Pasaka ne pasaka
Herkus Baranauskas-Deltuvis
Birželio 28 d.
fakjubokas
Seniai seniai gyveno toks pilkasis Kardinolas, Vytautu Žemu Kalneliu vadinamas.
Sklinda kalbos, kad kadaise tas Žemas Kalnelis vieną galingą šalį sugriovė. Gal sugriovė, gal tik prie griūvančios sienos ranką pridėjo laiku ir tapytojai tinkamo momento drobę nutapė...
Gal net ir sugriaut nenorėjo, tik taip savaime gavosi, nes talentą viską aplink griaut turėjo... O kad tas griuvimas daugumai patiko, tai negi atsisakys tokios garbės. Bet ar ta garbė pelnyta, ar ne, kas dabar atsakys...
Tas Kardinolas vis karaliumi tapti norėjo. Bet vis atsirasdavo kitų, kilmingesnių ar greitesnių už jį. Tų, kurie vis nugvelbdavo karūną iš po nosies.
Kažkoks prakeiksmas, lydintis Vytautus nuo žilos senovės, ne kitaip...
Nepadėjo nei užkalbėjimai, nei keiksmai. Nei vilionės, nei dainos.
Taip ir neužsidėjo Kardinolas tikros karūnos.
Tačiau turėjo tas Kardinolas Anūką. Reto bjaurumo, arogantiškumo, pasipūtimo ir nesiskaitymo su kitais derinį. Žodžiu vertą savo senelio vaikį.
Tam Anūkui Kardinolas net savo įkurtą gildiją paliko, kad tik vaikui būtų lengviau į karaliaus sostą įlipti.
Bet Anūkas ir čia pademonstravo, kad yra vertas savo senelio vardo.
Ir gildijai reikalus sugadino, ir žmones prieš ją bei save nuteikė.
Kardinolui ištikimi trubadūrai Anūko pralaimėjimus kaip pergales baudžiauninkams vis pateikt mėgino, todėl gildija dar kurį laiką gyvavo baudžiauninkų ir trubadūrų dėka, tačiau laisvi valstiečiai ne tik neramumus pradėjo kelti, bet net pačiame sostapilyje šurmuliavo, nebebijodami nei dvaro skalikų, nei trubadūrų...
Išsigando Kardinolas, kad jo mylimasis Anūkas karūnos nebegaus, tai nutarė nors medinę, nors netikrą, bet karūną pats užsidėti...
Ir užsakė Kardinolas karūną pas tuos pačius stalius, kurie Gudijos (gretimos karalystės, valdomos tos pačios mosties valdovo, kaip ir Kardinolas) netikrai vaidilutei netikrą skaistybės vainiką išdrožė...
Ir pradėjo gausti trubadūrų trimitai, ir pakilo į dangų krankliai, nešiodami po šalį žinią - Vytautas Žemas Kalnelis bus karūnuotas.
Bet staiga pakilo vėjas ir išnešiojo smėlio bokštus, kuriuos bežaisdamas to Kardinolo Anūkėlis supylė...
Ir pakilo bangos, ir nuplovė to smėlio (ir ką į jį spėjo tas Anukėlis pro nuleistas kelnytes padaryti) likučius į Nemunus...
Ir Lapinas ten buvo, ir Riliūtė... Ir net kreivas dulkėtas Šimas Mašius buvo, surūgusį nealkoholinį alų gėrė, burnoj gal skiepus, gal kasiakus turėjo, bet nemunai viską nuplovė...
Kiek laiko praėjo, bet dar ir dabar žmonės tos smėlio pilies vietą aplenkia. Nes sako, ramią dieną iki šiol siera atsiduoda.
Nors maldininkai tą vietą net su maldomis išvalyti mėgino, bet to nepakako, nes kai kurie vyskupai tos vietos šventinimui nepritarė... Matyt savo tikro šeimininko nuliūdint nenorėjo...
O kaip ten su ta medine karūna baigėsi? Nežinau. Mano stebuklingas dubuo su obuoliu to neparodė.
Bet spėju, supuvo ta karūna. O Žemas Kalnelis į Gilią Duobę pavirto. Su visais skalikais ir trubadūrais.
O žmonės toje šalyje laisvi paliko. Ir laimingai amžių amžius gyveno.
Be Kardinolo, be jo gildijos. Be netikros svetimos vaidilutės ir be saracėnų.
Gyveno, vieni kitus mylėjo ir vaikus augino.