvūnus ir viešpatauti gerajai žemei! Minint valdymą ir viešpatavimą, šios sąvokos dažniausiai mums asocijuojasi su neteisybe, piktnaudžiavimu, korupcija. Tačiau biblinė prasmė yra kitokia – valdymas ir viešpatavimas reiškia Dievo įgaliojimą „panaudai“ – prižiūrėti ir atsakingai naudotis žeme su visais augalais bei gyvūnais. Todėl medžioklė pačia pirmąja, etine prasme reiškia ne tiek mėsos gavybą alkaniesiems pasotinti, bet tiesioginį bei šventai atsakingą dalyvavimą įgyvendinant tą savo paties gyvenimo ir visos žemės „panaudą“. Panašus požiūris į gamtą ir į žmogų yra visų monoteistinių „Abraomo šeimos“ religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo. Taigi Biblijos požiūris į žmogų ir pasaulį kardinaliai skiriasi nuo kitų ideologijų, kurios teigia, kad žmogus tėra mažai už ką atsakingas ir nelaisvas gamtos dėsnių vergas.

Nesame vienoje gretoje su medžiojamais gyvūnais

Primityvių gamtinių tikėjimų vertybių sistema žmogų gretina su medžiojamais gyvūnais, o tai labai patinka ultražaliesiems. Viena vertus, gamtos ir gyvūnų suvokimas tarsi savo šeimos, vilko vadinimas „mūsų broliu“ tikrai žavi ir priverčia geriau pamatyti mus su gamta siejančius labai artimus ryšius, priverčia suvokti, kad mes ne tik viešpataujame, bet ir esame integrali gamtos dalis. Kita vertus, prilygintas gyvūnui žmogus nebeturi jokių dieviškų įpareigojimų ir atsakomybės, tik mažiausią liberalų principą „nepažeisti kito teisių“. Įdomu, kad tokia pagonybė patinka ne tik ultražaliesiems, bet pagal ją buvo suformuotos rimtai atrodančios valstybinės ideologijos. Ryškiausi pavyzdžiai yra fašizmas ir marksizmas, kurie į žmoniją bei jos ateitį žvelgė kaip į moksliniais metodais tvarkomos galvijų fermos ateitį. Skirtumas tėra toks, kad senovės indėnai gyvūnus pakeldavo iki žmonių svarbos lygmens, o totalitarinės ideologijos žmogų nužemina iki gyvūno svarbos.

Kažin kaip būtų, jeigu Lietuvoje įvyktų referendumas dėl „medžioklės uždraudimo“? Tačiau net tokioje medžiotojų nemėgstančioje šalyje kaip Anglija toks referendumas kol kas nebūtų įmanomas dėl tos pačios ideologinės priežasties – negalima visai uždrausti vienam „gyvūnui“ (t. y. medžiotojui) medžioti kitų gyvūnų. Todėl medžiotojų bendruomenė, kaip visuomenėje esanti mažuma, yra toleruojama, bet šiais laikais ne sveikinama ir neginama taip, kaip, pvz., homoseksualų organizacijos.

Trumpai aptarus biblinę medžioklės, kaip Dievo įgaliojimo naudotis kūrinija, sampratą, iš tos pačios perspektyvos būtina pažvelgti ir į žmogų – medžiotoją, kuris nėra tik protingas gyvūnas šalia kitų gyvūnų, bet biblinėje tikėjimo perspektyvoje iškyla kaip „įgaliotasis ir atsakingasis asmuo“.

Tas įgaliojimas ir atsakomybė suvokiami asmeniniu tikėjimu. Tikėjimas yra Dievo pažinimas ir laisvė daryti moralinius sprendimus. O moralės be atsakomybės nebūna. Pažindami Dievo valią skaitome Šv. Raštą, t. y. Bibliją, ir asmeniškai kreipiamės į Jį malda, kurios išmokė Jėzus Kristus. Evangelija pagal Matą, 6 skyrius, 9–13 eilutės:

...melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Medžioklė – taip pat duona kasdienė

Prašydami kasdienės duonos, prašome ne tik duonos, ne tik maisto produktų, bet ir visko, kas palaiko mūsų gyvenimą. Tai ir šeima, darbas, turtas, specialybė ir žmogaus širdį džiuginantis laisvalaikio užsiėmimas. Šioje trumpoje maldoje atsispindi viskas, kas kiekvienam žmogui yra svarbiausia: suvokimas, kad reikia gerbti Kūrėją, žinoti Jo valią, atleisti kaltininkams. Prašydami kasdienės duonos mes ne tiek Dievą informuojame, kiek save „formuojame“ prisimindami, kad viską iš Jo gauname. Pradedant gerąja žeme ir gyvūnais, mūsų artimaisiais, kuriuos turime mylėti, taip ir medžiokle, kuri suteikia daug džiaugsmo. Tačiau medžioklės patyrimų džiaugsmas nėra vien tik malonūs nervų padirginimai, ne tik geras jausmas, bet priklauso ir nuo Dievo valios ieškojimo bei išpildymo. Biblijos Patarlių knygoje skaitome:

„Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta“ (Pat 15, 17).

Nesunkiai galime įsivaizduoti kuklius pietus su mylinčiais žmonėmis ir prabangią puotą ten, kur reikia saugotis, kad ne taip pasižiūrėtum į ką nors. Pirmuoju atveju žmogus visokeriopai pasisotina ir yra patenkintas. Antruoju atveju gerklėje stringa net gardumynai. Net ir nutaręs nemieloje puotoje vis tiek prisivalgyti iki soties, žmogus lieka dvasiškai alkanas ir „nepasisotinęs“, nes naudos iš tokio valgymo nėra. Šie bibliniai žodžiai pasakoja ne vien apie valgymą. Daržovės – pats paprasčiausias maistas, tai ta pati „duona“, kuria žmogus yra gyvas, tačiau „pasisotinimo“ vertė priklauso ne nuo tos „duonos“ kiekio, bet nuo meilės. Panašiai su viskuo, ką galima įvardyti kaip kasdienę „duoną“.

Medžiotojų televizijos laida rodė, kaip kultūringas ir turtingas danų medžiotojas užsienyje, padedant profesionaliam medžioklės gidui, sumedžiojo trofėjinį stirniną. Įdomiausias buvo interviu. Mandagus medžiotojas pasakė, kad šis stirninas jam labai svarbus. Pasirodo, kad šis stirnino trofėjus jam yra jau šimtas pirmas. Medžiotojas pasakė, kad geriausiai prisimena savo pirmąjį stirniną, dar pirmąjį penketą, bet kiti tampa tik skaičiais. Pradėjęs antrąjį šimtą savo trofėjų kolekcijoje šimtas pirmuoju stirninu, jis tikisi vėl atgaivinti medžioklės džiaugsmą ir vėl prisiminti tą naują, vėl „pirmąjį“ skaičių! Tai primena biblines tiesas, kad toli gražu ne didelis „duonos“ kiekis sukelia džiaugsmą ir pasitenkinimą sotumu. Evangelija pagal Matą, 4, 4 eilutė:

Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ “.

Čia Jėzus cituoja Šv. Raštą, kuriame sakoma, kad ne tik „duona“ žmogus yra gyvas. Nors turėdamas bei godžiai siekdamas dar daugiau įvairios „duonos“, pvz., medžioklės trofėjų, žmogus gali kentėti nuo nepasitenkinimo ir nuo dvasinio bado.

Pasitenkinkime „daržovių pietumis su meile“

Turtingesni bei turintys tam galimybę užsienio medžiotojai įsirengia savo trofėjų kambarius, į kuriuos malonu pasikviesti vyno taurei savo kolegas medžiotojus ir pasidalyti prisiminimais. Aišku, jeigu tų prisiminimų likę ir jie dar neišblukę nuo gausos. Kai kurie tautiečiai medžiotojai trofėjams paskiria visą savo namą ir nuolatos juos gausina. Pasiekę brandos amžių ir turėdami savo sąskaitoje nemažai vertingų trofėjų, medžiotojai turėtų išmokti atrasti pasitenkinimą „daržovių pietumis su meile“, t. y. subtilesniais kuklesnės medžioklės malonumais, ir nesistengti žūtbūt nuvažiuoti į medžioklės fermas Afrikoje šaudyti gepardų savo trofėjų kolekcijai. Nors kiekvienas išsaugotas trofėjus turi pažintinę ir mokslinę vertę, tačiau suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas trofėjus yra išties vertingas biologinis eksponatas. Taip pat ne kiekvienas trofėjus turi emocinio pasitenkinimo ir prisiminimo džiaugsmo vertę, pavyzdžiui, koks nors septyniasdešimt aštuntas stirninas iš pusantro šimto. Jį net atsiminti sunku, turbūt neįmanoma. Šiuo atveju jau iškyla klausimas: ar taip besielgdamas medžiotojas dar išlieka etiškas? Ar jis dar sugeba džiaugtis, padėkoti Dievui už kiekvieną stebuklingą jo trumpėjančio gyvenimo dieną, praleistą gamtoje ir medžioklėje, ar jis, atimdamas gyvybę gyvūnui, elgiasi jau kaip „visada teisus ir mokus klientas“ parduotuvėje?

Nesaikingas trofėjų kaupimas kelia dar vieną etinį klausimą – o kam kaupi? Kas bus po tavęs? Ar vaikai ir anūkai medžios, ar giminės vertins ir saugos trofėjus? Gal jau dabar jiems yra nemalonūs tie dulkes kaupiantys daiktai? Biblija apie tai ne kartą sako, pvz., Senajame Testamente, Ekleziasto arba Mokytojo išminties knygoje:

„Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė“... „Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų. Ar kas be Jo gali valgyti ir mėgautis?“ (Ekleziasto 2; 21, 25).

Panašiai sako ir Naujasis Testamentas, pateikiami Jėzaus žodžiai iš Evangelijos pagal Matą (6, 19–21)

„Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.

Medžioklė – dovana, kurią turime branginti

Kokie gali būti medžioklės „turtai danguje“, t. y. dvasinės vertybės? Jau pats klausimas yra labai neįprastas, bet į tai sau atsakyti turėtų kiekvienas medžiotojas. Juk medžioklė – tai ir dvasinė vertybė, ir gyvenimo būdas, ir dvasinės praktikos rūšis. Medinius lankus ir strėles darantis tautietis mokslininkas medžiokle vadina savo gyvenimą. Anot jo, kad ir nešaudamas į žvėrį, nemedžiodamas, jis nuolatos viską stebi ir mato medžiotojo akimis. Ten – pėdsakai, čia – paukštis, čia – gera pieva stirninui ir taip be galo. Tai – asmeninių ryšių su gamta atnaujinimas ir nuolatinis atradimo džiaugsmas, ir savistabos forma. Tai gyvenimas medžioklėje ir medžioklė gyvenime.

Likimas lėmė, kad po tų nelemtų Medininkų įvykių aš dėl sveikatos būklės negaliu medžioti, nors apie tai svajojau beveik nuo ankstyvos vaikystės. Tačiau nenustoju pasaulio „matyti“ ir „girdėti“ tarsi medžiotojas, t. y. gamtai neabejingas žmogus. Iš patirties galiu pasakyti, kad ne dažnos medžioklės bei daugybė trofėjų medžioklę padaro džiugią ir prasmingą. Juk svarbiausia ne trofėjus, bet žmogus. Svarbu ne įvykių kiekybė, bet tai, kas medžiotojo širdyje ir galvoje įvyksta patiriant iš tikrųjų nepaprastų išgyvenimų medžioklėje. Medžioklė yra dovana, kurią reikia branginti.

Tad kokie gali būti medžioklės „turtai danguje“? Brangūs gyvenimo atsiminimai, džiaugimasis medžiotojo akimis stebima gamta, geri ir pagarbūs tarpusavio medžiotojų santykiai, atsakomybė Gamtai, azartas, Dievo dovanos – medžioklės trofėjai ir padėka už viską, kas mums duodama. O tai yra svarbiausia medžioklės etikoje ir pasisotinimo pradžia nuo šios gyvenimo „duonos“ rūšies.

Be abejo, nereikia turėti iliuzijų, jog krikščionis savaime bus motyvuotas gamtosaugininkas bei etiškas medžiotojas, gerai elgsis medžioklėje ir po jos. Daugeliui pakaks ir dalinės etikos „globoji-medžioji“, gražių uniformų, medžioklės ragų koncerto per Šv. Huberto dieną lapkričio trečiąją. Tačiau kalbant apie medžioklės etiką reikia prisiminti, jog ji susijusi su asmens pasaulėžiūra ir pasaulėžiūros pagrindu – tikėjimu. Arba kokiais nors asmeniniais įsitikinimais pagrindinėmis asmens bei visuomenės vertybėmis. Tačiau dažniausiai medžiotojų įsitikinimai būna gana riboti ir paviršutiniški, nes svarbių argumentų internete beveik nebūna. Verčiau atsigręžkime į krikščioniškas tikėjimo vertybes ir turėsime ne tik etinį pagrindą po kojomis.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-17 11:07

MIŠKININKAI PERSPĖJA: NEAUGINAME MIŠKO, BET ŠERIAME ŽVĖRIS


Vida Tavorienė
2020-02-11
valstieciu-laikrastis



Stipriai išaugus laukinių gyvūnų populiacijai miškininkai skundžiasi, kad jie tapo žvėrių šėrikais. Medžioklės plotų naudotojai teisiškai nėra įpareigoti sureguliuoti laukinių gyvūnų gausos, tad medžioklė tėra elito pramoga. Todėl miškininkams reikia vis daugiau investuoti į miško apsaugos priemones, o žemdirbiams maldauti kompensacijų už žvėrių padarytą žalą.

Sumedžiojama per mažai

Medžiotojų pateiktais duomenimis, nuo 2005 metų elninių gyvūnų padaugėjo apie 2–3 kartus. Kasmet šie gyvūnai sužaloja vis daugiau jaunuolynų. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, praėjusiais metais nauji žvėrių pažeidimai pastebėti beveik 2 300 ha miško plote. Pagrindiniai žalos darytojai yra elniniai žvėrys, kurie nukandžioja ūglius, nuskabo viršūnes, nulaupo žievę.

Padaroma žalos ir žemės ūkio pasėliams. Tačiau rajonų savivaldybių atstovai tvirtina, kad daug nuostolių pridarydavo šernai, jų sumažėjus situacija pagerėjo. Dabar dažniau minimi vilkų išpuoliai ir jų sukelti nuostoliai.

Aplinkos ministerijos (AM) skelbiamais medžiotojų duomenimis, 2019–2020 m. medžioklės sezono metu briedžių buvo beveik 18,2 tūkst. (per metus padaugėjo 1 585), tauriųjų elnių – apie 55,2 tūkst. (padaugėjo 7 874), stirnų – per 170 tūkst. (padaugėjo 14,7 tūkst.), danielių – 7 161 (padaugėjo 1 543), šernų – 11,6 tūkst. (per metus sumažėjo 3 733).

Nurodoma, kad praėjusį medžioklės sezoną (iki balandžio 15 d.) briedžių buvo sumedžiota 2 317 (318 daugiau nei ankstesnį sezoną), tauriųjų elnių – 7 876 (1 471 daugiau), stirnų – 28 931 (2 339 daugiau), danielių – 444 (67 daugiau), šernų – per 18 tūkst. (17,5 tūkst. mažiau, nei ankstesnį sezoną).

Kai kurių miškininkų manymu, elninių gyvūnų sumedžiojama per mažai. Anot jų, stirnų yra 8 kartus per daug, briedžių – 5 kartus, per gausi ir elnių populiacija. Elninių gyvūnų sumedžiojimo limitus nustato rajonuose veikiančios komisijos, į kurių sudėtį įeina aplinkosaugininkai, medžiotojai, miškininkai ir žemdirbiai. O šių žvėrių padarytą žalą privalo atlyginti medžioklės plotų naudotojai. Kėdainių ir Panevėžio krašto žemdirbių pasėlius gerokai apniokoja dar ir stumbrai, tačiau jų žalą kompensuoja valstybė.

Lieka tik stagarai

Miškininkai ragina didinti elninių gyvūnų sumedžiojimo limitus, o daliai jų iš viso atsisakyti limitų. „Per pastaruosius 5–7 metus stipriai pagausėjus elninių žvėrių skaičiui labai išaugo medžių pažeidimai. Nesureguliavus gausių briedžių, elnių ir stirnų bandų iki leistinų normų, neturėsime sveikų pusamžių medynų, jau nekalbant apie jaunuolynus“, – perspėja Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) atstovai.

Pasak jų, nepadeda jokie repelentai ar tvoros – pažeidimų mastas jaunuolynuose ir kituose miškuose – didžiulis. O nuostoliai atlyginami vangiai ir labai maža apimtimi.

AM duomenimis, Valstybinė miškų urėdija kasmet apie 2 mln. eurų išleidžia želdinių apsaugai – tvoroms ir repelentams. Labiau saugant valstybinius miškus laukiniai gyvūnai atsigriebia privačiuose miškuose.

„Dabar mes – ne miškininkai, o žvėrių šėrikai“, – kolegos miškininko iš Šilutės krašto mintį persakė LMSA valdybos narys Romualdas Cicėnas. Pasak jo, laukinių gyvūnų padarytos žalos mastas skiriasi pagal regionus: vienur ji mažesnė, kitur – didesnė.

„Ignalinos rajone savo akimis mačiau, kaip jaunuolyne buvo nugraužtos ne tik eglių viršūnėlės, bet ir visos šakos, ir dar jos buvo nutrintos ragais, pavasarį buvo likę tik stagarai. Ir toks vaizdas ne viename, bet dešimtyje hektarų. Eglaičių viršūnes žiemą paprastai nuskabo elniai ir stirnos, o pušų – briedžiai“, – aiškino miškininkas.

Jis pateikė statistikos: per vieną žiemą vienas briedis gali suėsti 5 ha pušų jaunuolyno želdinių, o į vieną ha susodinama po 5–7 tūkst. pušaičių. „Dabar išauginti jaunuolyną tikrai nelengva. Miškininkai naudoja repelentus, tačiau ir šie nebepadeda. Anksčiau naudojo repelentą, kurio sudėtyje buvo smėlio. Žvėrims skabant želdinius smėlis traškėdavo tarp dantų, ir tai juos turėjo atbaidyti. Tačiau tai nebeveikia, jie išragauja visas viršūnes. Dabar apdoroja kitu repelentu“, – pasakojo R.Cicėnas.

Medžioklė – tik pramoga?

Ūkininkai ir miškininkai neretai priekaištauja medžiotojams, kad šiems medžioklė terūpi kaip pramoga. LMSA valdybos narys sutiko, kad tose kalbose, matyt, yra dalis tiesos.

„Lietuvoje nėra žvėrių reguliavimo mechanizmo. Anksčiau urėdijose būdavo jėgeriai, bet paskutinius jų išvaikė prieš 10–15 metų. Medžioklės žinovai rimtai skaičiavo, kiek žvėrių gali išmaitinti miškas ir pan. Dabar to nėra. Sako, kad žvėrių gausą reguliuoja medžiotojų būreliai. Betgi į juos susirenka daugiausia aukštos padėties žmonės, kuriems rūpi pabendrauti, pamedžioti. Daug kas iš tų medžiojančių vyrų mėsos parduotuvėse neperka, jie valgo tik žvėrieną. O populiacijos reguliavimas – juodas darbas, gyvūnus reikia atrinkti, suskaičiuoti ir kt. Niekam tai neįdomu“, – samprotavo R.Cicėnas.

Per maži limitai

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) konsultantas biologijos, medžioklėtvarkos ir žuvininkystės klausimais, Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro docentas Egidijus Bukelskis svarstė, kad pateikiami duomenys apie labai stipriai išaugusią elninių gyvūnų populiaciją gali būti išpūsti.

„Sutinku, kad jų pagausėjo, bet teiginys, kad iki 4 kartų – iš piršto laužtas. Tikrai atsistatė briedžių banda, tačiau nesutikčiau, kad jų padaugėjo bent du kartus. Elnių galbūt ir padaugėjo du kartus. Duomenys nėra tikslūs, juos pateikia medžiotojai. Žvėrių apskaitą žiemą atlikome tik prieš 2 metus, o visuotinė apskaita nevykdyta nuo 2004 metų. Jeigu galėtume surengti medžiojamų žvėrių apskaitą ne tik pagal žiemos pėdsakus, bet ir pagal ekskrementus, galima būtų tikėtis realesnių skaičių. Tai turėtų inicijuoti valstybė, o medžiotojai, be abejo, prisidėtų“, – siūlė VU Gyvybės mokslų centro docentas.

Kalbėdamas apie elninių gyvūnų populiacijos reguliavimą jis užsiminė apie ne visada adekvatų medžioklės limitų nustatymą. „Medžiotojų klubai prašo vienokio limito, o jiems duoda, tarkime, du kartus mažiau. Ką jie gali padaryti? Sakykim, bandoje yra 30 elnių, jeigu sumedžiojami du ar trys, tai ar banda ir nuostoliai sumažės? Tikrai ne. Taigi komisijos neatsižvelgia į medžiotojų prašymus dėl medžiojimo limitų“, – aiškino E.Bukelskis.

Prašo išlygų

Pasak LMŽD konsultanto, priekaištai medžiotojams, kad jiems labiau rūpi elitinės medžioklės ir pramogos, yra emociniai. „Taip tik atrodo. Medžiotojai stengiasi išpildyti skirtus limitus, bet tai nėra taip lengva. Štai taurusis elnias – labai atsargus gyvūnas, jį sumedžioti nėra paprasta. Didelę dalį sumedžiodavome tik per medžiokles su varovais. Šiemet žiemos nėra, tad varymo metu ne taip lengva tarp žolių ir krūmų pamatyti žvėrį, o ilginti medžioklės termino irgi negalime. Yra ir daugiau įvairių problemų, kurias reikia spręsti kolektyviai“, – medžioklės niuansus aiškino E.Bukelskis.

Jis siūlytų suteikti tam tikrų išlygų medžiotojams, pavyzdžiui, leisti medžioti su garso slopintuvu. Tokiu būdu nebūtų baidomi laukiniai gyvūnai. „Po vieno šūvio žvėrys tą vietą aplenkia kelių kilometrų spinduliu. Galop tie garsai nereikalingi ir medžiotojų ausims bei visai aplinkai. 19 ES šalių tai leidžiama, o pas mus kažkodėl ne. Jeigu siekiame išspręsti problemą, turime pasitelkti visus įmanomus būdus“, – įsitikinęs LMŽD atstovas.

Būtų anarchija

VU Gyvybės mokslų centro docentas pabrėžė, kad ten, kur padaroma daug žalos žemės ūkiui arba miškams, turi būti nustatomas kitoks žvėrių sumedžiojimo limitas. „Seniai sutarta, kad mažai jauniklių vedančių gyvūnų biologiškai pagrįstas medžiojimo procentas – ne daugiau kaip 20–25 proc. populiacijos dydžio. Taip yra visame pasaulyje. Bet kai daromas ženklus poveikis miškams ar pasėliams, tada jau reikia tvirtinti gausos reguliavimo priemonių planą. Atsižvelgiant į regiono specifiką, galbūt ten reikia ir dvigubo limito“, – samprotavo jis.

E.Bukelskis užsiminė ir apie apsaugos priemones (tvoras, repelentus), kurios yra efektyvios saugant mišką. Jis tvirtino, kad medžiotojai yra nusiteikę prie to prisidėti neatlygintinai.

„Jei jaunuolynai nesaugomi, laukiniams gyvūnams neįsakysi jų neliesti. Jeigu vidury miško neaptveriame pasodintų pušelių, tai kaip briedžiui uždrausi jas graužti? Išnaudojus sumedžiojimo limitą, medžiotojams neprivalu atlyginti žalos. Ją ir apskaičiuoti nėra lengva. O ką daryti medžiotojų klubui, kai žvėrys ateina iš kitur, pavyzdžiui, briedžiai gali migruoti per 2–3 rajonus, jie ateina iš kitų šalių. Tad sunku papriekaištauti medžiotojams, kad savo užduoties jie neįvykdė. Taip yra ir kitose ES šalyse“, – aiškino LMŽD konsultantas.

VU Gyvybės mokslų centro docentas išsakė savo nuomonę ir dėl siūlymų nelimituoti kai kurių elninių gyvūnų medžioklės. „Tai būtų anarchija. Prieš kurį laiką kelis metus buvo nelimituojama stirnų medžioklė, tai medžiotojai jų sumedžiodavo mažiau. Dėl elnių ir briedžių patinų gal ir reikėtų pagalvoti, ar limitavimo atsisakyti. Tokia priemonė gal ir padėtų metams, bet tai nevienareikšmis klausimas“, – svarstė E.Bukelskis.

Stimulas – žalos atlyginimas

Algirdas Klimavičius, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausias patarėjas

Elninių gyvūnų padaugėjimas stačia kreive kyla į viršų. Tačiau reikia suprasti, kad tos kreivės nubrėžtos iš medžiotojų pateikiamų apskaitos duomenų. Dalis medžiotojų tą apskaitą, ko gero, atlieka „kabinetiniu“ metodu, neišeidami į mišką. Daug patikimesnis kasmet miškininkų atliekamas vertimas, kokį neigiamą poveikį žvėrys daro miško želdiniams ir medynams. Jeigu tas poveikis auga, limitas turėtų būti didinamas.

AM nepritarė siūlymams atsisakyti elninių gyvūnų medžioklės limitų. Prie AM yra sudaryta medžioklės tvarkymo konsultacinė taryba, kurios sudėtyje – medžiotojų, mokslo įstaigų, miškininkų, saugomų teritorijų žinybos atstovai. Dauguma jų nepritarė, kad reikėtų eksperimentuoti ir tam tikram laikui atsisakyti medžioklės limitų.

Buvo pasiūlyta nurodyti savivaldybėse sudarytoms komisijoms, kad jos imtųsi didesnės atsakomybės ir aktyviau didintų sumedžiojimo limitus. Žemių savininkai, ūkininkai, miškininkai, medžiotojai ir gamtosaugininkai turėtų kartu išsiginčyti ir nuspręsti, kaip turėtų būti valdoma žvėrių populiacija jų savivaldybėje.

Geriausia pareiga laukinių gyvūnų populiacijai reguliuoti – reikalavimas atlyginti žvėrių padarytą žalą. Jeigu sumedžiojimo limitai nebuvo išnaudoti, medžioklės plotų naudotojai privalo atlyginti nuostolius. Jeigu miško savininkai arba valstybinių miškų valdytojai labiau pasinaudotų šia teisės nuostata, tie klausimai spręstųsi greitai.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-17 11:05

Ribikauskas: ar medžioklę ir miškininkystę tvarkys asfaltiniai gamtos mylėtojai ?


agroeta.lt
2020 Gegužės 17
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas


Asfaltiniams užkliuvo ne tik lankai. Per dešimtmečius prirašyta siūlymų keisti, supaprastinti medžioklės taisykles, kurios surašytos taip, kad kuo daugiau būtų visokių kvailų draudimų, kad kuo daugiau būtų galima nubausti medžiotojų, laikant juos potencialiais nusikaltėliais.

Visi ankstesni aplinkos ministrai mažai atsižvelgdavo į tas pastabas. Priešingai, tik vis daugiau varžė medžiotojų veiklą. Kai dabartinis ministras Kęstutis Mažeika bent maža dalele pabandė (ko gero, tai medžioklę praktiškiau vertinančios jau buvusios viceministrės Rasos Vaitkevičiūtės nuopelnas) įsiklausyti į medžiotojų pastabas ir pasiūlymus, pabijoję prarasti dalį visuomeninių asfaltinių aplinkosaugos organizacijų vadų suklaidintų piliečių balsus, seimūnai ir Vyriausybės nariai perlaužė ministrui stuburą.

Sprendžiant iš vieno gatvės aplinkosaugininkų aktyvistų A. Gaidamavičiaus komentaruose paskelbtų kategoriškų „nebus“, medžioklės ir miškininkystės reikalus dabar tvarkys jau ne Aplinkos ministerija, o gatvinių gamtosaugininkų aktyvistai, sugebantys apgaule ir melu sutelkti miestiečių minias peticijų pasirašymui ir savo pusėn palenkti reitingus bijančius prarasti politikus.

Užsitęsę batalijos dėl medžioklinių prožektorių

Kas dar suerzino gatvinius gyvūnų mylėtojus medžioklės taisyklių pakeitimuose? Diskusijos dėl medžioklinių prožektorių sugrąžinimo į medžioklės procesą tęsiasi nuo pat šios priemonės uždraudimo. Tose vietose, kur žvėrys nuolatos trikdomi (priemiestiniuose, rekreaciniuose miškuose), maitintis jie išeina dažniausiai sutemose arba visiškoje tamsoje.

Tykojimo medžioklė leidžiama ir tamsiuoju paros metu. Tad kaip tinkamai nusitaikyti į norimą sumedžioti žvėrį? Nežinau, ar galėtų kas paneigti, kad šaudant tamsoje neapsišvietus, žvėrių sužeidžiama daugiau nei apsišvietus.

Žinoma, šaunant iš tinkamo atstumo, tinkamais ginklais ir šaudmenimis, bet tai, vėlgi, medžiotojo kultūros reikalas, o ne įrankio kaltė. Puikiai atsimenu tuos laikus, kai medžioklinių prožektorių nebuvo, o eksportines žvėrių sumedžiojimo užduotis reikėjo vykdyti. Norėdami nors kiek taiklesnį šūvį paleisti, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“, vamzdžių sujungimo lystelę nudažydavo baltai, taikiklio šratelį ištepdavo fosforu, prie vamzdžio montuodavo įvairiausius buitinius šviestuvus.

Kol nebuvo prožektorių, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“.
Kol nebuvo prožektorių, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“.
Akylesnieji taikymo linijos lygį suvesdavo vamzdžius, nukreipę į kokį šviesesnį dangaus lopinėlį, o po to nuleisdavo žemyn ir pildavo į žvėrį. Tad ar reikia dar kalbėti, kiek dėl tokio taikymo nubėgdavo lengvai ir sunkiai sužeistų žvėrių, kiek jų supūdavo.

O kaip neapšvietus pribaigti sunkiai sužeistą, bet nuo bokštelio dar keletą šimtų metrų nubėgusį ir ten bešliaužiojantį šerną? Palikti jį kankintis iki ryto arba kol jis pasislėps nugaiš. Jeigu sutemose pašautas žvėris susekamas šuns pagalba, kaip jį pribaigti neapšvietus, kai prie žvėries sukinėjasi šuo? Jeigu šiltuoju laiku (mėsa nelabai valgytina netgi žiemos metu žvėrį neapdorojus ilgesnį laiką) vakare sunkiai sužeistus žvėris sekimui ir pribaigimui (dažnai pribaigti ir nereikia) paliksime iki ryto, tokius laimikius vis vien reikės laikyti prarastais, nes jų mėsa netiks vartoti maistui. Tačiau tamsoje žvėries suradimui ir pribaigimui būtinas šviesos šaltinis ir daug patogiau, kai jis pritvirtintas prie vamzdžio, ypač kai medžiotojas žvėrį tykojo vienas.

Tačiau medžioklės priešininkai pasisako netgi prieš medžioklinių šunų naudojimą sužeisto žvėries sekimui tamsoje. Tai gal jie galėtų pademonstruoti, kaip miško tankmėje surasti ir pribaigti sužeistą žvėrį be šuns ir prožektoriaus? Beje, prožektorius visą laiką buvo leidžiama naudoti šernų medžioklėje tykojant, tad kodėl „gamtos mylėtojus“ taip sunervino, kai prie šernų pabandyta pridėti ištisus metus leidžiamus naikinti plėšriuosius žvėrelius, nutrijas, ondatras? Šernus leidžiama medžioti ištisus metus, tai nesąžiningi medžiotojai, tuo prisidengdami, prožektorių galėjo naudoti ir medžiojant kitus žvėris. Tačiau tai jau asfaltinių gamtininkų ir mūsų valdžios bėdos – medžiotojus laikyti potencialiais nusikaltėliais...

Reikalą išspręstų leidimas naudoti naktinio matymo taikiklius, kai žvėrys būtų nukaunami, nesukeliant jiems streso, šaunant į ramiai besimaitinančius ar einančius į maitinimosi vietas žvėris.

Su medžiokliniais šunimis efektyvi ir naktinė mangutų medžioklė, nes dienos metu juos gali sumedžioti nebent su urviniais šunimis, atkasinėjant urvus. Tokiose naktinėse medžioklėse net šautuvas nereikalingas. Reikia tik pasirinkti kanopiniais žvėrimis mažai besidominčius arba specialiai mangutus medžioti dresuotus šunis. O gyvūnų globėjai, manau, myli ne tik vilkus. Jiems turėtų rūpėti ir smulkioji fauna, kurią galabija mangutai, lapės ir kiaunės. Gatvių gamtininkai savo iškreiptoje vaizduotėje, matyt, regi tokius vaizdus, kai naktimis medžiotojų būriai su agresyvių kovinių šunų bandomis bastosi po miškus, durklais užbadydami šunų užspeistus žvėris – fantazijai ribų nėra...

Stirnas patys medžiotojai saugo labiau, nei to reikalauja medžioklės taisyklės

Visuomeninių gamtos mylėtojų organizacijoms kliūna ir ketinimas panaikinti stirnų bei danielių sumedžiojimo limitus. Tai vėlgi išankstinis, niekuo nepagrįstas medžiotojų priskyrimas gyvosios gamtos plėšikų kastai. Netgi ir Seimo bei Vyriausybės kai kurie nariai laiko, kad medžiotojai yra kažkokie išbadėję šakalai, kurie, paleisti nuo grandinių, išpyškins ir suvalgys visus valgomus žvėris.

Valdžia įsitikinusi, kad tik tos grandinės padeda išsaugoti gausias kanopinių žvėrių populiacijas. Tačiau yra priešingai – tik medžiotojų dėka tos populiacijos vis dar klesti Lietuvoje. Yra medžiotojų klubų, kur patys medžiotojai uždraudę savo medžioklės plotuose medžioti suaugusias stirnų pateles bei perspektyvius stirninus ir prasižengusiems šauliams taiko vienokias ar kitokias sankcijas.

Kaip nustatomi tie limitai? Medžiotojų klubai medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo komisijoms pateikia elninių žvėrių apskaitas, kurių tikslumo komisijos patikrinti niekaip negali, tad, kaip taisyklė, nustato tokius sumedžiojimo limitus, kokių medžiotojai prašo. Tik retais atvejais, kai medžioklės plotuose parodomi tikrai nerealūs žvėrių skaičiai, komisijos ryžtasi prašomus limitus pakoreguoti.

Kai žvėrių apskaitos labai netikslios arba iš viso nevykdomos, teisingų sumedžiojimo limitų nenustatysi. Dėl šios priežasties tikslinga atsisakyti bent stirnų medžioklės limitavimo. Tai jau buvo padaryta netolimoje praeityje ir stirnos neišnyko. Priešingai, jų populiacija tik gausėjo. Tad limitavimo sugrąžinimas buvo tik noras sudaryti sąlygas kuo daugiau nubausti medžiotojų: visos tos etiketės ausyse ir žinojimas, kada ir kurioje miško vietoje esant, sumedžiotam žvėriui jas įsegti dažnai (aplinkosaugos inspektorių džiaugsmui) medžiotojus supainiodavo.

Danielius perka ir savo medžioklės plotuose veisia patys medžiotojai, tai kodėl valdžia turėtų kištis į jų medžioklės reguliavimą. Patys medžiotojai, įsigiję keletą danielių, juk nepuls juos tuo pat sumedžioti, o palauks, kol jų prisidaugins tiek, kada bus galima pradėti racionaliai naudoti jų bandą. Didžiausia medžioklės priešų ir valdžios klaida – tai manymas, kad Lietuvos medžiotojai nesugeba tinkamai šeimininkauti savo medžioklės plotuose, kad jiems reikalingi tokie prievaizdai kaip A. Gaidamavičius, V. Balys ir kiti.

Draudžiami medžioti žvėrys nevalgomi

Gyvūnų teisių gynėjus ir kai kuriuos Seimo narius papiktino dar ir tai, jog pribaigus akivaizdžiai sužalotus žvėris, kuriems nėra nustatyti medžioklės terminai (pavyzdžiui, stumbras), net po visų taisyklėse nustatytų procedūrų su aplinkosaugininkais ir veterinarijos tarnyba, atsisakius gyvūną tyrimams paimti mokslo įstaigoms, buvo bandyta leisti suvartoti medžiotojams.

Pabijota, kad gali akivaizdžiai padaugėti tariamai sužeistų draudžiamų medžioti žvėrių. Bet tada parodoma, kad nepasitikima ne tik medžiotojais, kas jau įprasta, bet ir aplinkosaugos bei veterinarijos tarnybomis. O jeigu taip, tai peršasi mintis, kad neverta pasitikėti ir tais nepasitikinčiaisiais, kuriems visi piliečiai yra potencialūs nusikaltėliai: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa – skelbia liaudies išmintis. Taigi, susidūrime su automobiliu kojų netekusį stumbrą teks vežti utilizuoti į Rietavą ir, ko gero, medžiotojų klubo, kuriame sužalotas gyvūnas pribaigiamas, lėšomis, nes tokio žvėries skerdienos paprastai neatiduosi nei vaikų darželiui, nei senelių prieglaudos namams ar kokiai nors labdarai.

Ne visi pakeitimai patiko ir medžiotojams

Nereikalingas saugaus elgesio medžioklėje egzaminų sutankinimas nuo 5 metų iki 3 metų. Kelių eismo taisyklės daug sudėtingesnės, autoįvykiuose žūsta nemažai žmonių ir gyvūnų, tačiau vairuotojai neegzaminuojami kas keletą metų.

Ministras K. Mažeika jau seniai siūlo didinti medžiotojams mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir už tas lėšas steigti šaudyklų, kuriose galėtų treniruotis medžiotojai, tinklą. Siūlo taip atkakliai dar nuo tų laikų, kai vadovavo Seimo Aplinkos apsaugos komitetui. Nori nenori, bet peršasi mintis, jog tuo jis suinteresuotas asmeniškai. Geriau tos, iš medžiotojų (beje, nepagrįstai) padidintų mokesčių surinktos lėšos, būtų panaudotos teisingam žalos atlyginimui už gyvulių augintojų vilkų nudaigotus veislinius avinus, o egzaminų kartojimo reikėtų atsisakyti visiškai.

Iš patrankos į žvirblį

Netikęs reikalavimas visus kanopinius žvėris leisti medžioti tik kulkomis. K. Mažeika šią nuostatą pristatė kaip pačią pažangiausią taisyklių pakeitimuose. Tačiau taip nėra – stirnas ir jauniklius šernus puikiausiai galima šauti 5-6 milimetrų skersmens grankulkėmis ir sužeistų žvėrių nebus daugiau nei šaudant kulkomis.

Tokio dydžio grankulkių šovinio užtaise būna daug. Kalbant apie smulkus žvėris, pakaktų ir 4 mm grankulkėmis pataikyti į gyvybiškai jautrią kūno vietą. Ir tai lengviau padaryti, nei pataikyti nemenku švino gabalu, šaunant iš stambesnio kalibro lygiavamzdžio šautuvo.

Ypač keblu būtų šaudyti kulkomis varymo medžioklėse, kai kulka pataikyti į tarp trako krūmų, tankaus pomiškio bei aukštų žolių greitai skuodžiančius smulkius žvėris yra gana keblu, o žvėrelį sužeisti, ypač iš lygiavamzdžio šautuvo paleista kulka, dar lengviau nei šaudant stambiais šratais ar smulkiomis grankulkėmis.

Yra daug pavyzdžių, kai kulkomis „nusprogdinami“ žvėrių žandikauliai, nukertama koja ir gyvūnas po šūvio dar toli nubėga. Kita vertus, medžioklėse, ypač varymo, visada dalyvauja medžiokliniai šunys ir, nežiūrint, kokiu užtaisu žvėris sužeidžiamas, šunys jį greitai sulaiko ir žvėris pribaigiamas, neleidžiant jam ilgai kankintis.

Varymo medžioklėse šaudyti kulkomis yra ir daug pavojingiau. Nebent tokiai medžioklei miškas būtų specialiai paruoštas: šaulių linijoje pastatyti bokšteliai ir šaudymo kryptimis nuo augalijos pravalyti spindžiai, bet visuose medžioklės plotuose tai padaryti neįmanoma.

Tenka apgailestauti, bet varymo medžioklėse vis dar pasitaiko nelaimingų atsitikimų, kai paleidus neatsargų šūvį arba dėl rikošeto kliudomi medžioklės dalyviai. Kai miške gausiai skraidys ne švininės boružėlės, o švininės kamanės, pastarųjų atsitiktinis įgėlimas kuriam nors medžioklės dalyviui gali baigtis liūdnai.

Prie medžiotojų interesus tenkinančių medžioklės taisyklių pakeitimų ir papildymų galima priskirti jau minėtą medžioklinių prožektorių naudojimo praplėtimą, leidimą medžioklėje naudoti trumpuosius ginklus žvėrių pribaigimui, atsisakymą bausti medžiotojus, kai vienu metu limituojamų žvėrių nušaunama daugiau nei yra limito likučiuose ir tykojimo medžioklėse, kai medžioja daugiau nei vienas medžiotojas ir kitus mažiau esminius pakeitimus. Tačiau visa tai būtų buvę, jeigu būtų buvę... O dabar iš išpūstų taisyklių koregavimo didelių burbulų, jiems sprogus, pasklido tik blogas kvapas.

Reikia keisti miškų ir medžioklės valdymo struktūrą

Akivaizdu, kad Aplinkos ministerija nesusidoroja, pirmiausia, su miškų, o po to ir su miškais glaudžiai susijusios medžioklės valdymu. Šias sritis jau pradėjo reguliuoti asfaltinių gamtininkų organizacijos, įvairiais apgaulės būdais pasitelkę daugiausia miestiečių minią.

Gana svarbi miškininkystės dalis yra miško žvėrių, ypač kanopinių, ir miško santykiai, jų teisingas reguliavimas. Kadangi žvėrių populiacijų gausą reguliuoja medžiotojai, miškininkystėje svarbų vaidmenį vaidina ir medžioklė. Nuo elninių žvėrių gausos priklauso, kokius miškus galėsime išauginti ateities kartoms.

Dabar jau „grįžta“ sovietiniai laikai, kai elninių žvėrių buvo priveista tiek, jog nebuvo galima išauginti kai kurių medžių rūšių (pušų, ąžuolų, uosių) medynų, nes jų želdinius ir jaunuolynus nusiaubdavo briedžiai, elniai bei stirnos. Miškų mokslininkai, kaip antai, profesoriaus habil. dr. Vytautas Padaiga, kuris per visą savo mokslinės veiklos laikotarpį nagrinėjo žvėrių ir miško santykius, nustatė leistinas kanopinių žvėrių tankio miško ploto vienete normas, kad žvėrys ženkliai nepažeistų medynų.

Tačiau šiandien tai visiškai pamiršta ir žvėrys vėl niokoja miško želdinius ir jaunuolynus. Miško biogeocenozės yra sudėtingas atmosferos, dirvožemio, augalijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų kompleksas, kuriam būdinga visų jo komponentų tarpusavio sąveika, medžiagų ir energijos apykaita. Todėl iš miško resursų sąrašo negalima išbraukti medžiojamosios faunos. Tačiau tenka apgailestauti, kad tiek sovietmečiu, tiek ir dabar medžioklės ir miškų ūkiai eina skirtingais keliais, kad valstybinių miškų valdytojai ir miškų savininkai (beje, ir laukų bei vandenų) praktiškai visiškai nušalinti nuo medžioklės proceso reguliavimo.

Pasak V. Padaigos: „Išlaikyti ekologinę pusiausvyrą tarp miško augalijos ir kanopinių žvėrių gali tik miškų valdytojai bei savininkai iš vienos pusės, ir medžiotojų klubai, iš kitos“. Tad protingiausia būtų, kad medžioklės procesą reguliuotų miškininkai.

Tikslinga būtų grįžto prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsteigimo, kurioje būtų sprendžiami ir medžioklės reikalai. Ministerijos pavadinime būtinai turėtų būti žodis „miškų“, kad nebūtų miškai tik permetinėjami iš vienos ministerijos į kitą, kaip buvo iki šiol. Juk anksčiau buvo ir savarankiška miškų ministerija.

Dabar, kai valdžioje stumdomasi dėl Žemės ūkio ministerijos išmėtymo po visą Lietuvą, ta ministerijos dalis, kuri tvarkytų miškų reikalus, galėtų įsikurti Kaune, kur yra didelis miškų ir medžioklės mokslų potencialas, o ministerijos miškų daliai galėtų vadovauti vienas iš viceministrų.

Žvėrys daugiausia gyvena miškuose, maitinasi laukuose ir miškuose, daro žalą žemės ūkiui ir miškams, o žvėrių gausą reguliuoja ir žalą atlygina medžiotojai. Jei medžioklė priklausytų jungtinei Žemės ir miškų ūkio ministerijai, atsirastų normalūs santykiai tarp medžiotojų ir žemių bei miškų savininkų ar valdytojų. Aplinkos ministerija galėtų, nebent, vykdyti kontrolės funkcijas.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-15 16:42

https://www.medzioklezurnalas.lt/prisij ... QxqrOQoJeY

Prisijunkite prie akcijos #ašmedžiotojas

Linda Dombrovska
Reportažas
13:30, 15. Gegužė 2020



Gegužės 14 d. feisbukas pajuto medžiotojų galią. Pradėta akcija #ašmedžiotojas, prie kurios prisijungia vis daugiau medžiotojų, ginančių savo teises ir pasisakančių prieš ultražaliųjų organizacijų terorą ir siekį reguliuoti medžioklę Lietuvoje.

Svarbiausia, kad įrašas būtų viešas. Publikuoti jį medžiotojų grupėse nėra prasmės.
Jeigu nori prisijungti prie akcijos, paskelbk savo feisbuke nuotrauką iš medžioklės, pridėk grotažymę #ašmedžiotojas ir tokį tekstą:

Lietuvos medžiotojai – ne vieni: mus remia Europa
Reportažas
1 diena

Vienintelis žurnalas medžiotojams – Medžioklė
Išskirtinis
2 valandos
TAIP! AŠ – MEDŽIOTOJAS, didžiojuosi tuo ir nebijau atvirai pasakyti. Gana šmeižti medžiotojų vardą! Netikėkite niekuo, kas rašoma medžioklės tema, ypatingai tų, kurie neišgali argumentuotai išsakyti savo pozicijos ir vis kartoja tas pačias įžeidžiančias frazes! Jei tarp mano draugų yra žmonių, kurie turi klausimų apie medžioklę – klauskite! Niekuo jūsų neįtikinėsiu ir nepiršiu savo nuomonės.Jei tarp mano draugų yra manančių, kad medžiotoją ar jo šeimos narį reikia nušauti – paspauskite mygtuką nebedraugauti ir tyliai pasitraukite.

Medžioklei valio!

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-13 06:53

Medžioklė būna visokia


Selemonas PALTANAVIČIUS Gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, knygų autorius
suvalkietis.lt


Svarstant Medžioklės įstatymo pataisas ir siūlant įteisinti medžioklę su lanku, kyla daug diskusijų. Diskusijos, kaip sakė senovės romėnai – sveikų ir protingų žmonių pokalbis. Taigi tebūnie jis toks. Tačiau diskusija galima, kai kalbėtojai žino viską arba, kai žino, ką nori pasakyti. Štai ir dabar sugrįžtame prie seno klausimo – medžioklės su lankais. Kodėl sugrįžtame? Taigi, 1992 metais šis būdas buvo įteisintas. Ar jis buvo kultivuojamas? Tikrai ne. Todėl toliau apie tai kalbame tikėdamiesi, kad atsiras, kas kalbės kitaip. Gal taip išsivystys diskusija?
Šiandien kalbėti apie medžiok­lę ir jos prigimtį lyg ir keista: žinoma, kad tik pradėję medžioti ir valgyti mėsą mūsų tolimi protėviai tapo Homo sapiens, taigi, protingaisiais žmonėmis. Jie patys to nežinojo, tačiau jų nervinės veiklos skatinami veiksmai leido jiems tobulėti. Šeimos vyrai medžiotojai buvo ne tik garantija genčiai, bet ir stimulas tobulėti protingajai žmonijai. Kaip seniai tai buvo, tiesa? Tačiau, jei pažvelgsime plačiau – visai neseniai, nes tai neskaičiuojama milijonais metų, o paprastas žvirblis (kaip rūšis) yra daug kartų „vyresnis“ už medžiojantį žmogų.
Lankas, ietis, pagaliau paraku užtaisomas šautuvas buvo jau kitokio progreso ženklai. Šiandien galvojame, kad visa tai tapo praeitimi. Tačiau taip sakydami klaidiname save ir visuomenę. Be to, tie, kas neigia medžioklę, negali pripažinti, kad žmonija padarė klaidų, kurias ištaisyti, ko gero, nepavyks net to aktyviai siekiant. Kokios jos?

Pasirodo, kad dėl žmogaus veik­los pakeistoje aplinkoje (kai kur tikrajai gamtai likę vos keli procentai natūralios gamtos) neliko nieko kito, kaip žaisti pagal netikusias taisykles – reguliuoti žmogui žalą darančių gyvūnų populiaciją arba veisti tuos, kuriuos žmogus išnaikino. Ar galima sustoti ir to nedaryti? Ko gero, šiandien tai jau neįmanoma. Taigi medžioklė, kaip vienų rūšių gausos ir kitų rūšių apsaugos priemonė, turi gyvuoti. Kol kas niekas nepasiūlė nė vieno racionalaus būdo šiai problemai kitaip spręsti. Siūlymas nedaryti nieko yra bandymas pabėgti nuo atsakomybės. O mums tokių žmonių ir tokių pareiškimų nereikia.
Grįžkime prie dabar mums neįprasto medžioklės būdo – lankininkystės arba medžiojimo naudojant lanką. Turėtume manyti, kad tai, panašiai kaip ir medžioklė su ietimi, su spąstais ir tinklais, yra labai senas amatas. Tačiau pripažįstant jo archaiškumą reikia pasakyti, kad medžioklinis (ir sportinis) lankas modifikavosi, pasikeitė. Tie, kas nežino tokios medžioklės principų, gali susidaryti nuomonę, kad žmogaus rankose laikomas lankas pavirsta superginklu, galinčiu grobį pažeisti už šimtų metrų. Tačiau tai – tik neišsipildžiusių vaikystės svajonių vaisius. Iš tiesų medžioklinis lankas yra tik protingo, labai mokyto, labai pasiruošusio medžiotojo įrankis. Ar šiandien jį galime laikyti konkurentu šaunamajam ginklui?
Lanko su temple ir strėlėmis laikyti praeities ginklu negalima. Jis yra labai galingas, o naudojant technines priemones – ir labai pavojingas. Europoje kai kur jis tebenaudojamas praktiškai nuo akmens amžiaus (tik modernizuotas), tačiau kadangi medžioklė seniai nėra išgyvenimo laidas, lankas yra tik sporto įrankis. Šiandien Europos teisė leidžia medžioklę su lanku ir strėlėmis. Primenu, kad Lietuvoje ši medžioklės rūšis buvo leista 1992 m., bet po kiek laiko buvo panaikinta. Beveik visos Europos Sąjungos valstybės tokią medžioklę leidžia. Paskutinės tokį sprendimą 2017 m. priėmė Danija, taip pat ir Suomija, leidusi su lankais medžioti kanopinius žvėris, išskyrus briedžius.

Norint apžvelgti visą medžiok­lės su lankais praktiką ir ją reglamentuojančią teisę, prireiktų daug laiko. Ar Lietuva netaps kitokia, nei visos Europos valstybės, ar čia nesubujos lankininkų armija? Kai kas mano, kad taip ir bus. Tačiau pastarieji turbūt niekada rankose nelaikė lanko ir neskaitė knygų apie indėnus. Net ir didžiausi skeptikai mano, kad optimalus medžiotojų su lanku skaičius Lietuvoje neviršys 50. Optimistai sako: jų bus 30. Žinoma, tam bus sukurta tiekimo sistema, aptarnavimo. Verslui tai bus nemenkas stimulas.
Pažiūrėkime į medžiotojus-lankininkus kitose valstybėse. Kad ir JAV, Didžiosios Britanijos salose. Jiems keliami reikalavimai yra kur kas aukštesni, nei medžiotojams su šaunamuoju ginklu. Tam jie turi ilgai ruoštis, išlaikyti egzaminus, mokėti begalę biologinių dalykų. O po to sėlinti, tykoti, kol žvėris ar paukštis (kad ir laukinis kalakutas) prieis per 25–30 metrų. Tikrai niekas nemedžioja žvėries, esančio už 50 ar 70 metrų, nes iš tokio atstumo tikimybė jį nukauti yra niekinė. O sužeistas ir nerastas žvėris yra ne tik gėda, bet ir galimybė netekti teisės medžioti šiuo būdu. Visos strėlės yra su medžiotojo žymomis, tad tokia strėle sužeistas, kritęs žvėris yra labai svarbus įrodymas.
Tačiau grįžkime į Lietuvą. Nepanašu, kad medžiotojų su lanku staiga atsirastų daug. Nepamirškime, kad leidžiamas medžioklės būdas su plėšriaisiais paukščiais postūmio atsirasti sakalininkams nedavė. Čekai, beje, su plėšriais paukščiais medžioja ir seniai, ir aktyviai. Britai – taip pat. Taigi, ar mūsų bandymai ginčytis dėl tokio medžioklės būdo dar kartą nerodo, kad mes kalbame ne apie esminius dalykus? O jei kalbame, ar tikrai turime argumentų, ar gaudome palankų vėją? Jei neturime, gal nekalbėkime. Čia panašiai, kaip su ta menama vilkų poveikio tyrimo praktika – jeigu eisime miesto (kad ir Vilniaus) centrine gatve ir praeivių klausime, ar nebijote vilko, gausime visai įdomų, bet nieko nesakantį rezultatą. Taip, tie, kas vaikšto miesto gatve, tikrai jo nebijo. Tačiau paklauskite tiek pat pamiškės gyventojų, kur vilkas vasarą išpjovė avis, ožkas ir dar nugvelbė keletą veršiukų, ir rezultatas bus kitoks. Tai ko mums reikia: apklausos rezultato, ar protingo sprendimo?

Selemonas PALTANAVIČIUS
Gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas,
knygų autorius

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Bal-11 07:57

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Bal-10 20:31

Medžioklės metamorfozės per paskutinį šimtmetį


https://www.15min.lt/verslas/naujiena/p ... C2YuUEC9hw

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Bal-04 22:43

Atrask Lietuvą. Medžiotojas Antanas Truskauskas: medžioklė yra ūkininkavimas gamtoje


https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/200 ... as-gamtoje

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Bal-02 17:09

Lietuvoje – vienas „Caritas“, o avininkystė juo būti negali


Dineta Babarskienė,
„Lazdijų žvaigždė“

Motociklai ir avys užima nemažą dalį kunigo E. Juravičiaus laisvalaikio.Kaip verslas klojasi avių augintojams mūsų rajone, kuriame, atrodytų, sąlygos tam palankios?


Sąlygos geros, bet augintojų mažėja

Lazdijų rajono savivaldybės Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėjos Jurgitos Gudeliauskaitės žiniomis, pernai Lazdijų rajone buvo 386 avių augintojai. „Palyginus 2018 ir 2019 metų duomenis, avių augintojų rajone sumažėjo“, – pripažįsta vedėja.
Mūsų krašte populiariausios Berrichon du Cher, Romanovo, Ile de France, Viltšyrhornų avių veislės. Taip pat nemažai mišrūnių auginama.
Kodėl dažnai avių ūkiai nuvertinami? Ar pagrįstai? „Nemanau, kad avių ūkiai nuvertinami. Teisingiau būtų sakyti, kad auginant avis susiduriama su specifinėmis problemomis: vilkų išpuoliais, vilnų realizavimu. Smulkūs ūkiai susiduria ir su produkcijos realizavimo problema, nes Lietuvoje avienos suvartojimas nėra didelis“, – sako specialistė. Vedėja pateikia skaičius: 2019 metais rajone vilkai papjovė 145 avis.
Tad kokias perspektyvas avininkystei Lazdijų rajone mato naujoji Lazdijų rajono savivaldybės Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėja Jurgita Gudeliauskaitė? „Manau, kad mūsų krašte avininkystei perspektyvos itin palankios. Kalvotos ir nederlingos vietovės puikiai tinka avims auginti, siekiant geresnio pelno produkciją galima perdirbti patiems, o konkurencingumą rinkoje sustiprintų avių augintojų tarpusavio bendradarbiavimas. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra galimybių gauti paramą. Šiuo metu Nacionalinei mokėjimo agentūrai galima pateikti paraišką gauti paramą siekiant sumažinti vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą. Gavus šią paramą būtų galima įrengti aptvarus, kurie apsaugotų avis nuo vilkų išpuolių. Rekomenduoju nuolat domėtis Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Dzūkijos VVG skelbiamomis naujienomis ir pasinaudoti galimybe gauti paramą“, – sako naujoji vedėja.


Ožiai klebonui tik sarmatą darę, tad dabar avis augina

Šventežerio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas Egidijus Juravičius teigia avytes auginantis neatsitiktinai: „Netyčia mokiausi zootechnikos ir agronomijos. Tad buvau teoretikas, o dabar jau ir praktikas.“
Tai jo mėgstamas užsiėmimas, nereikalaujantis daug darbo. „Tik jau išvažiuoti niekur negaliu. Jei matau, kad užtruksiu, kaimynės prašau prižiūrėti mano avytes“, – prisipažįsta dvasininkas, mat savo augintines įpratinęs kas vakarą avižomis pavaišinti.
Klebonas neslepia, kad anksčiau rytais avižų davęs, tai šios įsigudrinę vis anksčiau ir anksčiau jų reikalauti – bliauti ėmusios. „Tik užuolaidas pratraukiu ir jau bliauna. Nusprendžiau vakarais šerti, tada jos visą dieną sau žolę rupšnoja, ir ramu“, – pasakoja klebonas.
Jo augintinės ganosi aplink kleboniją, visai čia pat, už šventoriaus tvoros. „Žmonės ateina su vaikais, fotografuojasi. Vis galvodavau, kad pas mane, tai išlekiu pro duris, o jie sako, kad ne pas mane, o pas mano avis eina“, – juokiasi pasakodamas dvasiškis.
Miestelio centre klebono avims saugu. „Vilkai dabar visai praradę kultūrą, ateina į Šventežerio pakraščius ir čia siautėja. Miestelio centro dar privengia, tad mano avys saugios“, – sako jis.
Klebonas kas pavasarį nusiperka būrį avių ir augina jas iki Visų šventųjų dienos, sako, visai neblogai užaugantys avinukai. „Auginu dėl atrakcijos. Tep sau“, – paprastai dzūkiškai paaiškina.
Mintimi auginti avytes užsikrėtęs iš pažįstamo klebono. Žiemą avių jis nelaikantis. „Kai dovanojo man vieną avinuką, tai įspėjo nesusidraugauti labai, nes paskui negerai būsią“, – prisipažįsta klebonas.
Iš dalies mėsos jis darantis konservus Bajoriškėse, brolienei, tėvams išdalijantis. „Kaip mano tėtis sako, aviena labai sveika valgyti sveikiems“, – savo tėčio gyvenimiška patirtimi pasidalija klebonas.
O kur vilną, kailius deda? „Išdirbti avikailiai ypač tinka dovanoti žmonėms, kurie visko turi ir nežinai, ką jiems padovanoti“, – pataria klebonas.
Dvasininkas ne tik avis bandęs auginti, bet ir dovanotus du ožius: „Tai jie man tik sarmatą darė. Peršokdavę per tvorą ir gėles nuėsdavę.“


Iš avių lajaus gamina muilą, kuris miestiečiams – didelė egzotika

Arūnas Mazurkevičius ūkininkauja Kybartų kaime visai šalia brolio Donato po atviru dangumi įkurto muziejaus „Jotvingių kiemas“. Arūnas prižiūri 100 ėriavedžių Berrichon du Cher veislės, kuri atspari, populiari visoje Europoje.
Bandęs ir kitų veislių auginti, tačiau ši jam labiausiai patikusi. „Bandos skaičius nuolat kinta. Vienai ėriavedei tenka 1,5 jauniklio. Tai paskaičiuokite“, – sako ūkininkas.
Jam pilkiai žalos nepridaro, mat kas vakarą sugenantis visą didžiulę bandą į tvartą, ryte paleidžiantis į ganyklas.
Pradėjęs 1998 metais, jis ir šiandien užsiima avininkyste – išgyvenęs įvairių laikų, prieš porą metų ypač sudėtinga buvę, visokios mintys aplankę, bet dirbo toliau: „Į Angliją jau gal nevažiuosiu.“
Tačiau klausimas, ar verta auginti avis, jam kilo ir tebekyla. „Gerai, kur mūsų nėra“, – konstatuoja ūkininkas.
Anot jo, mūsuose avienos valgymo tradicijų nėra, o ir užsienio rinka pripildyta. „Parduodu, veža, skerdžia, paskui turguje prekiauja“, – apie realizaciją kalba jis.
Kad aviena turi specifinį kvapą, žmonės įsitikinę nuo seno. „Daugelis taip sakančių paprastai avienos nėra ragavę“, – teigia avių augintojas, nors prisipažįsta, jog pavalgęs avienos ilgesnį laiką jau nebenorėsi. Tiesiog atsibos.
Vilna niekam, anot jo, nereikalinga, nes esą žiemos dabar šiltos. Ūkininkas paprastai avis kerpa pats, visada tai daręs, tik paskutinius porą metų jau samdęs specialistą. „Geležinės nugaros reikia“, – patikina jis, mat turi sutramdyti besipriešinantį gyvuliuką ir dar kirpti, o avių juk daug.
Arūno žmona iš avių lajaus muilą verdanti, sako, jog didmiesčių gyventojams tai – didelė egzotika. Bet tai tik moters hobis, kai atsiranda laisvo laiko.
Apie perspektyvas avininkystėje ūkininkas nelinkęs daugžodžiauti, nemano, jog tai bus labai pelninga. Nebent laikys dėl plotų ir išmokų. „Pašaro daug reikia. Atrodo, avys nedaug suėda, bet... Daugelis pirko avis vietoje žoliapjovių soduose, bet juk avis ieško, kur skaniau, kas jai nepatinka – neės, ieškos, kaip iš aptvaro išsmukti gardesnio kąsnio, o ir medelių paragauja. Dekoratyvinius medžius nugrauš, o gryname kieme avys neauga. Be to, daug metų toje pačioje vietoje negali ganyti. Taip kad čia daug niuansų“, – apie avių auginimo peripetijas pasakoja ūkininkas.


Be asilų ūkyje – niekaip

Ūkininkas Marius Bernatonis iš Žemaitkiemio net asilą nupirkęs, kad šis bliautų ir vilkus vaikytų. Asilui vienam liūdna buvę, tai dabar iš viso turintis keturis. „Trys asilai ir aš ketvirtas“, – taip šiandien pokštauja pats Marius.
Pokštai pokštais, tačiau iš jo trijų šimtų avių ūkyje telikę penkios. „Tik šeimos reikmėms. Ir tai dar nežinau, ar laikysiu“, – liūdnai kalba ūkininkas.
Avis auginęs daugiau nei septynerius metus. „Vis galvodavau, kad rytoj bus geriau, gal po metų. Jau supratau, kad reikia pagalvoti apie šeimą, vaikų ateitį, pagailėti sveikatos, o ir pinigų. Kiek jų išleista aptvarams ir kitoms avininkystei skirtoms reikmėms, jau neskaičiuoju. Kai rudenį suvesdavau galus, dažniausiai reikdavo dar savų lėšų pridėti. O juk dirbi, kad uždirbtum. Augindamas avis ne tik neuždirbi, dar ir pridėti savų pinigų reikia, iš šeimos biudžeto“, – sako Marius.
Atsisakyti avininkystės privertė ir nuolatiniai vilkų išpuoliai: „Padėkoti reikia draugams vilkams.“
Anot ūkininko, per daugiau nei septynerius avių auginimo metus neteko 170 avių. „Skaičiuoju ir sudraskytas, ir sužeistas, ir pabėgusias, namo negrįžusias po vilkų išpuolių“, – pasakoja prisimindamas, kai po eilinių pjautynių jo avis buvo surasta net kitoje seniūnijoje.
Ūkininkas tikina, jog pasakyti, kad vakare reikia tvartan sugyti, lengva: „Bet pabandyk kas vakarą sugyti, ryte išleisti vėl į pievas 300 avių bandą! O juk reikia ir žemę dirbti, ir pašarus ruošti.“
Patyrus tokių nuostolių, teko priimti sprendimą, nors buvo be galo ir gaila, ir skaudu. „Juk išmoka už papjautą vilkų avį vienkartinė, o už pabėgusias ir negrįžusias, nerastas, apdraskytas, apkandžiotas niekas nemoka. O kaip naudoti savo reikmėms dar gyvą, bet jau vilkų apkandžiotą, apdraskytą avį?“ – kalba Marius.
Pasak jo, tiek avių, tiek skerdienos kainos krito į bedugnę: „Kai pradėjau auginti avis, tai manęs vis klausdavo, gal žinau, kur avių nusipirkti, paskui jau girdėdavau tik vieną klausimą – gal žinantis, kur padėti, gal kam reikia avelių.“
Marius tikina žiemą praleisdavęs tvarte su ėriavedėmis ir ėriukais, o pavasarį vos išginus per porą savaičių ar mėnesį visko netekdavo, kai pilkiai įnikdavo lankytis: „Taip praeina bet koks noras, entuziazmas auginti avis, net viltis, ir ta dingsta.“ Tad nusprendęs pasitraukti iš šio verslo.
Tiesa, paskutiniu metu Mariui kol kas padeda vienintelė apsisaugojimo nuo vilkų priemonė – radijas. „Visas kaimas už pusantro kilometro klausosi visokių laidų ir lenkiškai, ir lietuviškai. Jei vėjas pasisuka, tuoj kaimo žmonės sunerimsta, kad kas su mano avimis atsitiko, mat radijo negirdi. Amžiną atilsį tėvas sakydavo, kad jei bokštelyje medžiotojas radijo klausys, tai žvėries nesulauks. Šį metodą taikau apsaugoti avis nuo vilkų“, – pasakoja ūkininkas.
Šiandien vyriškis auginantis mėsinius galvijus, bet pernai vilkai jau du veršiukus nunešė. Matysiantis, kaip bus ateityje, bet jei vilkai bus didesnėje pagarboje nei ūkininkai... „Lietuvoje yra vienas „Caritas“, antras būti negaliu“, – ir rimtai, ir juokais kalba M. Bernatonis iš Žemaitkiemio.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Bal-02 14:31

Vilkas – šaunus medžiotojas



laikrastisplunge.lt
Parašė: 2020-03-31
vilk.jpg
Dar medžiotoju nebuvau (pasakoju apie 1970 m.), kai vienoje vyrų kompanijoje išgirdau pasakojimą, kaip didžiulis šernas vilką į medį įlaipino. Rimti vyrai porino, tad visiškai tuo patikėjau. Tik vėliau sužinojau, kad to „vilko“ vardas Kazys ir gyvena jis ne miške, o Kantaučių kaime (Plungės r.), turi žmoną Stefą ir trejetą „vilkiukų“.

„Bus iš tavęs medžiotojas“

Taip jau susiklostė, kad pačias įdomiausias fotografijas medžioklės tema padariau ir smagiausius medžioklės nuotykius patyriau dalyvaujant Kaziui Vilkui.
Niekada neužmiršiu savo pirmosios medžioklės (1973 m.). K. Vilkas tada jau buvo patyręs ir taiklus medžiotojas. Buvo pats pirmas naujo sezono varymas. Nupasakojo Kazys man vietą, kur turiu stovėti šaulių linijoje – prie tokio neseniai iškasto kanalo, kurio visas krantas besąs dilgėlėmis apaugęs.
„Čia, – sako, – briedžiai bėgs.“ Nebuvo tame miške jokio briedžio, bet šerną varovai išvarė. Ir nutik taip, kad šernas būtent pro mane bėgo, o aš pirmą kartą savo kaip medžiotojo gyvenime šautuvą rankose laikiau. Šernas, senas kuilys, visai netoli manęs iš miško išlindo ir taikėsi šokti per kanalą. Ne visada jį ir regėjau, nes aukštos dilgėlės slėpė. Taikiau aš ar ne – negaliu pasakyti, bet kai driokstelėjo šūvis, šernas įvirto į žolėmis, dilgėlėmis apaugusį kanalą ir jo nebemačiau. Staiga žiūriu, kad jis, paknopstom išropojęs iš kanalo, skuodžia atgal į mišką. Žvėries vis neberegėjau ir nebebuvo kaip paleisti antro šūvio. Tačiau ten jis susitiko varovu ėjusį K. Vilką. Tas tai jau greit jį „sutvarkė“. Bilst – ir guli.
Dar vienas kitas varymas, ir atėjo pietų metas. Visi ant kelmų susėdome, kas ką atsinešęs kramtome. Kalbos, suprantama, apie šerno medžioklę sukasi. Nedaug tada šernų sumedžiodavome, tad tai jau buvo rimtas laimikis, reikalaujantis ne kartą apie tokio žvėries medžioklę pasakoti ir… kaskart vis gražiau.
O tada… „Bus iš tavęs medžiotojas, – tapšnojo man per petį Kazys, – tu taikliai pylei į kuilį.“ Kol laimingas pagyrimų klausiausi, šuo mano pietus surijo. „Štai tau ir pirmoji pamoka, – juokėsi Kazys, – medžioklėje nežiopsok.“
Tikra tiesa – tuo daug kartų įsitikinau. Medžioklėje viskas svarbu: kaip tu apsirengęs, ar nespaudžia koks drabužis, ar tvarkingas ginklas, ar peilį turi, ar gerai mišką pažįsti, bent jau kur turi atsirasti pasibaigus varymui. Svarbu, kaip varovai ir šunys dirba. Net tai, kokios nuotaikos į medžioklę patraukei, gal per kokius rūpesčius pritrūks dėmesio, gerai žvėries nepamatysi, netaikliai šausi.
O Kaziui geros nuotaikos niekada netrūko – kad tik medžioklė vyktų.

Dėl šerno – į ledinį vandenį!

Kartą medžiojome miške, per kurį teka Sausdravo upelis (Plungės r.). Pločio gal 10–20 metrų, bet vietomis gilokas, įspraustas tarp aukštų skardžių. Buvo gruodžio mėnuo, gal dešimties laipsnių šaltis spaudė. Upelis gana sraunus – tik pakraščiai užšalę. Kazys įsitaisė ant aukšto šlaito, tokioje vietoje, kur žvėrys dažniausiai upelį perbrisdavo.
Didelis, labai didelis kuilys, varovų išbaidytas, per mišką pro Kazį link upės skuodė. Šakos lūžo, miškas traškėjo, sniegas sūkuriais šernui iš po kojų lėkė – per upę taikėsi bėgti. Kazys kad trenks vieną, antrą šūvį! Aiškiai matyti – kliuvo, nes šernas per upę jau vos brido, skardin ropojo atgal slysdamas. Pabėgs! Negi paleisi?! Užtaisė šautuvą ir puolė per upę medžiotojas. Lig juosmens lediniame vandenyje stovėdamas, dar kartą šovė į šerną. Kulka, kaip paskui paaiškėjo, žvėries nekliudė, bet ir nereikėjo, nes pirmoji buvo mirtina.
Skaitytojas neabejotinai pasakys, jog medžioklis neturi teisės iš savo vietos pasitraukti. Taip, bet tais senais laikais į medžioklę susirinkdavo geriausiu atveju gal tik dešimt vyrų su šautuvais. Žinoma, saugaus elgesio medžioklėse taisyklės buvo, bet žinojome, kuris kurioje vietoje yra, ir Kaziui medžioklės vadovas buvo davęs leidimą iki nurodyto atstumo pasitraukti iš savosios.
Išgirdome pučiant medžioklinį šautuvą. Kazys puikiai mokėjo šautuvu išgauti medžioklės rago garsą. Susirinkome ton vieton. Žiūrim – antroje upės pusėje, šlaite, šernas guli, o šalia jo, kaip gimęs, Kazys tai ant vienos, tai ant kitos kojos šokinėja, permirkusius drabužius gręžia. Tai bent azartas! Tai bent medžiotojas! Gruodžio mėnesį, spaudžiant dešimties laipsnių šalčiui! Per upę – oho! Teko vyrą, kad nesušaltų ir nesusirgtų, medžiotojų „vaistais“ gydyti. Aišku, ir kiti medžiotojai profilaktiškai vaistų gavo, kai kuriems net per daug teko…
Sukūrėme ten pat lauželį, nulupome šerną ir mėsą sudėjome į kuprines. Medžioklė baigta. Tais senais laikais nedaugelis medžioklės kolektyvų turėjo savo namelius, tad dažniausiai žvėrį nulupdavo po egle arba kokio kaimiečio daržinėje. Tai buvo apie 1975 metus.

Apie Džekį

Daug linksmų nuotykių patyrė, daug taiklių šūvių medžioklėse paleido mūsų „vilkas“. Bet buvo ir liūdnų.
Kiekvienas medžiotojas, kurio šuo puikiai varo žvėris, medžioklėse patiria dvigubą malonumą. Turėjo Kazys Džekį – Lietuvos skalikų veislės. Šaunus šunėkas buvo! Būdavo, atsiveda Kazys Džekį prie kokio eglių tankumyno, prie miško, kur dienoja šernai, paleidžia jį, užsiundo: „Džeki, paimk, paimk!“ Šis šast į tankumyną ir jau loja ant šerno. Tol loja, kol šernui nusibosta jo klausytis, tad puola šunį. Tas to tik ir laukia – strimgalviais pas savo šeimininką neria, o šis šautuvą atstatęs laukia šerno pasirodant.
Daug deglųjų jiedu tokiu būdu sumedžiojo. Tada ir į medžioklę tik keliese išeidavome, mums tik reikėjo netrukdyti Kaziui su jo Džekiu.
Jei jau užsiminiau apie liūdnus šio medžiotojo nuotykius, tai turiu paporinti. Gal dar kartą suskaudinsiu Kaziui širdį, bet ką padarysi. Nutiko taip, kad pats Kazys savo mylimą Džekį nušovė.
Jau buvo pavakarys. Paskutinis varymas. Ir po daugybės metų galiu tiksliai tą vietą parodyti. Linksmai skalydamas, Džekis atvijo Kaziui šernus. Miško progumą šernai prašoko šūvio nekliudyti, o šuniui kliuvo. Baisus dalykas medžiotojui pačiam nušauti savo mylimą draugą. Atsisėdo Kazys ant kelmo, Džekį aprauda. Priėjusiam medžioklės draugui šautuvą atkišo: „Nušauk ir mane“, – prašo. Draugas, vardu Benas, jį kaip įmanoma apramino ir prižadėjo nė vienam medžiokliui nepasakyti, kur tas Džekis pradingo. Nubėgo su šernais ir nebegrįžo… Gal dvidešimt metų Benas prisakymo laikėsi, bet kartą viename medžiotojų pobūvyje pats Kazys apie tą nutikimą papasakojo.
Įsigijo, užsiaugino Kazys naują šunį. Pavasarį gimęs buvo. Kai rudeniop pirmą kartą medžioklėn atsivedė, iškilmingai tarė: „Rusų anglų margasis, vardas Miris.“ Žiūriu, kad šuo vyrišką giminę patvirtinančių dalykų neturi. „Kad čia ne Miris, o Morta“, – sakau. Taip kalei ir prigijo tas vardas. O Kazys nesupranta, kaip čia išėjo. Iki aštuonių mėnesių šunį išaugino ir tik tada išsiaiškino, jog tai kalė.

Būtų galima knygą parašyti

Jau seniai nebeina Kazys į medžioklę, amžius ir sveikata patyrusį medžiotoją įveikė, bet vis užsuku pas jį, prisimename kažkada buvusias šaunias medžiokles. Ko gero, vien apie tą medžiotoją, apie jo nuotykius galima knygą parašyti.
Na, kad ir toks jo nuotykis. Pamiške Kazys prisėlino prie kviečių lauke besiganančių šernų. Tai buvo viena pirmųjų jo medžioklių 1964 metais. Turėjo vienvamzdį šautuvėlį. Šovė į šerną, ir visas būrys lekia tiesiai į medžiotoją. Atstumas nedidelis, iš naujo užtaisyti nespėjo, tai tik rankomis alksnio šakos nusitvėrė, pakėlė kojas aukštyn, o šernai pro kojų apačią skuodžia. Šaka lūžo, o Kazys krito ant bėgančio šerno… Abiem išgąsčio – į valias. Šernas žviegdamas nubėgo, Kazys vėl ropštėsi į medį.
O tas šautasis jau guli, tad medžioklė buvo sėkminga.
Kartą per pačią šernų rują sumedžiojo jis kuilį. Kvapelis ojojoi… Išvirė jo Stefa kopūstienę su to kuilio mėsa – valgyti neįmanoma, smirdi šernu, ir tiek. Tai liepė visą katilą nunešti Džekiui. Nunešė. Džekis priėjo prie katilo, apuostė ir atsitraukęs kad ims loti ant to katilo!..
Tikrai to medžiotojo patirtų nuotykių užtektų visai knygai. Tereikia susėsti, porą dienų į diktofoną paplepėti apie patirtus medžioklės nuotykius – ir medžiaga knygai bus.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Kov-24 08:09

Koronavirusas koreguoja ir medžiokles


agroeta.lt
2020 Kovo 23
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas

IMGP8223.jpg
Vytauto Ribikausko nuotr.

Dramblius, begemotus, raganosius, žirafas, buivolus, stumbrus, taurus, bizonus, net banginius žmogus gali išpyškinti visus. Išpyškinti arba išnaikinti, savo veikla keičiant aplinką. O įvairius vabzdžius, žmogaus pavadintus kenkėjais, erkes, nekalbant jau apie bakterijas ir virusus, žmogus išnaikinti yra bejėgis.

Net žiurkių ir pelių žmogus neįveikia – nebent tai galėtų padaryti kinai, kažkada išnaikinę žvirblius. O virusai išliko ir tada, kai pati gamta susidorojo su dinozaurais ir paparčių miškais... Tačiau šis niekingas karūnuotasis mažylis pasirodo besąs labai protingas. Ir kaip gamta sukūrė tokį padarą, kuris pasišildęs jaunuolių kūnuose, šluoja senus žmones? Esą ekonomiškai nuostolingus, kaip savo studentams aiškino viena dėstytoja, teigdama, kad reikalinga ekonomiškai nenaudingų piliečių priverstinė eutanazija. Virusas šią problemą išspręs ir be jos...

Daugiausia – individualios

Šalyje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, dėl koronaviruso pandemijos paskelbtas karantinas, tačiau gyvenimas vyksta toliau. Juk neįmanoma nutraukti visą žmonių veiklą – yra tik nustatyti tam tikri veiklos apribojimai. Tad ir medžiotojams bei žvejams nereikėtų kelti nepagrįstų klausimų dėl jų veiklos galimumo – būtina tik prisilaikyti visiems piliečiams taikomų veiklos apribojimų.

O ir laikas dabar toks, kad varymo medžioklės, į kurias paprastai renkasi daug šaulių, nevyksta. Šernų patykoti, jeigu kur jie dar nors kiek intensyviau medžiojami, renkasi mažai medžiotojų, nes ir šernų daug kur mažai belikę. Bebrus dar galima medžioti iki balandžio 15 d., tačiau tai daryti jau nevertėtų, nes didieji graužikai jau pradeda vesti jauniklius. Kiaunių ir šeškų medžioklės sezonas jau irgi baigiasi. Belieka ištisus metus medžioti leidžiami žvėreliai: lapės, mangutai, kanadinės audinės, paprastieji meškėnai, nutrijos ir ondatros.

Visus šiuos gyvūnus dažniausiai medžioja pavieniai medžiotojai individualiose medžioklėse ir karantino apribojimų nepažeidžia. Tai pripažįsta ir medžioklės proceso reguliuotojai. Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Administravimo departamento Personalo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Jasiūnienė nurodo, kad medžioklė ir žvejyba karantino metu nedraudžiama, prisilaikant karantino metu visiems piliečiams taikomų veiklos apribojimų. Tačiau šiuo metu į medžiokles išsiruošia tik pavieniai medžiotojai entuziastai, negalintys nusėdėti namuose ir nesugalvojantys, kaip galėtų prisidėti nelengvoje kovoje su karūnuotuoju virusu.

O prisidėti galima, net ir aukojant lėšas į kovos su virusu paramos fondą, ką daryti medžiotojus ir žvejus ragina ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininkas Jonas Talmantas.

Kol sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga dar nebuvo labai griežtai uždraudęs rinktis į didesnes kompanijas, Žemės ūkio akademijoje buvo organizuotas Aplinkos ministerijos vadovų ir specialistų susitikimas su visos Lietuvos medžiotojų atstovais. Jame aptarti medžiotojams svarbūs klausimai – medžioklės plotų vienetų ribų tikslinimo poreikis, Medžioklės taisyklių pakeitimai, elektroninė medžioklės registravimo sistema, galimybė finansuoti kurapkų, pilkųjų kiškių veisimo programas, mokomųjų šaudyklų įrengimas.

Į vienus vartus

Nors organizatoriai tikino laukią medžiotojų pasiūlymų ir pastabų teisės aktų tobulinimui, susitikime po kiekvieno pranešėjo kalbos nenutrūkstama srove liejosi tik aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos monologas, į kurį medžiotojams su pastabomis ir pasiūlymais įsiterpti buvo sudėtinga. Matyt, atsidūrus valdžioje, išsivysto gebėjimas ir noras kalbėti be pertraukos ištisas valandas, nors tose kalbose nieko esminio nepasakoma.

Taip kalbėdavo ir įvairias pareigas Seime bei Vyriausybėje turėjęs Bronius Bradauskas LMŽD visuotiniuose susirinkimuose, kai šiai organizacijai jis vadovavo. Kaip ir visada buvo, valdžiai nuo aukštų Vilniaus kalvų viskas matyti geriau, medžioklę reguliuojantys klerkai viską žino geriausiai, o į susitikimą jie atvyko ne diskutuoti, o tik paskelbti apie savo priimtus sprendimus.

Tad, nieko gero susitikime ir nepavyko išgirsti. Pasirodo, kad praėjus daug metų po medžioklės plotų vienetų sudarymo, dar atsiranda ribų nustatymo netikslumų, kai tarp atskirų būrelių ar klubų medžioklės plotų yra įsiterpę žemių be šeimininkų arba tie plotai persidengia.

Gana ilgą laiką dalyvavau Kauno rajono medžioklės plotų vienetų sudarymo ir ribų keitimo komisijos darbe ir sunkiai galiu suvokti, kaip tai galėjo atsitikti. Visi medžiotojų kolektyvai pateikdavo medžioklės plotų ribų aprašymus, suderintus su visais kaimyninių medžioklės plotų valdytojais. Žinoma, buvo ir nesutarimų, buvo net pasistumdymų teismuose, tačiau galop klausimai vis tiek būdavo išsprendžiami.

Priemiesčiuose medžioklės plotai keičiasi ir dėl teritorijų urbanizacijos, tačiau šiuos plotus išbraukti iš medžioklės plotų vienetų paprašo patys šių plotų valdytojai. Ši komisija dirba visuomeniniais pagrindais, tad įdomu, kaip bus vykdomas tas ribų patikslinimas, pasikeitusių plotų matavimai.

Numatoma iki 2023 m., kai baigsis medžioklės plotų nuomos sutarčių galiojimas, patikslinti ir medžioklės plotų kategorijas, nes per dešimtmetį keičiasi miškų struktūra. Tikimasi padidinti mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Dar būdamas Seimo Aplinkos komiteto pirmininku K. Mažeika buvo pasišovęs šį mokestį didinti net 6 kartus, kad medžiotojai nevalgytų labai pigią mėsą. Tačiau dabar ministras naikina Valstybinių miškų urėdijos profesionalios medžioklės plotus, nes jie urėdijai neša nuostolius. Urėdija iš medžioklės patiria nuostolius, o medžiotajai, atseit, iš šios veiklos lobsta...

Medžioklės taisyklės keičiasi sunkiai

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios medžioklės taisyklėms prirašyta daugybė pasiūlymų jų tobulinimui, tačiau šis teisės aktas keitėsi nežymiai ir labai nenoromis, o jeigu ir keitėsi, tai dažniausiai ne medžiotojų naudai.

Ir dabar esminių pakitimų nebus. Gal kiek keisis kai kurių gyvūnų medžioklės terminai, bent jau pakeičiant sezono pabaigos datą tiems gyvūnams, kurių medžioklės terminas baigiasi mėnesio pirmą dieną, į mėnesio paskutinę – jei medžioklė baigdavosi balandžio 1 d., tai dabar baigsis kovo 31 d.

Gal bus atsižvelgta į daugybę kartų siūlytą medžioklinio prožektoriaus taikymo išplėtimą, leidžiant jį naudoti ir plėšriųjų žvėrių medžioklėse. Gal teisėtos medžioklės metu per klaidą sumedžiojus tuo metu medžioti neleidžiamą gyvūną, medžiotojas nebus apšauktas brakonieriumi ir nereikės atlyginti gamtai padarytos žalos, o tik sumokėti baudą.

Žinoma, jeigu medžiotojas nebandys įvykį nuslėpti. Ta nuostata negalios sumedžiojus saugomą, medžioti uždraustą gyvūną. Sumedžiojus tuo metu neleistiną medžioti gyvūną, kaip ir sumedžiojus daugiau gyvūnų nei nustatytas limitas, tas gyvūnų skaičius bus „išminusuotas“ iš kito medžioklės sezono limito.

Man nepavyko įrodyti, kad tai beprasmiškas dalykas, nes žvėrys medžiotojų suskaičiuojami apie 20 proc. tikslumu, o limitai nustatomi tų pačių medžiotojų prašymu, limitų nustatymo komisijai turint minimalias galimybes medžiotojų prašomo limito keitimui, nes komisija neturi jokių galimybių perskaičiuoti žvėris medžioklės plotų vienetuose. Pavyzdžiui, jeigu medžiotojai nurodo, kad plotuose gyvena 100 stirnų, tai ten jų gali būti nuo 80 iki 120. Norint sumedžioti 30 proc. populiacijos, limitas gali būti nustatomas nuo 24 iki 36 žvėrių, nes paklaidos būna su minuso ir pliuso ženklu. Jeigu medžiotojai prašo leisti sumedžioti 30 stirnų, tai reikėtų skaityti, kad limitas įvykdytas, sumedžiojus 24 žvėris ir neviršytas, sumedžiojus 36.

Žinoma, vienais metais sumedžiojus maksimumą žvėrių, kitais – reikėtų medžioti minimumą. O geriausia bent stirnoms visai nenustatinėti limitų. Tai jau buvo daryta kiek anksčiau ir dėl to stirnų populiacija tik gausėjo. Nepavyko įrodyti ir tai, kad vienu metu žvėrių galima sumedžioti daugiau nei leidžia limito likutis ir tykojimo bei sėlinimo medžioklėse, ne tik varymo.

Gal pagaliau bus atsisakyta medžiotojų selekcininkų privilegijų, sustiprinant atrankinių medžioklių principų dėstymą medžiotojų kursuose, kas taip pat buvo siūloma nuo pat selekcininko kategorijos atsiradimo medžioklės taisyklėse. Lašas po lašo ir akmenį pratašo, bet kapsėti reikia labai ilgai ir atkakliai...

Dėl elektroninės medžioklių registracijos, atrodo, kad pasiliks popierinė. Elektroninė daugiau aktuali miškų urėdijos profesionalios medžioklės atveju, tačiau profesionalios medžioklės plotai naikinami, tai ir ta registracija nereikalinga. Į klausimą dėl medžioklės bilieto formos aplinkos ministras atsakė, kad tai paliekama spręsti medžiotojų asociacijoms.

Kurapkų, zuikių ir šaudyklų finansavimas – tai tik europinių pinigų įsisavinimas, taip pat, kaip buvo lūšių, didžiųjų apuokų, niūriaspalvių auksavabalių veisimas, ketinimas rezervatu paversti Punios šilą ir daug kitų aplinkosauginių programų.

Netinkamas vilkų medžiojimo limito nustatymas

Nutaikęs momentą ir išdrįsęs pertraukti aplinkos ministrą K. Mažeiką, paklausiau, ar ministras sukvietė medžiotojus išklausyti jų problemas, padiskutuoti medžiotojams rūpimais klausimais, ar tik nenutrūkstamo monologo būdu išdėstyti savo ir taip žinomas tiesas, pasirodant, kad jis viską žino geriausiai.

Kadangi buvo kalbama apie vilkus, tuo pačiu paklausiau dėl vilkų medžioklės limitų nustatymo tvarkos – kodėl limitas buvo nustatytas iš apskaitų pagal pėdsakus, aptiktus sniege medžioklės plotų vienetų pastoviuose maršrutuose, nors duomenys buvo pateikti tik iš pusės visų Lietuvos teritorijoje esamų maršrutų, o ne pagal vilkų jauniklių genetiniais tyrimais nustatytų plėšrūnų šeimų skaičių.

Maršrutinis apskaitos metodas negali nustatyti vilkų ar bent jų šeimų skaičiaus, o gali parodyti tik žvėrių populiacijų pokytį – didėja ar mažėja. Tačiau, kad nustatyti tą pokytį, juk reikia žinoti, nuo kokio skaičiaus jis vyksta. O genetiniais tyrimais, jeigu tikime mokslu, nustatytas šeimų skaičius yra tikras, o ne išburtas iš buvusių-nebuvusių pėdsakų.

Kaip ir reikėjo tikėtis, ministras neatsakė – klausimas pasirodė per daug sudėtingas. Tą patį klausimą pakartojau, kai mokslininkė pasakojo apie vilkienos, kurią medžiotojai privalėjo išsaugoti savo šaldytuvuose iki reikiamo momento, genetinius tyrimus. Ir tik padedant mokslo darbuotojai, pavyko ir ministrui išaiškinti, kad iš jauniklių genetinių tyrimų galima nustatyti šeimas, iš kurių jie sumedžioti ir, kad tai jau yra tikslūs duomenys. Tai kokio teisingo vilkų sumedžiojimo limito po to galima tikėtis?

Tačiau aplinkos ministras vis tiek turėjo pateisinimą – esą, genetiniai tyrimai neaprėpė visos Lietuvos teritorijos. Bet, juk, apskaita pagal pėdsakus apėmė taip pat tik pusę Lietuvos ploto. Suprask, kaip nori, o geriausia taip, kad ministrai visada teisūs...

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Kov-23 19:48

Koronavirusas atėjo į Radviliškio rajoną: karantino nesilaikęs asmuo sudalyvavo medžioklėje

radviliskio naujienos.lt


Kovo 20 dieną buvo patvirtintas pirmasis susirgimo koronavirusu atvejis Radviliškio rajone. Labai apmaudu, bet iš užsienio grįžęs Radviliškio rajono gyventojas nusispjovė į karantino reikalavimus ir saviizoliacijoje išbuvo vos dvi dienas, o net ir prieš jas dar spėjo pasisvečiuoti Šiauliuose.

Pasak oficialių šaltinių, pirmasis koronaviruso sukelta liga Radviliškio rajone užsikrėtęs asmuo lėktuvu parskrido iš Meksikos Kankuno oro uosto su persėdimu Stambule (reisas: TK 181, sėdėjimo vieta - 34 eilė). Kovo 13 dieną Stambule jis persėdo į lėktuvą, skridusį į Vilniaus oro uostą (reisas TK 1407, sėdėjimo vieta 17E).

Tą pačią dieną iš Vilniaus oro uosto jis nuvyko pas giminaitę, gyvenančią Šiauliuose, į svečius, o po pietų grįžo į namus, esančius Radviliškio rajone.

Akivaizdu, jog šis asmuo žinojo, jog būtina dvi savaites būti saviizoliacijoje, tačiau iškentėjo vos porą dienų, nes kovo 15 dieną dalyvavo medžioklėje, kuri vyko Šniukonių kaime, Radviliškio rajone.

Kitą dieną po medžioklės pajuto koronaviruso sukeltos ligos simptomus, tačiau tik kovo 20 dieną apie 14 valandą nuosavu automobiliu nuvyko į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Atlikus laboratorinius tyrimus, tą pačią dieną grįžo į namus.

Jei buvote šalia - stebėkite save.Jei pajusite ligos simptomus – kreipkitės nemokamu visą parą veikiančiu telefonu 1808.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Kov-17 09:50

Trukt už vadžių ! Vėl iš pradžių ...


Elitinėje medžioklėje medžiojami savi interesai



2020-03-17
Jūratė Kielė
diena.lt




Nuo garsiai nuskambėjusios medžioklės, kurioje nušauta stumbrė, praėjo bemaž pustrečio mėnesio. Nusikaltimą tiria prokurorai, tačiau per tiek laiko beveik nieko nepaaiškėjo apie nusikaltimo aplinkybes. O visuomenę domina ir kita šio įvykio pusė – elitinis politikų ir verslininkų pomėgis burtis į pusiau slaptus būrelius, klubus ir pan. Kas vyksta už visų tų uždarų durų? Ten valdoma Lietuva.
Apie tai garsiai kalbama retai: išskirtinai elitiniai pomėgiai, vienijantys įtakingus politikus, didelių verslų savininkus, įtarimų sulaukusius asmenis, paslėpti nuo pašalinių akių. "Ne saviškių" nepageidauja ne tik medžiotojų būreliai, tačiau ir kiti galia, įtaka, turtais grįsti dariniai – filatelistų, meno kolekcininkų rateliai, "Rotary", "Lions" klubai.

Pomėgis su dvigubu dugnu

Medžioklė pati savaime nėra blogis. Istoriškai ji susiklostė kaip tam tikra aristokratiška veikla – medžiodavo karališkosios šeimos, kviesdavosi į svečius kitų šalių aristokratus, didikus, įžymybes. Ši tradicija perėjo ir į demokratijos politiko įpročius. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Algis Krupavičius kaip pavyzdį pateikia prezidentą Algirdą Brazauską. Šis buvo tapęs geru Suomijos prezidento Martti'io Ahtisaari'io draugu, kartu su juo medžioklėje yra praleidęs ilgas valandas. Taip pat medžiojo su Latvijos, Kazachstano ir Ukrainos prezidentais Gunčiu Ulmaniu, Nursultanu Nazarbajevu bei Leonidu Kučma.
"Tik kad tos medžioklės ne visada privesdavo prie protingų politinių sprendimų. Medžiodamas su Ulmaniu Brazauskas derėjosi dėl sienos žymėjimo, ir tos derybos buvo gerokai naudingesnės latviams negu lietuviams. Po to sienos delimitacijos procesas sustojo labai ilgiems metams, – priminė A.Krupavičius. – Bet apskritai su medžioklėmis turime skirtingų patirčių. Kalbant apie tarpvalstybinius santykius, jos gali būti instrumentu, kai tie santykiai tampa draugiškesni, valstybių vadovai vienas kitą geriau pažįsta, paprasčiau randa bendrą kalbą – tokie ryšiai būtų naudingi visuomenei bei valstybei. Bet yra ir kitokių pavyzdžių, ypač vidaus politikoje, kai priimami, švelniai tariant, abejotini sprendimai."
Šių laikų medžioklė nėra tiesiog hobis, nekaltas laisvalaikio praleidimo būdas. Toks vertinimas, sakė politologas, būtų tik viena medalio pusė. Antra, dažnai mažiau matoma, yra tai, kad šioje veikloje susitinka įtakingi skirtingų sričių žmonės, ir jų diskusijų objektu tampa praktiniai, dalykiniai, labai žemiški klausimai, kurie paskui sprendžiami valdžios, verslo organizacijose.
"Yra tam tikras dvigubas dugnas", – teigė A.Krupavičius.
Prie išskirtinių pomėgių jis priskiria ne tik medžioklę. To paties svorio asmenys, svarbūs, įtakingi, turtingi, tampa ir elitiniais filatelistais, meno kolekcininkais, pirties mėgėjais.
"Visa tai žiedai iš to paties darželio. Jeigu sakome, kad medžioklės pomėgis turi būti deklaruojamas, tai priklausymas galerijoms, kolekcininkų draugijoms, kurios užsiima tam tikra komercine veikla, juo labiau turėtų būti deklaracijų objektas, – neabejoja politologas. – Galima būtų sakyti, kaip biurokratiška, kiek daug tų taisyklių ir panašiai, tačiau senesnių demokratijos tradicijų šalyse tų, atrodytų, perteklinių taisyklių yra ne viena ir ne dvi, ir visi – politikai, verslo asmenys – stengiasi jų laikytis."

Elitas – iš skurdo ir krizių

Elitinę narystę, norą priklausyti grupei, viršesnei negu likusi visuomenė, – visa tai, kas reiškia privilegijas, anot profesoriaus, vis dar esame linkę vertinti per daug supaprastintai: oi, čia sovietinis paveldas. "Nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjo trys dešimtmečiai, gimusieji 1990-aisiais – jau 30-mečiai. Tai kur kas daugiau laiko, negu reikia, ir visur įžvelgti sovietinį paveldą būtų tiesiog nesusipratimas. Dabar, per nepriklausomybės laikotarpį, prisikūrėme naujų privilegijų, naujų išskirtinumų. Ir užsiimame vaikiškais žaidimais. Sakome, kad mūsų idealas ir tikslas yra Šiaurės šalys, pasižyminčios lygybe, solidarumo tradicija. Bet kartu norime turėti ir labai daug elitiškumo elementų – kažkas turi būti geresnis, protingesnis, svarbesnis", – atkreipė dėmesį A.Krupavičius.
Anot jo, aukščiausių socialinių sluoksnių polinkis į elitiškumą rodo visuomenės skurdą. Materialinės vertybės, ceremoniniai, simboliniai ženklai, jų išaukštinimas – tai skurdo socializacijos požymiai, ypač išryškėjantys krizių laikais. Ir visa tai matome šiandien.
"Lietuva per pastaruosius 30 metų sėkmingų laikotarpių turėjo pernelyg mažai. Po nepriklausomybės atkūrimo ekonomiškai ir socialiai situacija buvo krizinė iki pat 1996–1997 m., paskui atsirito Rusijos finansinės krizės banga, kurios poveikį skaudžiai pajutome, toliau – 2008–2011 m. pasaulinė ekonominė krizė. Visuomenė, kuri gyveno sukrėtimuose, turi stiprų materialinės gerovės alkį, siekia simbolinių jos įrodymų", – pagrindines noro būti privilegijuotam priežastis nurodo A.Krupavičius.
Ar skurdo socializacijos suformuotas aukščiausias visuomenės sluoksnis – tai elitas? Kad ir su tokiais karališkais pomėgiais kaip medžioklė?
"Mums trūksta intelektualinio elito – nepriklausomo, savarankiško, turinčio balsą, nuomonę, požiūrį, argumentus. Mūsų elite per daug servilizmo, tai yra vergiško pataikavimo tam, kas yra aukščiau, kas turi daugiau galių, daugiau valdžios. Ta vergiškumo, prisitaikymo, pataikavimo DNR šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje kol kas labai stipri", – diagnozavo profesorius.
Pažeidžiamiausi, anot jo, dabartiniai 40–50-mečiai, turintys daugiausia prarastosios kartos bruožų. Tai Gariūnų karta, žengusi į gyvenimą 1991–1992 m. socialinio, ekonominio sunkmečio laikais, patyrusi visą to meto netikrumą, buvimą tarp kūjo ir priekalo, vertybių virsmą. Postai, pozicijos, valdžia, galia, materialinės gėrybės – jos gyvenimo epicentras.
"Ta stiklinė yra labiau pusiau tuščia šiuo požiūriu Lietuvoje negu pusiau pilna. Pasigendu tokios visuomenės, taip pat ir elito, kuri turi savo vertybes, nuostatas – ne savarankiškas, o bendruomeniškas, ne atskiriančias, o jungiančias", – sakė A.Krupavičius.

Tai – nusikalstamas veiksmas

Apžvalgininkas Česlovas Iškauskas dabartines medžioklės tradicijas, kai valstybinis elitas susiburia į medžioklės būrelius ir nieko į juos neįsileidžia, vis dėlto linkęs vertinti kaip sovietinį reliktą.
"Nuo Brazausko laikų paprastiems žmonėms patekti į juos neįmanoma, net ir varovu. Anuomet aš irgi esu bandęs įsirašyti į varovus, bet nieko iš to neišėjo. Nors tu ginklo nesinešioji, tik lakstai po miškus, tikrina tavo ir politinę, ir psichinę būklę, ir daugybę viso kito. Kodėl politinę? Kad neišduotum jų plepalų, sandėrių, suokalbių, kurie ten rezgami. Žinoma, yra ir paprastų medžiotojų, kurie nėra valdžios vyrai, niekam nevadovauja. Bet elitiniai būreliai nuo paprastų tuo ir skiriasi, kad į juos buriamasi ne pamedžioti, pailsėti, pasėdėti už stalo ir padainuoti, bet spręsti valstybės klausimų", – pastebėjo Č.Iškauskas. Iš esmės visi daro įtaką valstybės ūkinei, politinei veiklai ir tuose medžioklės pasivaikščiojimuose jie sprendžia sau naudingus reikalus ir tuo, be abejo, daro poveikį valstybei.
Kitaip tariant, ten valdoma Lietuva. Bet užkulisiuose vykstantys susitarimai slepiami, visuomenė apie juos nieko nežino. Oficialiuose susitikimuose tik užtvirtinama tai, dėl ko prieš tai sukirsta rankomis medžioklėje ar žvejyboje.
"Aš tau – tu man, ranka į ranką... Ir tai jau panašu į nusikaltimą valstybei. Jeigu aš slapta susitariu su tavimi ir paduodu ranką, tai čia suokalbis, sandėris. Tikrai ne susitarimas, o nusikalstamas veiksmas, tai faktas, – tvirtino apžvalgininkas. – Pažiūrėkite, kokie žmonės yra tų medžiotojų būrelių sąrašuose. Iš esmės visi daro įtaką valstybės ūkinei, politinei veiklai ir tuose medžioklės pasivaikščiojimuose jie sprendžia sau naudingus reikalus ir tuo, be abejo, daro poveikį valstybei".
Elitiniai medžioklės plotai mūsų teisėsaugai, anot Č.Iškausko, dar neįžengta žemė, tikra klampynė. Bandyti išsiaiškinti, dėl ko buvo susitarta, kaip jie ten vienas kitą dengia ar kokį savo atstovą nori siūlyti į vieną ar kitą svarbų postą, praktiškai neįmanoma.
"Nušaunama stumbrė, kyla rezonansinis skandalas – skraistė prasidengia, ima lįsti ir visi kiti galai. Bet šiaip tie reikalai vyksta tyliai, ramiai. Net tie medžiotojų būrelių vadovai ar nariai, kurie išeina iš aktyvios politikos ar verslo, nenori kištis ir prisiminti, ką ten veikė. Kodėl? Juk jie ne vieni. Patys atsitraukia nuo valstybės reikalų, bet lieka vaikai, giminaičiai. Verčiau patylėti ir apsaugoti juos nuo galimų grėsmių, keršto", – svarstė pašnekovas.

Į viršų