Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Atsakymo rašymas


Šis klausimas skirtas apsisaugoti nuo automatizuotų formas užpildančių internetinių šiukšlių robotų.
Šypsenėlės
:) :( :D :lol: :ROFL: :cool: :Yahoo!: :x :oops: :cry: :evil: :twisted: :roll: :wink: :o :shock: :crazy: %) :P :Rose: :Search: =@ :Bravo: :good: :bad: :sorry: :pardon: :beer: :no: :friends: O:-)
Rodyti daugiau šypsenėlių

BBKodas yra ĮJUNGTAS
[img] yra ĮJUNGTAS
[flash] yra IŠJUNGTAS
[url] yra ĮJUNGTAS
Šypsenėlės yra ĮJUNGTOS

Temos peržiūra
   

Išskleisti vaizdą Temos peržiūra: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2021-Sau-06 16:28

Kokie buvo 2020-ieji metai ?

laikrastisplunge.lt
Parašė: 2020-12-22

Tą klausimą norėčiau užduoti visiems savo pažįstamiems medžiotojams ir žvejams, bet tai neįmanoma, nes atsakymams surašyti prireiktų ne vieno „Plungės“ laikraščio. Tačiau pirmiausia būtina pakalbinti Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininką Saulių Vengalį ir puikiai žinomą žvejį Kazį Simanauską, kuris Nemuno deltoje kasmet grupei rajono žvejų surengia žūklės varžybas.

Saulius Vengalis:
– Medžioklės dažniausiai buvo sėkmingos, metai nebuvo blogi. Manau, kad žvėrių nebus patiesta mažiau nei ankstesniais metais, nors daug kur yra šernų maras. Tiesa, masinio kritimo neužfiksuota. Nustatyta, jog jau pavyksta sumedžioti maru persirgusių šernų.
Galima džiaugtis, jog padaugėjo elninių žvėrių, tad šautuvų ant sienos kabinti tikrai nereikės. Apie tai byloja daugybė keliuose užfiksuotų susidūrimų, ypač su stirnomis. Žvėrių tikrai nemažėja, tad nusistačiusiuosius prieš medžioklę turiu patikinti, jog jų net pagausėjo.
Viena iš padaugėjimo priežasčių – nebėra licencijų. Kai panaikino licencijas šernams, žalieji šaukė, jog medžiotojai visus išpyškins. Taip nenutiko. Dar įdomiau su stirnomis. Jų daugėja, nes medžiotojai neskuba į jas taikytis ir besumedžioja per pusę mažiau nei tada, kai buvo licencijos.
Jei Aplinkos ministerija panaikintų licencijas elniams, briedžiams, net neabejoju, jog nieko nenutiktų. Dabar kiekvienas medžiotojų kolektyvas yra įsitikinęs, jog medžioklės plotai yra jų tvartas, o jame norisi turėti kuo daugiau gyvybės.


Dėl pandemijos šiemet atsisakėme karališkos medžioklės. Tikėkimės, kad tai praeis ir kitais metais tradiciją tęsime, dar surengsime tokių medžioklių.
Medžiotojų ir žvejų draugija daug dėmesio skiria žvejybos reikalams. Ir šiemet, kaip ankstesniais metais, surengtos varžybos. Draugija žuvų įveisia visuose vienuolikoje iš valstybės išsinuomotų vandens telkinių. Šiemet paleidome dvivasarių karpių, lydekų mailiaus, lynų, karosų. Šie darbai kainavo tik 2,5 tūkstančio eurų. Draugija sutaupė pinigų, nes buvo atsisakyta žuvies įveisimo ūkių paslaugų atvežti mums mailiaus (kilometras kainuoja 2 eurus). Tada būtų kainavę kelis kartus daugiau nei savo transportu.
Draugija tvirtai laikosi finansiniu atžvilgiu. Paremontavome draugijos pastatą, uždėjome naują „kepurę“. Verkiant reikėjo, nes pastatui jau 40 metų. Tikiuosi, jog pavyks ir toliau tęsti remonto darbus.
Apskritai metai draugijai nebuvo blogi.
Kazys Simanauskas:
– Dažniausiai žvejoju Platelių ežere. Šiemet įspūdingais laimikiais pasigirti negaliu, didžiausia lydeka svėrė tik 4,5 kilogramo. Aš visada žvejoju su vadinamuoju „bado votegu“ – spiningu. Valtimi tampau pasirinktą blizgutę po ežero vandenis ir laukiu kibimo.
Ne tik man nebuvo geri metai, bet ir daugeliui žinomų žvejų. Net kuojos, kurias per nerštą gegužės pradžioje visi mėgsta gaudyti, neypatingai kibo. Kažkur paneršė ir dingo. Ir Plateliuose gyvenantys žvejai skundėsi, jog nekimba.


Tiesa, kai kurie žvejai sakė sugavę nemažų karšių. Jų gal prieš 30 metų Plungės medžiotojų ir žvejų draugija su tinklais Nemuno deltoje prigaudė ir atvežė į Platelių ežerą.
Net tie, kurie važiuoja žvejoti į Nemuno deltą ar Kuršių marias, nesigyrė laimikiais.
Manau, dėl to kalti netinkami orai. Ko gero, ir žuvims tas atšilimas turi įtakos. Antai lydekos lapkritį dar tebėra prie žolių, o turėtų būti gelmėje. Tikrai šiemet žvejams nekokie buvo orai.
Šiemet žūklė ne itin sekėsi. Gal kiti metai bus geresni.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Gru-15 17:09

Ar automobilio sužaloto žvėries pribaigimą galima vadinti medžiokle ir ar būtinas medžioklės lapas ?


agroeta.lt
2020 Gruodžio 14
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS



Žiemos pradžia. Dienos trumpos, apniukę. Anksti temsta, vėlai švinta, tamsu vakare, tamsu iš ryto – nepadeda nė europinis laikrodžių rodyklių varinėjimas tai pirmyn, tai atgal. Tokiu nykiu metų laiku 112 sulaukia daug skambučių apie įvykius keliuose, transporto priemonėms susidūrus su laukiniais gyvūnais. Tokių įvykių statistika nedžiuginanti: žiniasklaida skelbia, kad gruodžio pradžiai Pranešimų priėmimo tarnyba apie žvėrių susidūrimus su automobiliais sulaukė daugiau nei 4 000 skambučių, sužalota apie 20 žmonių, apgadintos transporto priemonės, žuvę žvėrys.

Vien per šių metų lapkritį apie transporto priemonių susidūrimus su žvėrimis pranešimų priėmimo tarnyba gavo 674 pranešimus. Ir tie skaičiai nėra absoliutūs: kai kurie vairuotojai, nutrenkę stirną ar mažą šerniuką, neskambina 112, o nuvažiuoja toliau, kartais negyvą žvėrelį įsimetę į bagažinę. Jeigu žvėrį pražudęs vairuotojas nuvažiuoja jo nepasiėmęs, neretai tai padaro kiti, važiuojantys tuo keliu po įvykio. Jeigu transporto priemonė neapdrausta spec. draudimu, žalos niekas neatlygina. Žvėrys valstybės nuosavybė, tai atlyginti nėra kam. Dabar siaučiant karūnuotajam, labai dažnai į įvykio vietą nevyksta ir policija, tad kai kurie vairuotojai nemato reikalo apie įvykį pranešti kokioms tai tarnyboms. Statistika daugiausia fiksuoja tik stambiųjų žvėrių susidūrimus, o smulkūs žvėreliai ir paukščiai dažniausiai lieka gulėti kelkraštyje ar transporto priploti prie asfalto, kol juos sudoroja plėšrūnai. Smulkiųjų gyvūnų, įskaitant ir roplius ar varliagyvius, žūtis keliuose skaičiuoja tik biologai ar gamtininkai mėgėjai.

Kodėl žvėrys išeina į kelius?

Viešoje erdvėje sklando daug aiškinimų, kodėl žvėrys išeina į kelius, kur neretai žūsta po automobilių ratais. Pasitaiko net netikėtai keistų paaiškinimų. Kažkada seniau „Kauno dienoje“ teko skaityti vieno "specialisto" aiškinimą, kodėl stirnos atsiduria Kauno mieste, kur dažnai papuola po automobilių ratais.

Pasak žvėrių elgsenos "žinovo", pavasarį vyksta stirnų ruja ir patinai tiek vaikosi pateles, kad jos išsigelbėjimą randa tik sprukdamos į miestą. Kita priežastis nurodoma, kad pakaunės laukuose vyksta intensyvios gyvenamųjų namų statybos ir, atseit, iš žvėrių atimami gyvenimo plotai ir jie priversti glaustis mieste. Mintis nelabai vykusi, nes mieste tų namų tūkstantį kartų daugiau nei laukuose. Dar kiti "gamtos mylėtoja“' aiškina, kad iškirsti visi Lietuvos miškai ir žvėrims tiesiog nėra kur dėtis... Betgi kiti rėkia, kad iššaudyti ir visi žvėrys... O apie stirnų rują pavasarį ir patinų santykius su patelėmis nėra ką ir bepridurti...

Tačiau vis tik, kas žvėris verčia išeiti į kelius? Priežasčių daug. Dažniausiai Lietuvoje tankaus kelių tinklo trasas žvėrys priversti pereiti paros migracijų metu, kai vakarais eina į maitinimosi vietas laukuose, o rytais iš jų grįžta į miškus, krūmynus, nendrynus ir kitas dienojimo vietas. Stambieji elniniai žvėrys – briedžiai, elniai gana dideliais atstumais migruoja: rudenį renkasi į žiemos ganyklas, o pavasarį grįžta į jauniklių vedimo – vasaros sezono buveines. Taip vadinamos žiemos ganyklos yra didesnieji miškų masyvai, kur yra daugiau plynų kirtaviečių bei miško jaunuolynų – tinkamų vietų elniniams žvėrims maitintis žiemos metu.

Briedžiai, elniai, šernai (daugiausia patinai) gana dideliais atstumais gali migruoti ir šių žvėrių rujos metu. Stirnos toli nevaikšto nei sezoninių, nei per rują, tad jų patekimo po ratais priežastis dažniausiai yra paros migracijos į maitinimosi vietas. Visų šių migracijų metu žvėrys priversti kirsti ne vieną kelio trasą, o kadangi dažniausiai keliauja tamsiuoju paros metu, neretai susiduria su transporto priemonėmis.

Dar galima pridurti, kad elniniai žvėrys į kelius išeina palaižyti druskos tuose kelių ruožuose, kur žiemos metu kelių danga apdorojama druskos skiediniu ar barstoma smėlio – druskos mišiniu. Priemiestiniuose miškuose, ypač kur pamiškes supa sodų bendrijos, rinktis prie kelių žvėris vilioja ir netvarkingų sodininkų kelkraščiuose, o neretai ir kelio važiuojamoje dalyje išpiltų obuolių krūvos. Gali į kelius išbėgti ir grybautojų, uogautojų, poilsiautojų, miško darbininkų, medžiotojų bei plėšriųjų žvėrių pabaidyti žvėrys. Tačiau žmonės žvėris pabaido dažniausia šviesiuoju paros metu, kai autotransportui susidūrimo su jais išvengti yra didesnė tikimybė.

Kaip išvengti automobilių susidūrimų su žvėrimis?

Gruodžio pradžioje Kuršių nerijoje policininkai vairuotojams dalino specialius ultragarsinius švilpukus. Automobiliui važiuojant oro srovė veikia švilpuką ir susidaręs ultragarsas, kurio žmogaus ausys negirdi, atseit, baido nuo kelių žvėris. Yra ir daugiau tokių ultragarsinių prietaisų, turinčių išbaidyti peles ir žiurkes, tačiau mūsų tvarte tai nepasiteisino. Vairuotojai, kurie tokius švilpukus yra įsitaisę seniau, teigia, kad daugeliu atvejų išvengti susidūrimų su žvėrimis tai nepadeda. Kiti teigia, kad švilpukai pagaminti Skandinavijos šalyse ir tinka nebent šiauriniams elniams baidyti. Tačiau jeigu švilpukas ir veiktų mūsų žvėris, visiškai neaišku, kaip gyvūnai pasielgtų jį išgirdę: stovėję kelkraštyje, ar apsigręžtų ir mautų atgal, iš kur atėję, ar vis tik bėgtų skersai kelio ir keliautų ten, kur keliauti buvo numatę, jeigu, žinoma, nesusidurtų su tuo švilpiančiu objektu. Taigi švilpukas kartais gali tik pakenkti: apsiginklavęs švilpuku vairuotojas važiuos drąsiai, tikėdamasis, kad prietaisas jį išgelbės, o iš tikrųjų taip nebus.

Skandinavijos šalyse, o ir daugelyje kitų dauguma svarbesnių kelių yra aptverti tvoromis, o žvėrims pereiti kelius įruoštas gana tankus viadukų ar tunelių tinklas. Mūsų autostrados irgi kažkiek aptvertos, tačiau įruoštų tinkamų stambiems žvėrims kelio trasas pereiti viadukų ar tunelių kažkaip matyti neteko. Vien tvoros nuo žvėrių išėjimų į kelius neišgelbės, nes savo mikropopuliacijų teritorijose žvėrys judėti privalo ir tas teritorijas išskaidančias tvoras vienaip ar kitaip jie įsigudrins įveikti. O papuolęs tarp dviejų tvorų ir besiblaškydamas plente, žvėris sukels tik dar didesnį pavojų.

Kaip turi elgtis vairuotojas, norėdamas išvengti susidūrimo su žvėrimi ar neišvengiamo susidūrimo metu, įvairiomis progomis daug aiškina vairavimo instruktoriai bei asai lenktynininkai. Tačiau kai briedis virsta ant tavo automobilio kapoto, sunku suspėti tuos aiškinimus prisiminti. Mano galva, svarbiausia pasirinkti tinkamą greitį.

Kad vairuotojai geriau galėtų pastebėti šalikelėje stovinčius žvėris, turėtų būti reguliariai nušienaujamos platesnės pakelių juostos tiek laukuose, tiek miškuose.

Kada ir kur autotransportas daugiausia susiduria su žvėrimis?

Metų bėgyje autotransportas su žvėrimis daugiausia susiduria rudens - pavasario sezono laikotarpiu, kada dienos trumpos, o naktys ilgos. Kadangi daugiausia žvėrys išeina į kelius paros migracijų metu, eidami į maitinimosi vietas temstant ar visiškai sutemus, o į dienojimo vietas grįžta auštant, kai anksti temsta ir vėlai švinta, tas žvėrių judėjimas sutampa su automobilių srauto piku, žmonėms važiuojant iš priemiestinių gyvenviečių į darbus didmiesčiuose ir grįžtant iš jų. Pakaunėje labai daug žmonių yra apsigyvenę sodų bendrijose, o dirba Kaune, tad kai automobilių srautas susilieja iš sodų ir iš gyvenviečių važiuojančiais, susidaro ištisinė nepertrūkstama automobilių grandinė ir norinčiam kelią pereiti žvėriui nelieka nieko kito, kaip pulti po transporto ratais. Vasarą, kai naktys būna trumpos, žmonės į darbus miestuose ir iš jų į gyvenamąsias vietas važiuoja šviesoje, kai žvėrys dar nejuda, tad žvėrys sukelia rūpesčių tik atsitiktiniams vairuotojams, dėl įvairių priežasčių priverstiems važiuoti vėlai vakare ar labai anksti iš ryto. Tuo metu keliai būna tušti ir naktibaldos dažnai mėgsta daugiau paspausti akseleratorių, ko pasekoje būna susidūrimų su žvėrimis ir vasarą.

Jeigu susidurti su stambiuoju kanopiniu didesnė tikimybė važiuojant miškais ar pamiškėmis, tai stirnų išėjimo į kelią gali tikėtis visur. Kaip nebūtų keista, tačiau prie pat Kauno miesto prisišliejusiuose Girionių medžiotojų klubo medžioklės plotuose, kurių nedidelę dalį pasiglemžė iki pat Dubravos girios išsiplėtęs Kaunas, daugiausia stirnų su automobiliais susiduria miesto ir gyvenviečių gatvėse neretai visai prie pat namų.

Netikęs punktas medžioklės taisyklėse.

Netrukus po to, kai apie susidūrimą su žvėrimi iš vairuotojo pranešimą gauna 112, sučirškia ir medžiotojų klubo, kurio medžioklės plotų teritorijoje tai įvyko, vadovo ar jo įgalioto medžiotojo telefonas. Ir nesvarbu, koks paros laikas bebūtų, medžiotojai privalo sutvarkyti automobilio užmušto žvėries gaišeną arba pribaigti sužalotą žvėrį. Aš tokiu atveju skambinu arčiausiai nuo autoįvykio gyvenančiam klubo medžiotojui, kuris ir atlieka tą užduotį.

Viskas atrodo labai paprasta, bet tai tik tuo atveju, jeigu žvėris autotransporto yra užmušamas negyvai. Kai žvėris lieka nors kiek gyvas ir apie tai perspėja medžiotojų klubo vadovą jam skambinęs budintis aplinkosaugininkas, prasideda naktiniai "šokiai". Mat kažkokie išminčiai, turintys teisę kaitalioti medžioklės taisyklių turinį, sugalvojo į jas įrašyti punktą, kad medžiotojui, norint pribaigti autotransporto sužalotą ir iš įvykio vietos negalintį pajudėti žvėrį, reikia turėti galiojantį medžioklės lapą. Medžioklės lapo kiekvienas medžiotojas neturi. Jie paprastai būna pas klubo vadovą ar vieną, ar kelis įgaliotus medžiotojus, o medžioklės vadovui išrašomi tik prieš medžioklę. Taigi, žvėrį turintis pribaigti medžiotojas turi važiuoti kartais gan tolimą kelią pas klubo vadovą pasiimti to nelemto medžioklės lapo.

Pasitaiko ir keblių situacijų, kai medžioklės lapus galintys išrašyti asmenys yra išsibarstę po visą kraštą ar net už jo ribų ir sugaudyti jų tiesiog neįmanoma. O tuo tarpu sunkiai sužalotas žvėris kankinasi, nors visi iš visų kampų šaukia, kad beviltiškai sužalotą gyvūną reikia pribaigti kuo greičiau, neleidžiant kankintis. Labai dažnai, kol vyksta medžioklės lapo paieškos, sužalotas žvėris nusibaigia pats. Bet tada vėl iškyla klausimas, ar tokiu atveju vis tiek reikia pildyti medžioklės lapą? Pranešimų priėmimo tarnyboje ir pas budintį aplinkosaugininką užfiksuota, kad automobilio kliudytas žvėris yra gyvas (tarnybose telefoniniai pokalbiai įrašomi), tai visai neaišku, kaip reaguotų medžioklės lapų tikrintojai, jeigu žvėris nebus įrašytas į medžioklės lapą. Tačiau kai žvėris jau negyvas, medžioklės lapas, juk, nereikalingas, bet kas galėtų garantuoti, kad lapą neužpildžius, medžiotojas nebus apkaltintas medžioklės taisyklių pažeidimu.

Akivaizdu, kad tokias nuostatas į medžioklės taisykles įrašęs asmuo niekada asmeniškai nėra susidūręs su autotransporto užmuštų ar sužalotų gyvūnų tvarkymu, o jo arogancija neleidžia pasikonsultuoti su tai nuolatos darančiais medžiotojais - Vilniaus biurokratai visada viską žino geriausia...

Tačiau ar automobilio sunkiai sužaloto žvėries pribaigimą galima vadinti medžiokle, kad reikėtų pildyti medžioklės lapą? Tokių žvėrių ir ragai, nagai, kailiai, iltys ar kaukolės negali būti laikomos medžioklės trofėjais, o ir jų apskaita vedama atskirai nuo sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų, "Medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimo ataskaitoje" pildant atskirą "Užregistruota žvėrių, žuvusių automobilių keliuose" eilutėje, tai kam tokį pribaigtą žvėrį dar įrašyti į medžioklės lapą? Apie sužalotą žvėrį medžiotojams pranešta per pranešimų priėmimo tarnybą ir budintį aplinkosaugininką, informuota policija, tai ką gali ir kokiu tikslu nuslėpti medžiotojai?

Gal tas medžioklės lapas reikalingas tik tam, kad nebūtų pažeidžiamas kitas medžioklės taisyklių punktas, draudžiantis medžioklės plotuose iš dėklo išsitraukti šautuvą, jeigu medžiotojas nėra įrašytas į medžioklės lapą. Jeigu ir taip, tai paprasčiau prie to punkto padaryti išimtį: išskyrus, kai medžiotojas pribaigia automobilių keliuose sunkiai sužalotą ir iš įvykio vietos nepasitraukusį žvėrį – ir pasibaigtų naktinės klajonės medžioklės lapo paieškose. Kitas reikalas, jeigu automobilio kliudytas žvėris nubėga iš įvykio vietos į medžioklės plotų gilumą. Tada žvėris turėtų būti sekamas ir pribaigiamas, nustačius, kad tai būtina padaryti, jau pagal kitus medžioklės taisyklių punktus.

Tačiau medžioklės lapo išrašymas, norint pribaigti autotransporto sužalotą žvėrį, vis vien visų problemų neišsprendžia. Daug žvėrių, ypač stirnų, automobiliai kliudo miestų ir gyvenviečių gatvėse. Girionių medžiotojų klubo plotuose, kur klubo medžiotojai tvarko automobilių užmuštus ir sužeistus žvėris ir į miesto teritoriją patekusioje dalyje, iš nuo šių metų balandžio 1 d. iki gruodžio 11 d. automobiliais užmuštų 15 stirnų 13 (87 proc.) žuvo miesto ir gyvenviečių gatvėse. Neretai sunkiai sužeista stirna guli gatvėje gyvenamo namo patvoryje, o medžioklės taisyklės draudžia šaudyti arčiau kaip 200 m nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų. Kas tada gali žvėrį pribaigti? Gal policininkas? O gal ir čia galima padaryti išimtį medžioklės taisyklėse? Mažesnį žvėrį galima pribaigti dabar jau medžioklės taisyklėse įteisintais durklais, tačiau netgi durklu pribaigiant žvėrį nenurodoma, kad medžioklės lapo nereikėtų.

Manau ir daug kitų medžioklės taisyklėse abejotinai suformuluotų nuostatų būtų galima išspręsti racionaliau ir protingiau, jeigu Aplinkos ministerijos klerkai daugiau bendradarbiautų su medžiotojų organizacijomis ir mažiau klausytų rėksmingų taip vadinamų gamtosauginių visuomeninių organizacijų. Kažkada praeityje drąsesnį žodį ištaręs aplinkosaugos klausimais naujasis aplinkos ministras Simonas Gentvilas jau atgailauja ir prisižada daugiau klausyti "Baltijos vilkų", "Labanoro prezidentų" ir kitų balsingų "gamtos mylėtojų". O gaila...

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Gru-09 15:36

Piktavaliai apšvarino medžiotojus. Išsinešė net 22 maišus kviečių


2020 Gruodžio 8
Autorius: Agroeta.lt


Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl svetimo turto pagrobimo.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 1-2 d., iš žvėrims skirtos viliojimo vietos, esančios Šilutės r., Gardamo sen., Pašiliškių k., Norkaičių k., buvo pavogtos trys lauko aplinkos stebėjimo kameros – “Simmons'' (pilkos spalvos) ir dvi ,,Digital trail camera Night Vision'' (žalios spalvos) su maitinimo elementais "Duracell" ir 8 GB atminties kortelėmis "San disk". Minėtos stebėjimo kameros buvo pritvirtintos prie medžiotojų bokštelio. Minėtu laikotarpiu pavogtas ir žvėrims skirtas pašaras – apie 22 maišai kviečių.

Pareigūnai prašo atsiliepti asmenis, kurie galbūt įsigijo minėtas mobilias vaizdo stebėjimo kameras be dokumentų ir kitų gamyklinių priedų, pakuočių, ir asmenis, kuriems tokias kameras buvo siūloma įsigyti.

Turinčius tyrimui vertingos informacijos, prašome apie tai pranešti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjai Ievai Kuzaitei, tel. Nr. 8 700 64 058 arba el. p. ieva.kuzaite@policija.lt.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Gru-06 10:14

Karantinas paskelbtas, bet šūviai aidi


zemaiciolaikrastis.lt
Nijolė JANKUVIENĖ
Žurnalistė
2020-11-25


Nuo spa­lio 15 dienos Lie­tu­vo­je pra­si­dėjo ak­ty­vu­sis med­žioklės se­zo­nas. Kaip ir kas­met, nuo šios die­nos leid­žia­ma med­žio­ti žvėris pa­si­tel­kiant va­ro­vus. To­kios med­žioklės su­bu­ria ne­ma­žai šio už­siė­mi­mo en­tu­ziastų, bet ar jas or­ga­ni­zuo­ti šiuo me­tu yra sau­gu? Kuo med­žioklė ski­ria­si nuo kitų su­si­būrimų ir kodėl ji vis dar nėra stab­do­ma?


Tad kas yra ta med­žioklė?


Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na med­žio­to­jai, „Že­mai­čiui“ pa­pa­sa­ko­jo Plungės ra­jo­no med­žio­tojų ir žvejų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Sau­lius Ven­ga­lis. Pa­sak jo, nors si­tua­ci­ja dėl plin­tan­čio ko­ro­na­vi­ru­so tiek Plungės ra­jo­ne, tiek visoje Lietuvoje iš­lie­ka la­bai su­dėtin­ga, med­žio­to­jai drau­dimų reng­ti ko­lek­ty­vi­nes med­žiok­les nėra su­laukę.
S. Ven­ga­lio nuo­mo­ne, med­žioklės ne­ga­li­ma ta­pa­tin­ti nei su spor­tu, nei su ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu. Žmonės med­žio­jo dar prie­š mūsų erą ir tai bu­vo svar­biau­sias pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, turėjęs di­delę ūkinę reikšmę. Anuo­met taip šei­ma bu­vo ap­rūpi­na­ma mais­tu ir ap­ran­ga.
Aiš­ku, da­bar to­kios būti­nybės ne­bėra ir re­tas ra­jo­no med­žio­to­jas į mišką trau­kia tik tam, kad pra­si­ma­nytų mėsos. Med­žioklė šian­dien įvar­di­ja­ma kaip ūkinė veik­la, ku­rios ne­ga­li­ma stab­dy­ti. To­kia yra šian­die­ninė med­žio­tojų or­ga­ni­za­cijų ir vald­žios ins­ti­tu­cijų po­zi­ci­ja.
Nors dau­ge­lis med­žioklę įvar­di­ja kaip pra­mogą, lai­ko gam­to­je pra­lei­di­mo būdą, anot pa­čių med­žio­tojų, ji yra kur kas dau­giau. Tai vals­tybės med­žio­to­jams pa­tikė­ta gam­to­sau­ginė funk­ci­ja, re­gu­liuo­jan­ti per­tek­li­nes gyvūnų po­pu­lia­ci­jas, kad jos ne­da­rytų ža­los nyks­tan­čioms gyvūnų, au­galų ir paukš­čių rūšims. Tai­gi šiuo­lai­ki­niams med­žio­to­jams būti­na pa­si­žymė­ti ne tik akies taik­lu­mu, bet ir iš­ma­ny­ti gam­to­je vyks­tan­čius pro­ce­sus, turė­ti tam reikalingų ži­nių ba­gažą.

Ne vi­si med­žioklės būdai efek­tyvūs


Plungės med­žio­tojų ir žvejų drau­gi­ja po sa­vo spar­nu glaud­žia 19 med­žio­tojų būre­lių. Kol kas vi­si jie ak­ty­viai med­žio­ja ir ginklų į sau­gyk­las il­gam ne­de­da. Ka­dan­gi
med­žio­to­jai su­laukė tik re­ko­men­da­cijų nerengti ko­lek­ty­vi­nių med­žiok­lių, sa­vait­ga­liais mūsų ra­jo­no miš­kai ai­di nuo ska­likų lo­ji­mo ir med­žio­tojų pa­leistų šūvių. Ki­taip sa­kant, med­žioklė su va­ro­vais da­bar – pa­čia­me įkarš­ty­je.
„Drau­dimų med­žio­ti drau­gi­ja ne­su­laukė. Aš taip pat užd­raus­ti to ne­ga­liu. Su vi­sais ra­jo­no būre­lių va­do­vais kalbė­jau, vi­sus per­spėjau, kad at­sa­ko­mybė kren­ta ant jų pe­čių. Jei­gu jie su­ge­ba or­ga­ni­zuo­ti sau­gią med­žioklę, ne­nu­si­žen­giant ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mams, kodėl gi ne?!“ – įsitikinęs S. Ven­ga­lis.
Ne pa­slap­tis, kad ko­lek­ty­vi­nių med­žiok­lių ypač lau­kia ūki­nin­kai, ku­rių au­gi­na­moms grūdinėms kultū­roms bei pie­voms šer­nai pa­da­ro ne­menkų nuo­sto­lių. „Med­žioklės va­rant yra pa­ts ge­riau­sias būdas ma­žin­ti tiek šernų, tiek ka­no­pi­nių žvėrių po­pu­lia­ciją, nes ki­ti med­žioklės būdai – ty­ko­ji­mas ar lau­ki­mas bokš­te­liuo­se – nėra to­kie efek­tyvūs. Vie­nu va­ry­mu ga­li­ma nu­šau­ti net du tris šer­nus, o sėdėda­mas bokš­te­ly­je ge­riau­siu at­ve­ju su­med­žio­si tik vieną“, – ko­lek­ty­vi­nių med­žiok­lių naudą aiš­ki­no pa­šne­ko­vas.


Lai­ko likę ne tiek ir daug


Med­žioklė su va­ro­vais leid­žia­ma iki sau­sio 31 dienos. At­ro­dytų, lai­ko pa­si­džiaug­ti ja ir įvyk­dy­ti nu­sta­ty­tas nor­mas – į va­lias, tad gal reikėtų su­trum­pin­ti šį ter­miną ir, kaip prio­ri­tetą iškė­lus sa­vo bei ap­lin­ki­nių sau­gumą, pa­si­rink­ti al­ter­na­ty­vius med­žioklės būdus?
Ta­čiau, pa­sak drau­gi­jos pir­mi­nin­ko, vis­kas nėra taip pa­pras­ta. Gyvū­nai med­žio­ja­mi tik pa­gal nu­sta­ty­tus gra­fi­kus. Pa­vyzd­žiui, bried­žių pa­te­les ga­li­ma med­žio­ti nuo spa­lio 1 d. iki lapk­ri­čio 30 d., o pa­ti­nus – nuo rugpjū­čio 15 d. iki gruod­žio 15 dienos. Be to, kiek­vie­nam būre­liui pa­gal jam skirtą med­žioklės plotą nu­sta­ty­tas ir tam tik­ras ga­limų su­med­žio­ti ka­no­pi­nių žvėrių skai­čius.
„Tas li­mi­tas ne šiaip sau ski­ria­mas. Kai žvėrys pa­da­ro nuo­sto­lių žemės ūkiui ar žalą miš­kui, krei­pia­ma­si į mus – med­žio­to­jus. Ta­da ko­mi­si­ja tik­ri­na, ar būre­lis su­med­žio­jo nu­sta­tytą žvėrių skai­čių. Jei jis li­mi­to neiš­nau­do­ja ir to­kia si­tua­ci­ja pa­si­kar­to­ja ke­lis kar­tus, ga­li at­si­svei­kin­ti su jam skir­tais med­žioklės plo­tais, kaip ne­ge­ban­tis lai­ku ir tin­ka­mai or­ga­ni­zuo­ti med­žiok­lių“, – su­bti­ly­bes aiš­ki­no S. Ven­ga­lis.


Sau­gi med­žioklė rei­ka­lau­ja va­do­vo iš­monės


Nors mūsų ra­jo­no med­žio­to­jai į miš­kus trau­kia kaip įpras­ta šiuo metų lai­ku, bet pan­de­mi­ja ir jiems jau pa­dik­ta­vo sa­vo sąly­gas. Med­žioklės me­tu med­žio­to­jai pri­va­lo lai­ky­tis visų ka­ran­ti­no re­ži­mo rei­ka­la­vimų – ne­si­bu­riuo­ti di­desnė­mis kaip 5 as­menų grupė­mis, veng­ti tie­sio­gi­nio fi­zi­nio kon­tak­to su ki­tais žmonė­mis, dėvėti ap­sau­gos prie­mo­nes, lai­ky­tis di­des­nio nei 2 metrų at­stu­mo nuo ki­to žmo­gaus, bend­rau­ti su juo ne il­giau kaip 15 mi­nu­čių ir būti­nai lai­ky­tis as­mens hi­gie­nos.
Į med­žioklę ka­ran­ti­no me­tu siū­lo­ma vyk­ti kiek­vie­nam sa­vo trans­por­tu. Or­ga­ni­zuo­ti il­gus va­ry­mus, taip iš­ven­giant kon­taktų. Prie su­med­žio­to žvėries re­ko­men­duo­ja­ma dirb­ti tik mi­ni­ma­liam med­žio­tojų skai­čiui, ge­riau­sia – vie­nam. O svar­biau­sia – su­si­lai­ky­ti nuo su­si­būri­mo žvėrie­nos tvar­ky­mo pa­tal­po­se ir med­žio­tojų na­me­liuo­se.
Re­gis, rei­ka­la­vi­mai ne­sudė­tin­gi ir aiškūs, tik ar med­žio­to­jams pa­vyks­ta jų lai­ky­tis? Juk, pa­vyzd­žiui, su­med­žio­jus briedį dar­bo pa­kan­ka net pen­kiems vy­rams...
„Med­žio­ti sau­giai yra įma­no­ma, rei­kia tik ge­ros stra­te­gi­jos ir no­ro. Aiš­ku, med­žioklė ka­ran­ti­no me­tu rei­ka­lau­ja di­desnės būre­lio va­do­vo iš­monės, reik­lu­mo ir prin­ci­pin­gu­mo. Aš kaip ir vi­si – sėdžiu pri­lipęs prie kom­piu­te­rio ek­ra­no, ste­biu si­tua­ciją Lie­tu­vo­je, se­ku in­for­ma­ciją, o gau­tas re­ko­men­da­ci­jas iš­kart per­duo­du būre­lių va­do­vams“, – pa­ti­ki­no S. Ven­ga­lis.
„Jei iš vals­tybės ins­ti­tu­cijų su­lauk­si­me drau­di­mo, tai ir ne­med­žio­si­me. Bet jei užd­raus med­žioklę, o med­žio­ji­mo ter­mi­nai ne­bus pra­tęsti, ta­da ne­pri­valė­si­me at­ly­gin­ti gyvūnų pa­da­ry­tos ža­los“, – pri­dūrė.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Lap-14 13:42

Provokacijos ir išpuoliai prieš medžiotojus. Ar įmanoma sustabdyti ?


2020 Lapkričio 13
Autorius: Agroeta

„Ne pirmas atvejis, kai girdime apie įvairias, į medžiotojus nukreiptas provokacijas ar išpuolius, netgi vykdoma nusikalstama veika: pjaunami ar deginami (medžiotojų – red. pastaba) bokšteliai ir t. t. “, – sako Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) atstovas Karolis Girulis.

Padėtis jau kurį laiką „kaista“. Pranešimų apie piktavalių deginamus ar kitaip gadinamus medžiotojų bokštelius, pavogtas vaizdo kameras – nemažėja. O pastaruoju metu, kai kurie medžiotojai sako sulaukiantys ir asmeninių grasinimų, tiesa, dėl jų į teisėsaugos institucijas dažniausiai nesikreipia, tik pasidalija nemaloniomis patirtimis su kolegomis.

„Mes, kaip tokio dydžio (medžiotojų – red. pastaba) bendruomenė, gyvename tokį patį gyvenimą kaip ir visi, turime šeimas, vaikus ir turime savo veiklą – medžioklę, turime ir įsipareigojimus, nes už tam tikrų įsipareigojimų neįvykdymą, mes atitinkamai esame ir baudžiami, už sutektą teisę medžioti – mokame valstybei mokesčius. Bet mes neturime iki galo sudėliotos teisinės sistemos, kuri aiškiai reglamentuotų mūsų teisėtai vykdomą veiklą “, – sako Karolis Girulis.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija siekia, kad į teisminę bazę būtų įtraukta sąvoką – „Trukdymas medžioklei“ su aiškiu reglamentavimu, kada ir kokiais atvejais šis punktas turi būti taikomas. Tokiu būdu visi – priešiškai nusiteikę asmenys ar grupuotės, vykdančios socialines ir kitokias atakas, taip pat ir medžiotojai turėtų aiškiai įstatyme apibrėžtą tvarką.

„Mes turėtume saugiklį. Visi tie, kurie šiai dienai organizuojasi ar rengiasi tokiems išpuoliams ar provokacijoms jie turi nišą, o mes medžiotojų bendruomenė neturime saugiklio, kuris įvardintų, kad vykstant legaliai medžioklei, įstatymuose apibrėžtai veiklai ir kurią vykdyti mes turime teisę, tai turime turėti ir įstatymą, kuris reglamentuotų, kad jeigu mums kažkas trukdo, kaip mes galime tai skųsti. Pasaulinės tendencijos, kitų šalių patirtys, šitoje vietoje yra ir daugelis šalių turi šitą punktą įtrauktą, nes tikrai pas mus dar nėra toks masinis reiškinys, bet yra šalių kur atsistoja 100 žmonių vieną dieną miške, susikimba rankomis ir gąsdina gyvūnus, kad jie išsilakstytų ten kur bus vykdoma medžioklė, o atvykus medžiotojams jie tiesiog trukdo. Tai konkrečiai organizuota, nusikalstama veika ir jeigu būtų įvardinta, kad tokia veika yra teisiama pagal atsakomybę, vadinasi mes galime skambinti į gamtos apsaugą ar policiją ir pranešti, kad yra įvykis ir prašome jį registruoti, – aiškina K. Girulis. Šiai dienai labai svarbu, kad atstovautume ir pasiektume, jog būtų priimti įstatymai, kurie mus apsaugotų. Mes lyg ir turėjome „Trukdymas medžioklei“ terminą įvedę į medžiotojų taisykles, redakcijoje kai ji buvo išėjusi pavasarį ar vasaros pradžioje, tas terminas buvo, tik nebuvo jo išaiškinimo ką tai reiškia ir panašiai. Visai netikėtai tos taisyklės vėl pasikeitė, nei mes girdėjome argumentus, kodėl tai padaryta, tiesiog išėjo nauja redakcija spalio 15 dieną ir matome, kad tas punktas dingo. Klausėme kodėl tas punktas dingo, jokio atsakymo negavome iš ministerijos, tai pradedame iš naujo, kad tą punktą grąžinti ir vėl teikti pasiūlymus“.

Uždrausti medžioklę – vienintelis radikalų noras ir argumentas

Tarp medžiotojų bendruomenės ir prieš medžioklę nusiteikusių asmenų diskusija, pasak K. Girulio, įmanoma vieninteliu atveju.

„Jeigu mes sutariame, kad medžioklė yra reikalinga ir tai yra faktas, vadinasi mes toliau galime vystyti kažkokią diskusiją. Bet jeigu mes pradedame diskutuoti ir viena pusė sako, kad medžioklė negali vykti, o mes žinome, kad taip net būt negali, vadinasi diskusija neįmanoma. Mes galime diskutuoti, kad vienais ar kitais atvejais reikia keisti taisykles ar kažkokius reglamentavimus daryti, nes kažkam susidarė nepalankios ar palankios sąlygos, – įsitikinęs Medžiotojų ir žvejų draugijos atstovas. Argumentas, kad medžioklė – nereikalinga, nes tai yra žudymas, tai – ne argumentas. Jeigu mes to nedarome su ginklu, tai mes tą darysime važiuodami automobiliu, nes akistata su laukiniai gyvūnais mūsų urbanizuotoje civilizacijoje yra kiekvieną dieną. Šiandien turime labai blogą statistiką, kad keliuose kiekvieną dieną su stambiais gyvūnais įvyksta maždaug 15 eismo įvykių“.


Kaip derėtų elgtis medžiotojui provokacinėse situacijose

LMŽD rekomendacijos medžiotojams :

Šiuo metu privalu griežtai laikytis visų galiojančių reikalavimų dėl Covid – 19.

Laikytis visų saugaus elgesio medžioklėje taisyklių. Atkreipiant ypatingą dėmesį į saugių atstumų nuo gyvenamųjų pastatų išlaikymą, nemedžioti žmonių susitelkimo vietose.

Informuoti visus dalyvaujančius medžioklėje, kad pastebėjus pašalinius asmenis reikia vengti ginčų ir konfliktų, skubiai informuoti medžioklės vadovą apie susidariusią situaciją, stabdyti medžioklę, informuoti AAD per tel. 112, esant būtinybei kviesti policiją.

Fiksuoti visą veiksmą filmuojant ar fotografuojant, aprašant situaciją paminėti dalyvaujančius ir įvertinti dėl šio įvykio patirtus nuostolius jei tokie yra.

Medžioklę tęsti tik įsitikinus, kad konflikto neliko arba persikelti į kitą vietą.

Tokiose provokacijose būtina išlikti ramiems ir stengtis paaiškinti savo teises. Jei vyksta nekontroliuojamas ginčas – būtina kreiptis į institucijas, kurios turi ir išspręsti konfliktą. Būtina laikytis kultūringo bendravimo principų socialiniuose tinkluose.

Jei esate šmeižiami, žeminami ir įžeidinėjami, nepulkite gintis ar atsakinėti tuo pačiu, išlikite objektyvūs ir taktiški. Visa medžiaga gali būti panaudota ginant jūsų teises pagal LR galiojančius įstatymus arba prieš jus. Todėl labai svarbu nuolat atnaujinti savo žinias apie aktualių įstatymų redakcijas.

„Mūsų pačių medžiotojų kredo – kiekvienoje situacijoje išlikti objektyviam, taktiškam, medžiotojas turėtų būti džentelmeniškas“, – užbaigia K. Girulis.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Lap-09 18:35

V. Ribikauskas: ar dabar medžiotojus šokdins ir auklės visos pamiškių kaimų ponios?



2020 Lapkričio 9 d.
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
agroeta.lt


Printer Friendly, PDF & Email
Skandalingoji žurnalistė ir buvusi ne mažiau skandalingų televizijos laidų vedėja Rūta Janutienė įsivėlė į konfliktą su Švenčionių rajone Pliauškių miške savo medžioklės plotuose teisėtai medžiojusiais medžiotojais. Poniai R. Janutienei nepatiko, kad medžiojama netoli jos privačios žemės sklypo bei sodybos. Apmaudu, kad Aplinkos ministerijos darbuotojai, atsakingi už medžioklės proceso reguliavimą, kartu su gausiais patarėjais, padėjėjais, medžioklės klausimus nagrinėjančia taryba bei medžiotojų organizacijų atstovais taip ir nesugebėjo suformuluoti punktą medžioklės taisyklėms, apibūdinantį trukdymo medžioklei sąvoką. Šis atsitikimas su R. Janutiene būtų to trukdymo akivaizdus pavyzdys.

Kokia situacija ir kaip turėtų būti?

Jeigu medžiotojus tikrintų ir mokytų kiekviena pamiškės kaimo moteriškė ar vyriškis, medžioklė paprasčiausiai būtų neįmanoma. Netgi jeigu medžiojama piliečio privačioje žemėje ar miške, kur pilietis medžioklės neuždraudęs pagal nustatytą tvarką, medžioklei medžiotojai neprivalo nei prašyti savininko leidimo, nei derinti su juo medžioklių grafikų, nei, juo labiau, rodyti žemių savininkams medžioklės dokumentų, ginklų leidimų ir pačių ginklų.

Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, medžiotojai su žemių savininkais privalo derinti tik biotechninių įrenginių (šėryklų, jaukyklų, tykojimo bokštelių, pašarinių bei žvėrių pirminio apdorojimo aikštelių) įruošimą privačiose valdose. Taip pat medžiotojai negali vykdyti medžioklės arčiau kaip 200 m nuo sodybų bei naudojamų pastatų, jeigu su jų savininkais nesusitarta kitaip (arčiau nei 200 m).


Piliečiai, nenorintys medžiotojų matyti savo privačiose valdose, gali uždrausti medžioklę savo žemėse kreipdamiesi į savivaldybės, kurioje yra privati nuosavybė, Medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo komisiją, nurodant priežastis, dėl kurių medžioklę norima uždrausti. Tačiau yra tokio draudimo savininkams nelabai priimtinos pasekmės – uždraustuose medžioti plotuose medžiotojai savininkams neatlygina kanopinių žvėrių ir bebrų padarytą žalą.

Tačiau nesakau, kad piliečiai turėtų nusišalinti nuo visų aplinkosauginių problemų. Įtarus, kad miške, pamiškėje, laukuose ar vandenyse vykdoma kokia tai nelegali veikla, piliečiai turėtų kreiptis į aplinkosaugininkus ar net policiją, bet nebandyti patiems susitvarkyti su galimais pažeidėjais.

"Arkliukai", kuriais bandoma joti į valdžios aukštumas

Na, o ponia R. Janutienė nėra paprasta moterėlė iš pamiškės kaimo. Ji konfliktuoja su visais ir visada. Nepavyko moteriškei ant mulų ar zebrais perdažytų asilų (buvusių Lietuvos prezidentų ir kitų žinomų politikos veikėjų drabstymas purvais knygose bei liūdnai pagarsėjusioje televizijos laidoje) išjoti į Seimą, tai dabar bando pasibalnoti šiuo metu daugelio veikėjų pamėgtus aplinkosaugos "arkliukus". Tų "arkliukų" ar net "eržilų" veislės yra: meilė vilkams, šunims, katėms, kailiniams žvėreliams, auginamiems fermose, ir jų globa; miškininkų triūsu suformuotų gražių girių pavertimas rezervatiniais šabakštynais; miškininkų ir medžiotojų drabstymas purvais ar mėšlu: pirmuosius dėl, atseit, iškirstų visų Lietuvos miškų, o antruosius dėl iššaudytų visų žvėrių. Blogiausia, kad ta perdėta meilė gamtai dažniausia yra apsimestinė, tarnaujanti tik kaip tas "arkliukas" išjoti į kokias nors valdžios aukštumas ar, pradžiai, bent būti visuomenei labiau žinomam, o paskiau, kaip Dievas duos...

Ir kai kam pasiseka. 2012-2016 m. buvęs aplinkos viceministras Linas Jonauskas po 2016-ųjų liko be rimto užsiėmimo, tai pasibalnojo aplinkos švarintojo "arkliuką": lakstė upelių pakrantėmis rinkdamas šiukšles, net nekultūringų piliečių išmestas senas padangas traukė iš vandens ir tampė šlaitais, o dabar naujo Seimo narių sąraše. Švarinti paupius tai geras darbas, bet kai kiekvienas judesys, pasilenkiant paimti nuorūką, filmuojamas ir vaizdai brukami televizijos žiūrovams, ta "gero darbo" sąvoka labai išblunka. Ir tada nenorom pradedi galvoti, kad tas geras darbas yra tik "arkliukas" lengvesniam kopimui į gan statų karjeros kalną. Tačiau R. Janutienei nereikėtų puoselėti vilčių, nors ir daug yra medžiotojų negerbėjų...

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Lap-09 18:33

COVID-19 saugumo reikalavimų nepaisiusi R. Janutienė atskleidė visišką medžioklės taisyklių neišmanymą


2020 Lapkričio 8
Autorius: Gediminas STANIŠAUSKAS
agroeta.lt


Varyminei medžioklei pasibaigus R. Janutienė su kita moterimi ėmė mokyti medžiotojus, kaip jie turėtų medžioti. Moterys nesilaikė saugumo reikalavimų, kurie nustatyti karantino metu.
Varyminei medžioklei pasibaigus R. Janutienė su kita moterimi ėmė mokyti medžiotojus, kaip jie turėtų medžioti. Moterys nesilaikė saugumo reikalavimų, kurie nustatyti karantino metu.
Printer Friendly, PDF & Email
Į Seimą nesėkmingai mėginusi patekti laidų vedėja ir žurnalistė Rūta Janutienė kartu su savo dukra nesilaikydamos Vyriausybės nustatytų saugumo reikalavimų (nedėvėdamos kaukių ir nesilaikiusios atstumų) Švenčionių rajone, šalia Pliauškių miško, kuriame vyko varyminė medžioklė, priartėjo prie medžiotojų ir ėmė juos mokyti, kaip ir kada jie gali medžioti, kaltino juos pasikėsinus į jos privačios žemės ribas bei esą sukėlus nesaugumo jausmą aplinkinių sodybų gyventojams.

Savo ruožtu medžiotojai pasitaikė ne pėsti. Jie irgi filmavo visą situaciją. Nors medžiotojai kantriai aiškino, kad vykdant varyminę medžioklę buvo laikytasi visų saugumo reikalavimų, o į sodybų pusę niekas negali šaudyti, skandalingoji žurnalistė neatlyžo, mėgindama įvairiais kreipiniais išprovokuoti medžiotojus: „o koks čia šautuvėlis“, „ar ten jūsų nuvirtęs bokštelis“, „kai jūs esat su šautuvu, tai aš esu niekas“. Pastarieji tikino, kad vyko varyminė medžioklė, laikantis visų įstatymų, tvarkų ir taisyklių.

Šiame įraše R. Janutienė mėgina suabejoti, ar medžiotojai gali vykdyti medžioklę Pliauškių miške, važiuoti keliu šalia jos žemių. „Čia yra mano kelias“, – pareiškė R. Janutienė, tačiau nieko negalėjo atsakyti į klausimą: „Nuo kada kelias yra jūsų? Mes važiavome servitutiniu keliu“.

Vėliau ji pradėjo sakyti, kad prie medžioklės plotų yra jos namas. „Čia yra mano sodybos stogas ir jūs pradėjote šaudyti. Ir mes atėjome pasižiūrėti, kas čia šaudo. Parodykite man medžioklės lapą“, – į medžiotoją, kuris taip pat filmavo R. Janutienę, kreipėsi žurnalistė.

„Kai jūs būsite pareigūnas, kuris tikrina medžiotojus, mes jums viską ir parodysime“, – sakė medžiotojas. Jis ne kartą paragino R. Janutienę užsidėti kaukę, tačiau ji to nepadarė. Tuomet medžiotojas pasakė, kad visą surinktą medžiagą perduos policijai.

„Norėčiau, kad jūs pasitrauktumėte iš to miško, nes aš čia gyvenu“, – teigė R. Janutienė.

Medžiotojams šiek tiek atsitraukus, R. Janutienė gyrė pati save: „Bent vieną gerą darbą šiandien padariau“. „Bet tai palaukime policijos, patikrins tą jūsų medžioklės lapą. Nes jie, čia žinai, vietinė chebrytė po to susiveiks tą lapelį“, – ironizavo R. Janutienė.

Ji nustebo, kad medžiotojų būreliai neprivalo informuoti gyventojų apie tai, jog medžioklės plotuose vyks medžioklė. „Kaip keista“, – nusistebėjo ji.

Visos transliacijos metu ji buvo be kaukės. Įdomu tai, kad filmuotoje medžiagoje matyti, jog būtent R. Janutienė su kita moterimi atėjo prie medžiotojų.


aIš medžiotojų daryto vaizdo įrašo matyti, kad ne medžiotojai, o R. Janutienė (dešinėje) su savo dukra priartėjo prie medžiotojų, nesilaikydamos karantino reikalavimų.
Lietuvoje iki lapkričio 29 d. yra paskelbtas karantinas. Už jo pažeidimus fiziniams asmenims gręsia bauda nuo 500 iki 1 500 eurų.

Vėliau vaizdo įrašo, kuriuo „Facebook“ tinkle pasidalino R. Janutienė, aprašyme žurnalistė medžiotojus išvadino mėsininkų elitu.

„Mėsininkystė yra vietos feodalų privilegija. Atvažiavo prie kaimo, pilno žmonių, pradėjo šaudyti vidury dienos. Man sako: „Sėdėk namuose!“. Nebuvau geros nuomonės apie žmones, kurie žudo pramogai. O ši akistata su įžūliais chamais dar labiau sugadino medžiotojų įvaizdį“, – savo paskyroje pareiškė R. Janutienė.

Vėliau komentaruose skandalingoji žurnalistė negailėjo riebių epitetų ir pagrasino: „Kadangi čia visus savo dvasinius vidurius išvertė mėsininkų elitas, tai čia jums mano žodis: mes jus medžiosim!“.

R. Janutienė negailėjo riebių epitetų medžiotojų atžvilgiu.

13.37 val. „Agroeta“ kreipėsi į Vilniaus apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą, ar jame buvo pradėtas tyrimas dėl minėto įvykio, taip pat ar policija imsis kokių nors veiksmų ir priemonių, jei tokio pareiškimo nebuvo sulaukta.

13.39 val. R. Janūtienė savo paskyroje darsyk gėlė medžiotojams: "Pikti mėsininkai su šautuvais iki paskutinio jūsų kraujo lašo gins savo teisę suvaryti jus į trobas, gąsdinti vaikus ir šaudyti tuos, kurie nebeturi, kur nuo jų bėgti. Beje, visokios agroetos ir tt gauna biudžeto pinigų savo kruvinai veiklai propaguoti. Niekada nepamiršiu Andriaus Gaidamavičiaus pasakojimo, kaip šita publika iššaudė pririštus kaimo šunis, kad jie lojimu neišbaidytų grobio. Gėda!"


17.42 val. Medžiotojas Gediminas Stonkaitis, kuris ir kalbėjo vaizdo įraše su R. Janutiene, „Agroetai“ teigė, jog abi moterys sutrukdė medžoklę, nes ji esą dar nebuvo pasibaigusi. Jo teigimu, į policiją dar nesikreipta, bet tai esą bus padaryta pirmadienį. Medžioklės taisyklės numato, kad būtina stabdyti medžioklę esant napalankioms oro sąlygoms, žmonių judėjimui ar susitelkimui medžioklės vietose, įvykus nelaimingam atsitikimui. Tą medžiotojai ir padarė. Trukdymas medžioklei kol kas nėra įtrauktas į taisykles, nors iš pradžių šis punktas buvo įrašytas taisyklių projekte, bet vėliau paliktas išdiskutuoti suinteresuotoms organizacijoms. Taisyklės taip pat numato, kad draudžiama šaudyti arčiau kaip per 200 metrų nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų, išskyrus atvejį, kai jų savininkai ar valdytojai tam neprieštarauja. R. Janutienė irgi pažadėjo situaciją pakomentuoti.

20.38 val. Vakarop R. Janutienė atsiuntė komentarą apie buvusią situaciją. Ją nupasakojo kartu su R. Janutiene įraše matoma jos dukra Ieva Grinevičiūtė: "Pasižiūrėkime į šį incidentą iš gyventojų pusės. Prie įvažiavimo į sodybą stabteli džipas purvu uždrabstytais numeriais. Automobilyje trys vyrai, ant jų loja šuo - natūralu, nepažįstami. Vienas vyrų kito klausia, ar tas turi šautuvą. Visą tai mato ir girdi šalia šuns buvęs vaikas. Vyriškiai nuvažiuoja ir, neilgai trukus, pasigirsta švilpavimai ir šūviai – drioksi taip arti, kad kūnas nueina pagaugais. Nerimaudamos dėl savo ir aplinkinių saugumo pranešame apie šūvius pareigūnams ir bėgame žiūrėti, kas vyksta. Pasirodo, šaudo tie patys trys vyriškiai.

Pasak šiuo metu galiojančių medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių 72 punkto 11 dalies, "šaudyti arčiau kaip per 200 metrų nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų, išskyrus atvejį, kai jų savininkai ar valdytojai tam neprieštarauja" yra draudžiama. Atstumo nebuvo laikomasi ir mes, gana akivaizdžiai, tam prieštaraujame.

Apie ketinimus medžioti šioje apylinkėje mums pranešta nebuvo, automobilio registracijos numerio nesimatė, vyrai atsisakė parodyti bet kokį dokumentą ar ženklą, kad medžioja legaliai - iš kur galime žinoti, kad jie - ne brakonieriai. Tariami medžiotojai mums liepia eiti ir sėdėti namuose - mat mes trukdome medžioklei. Norėčiau priminti, kad archajiška taisyklė, draudusi "trukdyti" medžioklei ir taip kėlusi medžiotojų teises aukščiau „paprastų mirtingųjų“, taip pat buvo panaikinta.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad iš medžioklinio ginklo iššauta kulka pavojų kelia apie dviejų kilometrų atstumu - tokiu spinduliu nuo šių medžiotojų buvo ne vienas kaimas, kuriame savaitgalį leido žmonės, į tuos pačius miškelius su vaikais ir augintiniais einantys pasigerėti rudeniu. Vienintelis apie pavojų juos įspėjęs ženklas - jau nuaidėjęs šūvis. Medžiotojo teisė į tai, ką jie patys vadina "hobiu", nėra svarbesnė už mūsų teisę jaustis saugiai savo pačių namuose".

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Rgs-11 10:18

Jonas Talmantas. Mūsų visų tikslas toks pat – sotus vilkas ir sveika avis

Jonas Talmantas, LSDP narys
2020.09.11
LRT.lt



Dažnai girdžiu, kad medžiotojai neva nori išnaikinti Lietuvos stumbrus ir vilkus. Galiu garantuoti, kad tokio intereso ar noro neturi visa Medžiotojų ir žvejų draugija, šiemet mininti šimtą metų nuo tos akimirkos, kuomet gamtininkas Tadas Ivanauskas įkūrė šią organizaciją. Tiksliau, abu minėti gyvūnai jau kelis dešimtmečius nėra medžioklės objektas, tačiau situacija yra sudėtinga ir reikalauja aiškaus politinio sprendimo.

Neseniai pradėjau vadovauti Medžiotojų ir žvejų draugijai, o Ūkininkų sąjungai vadovauju jau dvyliktus metus. Daug kas sako, kad tai nederančios pareigybės, tačiau aš matau kitaip – tai viena kitą papildančios sritys.

Medžioklės plotai dažnai persidengia su ūkininkų laukais. Dar daugiau – medžiotojai reguliuoja kai kurių gyvūnų, naikinančių derlių ar gyvulius, populiaciją.

Taip pat pats esu gamtą tausojančio ūkio savininkas ir profesionalus veterinarijos gydytojas, todėl leidžiu sau išsakyti savo nuomonę.

Vilkai kasmet papjauna tūkstančius gyvulių

Pirmiausia, apie vilkus, nes tai atrodo „šviežia“. Žiniasklaida ką tik pranešė naujieną apie ūkininką, kurio gyvulius užpuolė vilkai. Tokių atvejų rudenį būna kone kasdien ir bus daugiau: kai jaunikliai yra mokomi medžioti, dažnai šie plėšrūnai skerdžia ištisas bandas. Tokį vaizdą turėtų pamatyti visi, kuriems atrodo, kad vilkų mūsų kraštuose nėra, ar kad jie tai daro iš bado.

Iš tiesų vilkų gamtoje yra dešimt kartų daugiau nei rodo oficiali statistika. Genetiškai skirtingų jų šeimų yra ne 23, kaip skelbiama, o 51. Vilkas paprastai didesnį už save gyvūną laiko ne maistu, o priešu, todėl stengiasi su juo susidoroti.

Vilkai nėra medžioklės objektas Lietuvoje jau keletą dešimtmečių. Šių gyvūnų būtų galima visiškai nemedžioti, jei šalyje gerai veiktų jų daromos žalos kompensavimo mechanizmas.

Tiesa, vilkų padaryta žala yra kompensuojama, tačiau drįstu teigti – ne 100 procentų. Dažniausiai avių ar kitų gyvulių ūkiai po didelės vilkų atakos neatsigauna. Po patirto sukrėtimo ūkininkas imasi kitokios veiklos.

Šiek tiek tikrų skaičių. Jei kalbėtume vaizdžiai, šie plėšrūnai per pastaruosius penkerius metus pražudė 22 fermas, kiekvienoje jų – po 200 gyvulių. Žiniasklaida tikrai paskelbė ne apie visus atvejus, o incidentai toli gražu ne pavieniai.

Norime laukinės gamtos? Susimokėkime

Čia būtina pabrėžti, kad žalą ūkiams daro ne tik vilkai. Neseniai gamtininkai skelbė pavojų, kad laukiniai žvėrys sunaikino apie 80 procentų pušų jaunuolynų. Medžiotojai, kur jūs, kodėl nedirbate!

Labai padidėjusi gervių populiacija. Jos išrauna pupas tiesiog hektarais. Gulbės pavasarį trokšta vitaminų ir išskabo žieminį rapsą. Tūkstantiniai paukščių pulkai dažnai po savęs palieka tuščius pasėlių laukus.

Laukinių gyvūnų nereikia naikinti, šaudyti, tačiau privaloma ūkininkams kompensuoti visus iš gamtos ateinančius patirtus nuostolius. Norime daug laukinės gamtos? Turime už tai ir susimokėti.

Kol kas Lietuvoje sąlyginai yra atlyginami tik vilkų ir stumbrų padaryti nuostoliai. Apie paukščių sunaikintą derlių nėra ir kalbos. Tam tereikia aiškios politinės valios. Ūkininko laukuose peri reti paukščiai? Puiku – lai ūkininkui gauna 100 proc. už tų metų vidutinį negautą derlių.

Pievos tikrai liks paukščiams ir mūsų laukinei gamtai. Ūkininkas tikrai džiaugsis, kad dalis jo žemės „dirba“ su mažiausia rizika.

Turi baigtis vienas kito kaltinimai nebūtu kraujo troškimu. O gal įvairios gyvūnų gelbėjimo organizacijos, gaunančios nemažai lėšų iš įvairių fondų ir projektų, norėtų dalintis šiuo finansavimu su milžiniškus nuostolius skaičiuojančiais ūkininkais?

To greičiausiai nebus, todėl lieka vienas kelias – visi turime siekti vieno tikslo: sotaus vilko ir sveikos avies. Ūkiai nesirūpins dėl nuostolių ir nebankrutuos vien dėl gamtos faktoriaus.

Medžiotojai jaus didesnę prasmę savo veikloje – kaip tai apibūdino ir žymus gamtininkas Tadas Ivanauskas. Gyvūnų apsaugos organizacijos toliau sėkmingai „medžios“ brakonierius ar nesąžiningus medžiotojus, o mes tuomet šioms organizacijoms padėkosime ir visomis jėgomis padėsime.

Skausme ir kančioje gyvena apie 70 stumbrų

Kodėl noriu kalbėti ne tik apie vilkus, bet ir stumbrus, kurie yra saugomi? Todėl, kad dešimtmečius mūsų stumbrai gyveno ypatingai uždarai. Vyko stipri kraujomaiša. Kai kurių individų sudėjimas gerokai skiriasi nuo gamtininkų aprašymo, jie ligoti ir vieniši, nepajėgia gyventi kartu su banda. Tokių stumbrų priskaičiuojama apie 70.

Sakote, palikime gamtai? Lai susitvarko? Gamta tikrai susitvarkys, tačiau tai nėra humaniška išeitis. Vienas šiurpus atvejis nutiko ne taip seniai. Senas vienišius įklimpo pelkėje. Nebuvo į pagalbą skubančios nė vienos stumbrų gynimo organizacijos. Gyvūnas ten ir nugaišo, tačiau kankinosi kelias dienas.

Galima įrengti specialią prieglaudą tokiems gyvūnams, kur jie baigtų savo dienas, tačiau tam reikės juos migdyti ir gabenti. Šis būdas atkrenta, nes vyresni stumbrai neturi atsikosėjimo reflekso. Tokioje būsenoje organizmo skysčiai tiesiog užlies plaučių alveoles. Gyvūnas uždus dar nepasiekęs prieglaudos.

Kokia yra humaniška ir išmintinga išeitis? Reikia tokius atskirtus ligotus individus profesionaliai „išimti“ iš gamtos – juos sumedžioti.

Mano ir daugybės tikrų medžiotojų įsitikinimu, žvėrys nėra šaudomi. Jie medžiojami kuo humaniškesniais būdais. Kartais vieno gyvūno medžioklė užtrunka mėnesius ar net metus.

Taip bus geriau gamtai, kuri iš esmės yra žmogaus pasaulyje. Čia procesai nevyksta visiškai savaime. Turi atsirasti aiški politinė valia, leidžianti žmogaus veiklos paskatintos kraujomaišos aukoms pasitraukti iš populiacijos.

Gamta tikrai nenukentės. Anaiptol, jau yra žinoma, kad į mūsų stumbrų bandą įsiliejo patinų iš Baltarusijos, t. y. visiškai negiminingos bandos. Galime džiaugtis, kad turime apie 40 sveikų gražių jauniklių kasmet.

Beje, ar žinote, kad šiandien dauguma medžiotojų išvis nemėgsta šaudyti į gyvus taikinius? Populiarėja sportinis šaudymas. Daugelis medžiotojų būrelių jau turi įsirengę specialias šaudyklas, kuriose treniruojasi. Tai jų sportas ir laisvalaikis. Aš pats asmeniškai dievinu šaudymą į skraidančias molines lėkšteles. O juk tai – olimpinė sporto šaka, kurioje turėjome ir čempionę Dainą Gudzinevičiūtę.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-27 19:52

Liuks !

Lizelotės visi romanai mano perskaityti irgi po kokius 5 kartus ar daugiau !

O Tomo mintys laibai išmintingos !

Forumas įsikūrė 2006 vasarą, bet tada aš matyt kažkaip šitą straipsnį "pražiūrėjau" :pardon:

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

30-06 » 2020-Geg-27 14:08

:) Geri pamastymai :good: .Autorius mano vaikystes draugas Nr1.Nuo antros klases viename suole sedejom.Kaip siandien pamenu,kad per pamokas skaitydavo Lizelotes Velskopf Henrich '"Harka".Buvo ten tokia ,sunkiai gaunama serija knygu.Jei is eiles tai berods Harka,Kelias tremtin,Topas ir Haris,Sugrizimas pas dakotus,Jaunasis vadas,Raguotasis akmuo.Variau ir as jas po kelis kartus :D .Kartu medziot pradejom tik,kad likimas kitaip patvarke.
atostogos 2007 027.JPG
Cia mes kokiais, 1979 m.Mazesnis as didesnis jis.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-26 20:16

KUN. TOMAS ŠERNAS. MEDŽIOKLĖS ETIKA IR VERTYBIŲ KONFLIKTO SPRENDIMAS


Gruodžio 9 d., 2010
bernardinai.lt



Ko tik nevadiname medžiokle

Medžioklės etika atspindi vietinę nacionalinę kultūrą ir remiasi medžioklės galimybėmis tame krašte. Mums žinomi mėgėjų medžioklės principai – „globoji – medžioji“, nešauk į žvėrį, esantį nepatogioje situacijoje, nešauk į paukščius giesmininkus, gulbes bei gandrus – yra sutartiniai ir negalioja kituose kraštuose. Vietiniai Aliaskos, Sibiro, Šiaurės Kanados teritorijų medžiotojai gyvūnų negloboja ir džiaugiasi nušovę briedį, brendantį per upę, nes labai palengvėja mėsos gabenimas. Italijos medžiotojai medžioja migruojančius strazdus, o alkani Afrikos gyventojai nevengia paleisti strėlę į lietuvišką gandrą. Medžioklės etika visada yra išvestinė, priklauso nuo sąlygų, bet pati etika – svarbus dalykas. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į medžioklės etikos esmę ir jos pagrindą, nes Lietuvoje, kaip ir kitur liberalioje Europoje, pasigendama aiškesnio medžioklės etikos pagrindimo. Ar to reikia?

Reikia, nes kiekvieną straipsnį medžioklės tema internete palydi gana platūs komentarai. Dauguma komentatorių yra griežtai nusistatę prieš medžioklę. Daugeliui medžiotojų tai nėra paslaptis, kaip ir supratimas, kad visuomenėje medžioklės priešininkų vis daugėja. Priežasčių juk begalės, sunkiau būtų rasti bent vieną dingstį sukelti visuomenės prielankumą medžioklei. Net artimiausi ir natūraliausi medžiotojų sąjungininkai – gamtosaugininkai, ornitologai, regis, neturi už ką medžiotojų mėgti. Mat sunkoka tarp jų rasti tokį, kuris sugeba paveikslėliuose atskirti ančių ar „vanagų“ rūšis. Diskusija tarp interneto komentatorių dažniausiai taip yra labai nelygiavertė. Medžioklės priešininkai iškelia daugybę etinių argumentų, o medžioklės gynėjų argumentų dažniausiai visai nebūna, tik menkas susierzinimas. Atrodo, kad medžiotojai tyli tarsi kokie teisėsaugininkai, įtarti kontrabandos organizavimu. Tyli, nes neranda ar neieško jokių etinių argumentų, pateikia tik tokius mažai įtikinamus teiginius kaip „būtinas skaičiaus reguliavimas“, „protinga medžioklės tvarka“ ir „kultūringa medžioklė“, kurie medžioklės priešininkų suvokiami tik kaip rafinuotas, t. y. „kultūringas“ žudymas.

Problemiškas ir šios temos terminų vartojimas, ypač polemikoje, nes lietuvių kalba medžioklės srityje turi labai mažai tinkamų terminų. Medžioklės priešininkai dažniausiai visai neišmano šios srities ir, nesukdami sau galvos, pavadina medžiokle bet ką iš daugelio skirtingų reiškinių. Koks nors negerai atrodantis verslas, pavyzdžiui, ruonių jauniklių uždaužymas lazdomis, banginių badymas harpūnais, politiškai pagrįstas besaikis gamtos išteklių eikvojimas, mafijos grupuočių organizuotas retų gyvūnų naikinimas kinų medicinos preparatams, nuo seniausių laikų visur esantis valstietiškas brakonieriavimas, paukščių bei vėžlių kiaušinių rinkimas, gali būti pavadintas medžioklės vardu.


Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Medžioklės priešininkų etika

Prieš ieškant medžioklės etikos pagrindų, derėtų susipažinti ir su medžioklės priešininkų etika. „Žaliųjų“ pobūdžio judėjimai išsivysčiusiose pramoninėse šalyse remiasi dviem viena kitą papildančiomis ideologinėmis srovėmis: bendrąja, t. y. pragmatine – gamtosaugos ir asmenine – etiniu pasirinkimu. Manau, kad visi sveiko proto žmonės neprieštarauja bendrai gamtosaugos įdėjai. Turime saugoti ir gerbti gamtą, išteklius, taupiai ir atsakingai elgtis. Įdomiau panagrinėti įvairias to „žaliojo“ asmeninio – etinio pasirinkimo šaknis. Jos būna skirtingos kilmės: nuo mokslinių teorijų iki religinių ir pseudoreliginių įsitikinimų.

Štai pirmasis medžioklei neparankus mokslinis apibūdinimas, kuris sako, kad aukštesnės nei roplio nervų sistemos išsivystymo gyvūnas, pvz., paukštis, jau turi individualybės bruožų, emocijų, savo gyvenimą sieja su baimėmis ir džiaugsmais. Suvokiant tai, reikia turėti priežasčių, kurios leistų tą gyvūną paversti negyva mėsa.

Taip pat augant visuomenės suvokimui, kad ne tik tauta, bet ir kiekvienas žmogus turi asmens teises, tokį požiūrį imta taikyti ir kalbant apie gyvūnus. Todėl šiuolaikiniams medžioklės priešininkams ne tiek rūpi gyvūnų rūšių likimas, kiek kiekvieno atskiro gyvūno teisės. Per televiziją rodomos laidos, kaip nevikrūs savanoriai gelbėja įstrigusią tvoroje lapę, kaip gydo, paleidžia į gamtą. Ne rūšis, bet paskiras gyvūnas pavirto gyvūnų teisių objektu. Taip ir Anglijos parlamentas, nepaisydamas nei galingų lobistų, nei kultūringos medžioklės, nei šimtamečių tradicijų, nei moksliniais stebėjimais paremtų išvadų, kad lapių populiacijai negresia medžioklės pavojus, uždraudė tradicinę lapių medžioklę su skalikais. Sprendimas buvo priimtas orientuojantis ne į populiacijos būklę, bet būtent į paskiro gyvūno teises nebūti visą dieną persekiojamam ir patirti stresą. Kitas, taip pat mokslinį pagrindą turintis argumentas yra teiginys, kad šiais laikais medžioklė yra laiko švaistymas ir gyvajai gamtai žalingas atavizmas, nes žmonės turi ką valgyti ir apsirengti iš kitokių užsiėmimų. O laukinė gamta tikrai susireguliuos pati.

Tarp medžioklės priešininkų taip pat klaidžioja „mokslinis“ įsitikinimas, kad medžioklė, kaip ir dalis smurtinių nusikaltimų, yra nesuvoktų vyriškų seksualinių baimių, nuoskaudų bei psichologinių kompleksų kompensavimo priemonė. Atsimenant, kad tarp XVII-XVIII a. tapybos darbų yra tokių, kuriuose vaizduojamos kartu ir erotinės, ir medžioklės scenos, o ir tarp tuometinių medžioklinių šautuvų pasitaiko egzempliorių su aiškiais erotikos elementais, toks argumentas įgyja ne vien teorinį pagrindą. Londone, Tauerio muziejuje, yra šautuvas su išraižytu nuogos ir dar sėdmenis atkišusios moters vaizdu. Kito medžioklinio šautuvo gaidukas padarytas kaip falo imitacija. Taip ir medžioklinis šautuvas, panašus į falo vaizdinį, pailgas ir į priekį atkištas vyriškos galios simbolis, galintis „iššauti“, skirtas „suvaldyti“ ir „paimti“ nepaklusnią „gamtą“, tuo veiksmu suteikiant medžiotojui aistringo malonumo, gali nesunkiai pavirsti paslėptu falocentrinės savimonės atributu. Šiuolaikiniai medžiotojai patys skatina tokią nuomonę nuolatos pabrėždami, jog medžioklė yra „tikrų“ vyrų užsiėmimas. Tačiau moterų medžiotojų buvimas parodo, kad medžioklė yra per daug sudėtingas ir platus reiškinys, kad jį būtų galima apibūdinti vienu apibrėžimu ar kam nors patogia psichologine projekcija.

Esama ir religinių priežasčių

Atskirai reikia paminėti medžioklei priešiškas religines priežastis. Sunku Lietuvoje rasti žmogų, kuris autentiškai išpažintų kokią centrinės Azijos religiją, tačiau daugėja žmonių, kurie, neišmanydami krikščionybės, atsižvelgdami į savo norus ir dienos nuotaikas, pasirenka sau patinkančius vienų ar kitų nekrikščioniškų religijų elementus. Taip pasikeičia ir susijaukia tų vertybių sistema, kuri asmenį sieja su jo kilmės visuomene. Pavyzdžiui, „ideologinis“ vegetarizmas remiasi induistinėmis arba budistinėmis doktrinomis. Šios religijos pačią gamtą kaip visumą, gyvūnų rūšis, jų tarpusavio sąveiką ir pan., laiko tik nereikšminga dekoracija, kuri nuolatos kinta, keičia formas bei yra tarsi mūsų juslių apgaulė. Dėmesys atkreipiamas į amžinas gyvas sielas, kurios „judina“ šio pasaulio dekoracijas. Siela keičia kūnus. Todėl, turint žmogaus kūno galimybes, negalima kankinti ir žudyti kitų sielų kūnų. Tik turint svarbią priežastį galima užmušti gyvūną. Panašių ekologinių ir asmeninio etinio pasirinkimo idėjų turi daugelis naujųjų religinių judėjimų. Šiuolaikinei pseudopagonybei ir ypač satanizmui būdingos ideologijos skelbia gamtos „interesų“ pirmenybę prieš žmogaus interesus bei teises (ne tik teisę medžioti) apskritai. Pvz., krikščionybė yra kaltinama, kad ji dėl savo gailestingumo iškelianti ir globojanti silpnų bei nevertingų visuomenės narių teises. Išlaikant silpnuosius alinami gamtos ištekliai, tad reikėtų mažinti žmonių skaičių, plačiai taikyti senų ir silpnų visuomenės narių eutanaziją bei griežtą gimstamumo kontrolę. Kiti, atvirkščiai, bažnytines struktūras kaltina nejautrumu gamtai ir žmogui, sustabarėjimu. Homoseksualus gamtininkas, besisielodamas bei protestuodamas dėl verslinės medžioklės, tuo pat metu gali būti nejautrus žmonėms ir jų tikėjimo vertybėms. Sakysime, protestuoti ir dėl to, kad Bažnyčia nelaimina vienos lyties asmenų „santuokų“. Tokiu atveju kyla rimtas vertybių sistemų, pagal kurias skirtingi visuomenės nariai suvokia praktinius ir moralinius sprendimus, konfliktas.

Kaip atsakyti į priešiškus argumentus

Ar medžiotojai gali atsakyti į anksčiau minėtus argumentus? Ar įmanomas dialogas su visais gamtai neabejingais žmonėmis? Mano įsitikinimu, į oponentų iškeltus gamtamokslinius klausimus reikia atsakyti tokiu pačiu, t. y. gamtamoksliniu būdu. Todėl ir atsakymai į etinius medžioklės priešininkų argumentus gali būti tik etikos ir tikėjimo sferoje.

Medžiotojo poelgiai juk nėra gyvuliškai savaiminiai ir priklauso ne nuo išorinių dalykų, bet nuo tvirčiausių vertybinių įsitikinimų. Paprasčiau sakant, žmogaus savivoka ir poelgiai priklauso nuo vienokio ar kitokio tikėjimo suformuoto vertybinio „stuburo“. Lietuva yra krikščioniškos kultūros kraštas, todėl reikia iš naujo permąstyti ir formuluoti biblinę – krikščionišką medžioklės etiką. Krikščionybė juk nėra tik „vaikščiojimas apie Kryžių kalną“, bet yra be galo sudėtingas ir nuolatos besivystantis pasaulinio masto reiškinys, kuris jau du tūkstantmečius tiesiogiai veikė ir dabar veikia žmonių papročius, moralės, etikos, teisės bei politikos normas. Todėl yra naivu įsivaizduoti medžioklę Lietuvoje tik kaip ūkinį – komercinį, miškuose izoliuotą ir nuo krikščionybės atskirtą procesą.

Prieš pradedant plėtoti tikėjimo temą, reikia prisiminti, kad ne vienas Lietuvos medžiotojas laikosi laisvamaniams būdingų pažiūrų, kaip ir šviesaus atminimo prof. Tadas Ivanauskas, kuris propagavo kultūringą, tausojančią medžioklę bei mokslu paremtą medžioklės tvarką. Tačiau reikėtų pripažinti, kad Tadas Ivanauskas buvo to meto atstovas, jam būtų sunku atsakyti į šių laikų medžioklės priešininkų etinius – tikėjimo klausimus, savo pozicijos apgynimui teturint tik ūkinius ir mokslinius argumentus. Kiti juk tiki, kad žmogus savo gyvenimiškoje veikloje, pvz. medžioklėje, gali remtis tik moksliniais argumentais. Toks požiūris yra vienpusiška ideologinė pretenzija, savo pozicija kažkuo panaši į neįgalią tikėjimo atmainą. O religija parodo, kad žmogus yra „begalinio horizonto būtybė“, jis pačiam sau mįslė, taip pat ir kitiems žmonėms. Apie mokslinės pasaulėžiūros galimybes vienas mokslininkas yra vykusiai pasakęs: „Mokslas mums duoda, ko norime, tai tiesa, bet jis mums nepasako, ko norėti“. Tad, žvelgiant iš tikėjimo ir etikos perspektyvos, visų svarbiausias klausimas yra: ko galima norėti medžiotojui ?

Ar medžioti etiška?

Ar galima medžioti, ar medžioklė gali būti etiškas užsiėmimas? Į tokį keblų klausimą randame atsakymą Biblijoje, Pradžios knygoje, kurioje labai paprastais žodžiais šnekama apie begalines ir itin sudėtingas būties temas. Reikšmingiausias reformacijos teologas J. Kalvinas aiškino, kad Dievas nusileidžia iki mūsų lygio „balbatuodamas” su mumis kaip su kūdikiais, kad mes suvoktume Jo Žodžio esmę:

„Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!“

Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“ (Pr.1, 25–28).

Pasakyta paprastai ir trumpai, bet labai išsamiai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad evoliucijos teorija neprieštarauja pateiktam tekstui ir paprasčiausiu lygiu aiškina apie visko pasaulyje pradžią ir prasmę. Jau iš to trumpo teksto galima padaryti labai svarbių, visą žmogaus ir Vakarų civilizacijos pasaulėvaizdį lemiančių išvadų. Pavyzdžiui, kad gamta nėra nesvarbi iliuzija, kaip tai tvirtina induistinės bei budistinės doktrinos, bet gera ir svarbi, nes „Dievas matė, kad tai buvo gerai“. Žmogus – skirtingai nuo gyvūnų, turintis pašaukimą, pagal dieviškąjį panašumą sutvertas su kūrybos ir laisvo apsisprendimo „investicija“, kurią turi atsakingai bei išmintingai panaudoti, nes už viską reikės atsakyti. (Žr. ir į Evangeliją pagal Matą, 25 skyrių, 14–30 eilutes.)

Net tris kartus šiame trumpame tekste paminėta, kad žmogui yra skirta valdyti visus gyvūnus ir viešpatauti gerajai žemei! Minint valdymą ir viešpatavimą, šios sąvokos dažniausiai mums asocijuojasi su neteisybe, piktnaudžiavimu, korupcija. Tačiau biblinė prasmė yra kitokia – valdymas ir viešpatavimas reiškia Dievo įgaliojimą „panaudai“ – prižiūrėti ir atsakingai naudotis žeme su visais augalais bei gyvūnais. Todėl medžioklė pačia pirmąja, etine prasme reiškia ne tiek mėsos gavybą alkaniesiems pasotinti, bet tiesioginį bei šventai atsakingą dalyvavimą įgyvendinant tą savo paties gyvenimo ir visos žemės „panaudą“. Panašus požiūris į gamtą ir į žmogų yra visų monoteistinių „Abraomo šeimos“ religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo. Taigi Biblijos požiūris į žmogų ir pasaulį kardinaliai skiriasi nuo kitų ideologijų, kurios teigia, kad žmogus tėra mažai už ką atsakingas ir nelaisvas gamtos dėsnių vergas.

Nesame vienoje gretoje su medžiojamais gyvūnais

Primityvių gamtinių tikėjimų vertybių sistema žmogų gretina su medžiojamais gyvūnais, o tai labai patinka ultražaliesiems. Viena vertus, gamtos ir gyvūnų suvokimas tarsi savo šeimos, vilko vadinimas „mūsų broliu“ tikrai žavi ir priverčia geriau pamatyti mus su gamta siejančius labai artimus ryšius, priverčia suvokti, kad mes ne tik viešpataujame, bet ir esame integrali gamtos dalis. Kita vertus, prilygintas gyvūnui žmogus nebeturi jokių dieviškų įpareigojimų ir atsakomybės, tik mažiausią liberalų principą „nepažeisti kito teisių“. Įdomu, kad tokia pagonybė patinka ne tik ultražaliesiems, bet pagal ją buvo suformuotos rimtai atrodančios valstybinės ideologijos. Ryškiausi pavyzdžiai yra fašizmas ir marksizmas, kurie į žmoniją bei jos ateitį žvelgė kaip į moksliniais metodais tvarkomos galvijų fermos ateitį. Skirtumas tėra toks, kad senovės indėnai gyvūnus pakeldavo iki žmonių svarbos lygmens, o totalitarinės ideologijos žmogų nužemina iki gyvūno svarbos.

Kažin kaip būtų, jeigu Lietuvoje įvyktų referendumas dėl „medžioklės uždraudimo“? Tačiau net tokioje medžiotojų nemėgstančioje šalyje kaip Anglija toks referendumas kol kas nebūtų įmanomas dėl tos pačios ideologinės priežasties – negalima visai uždrausti vienam „gyvūnui“ (t. y. medžiotojui) medžioti kitų gyvūnų. Todėl medžiotojų bendruomenė, kaip visuomenėje esanti mažuma, yra toleruojama, bet šiais laikais ne sveikinama ir neginama taip, kaip, pvz., homoseksualų organizacijos.

Trumpai aptarus biblinę medžioklės, kaip Dievo įgaliojimo naudotis kūrinija, sampratą, iš tos pačios perspektyvos būtina pažvelgti ir į žmogų – medžiotoją, kuris nėra tik protingas gyvūnas šalia kitų gyvūnų, bet biblinėje tikėjimo perspektyvoje iškyla kaip „įgaliotasis ir atsakingasis asmuo“.

Tas įgaliojimas ir atsakomybė suvokiami asmeniniu tikėjimu. Tikėjimas yra Dievo pažinimas ir laisvė daryti moralinius sprendimus. O moralės be atsakomybės nebūna. Pažindami Dievo valią skaitome Šv. Raštą, t. y. Bibliją, ir asmeniškai kreipiamės į Jį malda, kurios išmokė Jėzus Kristus. Evangelija pagal Matą, 6 skyrius, 9–13 eilutės:

...melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Medžioklė – taip pat duona kasdienė

Prašydami kasdienės duonos, prašome ne tik duonos, ne tik maisto produktų, bet ir visko, kas palaiko mūsų gyvenimą. Tai ir šeima, darbas, turtas, specialybė ir žmogaus širdį džiuginantis laisvalaikio užsiėmimas. Šioje trumpoje maldoje atsispindi viskas, kas kiekvienam žmogui yra svarbiausia: suvokimas, kad reikia gerbti Kūrėją, žinoti Jo valią, atleisti kaltininkams. Prašydami kasdienės duonos mes ne tiek Dievą informuojame, kiek save „formuojame“ prisimindami, kad viską iš Jo gauname. Pradedant gerąja žeme ir gyvūnais, mūsų artimaisiais, kuriuos turime mylėti, taip ir medžiokle, kuri suteikia daug džiaugsmo. Tačiau medžioklės patyrimų džiaugsmas nėra vien tik malonūs nervų padirginimai, ne tik geras jausmas, bet priklauso ir nuo Dievo valios ieškojimo bei išpildymo. Biblijos Patarlių knygoje skaitome:

„Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta“ (Pat 15, 17).

Nesunkiai galime įsivaizduoti kuklius pietus su mylinčiais žmonėmis ir prabangią puotą ten, kur reikia saugotis, kad ne taip pasižiūrėtum į ką nors. Pirmuoju atveju žmogus visokeriopai pasisotina ir yra patenkintas. Antruoju atveju gerklėje stringa net gardumynai. Net ir nutaręs nemieloje puotoje vis tiek prisivalgyti iki soties, žmogus lieka dvasiškai alkanas ir „nepasisotinęs“, nes naudos iš tokio valgymo nėra. Šie bibliniai žodžiai pasakoja ne vien apie valgymą. Daržovės – pats paprasčiausias maistas, tai ta pati „duona“, kuria žmogus yra gyvas, tačiau „pasisotinimo“ vertė priklauso ne nuo tos „duonos“ kiekio, bet nuo meilės. Panašiai su viskuo, ką galima įvardyti kaip kasdienę „duoną“.

Medžiotojų televizijos laida rodė, kaip kultūringas ir turtingas danų medžiotojas užsienyje, padedant profesionaliam medžioklės gidui, sumedžiojo trofėjinį stirniną. Įdomiausias buvo interviu. Mandagus medžiotojas pasakė, kad šis stirninas jam labai svarbus. Pasirodo, kad šis stirnino trofėjus jam yra jau šimtas pirmas. Medžiotojas pasakė, kad geriausiai prisimena savo pirmąjį stirniną, dar pirmąjį penketą, bet kiti tampa tik skaičiais. Pradėjęs antrąjį šimtą savo trofėjų kolekcijoje šimtas pirmuoju stirninu, jis tikisi vėl atgaivinti medžioklės džiaugsmą ir vėl prisiminti tą naują, vėl „pirmąjį“ skaičių! Tai primena biblines tiesas, kad toli gražu ne didelis „duonos“ kiekis sukelia džiaugsmą ir pasitenkinimą sotumu. Evangelija pagal Matą, 4, 4 eilutė:

Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ “.

Čia Jėzus cituoja Šv. Raštą, kuriame sakoma, kad ne tik „duona“ žmogus yra gyvas. Nors turėdamas bei godžiai siekdamas dar daugiau įvairios „duonos“, pvz., medžioklės trofėjų, žmogus gali kentėti nuo nepasitenkinimo ir nuo dvasinio bado.

Pasitenkinkime „daržovių pietumis su meile“

Turtingesni bei turintys tam galimybę užsienio medžiotojai įsirengia savo trofėjų kambarius, į kuriuos malonu pasikviesti vyno taurei savo kolegas medžiotojus ir pasidalyti prisiminimais. Aišku, jeigu tų prisiminimų likę ir jie dar neišblukę nuo gausos. Kai kurie tautiečiai medžiotojai trofėjams paskiria visą savo namą ir nuolatos juos gausina. Pasiekę brandos amžių ir turėdami savo sąskaitoje nemažai vertingų trofėjų, medžiotojai turėtų išmokti atrasti pasitenkinimą „daržovių pietumis su meile“, t. y. subtilesniais kuklesnės medžioklės malonumais, ir nesistengti žūtbūt nuvažiuoti į medžioklės fermas Afrikoje šaudyti gepardų savo trofėjų kolekcijai. Nors kiekvienas išsaugotas trofėjus turi pažintinę ir mokslinę vertę, tačiau suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas trofėjus yra išties vertingas biologinis eksponatas. Taip pat ne kiekvienas trofėjus turi emocinio pasitenkinimo ir prisiminimo džiaugsmo vertę, pavyzdžiui, koks nors septyniasdešimt aštuntas stirninas iš pusantro šimto. Jį net atsiminti sunku, turbūt neįmanoma. Šiuo atveju jau iškyla klausimas: ar taip besielgdamas medžiotojas dar išlieka etiškas? Ar jis dar sugeba džiaugtis, padėkoti Dievui už kiekvieną stebuklingą jo trumpėjančio gyvenimo dieną, praleistą gamtoje ir medžioklėje, ar jis, atimdamas gyvybę gyvūnui, elgiasi jau kaip „visada teisus ir mokus klientas“ parduotuvėje?

Nesaikingas trofėjų kaupimas kelia dar vieną etinį klausimą – o kam kaupi? Kas bus po tavęs? Ar vaikai ir anūkai medžios, ar giminės vertins ir saugos trofėjus? Gal jau dabar jiems yra nemalonūs tie dulkes kaupiantys daiktai? Biblija apie tai ne kartą sako, pvz., Senajame Testamente, Ekleziasto arba Mokytojo išminties knygoje:

„Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė“... „Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų. Ar kas be Jo gali valgyti ir mėgautis?“ (Ekleziasto 2; 21, 25).

Panašiai sako ir Naujasis Testamentas, pateikiami Jėzaus žodžiai iš Evangelijos pagal Matą (6, 19–21)

„Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.

Medžioklė – dovana, kurią turime branginti

Kokie gali būti medžioklės „turtai danguje“, t. y. dvasinės vertybės? Jau pats klausimas yra labai neįprastas, bet į tai sau atsakyti turėtų kiekvienas medžiotojas. Juk medžioklė – tai ir dvasinė vertybė, ir gyvenimo būdas, ir dvasinės praktikos rūšis. Medinius lankus ir strėles darantis tautietis mokslininkas medžiokle vadina savo gyvenimą. Anot jo, kad ir nešaudamas į žvėrį, nemedžiodamas, jis nuolatos viską stebi ir mato medžiotojo akimis. Ten – pėdsakai, čia – paukštis, čia – gera pieva stirninui ir taip be galo. Tai – asmeninių ryšių su gamta atnaujinimas ir nuolatinis atradimo džiaugsmas, ir savistabos forma. Tai gyvenimas medžioklėje ir medžioklė gyvenime.

Likimas lėmė, kad po tų nelemtų Medininkų įvykių aš dėl sveikatos būklės negaliu medžioti, nors apie tai svajojau beveik nuo ankstyvos vaikystės. Tačiau nenustoju pasaulio „matyti“ ir „girdėti“ tarsi medžiotojas, t. y. gamtai neabejingas žmogus. Iš patirties galiu pasakyti, kad ne dažnos medžioklės bei daugybė trofėjų medžioklę padaro džiugią ir prasmingą. Juk svarbiausia ne trofėjus, bet žmogus. Svarbu ne įvykių kiekybė, bet tai, kas medžiotojo širdyje ir galvoje įvyksta patiriant iš tikrųjų nepaprastų išgyvenimų medžioklėje. Medžioklė yra dovana, kurią reikia branginti.

Tad kokie gali būti medžioklės „turtai danguje“? Brangūs gyvenimo atsiminimai, džiaugimasis medžiotojo akimis stebima gamta, geri ir pagarbūs tarpusavio medžiotojų santykiai, atsakomybė Gamtai, azartas, Dievo dovanos – medžioklės trofėjai ir padėka už viską, kas mums duodama. O tai yra svarbiausia medžioklės etikoje ir pasisotinimo pradžia nuo šios gyvenimo „duonos“ rūšies.

Be abejo, nereikia turėti iliuzijų, jog krikščionis savaime bus motyvuotas gamtosaugininkas bei etiškas medžiotojas, gerai elgsis medžioklėje ir po jos. Daugeliui pakaks ir dalinės etikos „globoji-medžioji“, gražių uniformų, medžioklės ragų koncerto per Šv. Huberto dieną lapkričio trečiąją. Tačiau kalbant apie medžioklės etiką reikia prisiminti, jog ji susijusi su asmens pasaulėžiūra ir pasaulėžiūros pagrindu – tikėjimu. Arba kokiais nors asmeniniais įsitikinimais pagrindinėmis asmens bei visuomenės vertybėmis. Tačiau dažniausiai medžiotojų įsitikinimai būna gana riboti ir paviršutiniški, nes svarbių argumentų internete beveik nebūna. Verčiau atsigręžkime į krikščioniškas tikėjimo vertybes ir turėsime ne tik etinį pagrindą po kojomis.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-17 11:07

MIŠKININKAI PERSPĖJA: NEAUGINAME MIŠKO, BET ŠERIAME ŽVĖRIS


Vida Tavorienė
2020-02-11
valstieciu-laikrastis



Stipriai išaugus laukinių gyvūnų populiacijai miškininkai skundžiasi, kad jie tapo žvėrių šėrikais. Medžioklės plotų naudotojai teisiškai nėra įpareigoti sureguliuoti laukinių gyvūnų gausos, tad medžioklė tėra elito pramoga. Todėl miškininkams reikia vis daugiau investuoti į miško apsaugos priemones, o žemdirbiams maldauti kompensacijų už žvėrių padarytą žalą.

Sumedžiojama per mažai

Medžiotojų pateiktais duomenimis, nuo 2005 metų elninių gyvūnų padaugėjo apie 2–3 kartus. Kasmet šie gyvūnai sužaloja vis daugiau jaunuolynų. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, praėjusiais metais nauji žvėrių pažeidimai pastebėti beveik 2 300 ha miško plote. Pagrindiniai žalos darytojai yra elniniai žvėrys, kurie nukandžioja ūglius, nuskabo viršūnes, nulaupo žievę.

Padaroma žalos ir žemės ūkio pasėliams. Tačiau rajonų savivaldybių atstovai tvirtina, kad daug nuostolių pridarydavo šernai, jų sumažėjus situacija pagerėjo. Dabar dažniau minimi vilkų išpuoliai ir jų sukelti nuostoliai.

Aplinkos ministerijos (AM) skelbiamais medžiotojų duomenimis, 2019–2020 m. medžioklės sezono metu briedžių buvo beveik 18,2 tūkst. (per metus padaugėjo 1 585), tauriųjų elnių – apie 55,2 tūkst. (padaugėjo 7 874), stirnų – per 170 tūkst. (padaugėjo 14,7 tūkst.), danielių – 7 161 (padaugėjo 1 543), šernų – 11,6 tūkst. (per metus sumažėjo 3 733).

Nurodoma, kad praėjusį medžioklės sezoną (iki balandžio 15 d.) briedžių buvo sumedžiota 2 317 (318 daugiau nei ankstesnį sezoną), tauriųjų elnių – 7 876 (1 471 daugiau), stirnų – 28 931 (2 339 daugiau), danielių – 444 (67 daugiau), šernų – per 18 tūkst. (17,5 tūkst. mažiau, nei ankstesnį sezoną).

Kai kurių miškininkų manymu, elninių gyvūnų sumedžiojama per mažai. Anot jų, stirnų yra 8 kartus per daug, briedžių – 5 kartus, per gausi ir elnių populiacija. Elninių gyvūnų sumedžiojimo limitus nustato rajonuose veikiančios komisijos, į kurių sudėtį įeina aplinkosaugininkai, medžiotojai, miškininkai ir žemdirbiai. O šių žvėrių padarytą žalą privalo atlyginti medžioklės plotų naudotojai. Kėdainių ir Panevėžio krašto žemdirbių pasėlius gerokai apniokoja dar ir stumbrai, tačiau jų žalą kompensuoja valstybė.

Lieka tik stagarai

Miškininkai ragina didinti elninių gyvūnų sumedžiojimo limitus, o daliai jų iš viso atsisakyti limitų. „Per pastaruosius 5–7 metus stipriai pagausėjus elninių žvėrių skaičiui labai išaugo medžių pažeidimai. Nesureguliavus gausių briedžių, elnių ir stirnų bandų iki leistinų normų, neturėsime sveikų pusamžių medynų, jau nekalbant apie jaunuolynus“, – perspėja Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) atstovai.

Pasak jų, nepadeda jokie repelentai ar tvoros – pažeidimų mastas jaunuolynuose ir kituose miškuose – didžiulis. O nuostoliai atlyginami vangiai ir labai maža apimtimi.

AM duomenimis, Valstybinė miškų urėdija kasmet apie 2 mln. eurų išleidžia želdinių apsaugai – tvoroms ir repelentams. Labiau saugant valstybinius miškus laukiniai gyvūnai atsigriebia privačiuose miškuose.

„Dabar mes – ne miškininkai, o žvėrių šėrikai“, – kolegos miškininko iš Šilutės krašto mintį persakė LMSA valdybos narys Romualdas Cicėnas. Pasak jo, laukinių gyvūnų padarytos žalos mastas skiriasi pagal regionus: vienur ji mažesnė, kitur – didesnė.

„Ignalinos rajone savo akimis mačiau, kaip jaunuolyne buvo nugraužtos ne tik eglių viršūnėlės, bet ir visos šakos, ir dar jos buvo nutrintos ragais, pavasarį buvo likę tik stagarai. Ir toks vaizdas ne viename, bet dešimtyje hektarų. Eglaičių viršūnes žiemą paprastai nuskabo elniai ir stirnos, o pušų – briedžiai“, – aiškino miškininkas.

Jis pateikė statistikos: per vieną žiemą vienas briedis gali suėsti 5 ha pušų jaunuolyno želdinių, o į vieną ha susodinama po 5–7 tūkst. pušaičių. „Dabar išauginti jaunuolyną tikrai nelengva. Miškininkai naudoja repelentus, tačiau ir šie nebepadeda. Anksčiau naudojo repelentą, kurio sudėtyje buvo smėlio. Žvėrims skabant želdinius smėlis traškėdavo tarp dantų, ir tai juos turėjo atbaidyti. Tačiau tai nebeveikia, jie išragauja visas viršūnes. Dabar apdoroja kitu repelentu“, – pasakojo R.Cicėnas.

Medžioklė – tik pramoga?

Ūkininkai ir miškininkai neretai priekaištauja medžiotojams, kad šiems medžioklė terūpi kaip pramoga. LMSA valdybos narys sutiko, kad tose kalbose, matyt, yra dalis tiesos.

„Lietuvoje nėra žvėrių reguliavimo mechanizmo. Anksčiau urėdijose būdavo jėgeriai, bet paskutinius jų išvaikė prieš 10–15 metų. Medžioklės žinovai rimtai skaičiavo, kiek žvėrių gali išmaitinti miškas ir pan. Dabar to nėra. Sako, kad žvėrių gausą reguliuoja medžiotojų būreliai. Betgi į juos susirenka daugiausia aukštos padėties žmonės, kuriems rūpi pabendrauti, pamedžioti. Daug kas iš tų medžiojančių vyrų mėsos parduotuvėse neperka, jie valgo tik žvėrieną. O populiacijos reguliavimas – juodas darbas, gyvūnus reikia atrinkti, suskaičiuoti ir kt. Niekam tai neįdomu“, – samprotavo R.Cicėnas.

Per maži limitai

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) konsultantas biologijos, medžioklėtvarkos ir žuvininkystės klausimais, Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro docentas Egidijus Bukelskis svarstė, kad pateikiami duomenys apie labai stipriai išaugusią elninių gyvūnų populiaciją gali būti išpūsti.

„Sutinku, kad jų pagausėjo, bet teiginys, kad iki 4 kartų – iš piršto laužtas. Tikrai atsistatė briedžių banda, tačiau nesutikčiau, kad jų padaugėjo bent du kartus. Elnių galbūt ir padaugėjo du kartus. Duomenys nėra tikslūs, juos pateikia medžiotojai. Žvėrių apskaitą žiemą atlikome tik prieš 2 metus, o visuotinė apskaita nevykdyta nuo 2004 metų. Jeigu galėtume surengti medžiojamų žvėrių apskaitą ne tik pagal žiemos pėdsakus, bet ir pagal ekskrementus, galima būtų tikėtis realesnių skaičių. Tai turėtų inicijuoti valstybė, o medžiotojai, be abejo, prisidėtų“, – siūlė VU Gyvybės mokslų centro docentas.

Kalbėdamas apie elninių gyvūnų populiacijos reguliavimą jis užsiminė apie ne visada adekvatų medžioklės limitų nustatymą. „Medžiotojų klubai prašo vienokio limito, o jiems duoda, tarkime, du kartus mažiau. Ką jie gali padaryti? Sakykim, bandoje yra 30 elnių, jeigu sumedžiojami du ar trys, tai ar banda ir nuostoliai sumažės? Tikrai ne. Taigi komisijos neatsižvelgia į medžiotojų prašymus dėl medžiojimo limitų“, – aiškino E.Bukelskis.

Prašo išlygų

Pasak LMŽD konsultanto, priekaištai medžiotojams, kad jiems labiau rūpi elitinės medžioklės ir pramogos, yra emociniai. „Taip tik atrodo. Medžiotojai stengiasi išpildyti skirtus limitus, bet tai nėra taip lengva. Štai taurusis elnias – labai atsargus gyvūnas, jį sumedžioti nėra paprasta. Didelę dalį sumedžiodavome tik per medžiokles su varovais. Šiemet žiemos nėra, tad varymo metu ne taip lengva tarp žolių ir krūmų pamatyti žvėrį, o ilginti medžioklės termino irgi negalime. Yra ir daugiau įvairių problemų, kurias reikia spręsti kolektyviai“, – medžioklės niuansus aiškino E.Bukelskis.

Jis siūlytų suteikti tam tikrų išlygų medžiotojams, pavyzdžiui, leisti medžioti su garso slopintuvu. Tokiu būdu nebūtų baidomi laukiniai gyvūnai. „Po vieno šūvio žvėrys tą vietą aplenkia kelių kilometrų spinduliu. Galop tie garsai nereikalingi ir medžiotojų ausims bei visai aplinkai. 19 ES šalių tai leidžiama, o pas mus kažkodėl ne. Jeigu siekiame išspręsti problemą, turime pasitelkti visus įmanomus būdus“, – įsitikinęs LMŽD atstovas.

Būtų anarchija

VU Gyvybės mokslų centro docentas pabrėžė, kad ten, kur padaroma daug žalos žemės ūkiui arba miškams, turi būti nustatomas kitoks žvėrių sumedžiojimo limitas. „Seniai sutarta, kad mažai jauniklių vedančių gyvūnų biologiškai pagrįstas medžiojimo procentas – ne daugiau kaip 20–25 proc. populiacijos dydžio. Taip yra visame pasaulyje. Bet kai daromas ženklus poveikis miškams ar pasėliams, tada jau reikia tvirtinti gausos reguliavimo priemonių planą. Atsižvelgiant į regiono specifiką, galbūt ten reikia ir dvigubo limito“, – samprotavo jis.

E.Bukelskis užsiminė ir apie apsaugos priemones (tvoras, repelentus), kurios yra efektyvios saugant mišką. Jis tvirtino, kad medžiotojai yra nusiteikę prie to prisidėti neatlygintinai.

„Jei jaunuolynai nesaugomi, laukiniams gyvūnams neįsakysi jų neliesti. Jeigu vidury miško neaptveriame pasodintų pušelių, tai kaip briedžiui uždrausi jas graužti? Išnaudojus sumedžiojimo limitą, medžiotojams neprivalu atlyginti žalos. Ją ir apskaičiuoti nėra lengva. O ką daryti medžiotojų klubui, kai žvėrys ateina iš kitur, pavyzdžiui, briedžiai gali migruoti per 2–3 rajonus, jie ateina iš kitų šalių. Tad sunku papriekaištauti medžiotojams, kad savo užduoties jie neįvykdė. Taip yra ir kitose ES šalyse“, – aiškino LMŽD konsultantas.

VU Gyvybės mokslų centro docentas išsakė savo nuomonę ir dėl siūlymų nelimituoti kai kurių elninių gyvūnų medžioklės. „Tai būtų anarchija. Prieš kurį laiką kelis metus buvo nelimituojama stirnų medžioklė, tai medžiotojai jų sumedžiodavo mažiau. Dėl elnių ir briedžių patinų gal ir reikėtų pagalvoti, ar limitavimo atsisakyti. Tokia priemonė gal ir padėtų metams, bet tai nevienareikšmis klausimas“, – svarstė E.Bukelskis.

Stimulas – žalos atlyginimas

Algirdas Klimavičius, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausias patarėjas

Elninių gyvūnų padaugėjimas stačia kreive kyla į viršų. Tačiau reikia suprasti, kad tos kreivės nubrėžtos iš medžiotojų pateikiamų apskaitos duomenų. Dalis medžiotojų tą apskaitą, ko gero, atlieka „kabinetiniu“ metodu, neišeidami į mišką. Daug patikimesnis kasmet miškininkų atliekamas vertimas, kokį neigiamą poveikį žvėrys daro miško želdiniams ir medynams. Jeigu tas poveikis auga, limitas turėtų būti didinamas.

AM nepritarė siūlymams atsisakyti elninių gyvūnų medžioklės limitų. Prie AM yra sudaryta medžioklės tvarkymo konsultacinė taryba, kurios sudėtyje – medžiotojų, mokslo įstaigų, miškininkų, saugomų teritorijų žinybos atstovai. Dauguma jų nepritarė, kad reikėtų eksperimentuoti ir tam tikram laikui atsisakyti medžioklės limitų.

Buvo pasiūlyta nurodyti savivaldybėse sudarytoms komisijoms, kad jos imtųsi didesnės atsakomybės ir aktyviau didintų sumedžiojimo limitus. Žemių savininkai, ūkininkai, miškininkai, medžiotojai ir gamtosaugininkai turėtų kartu išsiginčyti ir nuspręsti, kaip turėtų būti valdoma žvėrių populiacija jų savivaldybėje.

Geriausia pareiga laukinių gyvūnų populiacijai reguliuoti – reikalavimas atlyginti žvėrių padarytą žalą. Jeigu sumedžiojimo limitai nebuvo išnaudoti, medžioklės plotų naudotojai privalo atlyginti nuostolius. Jeigu miško savininkai arba valstybinių miškų valdytojai labiau pasinaudotų šia teisės nuostata, tie klausimai spręstųsi greitai.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-17 11:05

Ribikauskas: ar medžioklę ir miškininkystę tvarkys asfaltiniai gamtos mylėtojai ?


agroeta.lt
2020 Gegužės 17
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas


Asfaltiniams užkliuvo ne tik lankai. Per dešimtmečius prirašyta siūlymų keisti, supaprastinti medžioklės taisykles, kurios surašytos taip, kad kuo daugiau būtų visokių kvailų draudimų, kad kuo daugiau būtų galima nubausti medžiotojų, laikant juos potencialiais nusikaltėliais.

Visi ankstesni aplinkos ministrai mažai atsižvelgdavo į tas pastabas. Priešingai, tik vis daugiau varžė medžiotojų veiklą. Kai dabartinis ministras Kęstutis Mažeika bent maža dalele pabandė (ko gero, tai medžioklę praktiškiau vertinančios jau buvusios viceministrės Rasos Vaitkevičiūtės nuopelnas) įsiklausyti į medžiotojų pastabas ir pasiūlymus, pabijoję prarasti dalį visuomeninių asfaltinių aplinkosaugos organizacijų vadų suklaidintų piliečių balsus, seimūnai ir Vyriausybės nariai perlaužė ministrui stuburą.

Sprendžiant iš vieno gatvės aplinkosaugininkų aktyvistų A. Gaidamavičiaus komentaruose paskelbtų kategoriškų „nebus“, medžioklės ir miškininkystės reikalus dabar tvarkys jau ne Aplinkos ministerija, o gatvinių gamtosaugininkų aktyvistai, sugebantys apgaule ir melu sutelkti miestiečių minias peticijų pasirašymui ir savo pusėn palenkti reitingus bijančius prarasti politikus.

Užsitęsę batalijos dėl medžioklinių prožektorių

Kas dar suerzino gatvinius gyvūnų mylėtojus medžioklės taisyklių pakeitimuose? Diskusijos dėl medžioklinių prožektorių sugrąžinimo į medžioklės procesą tęsiasi nuo pat šios priemonės uždraudimo. Tose vietose, kur žvėrys nuolatos trikdomi (priemiestiniuose, rekreaciniuose miškuose), maitintis jie išeina dažniausiai sutemose arba visiškoje tamsoje.

Tykojimo medžioklė leidžiama ir tamsiuoju paros metu. Tad kaip tinkamai nusitaikyti į norimą sumedžioti žvėrį? Nežinau, ar galėtų kas paneigti, kad šaudant tamsoje neapsišvietus, žvėrių sužeidžiama daugiau nei apsišvietus.

Žinoma, šaunant iš tinkamo atstumo, tinkamais ginklais ir šaudmenimis, bet tai, vėlgi, medžiotojo kultūros reikalas, o ne įrankio kaltė. Puikiai atsimenu tuos laikus, kai medžioklinių prožektorių nebuvo, o eksportines žvėrių sumedžiojimo užduotis reikėjo vykdyti. Norėdami nors kiek taiklesnį šūvį paleisti, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“, vamzdžių sujungimo lystelę nudažydavo baltai, taikiklio šratelį ištepdavo fosforu, prie vamzdžio montuodavo įvairiausius buitinius šviestuvus.

Kol nebuvo prožektorių, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“.
Kol nebuvo prožektorių, medžiotojai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių: šautuvų vamzdžių galuose pritvirtindavo iš kartono iškirptas „zuikio ausis“.
Akylesnieji taikymo linijos lygį suvesdavo vamzdžius, nukreipę į kokį šviesesnį dangaus lopinėlį, o po to nuleisdavo žemyn ir pildavo į žvėrį. Tad ar reikia dar kalbėti, kiek dėl tokio taikymo nubėgdavo lengvai ir sunkiai sužeistų žvėrių, kiek jų supūdavo.

O kaip neapšvietus pribaigti sunkiai sužeistą, bet nuo bokštelio dar keletą šimtų metrų nubėgusį ir ten bešliaužiojantį šerną? Palikti jį kankintis iki ryto arba kol jis pasislėps nugaiš. Jeigu sutemose pašautas žvėris susekamas šuns pagalba, kaip jį pribaigti neapšvietus, kai prie žvėries sukinėjasi šuo? Jeigu šiltuoju laiku (mėsa nelabai valgytina netgi žiemos metu žvėrį neapdorojus ilgesnį laiką) vakare sunkiai sužeistus žvėris sekimui ir pribaigimui (dažnai pribaigti ir nereikia) paliksime iki ryto, tokius laimikius vis vien reikės laikyti prarastais, nes jų mėsa netiks vartoti maistui. Tačiau tamsoje žvėries suradimui ir pribaigimui būtinas šviesos šaltinis ir daug patogiau, kai jis pritvirtintas prie vamzdžio, ypač kai medžiotojas žvėrį tykojo vienas.

Tačiau medžioklės priešininkai pasisako netgi prieš medžioklinių šunų naudojimą sužeisto žvėries sekimui tamsoje. Tai gal jie galėtų pademonstruoti, kaip miško tankmėje surasti ir pribaigti sužeistą žvėrį be šuns ir prožektoriaus? Beje, prožektorius visą laiką buvo leidžiama naudoti šernų medžioklėje tykojant, tad kodėl „gamtos mylėtojus“ taip sunervino, kai prie šernų pabandyta pridėti ištisus metus leidžiamus naikinti plėšriuosius žvėrelius, nutrijas, ondatras? Šernus leidžiama medžioti ištisus metus, tai nesąžiningi medžiotojai, tuo prisidengdami, prožektorių galėjo naudoti ir medžiojant kitus žvėris. Tačiau tai jau asfaltinių gamtininkų ir mūsų valdžios bėdos – medžiotojus laikyti potencialiais nusikaltėliais...

Reikalą išspręstų leidimas naudoti naktinio matymo taikiklius, kai žvėrys būtų nukaunami, nesukeliant jiems streso, šaunant į ramiai besimaitinančius ar einančius į maitinimosi vietas žvėris.

Su medžiokliniais šunimis efektyvi ir naktinė mangutų medžioklė, nes dienos metu juos gali sumedžioti nebent su urviniais šunimis, atkasinėjant urvus. Tokiose naktinėse medžioklėse net šautuvas nereikalingas. Reikia tik pasirinkti kanopiniais žvėrimis mažai besidominčius arba specialiai mangutus medžioti dresuotus šunis. O gyvūnų globėjai, manau, myli ne tik vilkus. Jiems turėtų rūpėti ir smulkioji fauna, kurią galabija mangutai, lapės ir kiaunės. Gatvių gamtininkai savo iškreiptoje vaizduotėje, matyt, regi tokius vaizdus, kai naktimis medžiotojų būriai su agresyvių kovinių šunų bandomis bastosi po miškus, durklais užbadydami šunų užspeistus žvėris – fantazijai ribų nėra...

Stirnas patys medžiotojai saugo labiau, nei to reikalauja medžioklės taisyklės

Visuomeninių gamtos mylėtojų organizacijoms kliūna ir ketinimas panaikinti stirnų bei danielių sumedžiojimo limitus. Tai vėlgi išankstinis, niekuo nepagrįstas medžiotojų priskyrimas gyvosios gamtos plėšikų kastai. Netgi ir Seimo bei Vyriausybės kai kurie nariai laiko, kad medžiotojai yra kažkokie išbadėję šakalai, kurie, paleisti nuo grandinių, išpyškins ir suvalgys visus valgomus žvėris.

Valdžia įsitikinusi, kad tik tos grandinės padeda išsaugoti gausias kanopinių žvėrių populiacijas. Tačiau yra priešingai – tik medžiotojų dėka tos populiacijos vis dar klesti Lietuvoje. Yra medžiotojų klubų, kur patys medžiotojai uždraudę savo medžioklės plotuose medžioti suaugusias stirnų pateles bei perspektyvius stirninus ir prasižengusiems šauliams taiko vienokias ar kitokias sankcijas.

Kaip nustatomi tie limitai? Medžiotojų klubai medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo komisijoms pateikia elninių žvėrių apskaitas, kurių tikslumo komisijos patikrinti niekaip negali, tad, kaip taisyklė, nustato tokius sumedžiojimo limitus, kokių medžiotojai prašo. Tik retais atvejais, kai medžioklės plotuose parodomi tikrai nerealūs žvėrių skaičiai, komisijos ryžtasi prašomus limitus pakoreguoti.

Kai žvėrių apskaitos labai netikslios arba iš viso nevykdomos, teisingų sumedžiojimo limitų nenustatysi. Dėl šios priežasties tikslinga atsisakyti bent stirnų medžioklės limitavimo. Tai jau buvo padaryta netolimoje praeityje ir stirnos neišnyko. Priešingai, jų populiacija tik gausėjo. Tad limitavimo sugrąžinimas buvo tik noras sudaryti sąlygas kuo daugiau nubausti medžiotojų: visos tos etiketės ausyse ir žinojimas, kada ir kurioje miško vietoje esant, sumedžiotam žvėriui jas įsegti dažnai (aplinkosaugos inspektorių džiaugsmui) medžiotojus supainiodavo.

Danielius perka ir savo medžioklės plotuose veisia patys medžiotojai, tai kodėl valdžia turėtų kištis į jų medžioklės reguliavimą. Patys medžiotojai, įsigiję keletą danielių, juk nepuls juos tuo pat sumedžioti, o palauks, kol jų prisidaugins tiek, kada bus galima pradėti racionaliai naudoti jų bandą. Didžiausia medžioklės priešų ir valdžios klaida – tai manymas, kad Lietuvos medžiotojai nesugeba tinkamai šeimininkauti savo medžioklės plotuose, kad jiems reikalingi tokie prievaizdai kaip A. Gaidamavičius, V. Balys ir kiti.

Draudžiami medžioti žvėrys nevalgomi

Gyvūnų teisių gynėjus ir kai kuriuos Seimo narius papiktino dar ir tai, jog pribaigus akivaizdžiai sužalotus žvėris, kuriems nėra nustatyti medžioklės terminai (pavyzdžiui, stumbras), net po visų taisyklėse nustatytų procedūrų su aplinkosaugininkais ir veterinarijos tarnyba, atsisakius gyvūną tyrimams paimti mokslo įstaigoms, buvo bandyta leisti suvartoti medžiotojams.

Pabijota, kad gali akivaizdžiai padaugėti tariamai sužeistų draudžiamų medžioti žvėrių. Bet tada parodoma, kad nepasitikima ne tik medžiotojais, kas jau įprasta, bet ir aplinkosaugos bei veterinarijos tarnybomis. O jeigu taip, tai peršasi mintis, kad neverta pasitikėti ir tais nepasitikinčiaisiais, kuriems visi piliečiai yra potencialūs nusikaltėliai: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa – skelbia liaudies išmintis. Taigi, susidūrime su automobiliu kojų netekusį stumbrą teks vežti utilizuoti į Rietavą ir, ko gero, medžiotojų klubo, kuriame sužalotas gyvūnas pribaigiamas, lėšomis, nes tokio žvėries skerdienos paprastai neatiduosi nei vaikų darželiui, nei senelių prieglaudos namams ar kokiai nors labdarai.

Ne visi pakeitimai patiko ir medžiotojams

Nereikalingas saugaus elgesio medžioklėje egzaminų sutankinimas nuo 5 metų iki 3 metų. Kelių eismo taisyklės daug sudėtingesnės, autoįvykiuose žūsta nemažai žmonių ir gyvūnų, tačiau vairuotojai neegzaminuojami kas keletą metų.

Ministras K. Mažeika jau seniai siūlo didinti medžiotojams mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir už tas lėšas steigti šaudyklų, kuriose galėtų treniruotis medžiotojai, tinklą. Siūlo taip atkakliai dar nuo tų laikų, kai vadovavo Seimo Aplinkos apsaugos komitetui. Nori nenori, bet peršasi mintis, jog tuo jis suinteresuotas asmeniškai. Geriau tos, iš medžiotojų (beje, nepagrįstai) padidintų mokesčių surinktos lėšos, būtų panaudotos teisingam žalos atlyginimui už gyvulių augintojų vilkų nudaigotus veislinius avinus, o egzaminų kartojimo reikėtų atsisakyti visiškai.

Iš patrankos į žvirblį

Netikęs reikalavimas visus kanopinius žvėris leisti medžioti tik kulkomis. K. Mažeika šią nuostatą pristatė kaip pačią pažangiausią taisyklių pakeitimuose. Tačiau taip nėra – stirnas ir jauniklius šernus puikiausiai galima šauti 5-6 milimetrų skersmens grankulkėmis ir sužeistų žvėrių nebus daugiau nei šaudant kulkomis.

Tokio dydžio grankulkių šovinio užtaise būna daug. Kalbant apie smulkus žvėris, pakaktų ir 4 mm grankulkėmis pataikyti į gyvybiškai jautrią kūno vietą. Ir tai lengviau padaryti, nei pataikyti nemenku švino gabalu, šaunant iš stambesnio kalibro lygiavamzdžio šautuvo.

Ypač keblu būtų šaudyti kulkomis varymo medžioklėse, kai kulka pataikyti į tarp trako krūmų, tankaus pomiškio bei aukštų žolių greitai skuodžiančius smulkius žvėris yra gana keblu, o žvėrelį sužeisti, ypač iš lygiavamzdžio šautuvo paleista kulka, dar lengviau nei šaudant stambiais šratais ar smulkiomis grankulkėmis.

Yra daug pavyzdžių, kai kulkomis „nusprogdinami“ žvėrių žandikauliai, nukertama koja ir gyvūnas po šūvio dar toli nubėga. Kita vertus, medžioklėse, ypač varymo, visada dalyvauja medžiokliniai šunys ir, nežiūrint, kokiu užtaisu žvėris sužeidžiamas, šunys jį greitai sulaiko ir žvėris pribaigiamas, neleidžiant jam ilgai kankintis.

Varymo medžioklėse šaudyti kulkomis yra ir daug pavojingiau. Nebent tokiai medžioklei miškas būtų specialiai paruoštas: šaulių linijoje pastatyti bokšteliai ir šaudymo kryptimis nuo augalijos pravalyti spindžiai, bet visuose medžioklės plotuose tai padaryti neįmanoma.

Tenka apgailestauti, bet varymo medžioklėse vis dar pasitaiko nelaimingų atsitikimų, kai paleidus neatsargų šūvį arba dėl rikošeto kliudomi medžioklės dalyviai. Kai miške gausiai skraidys ne švininės boružėlės, o švininės kamanės, pastarųjų atsitiktinis įgėlimas kuriam nors medžioklės dalyviui gali baigtis liūdnai.

Prie medžiotojų interesus tenkinančių medžioklės taisyklių pakeitimų ir papildymų galima priskirti jau minėtą medžioklinių prožektorių naudojimo praplėtimą, leidimą medžioklėje naudoti trumpuosius ginklus žvėrių pribaigimui, atsisakymą bausti medžiotojus, kai vienu metu limituojamų žvėrių nušaunama daugiau nei yra limito likučiuose ir tykojimo medžioklėse, kai medžioja daugiau nei vienas medžiotojas ir kitus mažiau esminius pakeitimus. Tačiau visa tai būtų buvę, jeigu būtų buvę... O dabar iš išpūstų taisyklių koregavimo didelių burbulų, jiems sprogus, pasklido tik blogas kvapas.

Reikia keisti miškų ir medžioklės valdymo struktūrą

Akivaizdu, kad Aplinkos ministerija nesusidoroja, pirmiausia, su miškų, o po to ir su miškais glaudžiai susijusios medžioklės valdymu. Šias sritis jau pradėjo reguliuoti asfaltinių gamtininkų organizacijos, įvairiais apgaulės būdais pasitelkę daugiausia miestiečių minią.

Gana svarbi miškininkystės dalis yra miško žvėrių, ypač kanopinių, ir miško santykiai, jų teisingas reguliavimas. Kadangi žvėrių populiacijų gausą reguliuoja medžiotojai, miškininkystėje svarbų vaidmenį vaidina ir medžioklė. Nuo elninių žvėrių gausos priklauso, kokius miškus galėsime išauginti ateities kartoms.

Dabar jau „grįžta“ sovietiniai laikai, kai elninių žvėrių buvo priveista tiek, jog nebuvo galima išauginti kai kurių medžių rūšių (pušų, ąžuolų, uosių) medynų, nes jų želdinius ir jaunuolynus nusiaubdavo briedžiai, elniai bei stirnos. Miškų mokslininkai, kaip antai, profesoriaus habil. dr. Vytautas Padaiga, kuris per visą savo mokslinės veiklos laikotarpį nagrinėjo žvėrių ir miško santykius, nustatė leistinas kanopinių žvėrių tankio miško ploto vienete normas, kad žvėrys ženkliai nepažeistų medynų.

Tačiau šiandien tai visiškai pamiršta ir žvėrys vėl niokoja miško želdinius ir jaunuolynus. Miško biogeocenozės yra sudėtingas atmosferos, dirvožemio, augalijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų kompleksas, kuriam būdinga visų jo komponentų tarpusavio sąveika, medžiagų ir energijos apykaita. Todėl iš miško resursų sąrašo negalima išbraukti medžiojamosios faunos. Tačiau tenka apgailestauti, kad tiek sovietmečiu, tiek ir dabar medžioklės ir miškų ūkiai eina skirtingais keliais, kad valstybinių miškų valdytojai ir miškų savininkai (beje, ir laukų bei vandenų) praktiškai visiškai nušalinti nuo medžioklės proceso reguliavimo.

Pasak V. Padaigos: „Išlaikyti ekologinę pusiausvyrą tarp miško augalijos ir kanopinių žvėrių gali tik miškų valdytojai bei savininkai iš vienos pusės, ir medžiotojų klubai, iš kitos“. Tad protingiausia būtų, kad medžioklės procesą reguliuotų miškininkai.

Tikslinga būtų grįžto prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsteigimo, kurioje būtų sprendžiami ir medžioklės reikalai. Ministerijos pavadinime būtinai turėtų būti žodis „miškų“, kad nebūtų miškai tik permetinėjami iš vienos ministerijos į kitą, kaip buvo iki šiol. Juk anksčiau buvo ir savarankiška miškų ministerija.

Dabar, kai valdžioje stumdomasi dėl Žemės ūkio ministerijos išmėtymo po visą Lietuvą, ta ministerijos dalis, kuri tvarkytų miškų reikalus, galėtų įsikurti Kaune, kur yra didelis miškų ir medžioklės mokslų potencialas, o ministerijos miškų daliai galėtų vadovauti vienas iš viceministrų.

Žvėrys daugiausia gyvena miškuose, maitinasi laukuose ir miškuose, daro žalą žemės ūkiui ir miškams, o žvėrių gausą reguliuoja ir žalą atlygina medžiotojai. Jei medžioklė priklausytų jungtinei Žemės ir miškų ūkio ministerijai, atsirastų normalūs santykiai tarp medžiotojų ir žemių bei miškų savininkų ar valdytojų. Aplinkos ministerija galėtų, nebent, vykdyti kontrolės funkcijas.

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-15 16:42

https://www.medzioklezurnalas.lt/prisij ... QxqrOQoJeY

Prisijunkite prie akcijos #ašmedžiotojas

Linda Dombrovska
Reportažas
13:30, 15. Gegužė 2020



Gegužės 14 d. feisbukas pajuto medžiotojų galią. Pradėta akcija #ašmedžiotojas, prie kurios prisijungia vis daugiau medžiotojų, ginančių savo teises ir pasisakančių prieš ultražaliųjų organizacijų terorą ir siekį reguliuoti medžioklę Lietuvoje.

Svarbiausia, kad įrašas būtų viešas. Publikuoti jį medžiotojų grupėse nėra prasmės.
Jeigu nori prisijungti prie akcijos, paskelbk savo feisbuke nuotrauką iš medžioklės, pridėk grotažymę #ašmedžiotojas ir tokį tekstą:

Lietuvos medžiotojai – ne vieni: mus remia Europa
Reportažas
1 diena

Vienintelis žurnalas medžiotojams – Medžioklė
Išskirtinis
2 valandos
TAIP! AŠ – MEDŽIOTOJAS, didžiojuosi tuo ir nebijau atvirai pasakyti. Gana šmeižti medžiotojų vardą! Netikėkite niekuo, kas rašoma medžioklės tema, ypatingai tų, kurie neišgali argumentuotai išsakyti savo pozicijos ir vis kartoja tas pačias įžeidžiančias frazes! Jei tarp mano draugų yra žmonių, kurie turi klausimų apie medžioklę – klauskite! Niekuo jūsų neįtikinėsiu ir nepiršiu savo nuomonės.Jei tarp mano draugų yra manančių, kad medžiotoją ar jo šeimos narį reikia nušauti – paspauskite mygtuką nebedraugauti ir tyliai pasitraukite.

Medžioklei valio!

Re: Straipsniai internete apie medžiotojus ir medžioklę

medziotojas » 2020-Geg-13 06:53

Medžioklė būna visokia


Selemonas PALTANAVIČIUS Gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, knygų autorius
suvalkietis.lt


Svarstant Medžioklės įstatymo pataisas ir siūlant įteisinti medžioklę su lanku, kyla daug diskusijų. Diskusijos, kaip sakė senovės romėnai – sveikų ir protingų žmonių pokalbis. Taigi tebūnie jis toks. Tačiau diskusija galima, kai kalbėtojai žino viską arba, kai žino, ką nori pasakyti. Štai ir dabar sugrįžtame prie seno klausimo – medžioklės su lankais. Kodėl sugrįžtame? Taigi, 1992 metais šis būdas buvo įteisintas. Ar jis buvo kultivuojamas? Tikrai ne. Todėl toliau apie tai kalbame tikėdamiesi, kad atsiras, kas kalbės kitaip. Gal taip išsivystys diskusija?
Šiandien kalbėti apie medžiok­lę ir jos prigimtį lyg ir keista: žinoma, kad tik pradėję medžioti ir valgyti mėsą mūsų tolimi protėviai tapo Homo sapiens, taigi, protingaisiais žmonėmis. Jie patys to nežinojo, tačiau jų nervinės veiklos skatinami veiksmai leido jiems tobulėti. Šeimos vyrai medžiotojai buvo ne tik garantija genčiai, bet ir stimulas tobulėti protingajai žmonijai. Kaip seniai tai buvo, tiesa? Tačiau, jei pažvelgsime plačiau – visai neseniai, nes tai neskaičiuojama milijonais metų, o paprastas žvirblis (kaip rūšis) yra daug kartų „vyresnis“ už medžiojantį žmogų.
Lankas, ietis, pagaliau paraku užtaisomas šautuvas buvo jau kitokio progreso ženklai. Šiandien galvojame, kad visa tai tapo praeitimi. Tačiau taip sakydami klaidiname save ir visuomenę. Be to, tie, kas neigia medžioklę, negali pripažinti, kad žmonija padarė klaidų, kurias ištaisyti, ko gero, nepavyks net to aktyviai siekiant. Kokios jos?

Pasirodo, kad dėl žmogaus veik­los pakeistoje aplinkoje (kai kur tikrajai gamtai likę vos keli procentai natūralios gamtos) neliko nieko kito, kaip žaisti pagal netikusias taisykles – reguliuoti žmogui žalą darančių gyvūnų populiaciją arba veisti tuos, kuriuos žmogus išnaikino. Ar galima sustoti ir to nedaryti? Ko gero, šiandien tai jau neįmanoma. Taigi medžioklė, kaip vienų rūšių gausos ir kitų rūšių apsaugos priemonė, turi gyvuoti. Kol kas niekas nepasiūlė nė vieno racionalaus būdo šiai problemai kitaip spręsti. Siūlymas nedaryti nieko yra bandymas pabėgti nuo atsakomybės. O mums tokių žmonių ir tokių pareiškimų nereikia.
Grįžkime prie dabar mums neįprasto medžioklės būdo – lankininkystės arba medžiojimo naudojant lanką. Turėtume manyti, kad tai, panašiai kaip ir medžioklė su ietimi, su spąstais ir tinklais, yra labai senas amatas. Tačiau pripažįstant jo archaiškumą reikia pasakyti, kad medžioklinis (ir sportinis) lankas modifikavosi, pasikeitė. Tie, kas nežino tokios medžioklės principų, gali susidaryti nuomonę, kad žmogaus rankose laikomas lankas pavirsta superginklu, galinčiu grobį pažeisti už šimtų metrų. Tačiau tai – tik neišsipildžiusių vaikystės svajonių vaisius. Iš tiesų medžioklinis lankas yra tik protingo, labai mokyto, labai pasiruošusio medžiotojo įrankis. Ar šiandien jį galime laikyti konkurentu šaunamajam ginklui?
Lanko su temple ir strėlėmis laikyti praeities ginklu negalima. Jis yra labai galingas, o naudojant technines priemones – ir labai pavojingas. Europoje kai kur jis tebenaudojamas praktiškai nuo akmens amžiaus (tik modernizuotas), tačiau kadangi medžioklė seniai nėra išgyvenimo laidas, lankas yra tik sporto įrankis. Šiandien Europos teisė leidžia medžioklę su lanku ir strėlėmis. Primenu, kad Lietuvoje ši medžioklės rūšis buvo leista 1992 m., bet po kiek laiko buvo panaikinta. Beveik visos Europos Sąjungos valstybės tokią medžioklę leidžia. Paskutinės tokį sprendimą 2017 m. priėmė Danija, taip pat ir Suomija, leidusi su lankais medžioti kanopinius žvėris, išskyrus briedžius.

Norint apžvelgti visą medžiok­lės su lankais praktiką ir ją reglamentuojančią teisę, prireiktų daug laiko. Ar Lietuva netaps kitokia, nei visos Europos valstybės, ar čia nesubujos lankininkų armija? Kai kas mano, kad taip ir bus. Tačiau pastarieji turbūt niekada rankose nelaikė lanko ir neskaitė knygų apie indėnus. Net ir didžiausi skeptikai mano, kad optimalus medžiotojų su lanku skaičius Lietuvoje neviršys 50. Optimistai sako: jų bus 30. Žinoma, tam bus sukurta tiekimo sistema, aptarnavimo. Verslui tai bus nemenkas stimulas.
Pažiūrėkime į medžiotojus-lankininkus kitose valstybėse. Kad ir JAV, Didžiosios Britanijos salose. Jiems keliami reikalavimai yra kur kas aukštesni, nei medžiotojams su šaunamuoju ginklu. Tam jie turi ilgai ruoštis, išlaikyti egzaminus, mokėti begalę biologinių dalykų. O po to sėlinti, tykoti, kol žvėris ar paukštis (kad ir laukinis kalakutas) prieis per 25–30 metrų. Tikrai niekas nemedžioja žvėries, esančio už 50 ar 70 metrų, nes iš tokio atstumo tikimybė jį nukauti yra niekinė. O sužeistas ir nerastas žvėris yra ne tik gėda, bet ir galimybė netekti teisės medžioti šiuo būdu. Visos strėlės yra su medžiotojo žymomis, tad tokia strėle sužeistas, kritęs žvėris yra labai svarbus įrodymas.
Tačiau grįžkime į Lietuvą. Nepanašu, kad medžiotojų su lanku staiga atsirastų daug. Nepamirškime, kad leidžiamas medžioklės būdas su plėšriaisiais paukščiais postūmio atsirasti sakalininkams nedavė. Čekai, beje, su plėšriais paukščiais medžioja ir seniai, ir aktyviai. Britai – taip pat. Taigi, ar mūsų bandymai ginčytis dėl tokio medžioklės būdo dar kartą nerodo, kad mes kalbame ne apie esminius dalykus? O jei kalbame, ar tikrai turime argumentų, ar gaudome palankų vėją? Jei neturime, gal nekalbėkime. Čia panašiai, kaip su ta menama vilkų poveikio tyrimo praktika – jeigu eisime miesto (kad ir Vilniaus) centrine gatve ir praeivių klausime, ar nebijote vilko, gausime visai įdomų, bet nieko nesakantį rezultatą. Taip, tie, kas vaikšto miesto gatve, tikrai jo nebijo. Tačiau paklauskite tiek pat pamiškės gyventojų, kur vilkas vasarą išpjovė avis, ožkas ir dar nugvelbė keletą veršiukų, ir rezultatas bus kitoks. Tai ko mums reikia: apklausos rezultato, ar protingo sprendimo?

Selemonas PALTANAVIČIUS
Gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas,
knygų autorius

Į viršų