Žvėrių bandos dundėjimas girininkui teikia ramybę
Vijolė KASINSKIENĖ,
panskliautas.lt
2015 rugsėjo 08 d.
Nuosavas žvėrynas S.Markevičiui pelno neneša, tačiau jam svarbiau stebint žvėris pajusti ramybę ir taip praturtėti emociškai. A.Švelnos fotomontažas
Praradę amą, net kvėpuoti pamiršę, Rokiškio rajone žiūrime į vos už keliasdešimties metrų nuo mūsų bėgančią šimto žvėrių bandą. Taurieji elniai, stirnos, danieliai, muflonai tik žvilgteli mūsų pusėn ir lekia tolyn. Mums tai – atrakcija, o šį žvėryną išlaikančiam ūkininkui Sigitui Markevičiui – įprasta kasdienybė.
Pasigrožėti žvėrimis leidžia nemokamai
Vietiniai Kamajų seniūnijos Greviškių kaimo gyventojai puikiai žino, kad netoli Kamajų girininko S.Markevičiaus namų vėlų vakarą gali išvysti įspūdingą reginį. Prie aptvaro grūdais pasimaitinti atšuoliuoja didelė laukinių žvėrių banda.
Smalsuolių S.Markevičius nebaido. Pasak jo, tegul žiūri žmonės, jeigu jiems tai patinka, tik žvėrių tegul nebaido.
Stebėti miško gyventojus nepavojinga – visi jie yra už aptvaro. Drąsesni lankytojai, atėję dienos metu, kai žvėrys dar nealkani ir nepasirodo prie aptvaro, paprašo S.Markevičiaus pavežioti džipu po mišką.
„Leidžiu žmonėms gėrėtis mano žvėrimis nemokamai. Neseniai buvau Klaipėdoje esančiame žvėryne. Ten už viską reikėjo mokėti. Turbūt kuo daugiau žmogus turi pinigų, tuo daugiau jam ir reikia“, – svarstė S.Markevičius.
Ramybę randa miške
Girininkas nepratina savo žvėrių prie glostymo. Mat jis įsitikinęs, kad žvėrys turi būti tik laukiniai. Tačiau jis pripažįsta, kad augintiniai jau priprato prie jo, – kai jis su visureigiu įsuka į mišką, jie prisileidžia jį maždaug 30 metrų atstumu. Kitų lankytojų jie vengia.
Tuo įsitikinome ir mes: į mišką, lydimi S.Markevičiaus, ėjome pėsčiomis. Girininkas rodė ranka į medžius, nulaužtas jų šakas, apgadintus kamienus. Miškas yra paaukotas žvėrims, tie, bandydami savo ragų tvirtumą, medžius per rują kaip reikiant apgremžia.
Žvėryno aptvaras – 13 hektarų dydžio, 3 hektarus jo sudaro miškas.
S.Markevičius paliko mus stovėti vienoje vietoje, prieš tai paliepęs nejudėti ir nekalbėti. Pats jis nuėjo ten, kur ganėsi būrys žvėrių, ir pasakė atvysiąs juos iki mūsų.
Laukėme jų nekantriai, sukaustyti ir baimės, ir smalsumo. Galop jau iš tolo išgirdome kanopų bildesį, krūmų šlamėjimą.
Netrukus ir pamatėme: taškuotuosius danielius, mūsų miškuose laisvėje nesiveisiančius raguotuosius muflonus – kalnų ožius, didžiausiais ragais pasidabinusius tauriuosius elnius, stirnas. Žvilgsnis glostyte glostė šiųmečius šių žvėrių jauniklius. Vienas kuris gražuolis dar žvilgtelėjo į mus, bet nesiartino, nubėgo savais keliais.
Vėliau girininkas šią atrakciją mums pakartojo: nuėjo į kitą pusę dar kartą vyti žvėrių, kad dar geriau juos pamatytume.
Šį kartą stovėjome kitoje vietoje. Tačiau viskas įvyko ne taip. Bildesys kilo, bet iškart ir nutilo. Mat bandos vedlė stirna mus pamačiusi sustingo. Pro vieną medžio kamieno pusę ji ištiesė ilgą kaklą, pažiūrėjo į mus vieną kartą, apsidairė, pažvelgė į už jos stovinčią bandą, dar kartą pažvelgė į mus pro kitą kamieno pusę ir apsisuko bėgti atgal. Bildesys nudundėjo į kitą pusę.
„Tai toks čia gyvenimas. Kai noriu ramybės, atvažiuoju, pasiimu žiūronus ir stebiu juos. Man čia patinka“, – pasakojo S.Markevičius.
Už elnią – tūkstantis eurų
Auginti žvėris savo malonumui girininkas pradėjo prieš dešimt metų. Iki šiol ši veikla jam neatsipirkusi, nors būtent apie atsipirkimą jis ir galvojo kurdamas savotišką lietuvišką safarį. S.Markevičius aiškino, kad žvėrims reikia nemažo kiekio pašaro, o pardavinėti augintinius dar ne laikas.
Prieš užsiimdamas žvėrių prekyba girininkas žada padaryti jų atranką, kad nebūtų kraujomaišos, apsigimimų. Pasak jo, pirma giminingų jauniklių karta – dar nieko blogo, bet vėliau, vedant kitas kartas, gali prasidėti apsigimimai. Tuomet ir trofėjai bus negražūs, ir patys jaunikliai augs neatsparūs ligoms.
Pagal leidimą, S.Markevičiaus žvėryne gali būti 150 žvėrių. Būtent kitąmet tiek jų ir turėtų būti.
Vis dėlto pašnekovas įsitikinęs, kad ši prekė jam niekada neatsipirks, nors jų rinkos kaina – gan nemaža.
S.Markevičiaus žiniomis, taurusis elnias kainuoja apie tūkstantį eurų, danieliaus patinas – beveik 600 eurų, o patelė – beveik 250 eurų. Danielių girininko žvėryne dabar yra daugiausia – su jaunikliais jų turėtų būti apie 50.
Suėda milžiniškus kiekius
Žvėrių šėrimas, pasak S.Markevičiaus, yra brangus malonumas. Girininkas džiaugiasi turįs beveik 300 hektarų bendro šeimos ūkio, kuriame daugiausia auga javai, todėl gali sau leisti šerti žvėris be nuostolių.
Žiemą miško gyventojai ėda daugiausia. Grūdų – avižų, žirnių šaltuoju metu žvėrims reikia apie 20 tonų, šienainio – apie 60 ritinių, 37 tonų runkelių. Mėgsta laukiniai žvėrys ir bulves, jų suėda apie 15 tonų.
Vasarą per savaitę jie sukramto 200 kilogramų grūdų. Vandens miško žvėrys gauna iš aptvare esančių tvenkinių.
Žiemą pasišildyti, paėsti ir druskos palaižyti jie ateina į netoliese šėryklos esančią stoginę.
„Druskos jiems ypač reikia, kad užaugtų tvirti, gražūs ragai. Iš druskos jie gauna mineralų ir sulaižo jos apie 30 kilogramų“, – aiškino žvėryno savininkas.
Nuo šerno slėpėsi medyje
Per žvėrių rują miškas tiesiog ūžia. Žvėrys skleidžia garsus, panašius į žmogaus švilpimą, be to, jie dar kriokia kaip kokie šernai, kai badosi, daužosi vienas su kitu.
„Kiekvienais metais randu vis 2–3 kritusius žvėris. Ir, kaip visada, vienas jų būna koks senolis muflonas. Rujos metu jie išprotėja ir net senelius pradeda badyti. Gaila jų būna: apsidraskę, susigadinę ragus. Bet ką padarysi, jų jau yra tiesiog per daug“, – sakė S.Markevičius.
Anksčiau į mišką ūkininkas eidavo be jokios apsaugos, jausdavosi saugus tarp savų žvėrių. Tačiau girininką sukrėtė prieš ketverius metus įvykusi nelaimė Kaune, kai vyrą užpuolė elnias. Dabar S.Markevičius visuomet pasiima šautuvą.
Girininkas juokėsi, kad su anksčiau augintais šernais jam būdavo nuotykių. Net į medį jam teko lipti, kad rujojantis šernas nepasiektų.
Šernų girininko aptvare buvo daugiau nei 30, tačiau dėl afrikinio kiaulių maro teko juos išnaikinti. Naikinti šernus nebuvę labai skaudu: jie netinkami gyventi aptvare – ir smirdi, ir žemę suknisa.
Lapės plėšrumas – baisus
S.Markevičius yra medžiotojas, vadovauja vietiniam medžiotojų klubui, todėl jam svarbus vilkų klausimas.
„Absurdas, kad Vilniuje sėdintis valdininkas reguliuoja kaimo žmogaus gyvenimą. O ką daryti, kai vilkas ateina į žmogaus kiemą?“ – skėsčiojo rankomis S.Markevičius.
Kol kas palei girininko žvėryno aptvarą vilkai nesitrina. Tačiau urėdijos miške jis pernai rado sudraskytus briedžiuką, keturias stirnas, du šernus. Iš to girininkas nusprendė, kad vilkų kasmet vis daugėja.
Vilionės vilkams būtų ir S.Markevičiaus kieme: aptvare su žvėrimis laksto ir per 50 avių. Juokėmės pamatę vieną jų – iki žemės susiraičiusiais ilgais plaukais. Ši ilgaplaukė vikri – pabėgo nuo kirpėjų.
Čia avys yra specialios veislės – bekvapės, todėl avienos šašlykas būna itin skanus.
Lapės taip pat yra didelės plėšrūnės. Tuo jis įsitikino šįmet radęs lapės olą, kurioje augo maži lapiukai.
„Per kelis mėnesius nuo vados atvedimo oloje radau keturių stirniukų, šešių zuikių, keturių vištų likučius. Įsivaizduokite, koks didelis ir ėdrus plėšrūnas yra lapė“, – sakė S.Markevičius.
Žvėryną paliks dukrai
Savo žvėryną S.Markevičius žada palikti dabar 23 metų dukteriai Rasai. Šįmet mergina įgijo ekologijos bakalauro laipsnį.
Rasa patvirtino, kad namie jai geriausia. Per ketverius mokslo metus Kaune ji kiekvieną savaitgalį grįždavo namo padėti tėvams ūkyje.
„Jeigu dukrą traukia grįžti namo, man negaila apmokėti jos kelionių“, – tikino girininkas.
„O tai ką veikti mieste?“ – juokėsi mergina, nebijanti ir prie traktoriaus vairo sėsti.
„Kaime gyvenant gėda būtų nemokėti važiuoti traktoriumi“, – sakė mergina.
Girininko namuose gyvena ir vyresnioji duktė Inga. Ji dirba Utenoje, o namuose triūsia dalyje tėvų ūkio. S.Markevičius nuo mažumės auklėjęs dukras pinigus pačioms užsidirbti.
„Aš pats visiems sakau, kad esu labai pastovus žmogus: gyvenu prosenelių sodyboje, kuriai jau yra maždaug 300 metų, gimiau ir augau vienoje vietoje, joje sukūriau šeimą, urėdijoje dirbu jau 37 metus ir žmoną Audronę turiu jau 30 metų“, – šypsodamasis skaičiavo S.Markevičius.
Nepaliko plunksnos, tai vagis
Girininko kiemas pilnas ir ūkyje neįprastų paukščių: fazanų, įvairių vištų, balandžių. Kiek jų yra ir kokių rūšių, S.Markevičius nė nesuskaičiuoja. Tuo labiau kad šeimai toks jo pomėgis nelabai patinka.
Paklausta, gal šeima dar ką egzotinio augina, R.Markevičiūtė nusijuokė, kad egzotiškiausias jų šeimoje – tai persų veislės katinas.
Tarp neįprastų paukščių laksto ir mėsinės vištos. Ūkininkas prisiminė, kaip prieš kelerius metus jis buvo užsiauginęs maždaug 20 vištų broilerių.
Vėliau jis pastebėjo, kad kieme jų kažkaip vis mažėja, kol vieną dieną tik du beliko.
Girininkas suprato, kad tai vagis pasidarbavo, nes paukštvanagis ar lapė čiupdami paukštį bent kelias plunksnas kieme palieka.
Vagys buvo įsisukę ir į S.Markevičiaus namus. Teko įsirengti kameras.
Jis pasakojo, kad viską susikūrė po truputį: pirko pigią žemę ir daug dirbo, o girininkijoje sukiotis pradėjo vos baigęs mokyklą.
„Tuo metu nebuvo daug girininkų, tai lengva buvo ir darbą gauti. Tačiau pradėjus dirbti man mokėdavo vos 70 rublių, o kolūkyje kiti gaudavo ir 200. Užtat dirbau mėgstamą darbą ir gyvenau pas tėvus“, – sakė S.Markevičius.
Pašnekovas prisiminė, kad politikai, pamatę perspektyvų ūkininką, ne kartą siūlė jam šlietis prie jų, bet jis nesutikęs. „Į politiką man siūlė eiti keturios partijos, bet vėliau pamatė, kad beviltiška mane įkalbinti. Aš norėjau dirbti, o ne liežuviu malti“, – juokėsi S.Markevičius.